Pavėluota evakuacija (7)

Pirmadienis 22. 30  - 22. 45

Mintyse riebiai nusikeikiau. Apgraibomis nuslinkau prie lango, išeinančio į gatvės pusę. Atitraukiau užuolaidą. Visur absoliučiai tamsu.
Pasieniais nuslinkau į „valgomąjį“- ten buvo likęs prožektorius. Pasišviesdamas juo, išėmiau iš pakuotės, sukomplektavau naujai parsineštąjį ir nunešiau Linai. Ji sėdėjo šalia karsto, neryškiai apšviesta žvakių šviesos. Sau pasilikau tą, streikuojantį - kol kas rankos smūgio pagalba su juo susidorodavau. Greičiausiai, kur nors buvo atsilaisvinęs kontaktas. Ko čia stebėtis? Kiniečių darbas.
- Šiąnakt, turbūt, miegosi kitur? – paklausiau.
Ji pažiūrėjo į mane, tarsi nesupratusi klausimo. Tada linktelėjo.
- Eime apžiūrėsime kur, - pasiūliau.
Ji nusekė man iš paskos. Nuotaika nukrito. Šviesoje viskas atrodė visiškai kitaip. Dabar erdvė aplink mus tarsi susispaudė, sumažėjo iki minimumo, tamsa išlindo iš visų plyšių, pakampių ir palovių ir užgrobė naujas teritorijas. Prožektoriaus spindulio palytėta, ji atsitraukdavo, bet buvo pasiruošusi bet kuriuo metu pulti į ataką. Kaip dabar reikės vaikščioti po miestą? Kūną nukrėtė šiurpas.
Tinkamas kabinetas buvo šalia „valgomojo“, iš kitos pusės, negu miegojau aš. Iš jo vedė durys į dar vieną patalpą. Lina įėjo, apsidairė ir atsisėdo ant lovos.
- Gal  nori ko nors užvalgyti?  - paklausiau.
Ji papurtė galvą.
- Tada labanakt.
- Labanakt, - ji atsigulė. – Kas dabar bus, Kęstai?
- Kas jau čia bus? Teks taupyti elektrą. Miegok.
Uždariau duris, nunešiau maisto Rudžiui bei šio to užkandau pats. Iki šiol nesilaikiau jokių dietų. Stipriai abejojau ar beverta pradėti jų laikytis.

Antradienis  06. 25  - 07. 20

Pabudau nuo Rudžio lojimo. Pakilau iš lovos, pažvelgiau pro langą. Vaizdas nedaug kuo tesiskyrė nuo Malevičiaus „Juodojo kvadrato“. Kol mąsčiau kaip dabar turėčiau pasielgti, kažkas paklebeno durų rankeną ir kelis kartus stipriai į jas pabeldė. Iš netikėtumo net apmiriau.
Kas čia galėtų būti ir ko jis nori? Atsargiai prislinkau prie durų. Vėl kažkas paklebeno rankeną. Rudis vis skalijo nenutildamas.
- Kęstai? Ar čia tu? – išgirdau balsą. – Jomajo.
Darius. Po velnių! Ko jis nori? Ir kaip mane surado?
Nusprendžiau neišsiduoti.
- Kęstai, jei mane girdi, tai... – balsas nutrūko. - Juk tu saugus..., jomajo...,  aš nebeturiu ginklo. Pats nežinau, kur jį nukišau. Įleisk. Arba, jei nenori įleisti – išeik, reikia pakalbėti.
Viduje virė abejonės. Žinojau, kad jei jau mane surado, tai jam nebus problemos mus sekti. Gal iš tikrųjų bus geriau pakalbėti?  Nes jei jis dar ilgiau baladosis, tai tikrai prižadins Liną. Nebuvau garantuotas, kad ji dar neprabudo. Apsisprendžiau.
- Gerai, - iškošiau tyliai, stengdamasis kad neišgirstų Lina. – Bet dabar sąlygas diktuosiu aš.
- Sutinku, - atsišaukė netrukus. – Ką turiu padaryti?
- Atsitrauk nuo durų penkis žingsnius ir ant žemės padėk prožektorių taip, kad tave apšviestų. Rankas laikyk pakėlęs į viršų.
Pasilenkiau ir per apatinę rakto skylutę stebėjau jo veiksmus. Sąlygos buvo išpildytos. Keista. Nesupratau tokio staigaus Dariaus pasikeitimo.
Atrakinau duris ir atstatęs pistoletą išslinkau į lauką. Duris privėriau.
- Ar tu vienas? – paklausiau. -  Kaip tu mane radai?
- Tai nebuvo labai sunku, jomajo, kai šiandien savo ištaiginguose pataluose radau sąskaitą, che, che.
- Kodėl atėjai, Dariau?
- Tu išsinešei mano laikraščius ir kai kuriuos popiergalius, na ... su tam tikrais paskaičiavimais.
- A- a- a, supratau. Tai tuoj tau juos atnešu ir tu palieki mane ramybėje, ar ne? – pasiūliau išeitį.
Jis tiriamai į mane žiūrėjo. Nors buvo apsivilkęs striukę, gūžėsi nuo vėsumos. Šiek tiek padvejojęs išdėstė:
- Nepagalvok, kad aš kažkoks susireikšminęs šmikis, bet, - jis kostelėjo. - man atrodo, kad tau praverstų mano pagalba.
Va, čia tai supermenas. Suprantu. Vakar neišdrįso nuspausti pistoleto gaiduko, o šiandien jau pasiruošęs gelbėti pasaulį. Žodžiu, manęs neįtikino. Per daug greitas atsivertimas, sakyčiau. Po to, ką man vakar teko patirti. Tačiau šansą, galbūt, jam suteikti vertėtų.
- Dariau, vadinasi bus taip, - mėgavausi tuo, kad galiu nurodinėti. Pripažinsiu, diktuoti sąlygas kur kas maloniau, nei jas vykdyti. - Aš pagalvosiu, ar priimti tavo pasiūlymą. Nesakau nei taip, nei ne. Bet pradėsiu galvoti tik po to, kai išpildysi dvi sąlygas.
- Kokias? – jis pagyvėjo.
- Papasakosi viską už ką sėdėjai, ir..., - nutilau.
- Ir? – pasitikslino.
- Pasakysi kodėl atėjai. Bet tiesą. Gryną tiesą.
Kokią minutę tvyrojo tyla. Girdėjosi tik iš tolumos atsklidęs inkštimas. Galiausiai Darius susigūžė ir susitaikė su likimu.
- Ka gi, jei neturiu kito pasirinkimo...
- Neturi, Dariau.
- Tai gal tada prisėskim, ar ką? Ar turėsiu kalbėti, žiūrėdamas į pistoleto vamzdį?
Jau norėjau atšauti, o kaip buvo man, bet prisiminiau pats. Man iš tikrųjų buvo lengviau. Aš dar ir degtinės išgerti gavau. Geros degtinės.
- Gerai, sėsk ten, kur stovi, aš atsisėsiu prie durų. Pistoletą pasidėsiu šalia. Reakcija aš taip pat nesiskundžiu.
Žiūrėjau, kaip jis nuo pečių nusiima kuprinę, su kuria buvo atėjęs, ir sėdasi. Apsiraminęs Rudis tupėjo šalia manęs.
Darius tvirčiau susisupo į striukę.
- Darosi šalčiau, ar nepastebėjai? – paklausė ir nelaukdamas atsakymo, užvertęs galvą į viršų tęsė. – Ir vėjas kyla. Jauti?
Nutylėjau. Spėjau, kad Darius tempia gumą, nes ta tema kalbėti jam be galo sunku. Tačiau reikėjo. Pats sutiko su tokiom sąlygom.
- Gerai, Kęstai, nevyniosiu žodžių į vatą, - jis nunarino galvą. - Prieš dvylika metų aš nužudžiau savo tėvą. Nušoviau.
Nutilo, matyt, laukdamas mano reakcijos, tačiau mano reakcija buvo adekvati – tyla. Ką  aš galėjau pasakyti? Jis atsiduso ir tęsė:
- Tuo metu man atrodė, kad aš neturiu kito pasirinkimo – gelbėjau motiną, kurią jis laikė apglėbęs iš nugaros pusės ir laikydamas jai po smakru didžiulį peilį. Vienintelis pliusas, kaip tuo metu maniau, buvo tas, kad jis buvo visa galva už ją aukštesnis, ... - jis sugriežė dantimis. – Todėl pataikyti buvo nesunku. Šaudžiau gana taikliai, - jis atsiduso. - Tačiau patikėk manim, nuo to įvykio nebuvo nė vienos dienos, kad aš nebūčiau nors kartą pagalvojęs ar gerai tuomet pasielgiau. Ar tėvas tik gąsdino, ar tikrai butų perrėžęs jai gerklę? Vienintelis mano įrodymas sau buvo paklaikęs tėvo žvilgsnis  bei jo rankos, laikančios peilį, judesys, sustingęs akimirkoje. Vėliau aš pats taip ir pakrikštijau tą lemtingąją sekundę. Judesys, sustingęs akimirkoje... Kaip poetiška, ar ne? Dabar, - jis vėl apniuko. - O tada... Tai reiškė, kad sekančią akimirką ta ranka galėjo tiek nusvirti ir išmesti peilį, tiek brūkštelėti motinai per gerklę. Su vienoda tikimybe. Tačiau aš nepanorau žaisti toje sušiktoje loterijoje.
Darius žvelgė kažkur man pro šoną.
- Aš taip pat žinojau, kad tėvas ne pirmą kartą pakelia ranką prieš motiną. Tiesa, anksčiau rankose nebūdavo peilio. Bet juk visada būna pirmas kartas, ar ne?
Darius pritilo, matyt, vėl mintyse pergyvendamas tą košmarą. Duslesniu balsu tęsė:
- Teismui aš neturėjau nė tokių įrodymų. O ir motina ankstesnius tėvo išpuolius kentėdavo ir nesiskųsdavo policijai. Po šio įvykio motina palūžo psichologiškai ir teismas negalėjo vertinti jos liudijimo. Buvau nuteistas. Tuo labiau, kad prokuroras buvo tėvo pažįstamas. Tačiau apie tai aš sužinojau jau sėdėdamas kalėjime.
Jis nutilo ir aš jo neberaginau.
- Suprantu, kad nori išgirsti apie visus tris kartus, - jis pastebimai pagyvėjo. - Kiti du kartai buvo gerokai prieš tėvo žūtį ir jie buvo susiję su sprogmenimis. Su pervežimu per sieną, panaudojimu ir apskritai, - jis mostelėjo ranka. - Ne... nepagalvok nieko blogo – aš nežudžiau. Sprogdinau senus pastatus, pagal užsakymus. Tik veiklos nebuvau įforminęs taip, kaip priklauso. Nežinojau ir tiek. Todėl, palyginus su tėvo nužudymu, tai viso labo bombonkės.
Apmąsčiau ką išgirdęs.
- Gerai, Dariau. Mano sprendimas priklausys nuo to, ką dabar pasakysi, - paraginau. – Kodėl atėjai čia? Ko nori?
Jis persimainė ir sukaupęs visas jėgas išspaudė:
- Aš nenoriu... būti vienas, Kęstai. Ypač dabar..., kai dingo elektra.
Šį kartą jo tonas mane įtikino. Dabar jis kalbėjo iš tikrųjų nuoširdžiai. Atsistojau.
- Gerai, eime į vidų, - mostelėjau ranka. – Tačiau ateityje gali būti atvejų, kai privalėsi vykdyti tam tikras mano sąlygas.
Darius linktelėjo, pasiėmė kuprinę ir pirma manęs įžengė į pastatą. Ko gero, dar per anksti atsukti jam nugarą. Nusivedžiau į „valgomąjį“.
- Nori valgyti? – pasiteiravau.
Papurtė galvą.
- Va, jei alaus turėtum, neatsisakyčiau, užmiršau parduotuvėje pasiimti. Beje, tuomet ne tas ir rūpėjo,  jomajo...
Padaviau jam skardinę. Jis atsidarė ir gurkštelėjo.
- Kas kuprinėje? – pasiteiravau.
Jis nunešė ją prie gulto ir išpylė visą turinį. Prožektoriai ir baterijos. Įvairių modelių ir dydžių. Pastebėjau ir tris mažus lazeriukus.
- Kai dingo elektra, tai pirmiausiai pagalvojau, kad reikia surinkti visus šviečiančius daiktus iš parduotuvės, - paaiškino.
- Kam tau tiek jų daug? – nesupratau. – Biznį suksi? Tai kad čia pirkėjų nelabai daug.
- Niekada negali žinoti, - jis reikšmingai pažvelgė į mane. - Čia ne man. Ir ne tau. Čia kad kitiems neliktų. Bet žinai, kas mane nustebino labiausiai?
Dingtelėjo, kad pasakys ką nors negero. Kažkaip su gerom naujienom pastaruoju metu striuka. Papurčiau galvą.
- Iš parduotuvės šluote iššluotos visos žvakės. Nebūčiau atkreipęs dėmesio, jei jų likučių nebūtų buvę pritaškyta ant grindų, - jis įsmeigė akis į mane. – O dabar pasakyk man durnam, kam reikalingos sušiktos žvakės, kai pilna prožektorių? A?
Aha, kažkur tai jau matyta. Kažkas rinko žvakes iš visų įmanomų vietų. Į galvą atėjo tik vienas paaiškinimas.
Daug žvakių būtų reikalinga jei reikėtų ką nors laidoti. Ir numirėlių būtų daug. Gal net labai daug.

Antradienis  07. 30  - 09. 15

Darių uždariau į laisvą patalpą, paaiškinęs jam, kad turiu trumpam išeiti į miestą. Jis nustebo dėl tokio veiksmo, tačiau pasakiau, kad taip reikia. Neaiškinau dėl ko.
- Tai gal einam kartu, bus drąsiau? - pasiprašė.
Aš nesutikau. Iš tikrųjų, nebuvau šimtu procentų įsitikinęs gerais jo ketinimais. Pasakiau Dariui, kad prie durų paliksiu šunį, todėl iki mano grįžimo tegul net nebando išeiti iš kambario, jei savo kiaušinius nori visada jausti prie savęs.
Įleidau į vidų Rudį ir parodžiau, kur jis turėtų atsigulti.
Pats išėjau į lauką ir atsisėdau prie lauko durų. Apgalvojau veiksmų planą. Su mašina tikrai nevažiuosiu – tai būtų garantuotas piktavalių užsiundymas ant savęs. Pasirodo, po miestą klajoja ne tik Magyla, bet ir kažkoks žvakių maniakas. O gal tai vienas ir tas pats? Ir kiek dar gali būti gyvų sielų, apie kurias nieko nežinau?
Mano tikslas buvo nusigauti iki savo namų – ten turėjau naktinio matymo žiūronus, kolegų dovaną trisdešimtojo gimtadienio proga. Su jais tikrai turėčiau pranašumą tamsoje. Dabar net pasigailėjau, kad pirmą vakarą, eidamas pro namus, į juos neužsukau. Bet ar būtų tada atėjusi mintis pasiimti žiūronus? Nebuvau tuo tikras. Labai daug teisingų sprendimų padarome jau po laiko.
Kai akys šiek tiek priprato prie tamsos, įėjau trumpam į vidų ir pasiėmiau kuprinę, kurioje tebebuvo mėsa, skirta apsisaugojimui nuo šunų. Nežinojau ar ji dar nepradėjusi dvokti, tačiau nemačiau tikslo daryti lankstą ir eiti į prekybos centrą. Nuslinkau reikiama kryptimi. Prožektoriaus nejungiau. Nejauku buvo pėdinti absoliučioje tamsoje. Ėjau lėtai, nužingsniavęs apie dešimtį metrų, sustodavau ir, įtempęs klausą, įsiklausydavau. Nieko, išskyrus tolimą inkštimą, negirdėjau.
Jei kas tokioje situacijoje man būtų pasakęs, kad visiškai nebijo, tokį būčiau išvadinęs pagyrūnu arba bepročiu. Labiau bepročiu.
Bijojau. Ne tas žodis kaip bijojau. Tačiau ar turėjau pasirinkimą? Raminau save, kad drąsuolis yra ne tas, kuris nieko nebijo, o tas, kuris sugeba nugalėti savo baimę.
Stumiantis į priekį iš galvos  vis nėjo tas nelemtas žvakių maniakas. Kam jam reikalinga tiek žvakių? „Po velnių, žvakės. Jos juk nebūtinai laidojimui. Jos gali būti ir kokioms nors fanatiškoms apeigoms“- įsismelkė nemaloni mintis. Prisiminiau skaitytą informaciją, apie įvairias sektas, jų organizuotas žudynes išpranašautų apokalipsių akivaizdoje bei apie įvairius religinius aukojimus.
Ką žinojau apie tokius aukojimus? Nieko konkretaus. Nesidomėjau šia sritimi visiškai. „Po velnių! Moterys. Aukojamos dažniausiai buvo moterys! “ – kūnas nuėjo pagaugais. Nereikėjo būti labai nuovokiam, kad suvokčiau: „Prakeikimas! Lina. Jie atėjo Linos! Pasiuntė Darių. Ir aš pats jį įsileidau! O prie viso to dar ir palikau su ja vieną. Asilas! “.
Nuo to momento ramybės nebeturėjau. Sudvejojau, ką dabar daryti – grįžti, ar eiti toliau? Iki namų buvo likę kokie du šimtai metrų. Paskaičiavau, kad geriau eiti pirmyn. Su žiūronais turėčiau grįžti per trumpesnį laiko tarpą, todėl laiko ne kažin kiek teprarasiu. Juk negalėjau dabar skuosti atgal kiek įkabindamas?
Vienu momentu bespūdinant tarpukiemiais už kokių dešimties žingsnių išvydau šviesos atšvaitą. Supratau, kad priešais yra kažkokia kliūtis, o už jos kažkas juda, kirsdamas mano ėjimo trasą. Taip būna, kai važiuojant su automobiliu naktį, kai už posūkio kitos mašinos dar nesimato, tačiau jos žibintai apšviečia erdvę priešais save.
Širdis nusirito į kulnus. Kiek įmanoma tyliau žengtelėjau priešinga šviesos sklidimo kryptimi ir netrukus atsirėmiau į namo sieną. Atsitūpiau. Po kelių akimirkų iš už namo kampo pasirodė keli pluoštai prožektoriaus šviesų. Tylėdami ėjo kokie penki žmonės. Kas būtų buvę, jei jų laiku nebūčiau pastebėjęs?
Kažkur netoli priekyje sukniaukė katė. Vienas iš prožektorių spindulių akimirksniu atsisuko į mano pusę. Gerai, kad manęs neužkabino. Kol šviesa ieškojo garso šaltinio ir apčiupinėjo tamsą saugiu atstumu nuo manęs, atsargiai atsiguliau ant žemės ir prisiplojau prie jos. Spėliojau ar būčiau pastebėtas, jei šviesa mane apšviestų – atstumas vis dėlto nemažas.
Kaip tik tuo metu iš apšviestos erdvės po balkonu liuoktelėjo katė ir nubėgo į tamsą. Prožektoriaus šviesa grįžo į pradinį tašką ir eisena patraukė toliau.
Kol gulėjau ant žemės ir prakaitavau iš baimės, truputį pavyko apžiūrėti keliautojus. Jų galvos buvo uždengtos gobtuvais todėl negalėjau tiksliai pasakyti ar tai buvo vyrai ar moterys. Tačiau vieną dalyką mačiau pakankamai gerai. Jie kažką nešė. Keturiese. Gal tai buvo kokia sunki dėžė, ar seifas. O gal paprasčiausia spinta. Tačiau taip pat galėjo būti ir karstas. Visa laimė, kad jie ėjo ne į ligoninės pusę.
Kad ir kaip atsargiai slinkau iki tol, dabar teko judėti į priekį dar atsargiau.
Įėjęs į namo laiptinę, įsiklausiau ir įsijungiau prožektorių. Bute radau viską taip pat, kaip buvau palikęs prieš išvažiuojant. Pasiėmiau nuo spintos žiūronus, prisitvirtinau specialiais diržais prie galvos ir kuo skubiau pasileidau atgal. Nostalgijai laikas buvo visiškai netinkamas.
Į ligoninę grįžau žymiai greičiau – tarsi į nugarą būtų pūtęs palankus vėjas. Be to, su žiūronais iš tiesų turėjau pranašumą.
Kai priėjau prie ligoninės durų, įsiklausiau. Viduje kažkas kalbėjosi. Pakaitomis girdėjosi vyriškas ir moteriškas balsai.
Išsitraukiau pistoletą, užtaisiau. Atidaręs duris, pažvelgiau į vidų. Koridoriuje prie uždarytų durų gulėjo Rudis, o šalia ant kėdės sėdėjo Lina. Man nuo pečių tarsi akmuo nusirideno.
Ji buvo gyva ir sveika.

Antradienis  09. 15  - 10. 05

Kai išleidau Darių, jis pirmiausiai pažvelgė į Liną, galantiškai jai linktelėjo ir atsisuko į mane:
- Aha, jomajo, vadinasi, naujus veizolus įsitaisei, ar ne? Bet per tave, suski, aš visą pusvalandį turėjau su tokia gražia moterim bendrauti per uždarytas duris, - išdėstė pretenziją. – Net kalėjime taip...
Jis nebaigė minties. Tik mostelėjo ranka.
Man tas jo ”pagarbus” kreipinys ir dar girdint Linai visai nepatiko. Tačiau jis ištartas buvo nepiktai. Suprask, tipo, čia džoukas. Darius tiesiog natūraliai toks buvo ir čia jau niekas nieko negalėjo pakeisti. Net pistoletas būtų bejėgis. Negi galėtum iššaudyti visus, kurie dėl savo įpročių pavadintų tave kitaip, nei tu pats nori? Turbūt ne.
Netrukus Darius pagyvėjo.
- Mes jau susipažinom ir apkalbėjom, kur laidosim jos tėtį, - pratarė. – Pasiūliau bažnyčioje. Rūsyje. Tai dėl to, kad po poros dienų netektų sutikti skraidančių karstų. Todėl, jeigu jūs nieko prieš, papusryčiaujam ir važiuojam. Merfis buvo teisus – niekada nežinai, kaip greitai gali būti per vėlu.
Įdėmiau žvilgtelėjau į Liną. Ji atrodė kažkokia pavargusi ir išbalusi. Ir kvėpavo, kažkaip tankiau nei įprastai.
- Kas tau? - susirūpinęs paklausiau.
- Nieko, tik kažkaip labai prastai miegojau ir širdis baladojasi. Bet, manau, praeis.
”Kažin apie ką jie kalbėjosi” – sukirbėjo mintis. – ”Jei ir kalbėjosi apie laidotuves, tai visai nereiškia, kad tik apie tai ir tesikalbėjo. Gal jis pasakė, ką netinkamo, kad Lina taip susijaudino”. Tačiau garsiai to nepasakiau.
Įsitaisėme ”valgomajame”. Darius atsisėdo ant gulto, su ranka nustūmęs prožektorių krūvą į vieną šoną.
- Ar tai nebus šventvagystė? – suabejojau. – Turiu omenyje laidotuves.
Darius įdėmiau į mane pažiūrėjo. Tada paklausė:
- Ruošiesi ką nors vogti, jomajo? Jei taip - geriau į bažnyčią neik. Mes jau kaip nors vieni su Lina išsiversim.
Pavydėjau Dariui to tiesmuko paprastumo. Tačiau vėl iškilo į paviršių abejonės. Darius davė suprasti, kad jis nieko prieš pasilikti  vienas su Lina. Atseit, dėl susiklosčiusių aplinkybių. Bet ar po tuo nėra kas pakasta? Gerai, čia, galbūt, jis išsigando šuns. O ten? Tarkim, aš liksiu lauke, o jie dviese bažnyčioje. Darius žymiai stipresnis – užčiaups Linai burną, išsmuks pro kitas duris ir gaudyk vėją laukuose tokioje tamsybėje. Ir žiūronai nepadės, jei jis veikia ne vienas. Na, jau ne. Linos vienos daugiau su juo tikrai nepaliksiu.
Trumpą laiko tarpą dorojome maistą tylėdami.
- Niekai, - tebekramtydamas pareiškė Darius.
Žvilgtelėjau į jį su nuostaba. Apie ką jis čia?
- Aš čia apie jūsų sušiktas teorijas, - paaiškino. – Lina man papasakojo. Todėl ir sakau - niekai.
- Turi geresnę versiją? - pasidomėjau.
- Turiu, bet papasakosiu kiek vėliau, - jis pasiėmė mandariną. – Kęstai, ar tu azartiškas?
Nesumojau, ką atsakyti. Kazino nesilankau, bet kortom retkarčiais pažaidžiu. Ką reiškia tas jo „azartiškas“?
Trūktelėjau pečiais.
- Siūlau lažybas. Kad būtų įdomiau, - jis pasisuko į mane. – Kieno teorija nugalės, tas ir laimės.
- Ką laimės? Laimingą bilietą į kitą pasaulį? – pašiepiau.
- Nesvarbu, svarbu pats principas, - jis jau dorojo vaisių. – Lenktyniavimo dvasia, taip sakant. Esmė tokia – kol neturime šimtaprocentinių savo teorijų įrodymų, ieškosime sprendimų visomis kryptimis. Radus tvirtesnių įrodymų, veiksmus koncentruosime tos teorijos kryptimi. Kaip sakoma viena galva gerai, o trys ... Ar sutinkate? - jis pažiūrėjo į mane, po to į Liną. Čia jo žvilgsnis ir užsilaikė.
Kodėl nesutikti? Juk iš principo prarasti nebuvo ko. Tačiau aš nežinojau jo teorijos esmės.
- Gerai, - konstatavau. – O kokia tavo teorijos esmė?
- Žemės svoris. Jis mažėja, jomajo, sparčiai mažėja - Darius susiraukė. – Ir dar, manau, sušiktas greitis. Turėtų didėti, bet tai reikės patikrinti. Jūsų teorijos pagrindas, kiek suprantu, masyvus pašalinis kūnas, ar ne?
Mes su Lina linktelėjome.
- Tai koks prizas nugalėtojui? - aš taip ir nesupratau. – Vardan ko lažybos?
- Būtinai nori prizo? – Darius susimąstė. – Gerai, jei viskas baigsis laimingai, pralaimėjęs įgaus teisę padėkoti laimėtojui už išgelbėtą gyvybę.
- O jei baigsis nelaimingai? – pasidomėjau.
- Tada tau, suski, ir sušiktas prizas nebus reikalingas, che, che, - jis sukrizeno. – Kur jį dėtum, sklandydamas dausose?
Toliau valgėme tylėdami. Žvilgtelėjęs į Darių, pastebėjau, kad jis kažką įtemptai mąsto. Galų gale jis atsiduso ir pratarė:
- Mums bus reikalinga sušikta svyruoklė.
- Kokia dar svyruoklė? – apstulbau.
- Sušikta, - Darius net nesistengė rinkti žodžių, nepaisant, kad šalia sėdėjo Lina.
- Dariau, kas antras tavo paminėtas daiktas kažkaip gaunasi sušiktas. Taigi, tas mums absoliučiai nieko nesako.
Lina prunkštelėjo. Darius niūriai dėbtelėjo į mane.
- Mat, kaip tu čia gudriai viską išvartei. Suskis neraliuotas, - iš karto nustatė diagnozę. Be jokių tyrimų - tarsi geriausias psichologas, vien tik iš pokalbio.
Mačiau, kaip jis įsitempęs galvoja. Galiausiai ištarė:
- Tada tegu bus šūdina. Aš atsiprašau damos, jeigu ką. – jis linktelėjo Linai ir atsisuko į mane. Tylesniu balsu pridėjo . - Negi, tu nori, kad aš dar riebiau pasakyčiau?
Nesulaukęs atsakymo tęsė:
- Na, nepamenu tikslaus pavadinimo. Bet skaičiau kažkada seniai, kad  Vilniaus universitete tokia yra.
Staiga sukilo įniršis. Manyje pratrūko ir didžiule jėga išsiveržė savyje laikytas ir visą laiką kauptas susirūpinimas dėl mūsų ateities, dėl situacijos neapibrėžtumo bei dėl Linos ir mano saugumo. Ir dar tas Darius. Ar ne per gerai viską išmano? Ir tie jo žvilgsniai į Liną...
- Klausyk atidžiai, Dariau, ką tau pasakysiu. Aišku, aš galiu ir klysti. Pataisyk, jeigu ką. Jau seniai važinėju į Rusiją darbo reikalais ir kas tris mėnesius grįžtu į Lietuvą, - išpyškinau viską vienu atsikvėpimu ir įkvėpęs oro tęsiau. - Kaskart, grįžęs sužinau ką nors naujo. Čia aikštę už Europos pinigus išgrindė, ten skverą sutvarkė, dabar va, į apokalipsę pataikiau ir prie to pačio dar sužinojau apie kažkokią šūdiną svyruoklę universitete. Tiesiog nuostabu, kai akiratis taip staigiai plečiasi.
Mane užvaldė kažkoks tai keistas įkvėpimas – žodžiai byrėjo iš burnos tarsi tekstą būčiau išmokęs atmintinai. Tuo labiau, žinojau, kad jei neišdėsiu visko vienu ypu, tai pamesiu mintį ir vėliau niekaip jos nesugaudysiu. Susijaudinęs tęsiau:
- Po velnių, Dariau, man iš principo nėra sunku pakeisti nuomonę, jei kas nors pateikia rimtus argumentus. Aš taip pat kartais galiu priimti ir sutikti su tokiais dalykais, kurie šiaip sveiku protu būtų sunkiai suvokiami, bet, - čia man pritrūko oro ir aš garsiai įkvėpiau. – Bet manęs niekas, girdi - niekas neįtikins, kad save gerbianti ir kitų gerbiama mokslo įstaiga išleido pinigus kažkokiai šūdinai svyruoklei. Ir čia jau visai nesvarbu – pinigai savi ar gauti iš kokių nors Europos fondų. Ir apskritai, Dariau, tu su kokiu beržu svyruokliu nesumaišei?
Vėl įkvėpiau oro ir užbaigiau savo monologą:
- Ir dar.  Ar tu tik nenorėjai pasakyti, kad dabar mes turime važiuoti į Vilnių parsigabenti tos nelemtos svyruoklės, apie kurią niekas iš mūsų nežino? A?
Darius žiūrėjo į mane prasižiojęs ir išpūtęs akis iš nuostabos, akivaizdžiai nesitikėjęs tokios tirados. Tokio užsivedusio manęs jis dar nebuvo matęs. Aš savęs taip pat. Užkniso, viskas užkniso, todėl ir pratrūkau.
Kaip tik tuo metu išgirdau kūkčiojant Liną.
Piktai dėbtelėjau į Darių ir pasukiojau smilių sau prie smilkinio, smakru parodydamas kam šis gestas skirtas. Norėjau, kad jis suprastų, ką pridarė savo pezėjimu. Jis, pasimetęs, tarsi atsiprašydamas, gūžtelėjo pečiais.
Tuo metu Lina atitraukė delnus nuo veido ir mes pamatėme, kad ji ne verkia o kvatoja. Kvatoja taip, kad negali ištarti nė žodžio. Susižvalgėme su Dariumi ir abu sutartinai su palengvėjimu atsidusome.
- Vyrai nesipykit, - pratarė Lina, kai pagaliau sutramdė juoko priepuolį. – Darius kalbėjo apie Fuko švytuoklę. Ar ne?
- Taigi, tikrai, jomajo. Matai, tavo gražuolė draugė kokia nuovoki, - Darius apsidžiaugė. – o tu suskis, kaip ir sakiau. Ir dar neraliuotas.
Ir nusišypsojęs pamerkė man akį.