aklas

Esu aš vargšelis aklas. Nuo gimimo. Dėl šios priežasties retai kada ir bekišu savo nosį į atvirą pasaulį. Bijau. Pavojinga ten ir matančiam, tai ką jau kalbėt apie mane aklą ir silpną. Bet tenka. Kartais nieko neįvyksta, kartais tiesiog pasiklystu, bet šį kartą viskas buvo kitaip. Pasirodo, mano baimei buvo pagrindo.
Keliavau savo įprastu keliu, bet jaučiausi neįprastai. Tarsi kažkas stebėtų. Aišku, ką aš aklas galiu suprasti apie stebėjimą. Tuomet labai tikėjausi, kad nieko. Klydau. Pajaučiau sau už nugaros alsavimą ir šaltas, aštrus objektas palietė mano kaklą. Nesu aš durnas. Žinau, kad brangiausia ką su savim turiu, tai yra gyvybė. Tiesą sakant, tai yra viskas ką turiu. Matė tą ir visi aplinkiniai. Taigi suvokiau: mainai jau tikrai nebesuveiks. Paprasčiausiai nėra ko pasiūlyt. Pradėjau maldauti. Jokio atsako, bet dar vis gyvas. Geras ženklas. Maldavau toliau. Tyla nesiliovė. Lytėjimas aplink kaklą taip pat. Arba nebylys, arba juokauja. Jei juokauja, tai visiškai nejuokinga. Na ką, nebebuvo kur dėtis, pabandžiau po truputį judėti. Jaučiu, kad neleidžia. Pamenu, galvojau „Šūdas, dabar tai aš jau miręs“. Ir lyg su ta mintim spaudimas ties kaklu pradėjo aštrėti. Baisu. Nors ir nebuvo ilgas gyvenimas, bet vertinau. O dar iš šono girdėjau žmones besišnekant:
-Nepasisekė vargšeliui.
-Na jo, dabar jau be gailesčio bus.
-Pažaidė ir sudoros.
Jau kaip ir susitaikiau su paskutiniąja, bet staiga spaudimas atslūgo. Alsavimas taip pat. Iš toli išgirdau atbėgant šunį. Greičiausiai jis ir buvo to priežastis. Bet bėgo ir prabėgo. Taip ir supratau, kad nusivijo mano skriaudiką. Dar kelias sekundes persigandęs pastovėjau ir nurūkau link namų. Viskas ką prabėgdamas išgirdau buvo:
-Na va, dabar reiks pirkt katei maisto.
-Bent jau kurmis laimingas, visgi pabėgo mirčiai iš nasrų.