Iš pat žolelės, iš šaknies į viršų,
Iš eglės rudo stiebo gilumos,
Per pabalnotą debesį, per tirštą,
Ligi dangaus, lig tėvo ir mamos –
Nusminga mintys jausmo išdarkyto,
Nesurikiuotų raidžių grandine,
Nuvirkdyti po kojom metai kritę,
Mintis keistai be galo ridinės.
Bėgioja skruzdės skujų krituolyne –
Išvytos alkio graužiančios prasmės.
O per pakalnės išlynotą šlyną
Pareina vaikas mokytis giesmės.
Dieniniai blyksniai per šilus risnoja –
Susisukioja šiugždesiais pušies.
Galvon dėti mokykliniai sienojai
Rytoj iš jų jau medumi lašės.