Auka

Šią naktį žvelgiu nuo savojo kalno, kur
Aukščiau nei paukščiai, niekas nemato.
Man lenkiasi sfinksai, man rašo pasakas-
Spektaklio fragmentas-mano gyvenimas.

Ir staiga pajuntu kanibalų užpuolimą,
Šiuo momentu, mielieji, jūsų tariamos
Baisios adatos man tik kutentų odą,
Tikriausiai, žemėje aukojamas nerimas...

Gal išdrįstu išsinert iš kruvino kūno,
Nes visatos dėsniai manęs nebeprašo
Išnykus atsirasti, išnykti atsiradus,
Pakasti lavonus, išaukštinti pranašus.

Gegutės praneš ankstyvą pavasarį,
Tokiu metu manęs nebus čia žemėje...
Apkabinęs kelius, sapnuosiu praeitį,
Aš melsiuos sedėdamas pasaulių medyje.