Kiekvienas saujoj laikom laiką
Vieniems jis byra pro pirštus
Lyg sausas smėlis...
Kitiems sustingęs, tvirtas, nemarus
Lyg ledo gabalas
Ir jo šešėlis
Vis seka žmones, seka mus.
O aš atgniaužiu savo delną
Paleidžiu laiką skrist kaip paukštį
Tegul pajunta svaigų aukštį,
Ir grįžta pas mane.
Lai neša laikas per pasaulį
Per tamsą, nerimą- į saulę.