Pavogtas bučinys

Jis atmerkė akis ir nusišypsojo. Nejaugi tai tikrai įvyko? Nejaugi jis ir ji... Vyras sukrizeno ir atsistojo nuo suoliuko. Lietus jį permerkė iki paskutinio siūlo, bet vyriškiui tai nerūpėjo. Paslėpęs rankas kišenėse jis žingsniavo parko takeliu ir iš naujo prisiminė tai, kas vyko prieš 15 minučių.
    Būtent prieš penkiolika minučių jis išvydo ją patį pirmą kartą. Būtent tada jį pakerėjo jos akys ir šypsena. Ji stovėjo lietuje be skėčio, lyg bjaurus oras jos visiškai netrikdytų. Anglies juodumo plaukai krito ant pečių ir lipo prie veido, o pilkas švarkelis buvo toks šlapias jog nuo jo srovelėmis bėgo vanduo. Vyriškis, kaip kad ir buvo mokytas prišoko prie jos ir pasiūlė palįsti po skėčiu, bet mergina tik pažvelgė į jį kreivai ir nusijuokė.
-Kam man slėptis nuo lietaus? Aš priimu pasaulį tokį, koks jis yra. – tarė ji.
Vyrukas tik truktelėjo pečiais ir žengė savais keliais, bet mergina sučiupo jį už rankos.
- Ar aš tau graži? – paklausė ji, dar labiau trikdydama nepažįstamąjį.
- Na taip, žinoma, - ištarė jis.
- Tuomet kodėl to nepadarai? – mergina kilstelėjo antakį ir vyrukas vos neišsilydė nuo jos grožio.
  Jis žinoma norėjo paklausti ko būtent nedaro, bet klausimas užstrigo gerklėje. Rausvos merginos lūpos prisiglaudė prie jo ir jis nesugebėjo atstumti jos bučinio.
  Skėtis, iškritęs iš jo rankos nuriedėjo plytelėmis ir ėmė šokti vėjyje. Kai jie galiausiai atsitraukė vienas nuo kito jam linko kojos, svaigo galva.
- K-ką tu padarei? – paklausė jis, sunkiai gaudydamas orą.
- Tai, ko norėjau. Argi tu nenorėjai to paties? – lyg niekur nieko šyptelėjo nepažįstamoji.
- No-norėjau, bet taip negalima... – sumurmėjo jis.
    Moteris nusijuokė lyg jis būtų ištaręs nesąmonę ir linksma nuėjo parko takeliu. Žiūrėdamas kaip ji tolsta vyras susmuko ant suoliuko. Jis nepajėgė sekti paskui ją. Nepajėgė jos suprasti. Jos mastymas ir elgesys buvo priešingybė viskam, ką jis žinojo apie santykius. Tad dabar jis nebežinojo beveik nieko. Tik tiek, kad pavogdama tą bučinį ji pavogė ir jo širdį...