Kelionės pradžia

„Aš įkvepiu tavo dvasios tau priartėjus prie manęs. Tau pašiepiant mane širdis dūžta į milijonus smulkių šukių. Sumenkinai jau pakankamai, kad galėčiau pakviesti pinakolados stiklo dulkių smėlynuose. “ – Maksui nuo Lauros

Saulė lėtai leidžiasi kalvų apsuptame slėnyje. Dešiniosios kalvos pašonėje rimsta mažas kaimelis. Viena po kitos languose įsižiebia šviesos. Iš kaminų rūksta smagūs dūmai. Būrys lauko darbininkų grįžta iš laukų su savo dalgiais ir kastuvais. Kai kurios moterys kviečia vilkstinės gale atsilikusius vaikus. Iš jų šūksnių telieka tik spiegimas, išnykstantis tarp kalnų. Greitai ir darbininkai išsiskirsto. Telieka tik tyla, šiluma ir ramybė.

Tik čia, iš aukštai, dargana smelkia kūną. Tamsi figūra stovi ant skardžio krašto ir stebi idiliškai ramų gyvenimą. Jis stėro į šį paveikslą nejudėdamas, netgi krūtinė nesikilnoja. Jo akys įbestos į slėnio gyvenimą netgi nemirksi. Juodas, bedugnes akis supa milijonai raukšlelių. Nueitas jau ilgas gyvenimo takas, jau daug smėlių pamatytų, bet nei vienas netraukė pasilikti. Vyro siauros lūpos nesileido pakelti kampučių. Prie šonų nuleistos rankos ir nelinkstančios kojos darė jį panašų į vieną iš medžių tarp kurių jis stovėjo. Tamsumoje pasimetęs vienas Eglės brolių, neberandantis kelio iš glūdumos. O šviesios gryčios taip jaukiai atrodo, kvieste kviečia nurimti, prisėsti verandoje ir laikant puodelį kavos apkabinti labanakt atėjusius pasakyti vaikus. Netgi tykiai stovinčio, sustabarėjusio vyro širdis suspurda – gal jau laikas.

Žirgas sužvengia – pavargo laukti samanų išklotoje tankmėje. Už vadelių pririštam prie medžio jam nepatinka laukti. Kantrybei išsekus jis ima nebe tik garsiai protestuoti, bet ir išsivaduoti iš savo jungo. Galiausiai vyras nusisuko nuo slėnio gyvenimo ir nusprendė pasirūpinti savo žirgu. Švelniai tapšnojo jam per kaktą, glostė ilgą kaklą, atlaisvino per stipriai suveržtą apynasrį. Du kompanionai patraukė į kelią – tolyn nuo šiltų gryčių, sotaus stalo ir kumelių pilnų daržinių.

Miško pakraštyje vyras pamatė ant kelio begulintį kaimietį. Lėtai prisiartinęs suprato, kad jis tik ilsina akeles priragavęs miško gilumoje veikiančios pilstuko gamyklos produkto. Papurtytas prabudo.

-Naktis ateina, bus šalta. - pasakė raitelis
-Būk žmogus, parvesk namo. Antai pirmas namas iš kairės
-Iš ten nėra kelia atgalios
-Šliaužiu jau ten gerą dienos dalį yra dėl ko. Gero nenori?

Vyras atsistojo ir tęsė kelionę pasirinktu keliu – tolyn nuo to kas dusina.