ana brūdas

**
Lietinga . Šalta. Stprus vėjas. Eina nusivylusi poete. Dairosi vis pro petį, žvalgosi į save, ji mato grožį kurio niekur nėra, ne tik išorėje, bet  ir viduje ir  sako ji sau - o aš pati pasaulį sugalvosiu-. IR  virš galvos praskrenda nesąmonė didingi jos sparnai kaip gandro galvą kaip asilo, o kojos bredžio . neatsistebi poetė ir nusprendžia eilėrašti parašyti, bet kai tik pradėjo nesąmonė apsisuko ir jos poperių apšiko, o šūdas tas blizgėjo ir kvėpėjo, o poetė sumedėjo ir paskutinis jos žodis nuaidėjo ir daugiau niekas jos nebegirdėjo .

***
ūkanotas rytas, žolė apėjusi šerkšnu ir žigiuoja šuo taku išmintu skersai stadijoną, o jo nasruose rankine su įsikišusia plaštaka . Po keliu skundžiu prabėga pro mane blondinė rėkdama -kur mano ranka?? - pagalvoju na štai ir prasideda nauja diena. Nors dar anksti, bet žvėjai jau susisiede prie upės kranto ir užmete meškeres ant ąžuolo šakų, aš juos paklausiau:
- kodėl meškerės ten užmestos? - jie tik susižvalgo ir vienas atsisuka
-nekimba.

Šuniukai ... (bjaurybės)
gražu, pavasaris, saulė šviečia, visur žydi višnios ir oras kvepia žiedais, jaunos šeimos vaikštinėja po parka su vaikais ir įkiriais mažaisšuniukais. Ir tik staiga vėsulas! ant tako atsiradęs, spovė į visus gamtos dėsnius ir atsirado vidury tako tik viena smulkmena, jis traukė į save per sekundes išpešė velena aplink save 10m skersmeniu ir cypdami nesavu balsu šuniukai pradėjo skrėti, moteris šaukė kežžmonišku balsu griebdamos savo vaikus ir bėgdamos į priešinga puse, o iš viso parko trankydamiesi į medžius. jorkšyro terijeras bejėgiškai mosavo kojomis negaliedami ko nors pakeisti išgaščio kupinu balsu kaukė kol įskrėjo į pilka vėsula, volpinas iš baimės apsisisiojęs skrenda kartu su šlapimu ir kvailas jo snukutis atspindintis kvaila jo prota nerodo jokios baimės ženklų jam viskas lyg žaidimas ir tik kai artėjo link medžio pradėjo bėgti oru nieko jam nesigavo ir teškėsi į medi, iškart mirė, o šikninis terijeras pfu šilkinis .. pririštas prie pavadėlio kurį laiko blondinė su aukštakulnias vis cypia, cypia, o ji irgi verkia  pati slysdama ir paleidžia ir neatsisukdama nubėga, o šuo tiesia linija į viesula, ji priėmė savo likimą tik liūdnomis akis nužvelgė savo šeiminkę paskutini karta ir ji džiaugėsi, kad mama išliks sveika ir ja atsitrenkė pekinas su visad susiraukusiu snukiu ir abu pradėjo suktis vėsulo viduje, o čihugua lodama visaip sukinėjuosi ore kliudydama plonesnes šakas kai kurias ir nulauždama su kiekvienu dužiu pradėdavo loti dar šlykštesniu balsu, o su čihuahua dar 11 šunų iskrėjo į vidu  ir vėsulas pradingo. Šuniuku kūnų nebeliko ant medžių trūko lapų, aplink žolės tai pat nebeliko ir sugrįžo buvusi ramybė pasikirdo čiulbėjimas ir toliau tęsesi nuostabi pavasario diena lyg nieko nebuve. Žmonės fiziškai nenukentėjo.