Nepritapėlė (70)

Jaučiau, kad prarandu ryšį su vidine tyla. Tas pats giliausias – Aš Esu – pasiklydo. Triukšme. Tokiame labai panašiame į turgų. Kur pilna žmonių, kur visi rėkauja viens ant kito, kažkur skuba, pyksta, stumdosi, bet veržiasi ten, kur kuo daugiau žmonių. O ten būriuojasi tikrai daug. Bandos jausmas, pagalvoju. Aš lygiai taip pat einu paskui juos. Alkūnėmis stumdausi, dūstu nuo tvankumos ir nervinuosi, kad esu ne pačių įvykių sūkury. Iš tikrųjų, spėju, einu taip tik todėl, kad praradau ryšį su savimi. Esu pasiklydusi kaip ir mano giliausias – Aš Esu. Tik vis dėlto dar nepraradusi vilties atrasti pasimetusįjį.

„Sustabdyti besikartojantį egzistavimą, sustabdyti besikartojantį egzistavimą“ – kaip mantrą kartoju begales kartų. – „Privalau gebėti analizuoti kiekvieną mintį: sus-tab-dy-ti, be-si-kar-to-jan-tį, eg-zis-ta-vi-mą“.

Nors dar nesuvokiu tokio kaip savęs nebuvimo, vis tik aš labai noriu surasti paklydėlį. Čia dienos netinka, pagalvoju. Nepadeda nei rytas, nei vakaras. Rodos, beliktų naktis. Naktį geriausiai pajuntama tyla, įsitikinusi. Būtent tyla suranda kelią, kur nuėjo tas – Aš Esu. Bet naktį reikia miegoti. Gal miegant galima susapnuoti sprendimą, - vis viliuosi. Nebūtina gal tyla. Be to, miegant galima ir pražiopsoti tylą. Bet tas pats giliausias – Aš Esu – juntamas būtent tada, kai neatsietas nuo tylos.

Sapnas – kitaip nei įsivaizdavimas. Jis visiškai nepriklauso nuo neištikimybės. Jis priklauso gėriui, sprendimo ieškojimui. Tik ne tylai.

Mane vaizduotė nuveda toliau nei realybė. Realiai, jei nesuvokiu, tai bent patiriu. O vaizduotėje tikrai galiu patirti, bet nesuvokti, nes ji – toli. Tame tolyje tūno pavojai ir reali grėsmė ištinka tik dėl vieno, išdavystės. Tikrai ne iš nežinojimo. Tačiau kirba klausimas: ką aš išdaviau, arba, kas mane išdavė?

Regiu viziją: debesys slenka. Jie sustoja į vieną lygiagretę ir žengia dešimtį žingsnių į priekį. Žmogus - kitaip. Jis – tarsi neužsipildžiusi erdvė, todėl turinti, privalanti prisipildyti savo būties. Todėl ir stovi vietoje. Aš kaip žmogus – taip pat.

Matau: Angelė ir aš – kavinėje. Dar susitarusios prieš savaitę. Tiek ji, tiek aš, labai jaudinamės. Pasirodo, abi per naktį nemiegojom, nes nežinojom, kaip bus.

O yra paprastai. Kaip ir visų mirtingųjų susitikimai. Prisėdame prie staliuko, užsisakome kavos ir šnekučiuojamės. Šnekame apie tai, kas mums nutiko per aštuoniolika metų.

Aš – ištekėjusi. Auginu dvynukus, tad apskritai esu pagerbta tarp vyrų. Dirbu laisvai samdoma dėstytoja įvairiuose universitetuose. Skaitau paskaitas keisčiausiomis filosofinėmis temomis. Laisvu laiku rašau romaną apie nepritapėlę. Apie jos meilę kitokiam gyvenimui. Dar dirbu Statistikos departamente. Čia surenku įvairiausius duomenis į kompiuterį. Taip kad esu lyg kokia stebėtoja ir gyvenimo rūšiuotoja.

Angelė – taip pat laimingai ištekėjusi. Augina katiną. Sakė, jis pats geriausias jos gyvenimo mokytojas. Vyras, kurį laiko antra sielos puse, dirba užsienyje, o ji pati dirba mokykloje. Dėsto tikybą ir etiką. Tai moteris ir du vyriškos giminės padarai. Pagal įprastą standartą trūktų kaip ir vienos moteriškos giminės, spėju. Ir ji pati savo noru, pasirodo, pasirinkusi gana moteriškąjį būvį – studijuoja tylą, dar geresnę gyvenimo mokytoją. Anot jos, tai daug geriau nei turėti vaiką. Sako, nėra pribrendusi motinystei.

Vėliau mes kalbamės apie praeitį. Apie joje sutiktus bendrus pažįstamus. Tarsi tikrinamės, kuri daugiau ką žinome apie kiekvieną.

Dar vėliau ilgai kvatojamės. Šaipomės ironiškai ir tikrai ne iš savo jaunystės kvailiojimų.

Visai vėlai išsiskiriame. Kažkaip be pabaigos. Nes tik grįžusios puolame viena kitai rašyti. Lyg neužteko laiko pasikalbėti. Lyg bandome už parastą laiką atsigriebti. Lyg sau įrodome, kad viena kitos pasiilgome, nors ką tik atsisveikinome. Ir ne visam. Ir galbūt dar kažkada susitiksime. Visiškai nesvarbu, kad nenurodome datos. Neįsipareigajome. Bet trūksta to kodėl...

-Kodėl? Kodėl tu paslaptingai atsirandi, bet dar paslaptingiau pranyksti? Palikdama aibę neatsakytų klausimų...

-Viskas gerai. Nieko negražaus, prašau, negalvoti. Niekada neužmirštu, kasdien pamąstau ir tikrai karts nuo karto pašnekinsiu.

-???

-Keletą metų to nesuprasdavo ir mano kaimynė Viktorija. Išsigąsdavo, sunerimdavo, gal ką pasakiusi ne taip, kad aš jai mėnesių mėnesius neatsakau į skambučius ar elektroninius laiškus, bet galiausiai, sakė, kvatodamasi galiu įvardyti tavo tylą - beprotiškai nori pabūti viena. Tada geriausiai išlaukti.

Taip, aš beprotiškai myliu Vienatvę. Turiu tris pačius nuostabiausius Mokytojus - vyrą, katuką ir tylą, juos visus begaliniai branginu. Bet...

Bet staiga kišenėje suskamba mobilaus telefono žadintuvas. Nuspaudžiu jį. O ten išlenda mano užrašinėje dar vakar išsaugota SMS: “Nieko negražaus, prašau, negalvoti…”

Juk tai buvo sapnas, ar ne?

Ar tai buvo sapnas, jei vėl dar kartą susitikau su Angele?

Jei tai sapnas, tada klausimas: kodėl man skauda?