Sparnų teismas

SPARNŲ TEISMAS



Aš noriu jums papasakoti istoriją, kurios niekada nebuvo...
Aš noriu jums papasakoti istoriją, kurios jūs daugiau niekada neišgirsite...
Aš noriu jums papasakoti istoriją, kuri įvyko su manimi...

Pirmas dalykas kurį supranti čia patekęs, tai jog mirtis yra tik pradžia...
Senai, senai kai laiko skaičiavimas tik prasidėjo atsirado dvi jėgos, kurios ilgainiui buvo vadinamos šviesa ir tamsa, o dabar tai turi kitokį pavadinimą, kuri jūs tikrai esate girdėję kaip dangus ir pragaras.
Manote karas puikus santykiu aiškinimasis tiktai žemėje tarp žmonių? Klystate, nes kariaujama ir tų jėgų kurių mirtingajam niekada nesuvokti. Tarp dangaus ir pragaro vyko nevienas karas, kurį visada laimėdavo dangus ir šviesos atstovai. Bet netgi tarp šviesos ir šešėlio yra korupcija, ir ši korupcija vadinama rojaus Teisėju arba pragaro Baudėju. Šios pareigybes susideda iš to, kad teisėjas nuolaidžiauja dangui dvi iš trijų sielų siusdamas į rojų ir palikdamas pragara, be tikrų nusidėjusiujų, o baudėjas viska darymas atvirkščiai, kaupia nusidėjusią pragaro armiją. Nežinau kam dėkoti, bet pragaras savo baudėjo niekada neturėjo, nors kiekvieną karą tik dėl to ir pradėdavo, tikėdamasis jog šis karas nebus išskirtinis. Norint pradėti karą, vienai iš pusių tekdavo nužudyti kitos pusės karį arba tiesiog užpulti kita pusę po to sekundei agresorės pusės rankose suspindėdavo tik kardai, o nukentėjusiosios tik skydai ir karas buvo skelbiamas pradėtu, ir visi žinojo kas dėl to kaltas. Teisėjas prasidėjus karui vadovaudavo dangaus kariaunai ir jo klausydavo išrinktieji septyni dangaus generolai, kurie vadovavo dangaus miestui iki tol, kol neapsireikšdavo naujas teisėjas kuris turėjo paskelbti karo pabaigą. Dangus niekada nepradėdavo karo, nes turėdavo galia kurios pragaras taip nuožmiai siekė.
Aš esu Galamaras esu paskutinis teisėjas ir tai mano istorija....

Nuostabus vaizdas atsiveria priešais mano kruvinas akis, kurį išvysti turėtu kiekvienas, nes toks vaizdas atsiveria viena karta per tūkstanti gyvenimų. Stoviu milžiniškoje aikštėje kur tolumoje horizonte, aplinkui ratu sustatytos gigantiškos kolonos, kurios tokios aukštos, kad regis laiko pati dangų, kad šis nenukristu. Visi kas esą kariai vaikšto basom kojom todėl puikiai jaučiu šaltą, baltą žeme. Priešais mane karo tarybą, sudaryta iš trijų demonų ir trijų angelų, bei vienos nešališkos sielos, kad teismas būtų teisingas. Pažvelgęs atgal nusprendžiu, kad už mano nugaros atsiveria didingesnis vaizdas, tai milijonai angelų švytinčių mano kairėje, šaltais be emocijų požymių veidais žvelgiantys ir lyg durtuvais savo žvilgsniais dursto mano sparnus. Žinau, nes aš tai jaučiu. Jaučiu ir kita puse kurioje randasi mano “mylimieji“ demonai, viskas ką jie mąsto parašyta jiems ant veido, jie trokšta mano mirties, mano pažeminimo, jie trokšta išvysti egzekucija, nes kitos priežasties kodėl tamsa čia susirinko, demonai nežino.
Teismas manę kaltina pradėjus paskutinį kara tarp dangaus ir pragaro, ir kaltina mane kaip šviesos atstovą, suteršusi tyrą šviesos vardą kuris, iš tiesų niekada toks ir nebuvo. Galėčiau pamėginti jiems viską paaiškinti, bet kiek kartu teisiamasis mėgino sakyti, kad jis nekaltas, bet iki šiol nė vienas dar nebuvo išgirstas, todėl nenaudosiu savo jėgų veltui. Teismas papirktas, aš tai žinau, nes kitaip manęs čia nebūtu.
- Galamarai. Mes, iškėlėm nuosprendį. Tau, Galamarai,  buvusiam Teisėjui, garbingiausiam šviesos atstovui, kurio dėka dangus turi savo didybę, mes įsakome-nukirsti sparnus.
- KĄ?! Sparnus!? jūs išprotėjote!? Niekam niekada dar nebuvo nukirsti sparnai, geriau mane tiesiog nužudykite ir ši istorija bus baigta-įsiutusiu balsu šaukiau ant teismo..
- Ne... tau mirtis būtų per maža bausmė, nes mes nežinome kas taves laukia po antrosios mirties. Pažeminimas tau bus puiki bausmė. Rytoj ryte, tau, bus nukirsti sparnai ir sudegintos kūno plunksnos, kad parodyti jog neesi laukiamas nė viename iš miestų.
Tai, jūs, irgi turite žinoti, kad dangaus miestas vadinamas Frakcijus o pragaro Triširacha šie pavadinimai tokie pat seni kaip ir patys miestai.
- Nuosprendis ištartas, laikas pradėtas skaičiuoti, kuri tu praleisi tamsos kambaryje, o dabar, Lumas tave nuves į kambarį.
Manau man telieka susitaikyti su neteisingu likimu, nes aš jau per senas kototi su dievais ir tam, kad pabėgčiau, vien sukaustytu sparnų man neužteks.
Štai atžygiuoja Lumas, pirmasis dangaus karys, nes jis vienintelė siena ginanti taiku Fakciju nuo pirmųjų pragaro antpuoliu dar karui neprasidėjus. Inteligentiškas karys sukurtas o ne gimes ginti šviesa. Penkių metrų aukščio milžinas, kurio kardas tvirtesnis už viską ka kadanors yra regėjas šis pasaulis ir sparnai kurių mostų sukurti vėjo gūsiai gali lyginti ištisus kalnus.
Sveikas, mano senas drauge, aš lenkiu galva vardan mūsų senos draugystės- pagarbiai nusilenkęs su šypsena žvelgiu į Lumą.
Sveikas, Galamarai, man labai gaila, kad aš turiu tai padaryti, bet aš paklūstu angelams kurie sprendžia kas teisinga, o kas ne ir tu esi už įstatymo ribų nors man tuo sunku patikėti.
Neimk to sau į širdį, tai tavo pareiga ir tavo likimas, o manajį tu girdėjai, rakink mano sparnus ir greičiau vesk mane iš čia, manau žiūrovai jau pakankamai nustebe nuosprendžiu ir šis cirkas bent šiandienai jau turi pasibaigti.
Žygiuodamas nesibaigainčiu angelų ir demonų žiūrovų samburio viduryje, galiu pradėti jum pasakoti savo istorija kuria ir norėjau pradėti papasakoti pačioje pradžioje.

1 skyrius

- Galamarai, tu, čia patekai po žiaurios mirties nuo maro, kuris siautė žemėje, dabar tu esi tyra energija, išlaisvinta siela, bet tu patekai i karo laikus, kai dangus ir pragaras konkuruoja dėl valdžios. Teisėjas kuris turėjo tave teisti dabar atstatydintas, todėl tavęs klausiu, ką tu renkiesi Galamarai, šviesa kuri dabar pralaimi, bet žada atidarytus rojaus vartus ar tamsa, kuri šiuo metu laimi ir žada amžintąją karalyste. Ką renkiesi?
Norėjau tyliai ir šaltakraujiškai pasirinkti tamsą, bet kažkas viduje mano sielos gelmėje garsiai sušuko visiškai ką kitą.
- Renkuosi šviesą!
Po pasirinkimo praėjus vos akimirkai, pajutau kaip mano siela vėl įkaustoma į kūno pančius, bet tokius pančius galėjau kentėti amžinai.
Pasirodžiau kaip raumeningas vyras tyrais kaip šviesa plaukais ir kūnų kuris nuo kaklo iki alkūnių ir kelių dengtas baltomis plunksnomis. Tobulas kūnas, tobulos proporcijos, tobulas žmogus kuris nėra žmogus, bet dar nėra angelas. Tai kad man teks kariauti aš supratau, kai savo dešinėje rankoje pajutau kardą, blizganti tokia šviesa kuri net užsimerkus akina ir kairėje rankoje skydą ant kurio iš vidaus mirusiųjų kalba parašyta „skydo tvirtumas priklauso tik nuo tavo sielos stiprybės“.
Atsiradau laukuose, kurie buvo apsupti didžiulių septynių kryžių. Prie kryžių pamačiau nemažai kitų karių kurie buvo neorganizuoti ir sumišią, čia prasidėdavo naujų sielų kova už išlikimą, nes be kryžių sielos klajotu po visą Niekados žemę.
Mums pradėjo vadovauti angelas, Kaizeris, kuris buvo tikras karo veteranas ir buvo perėjas devynis paskutiniuosius karus. Ginti kryžių buvo pasiusti batalionai, bet iš visos siustos armijos teliko vienas karys ir tai buvo Kaizeris. Naujų sielų buvo šimtai, bet jos ateidavo tik diena, naktį pragaras pildydavo savo armijos gretas, manau pakankamai sąžininga naktį gydosi tamsa, o diena šviesa. Kur tamsa kaupdavo savo armija buvo mįslė jau nevieną karą
Kaizeris nebuvo mums malonus, jis jau žinojo ką reiškia naujos sielos, todėl su mumis buvo griežtas ir dažnai jaunų sielų ir jo interesai nesutapdavo tat jis greitai mus pastatydavo i vietą.
- Mailius... jaunos sielos nesvajokit, kad mėginsiu atsiminti visus jūsų vardus vis tiek greitai visi mirsite jeigu neklausysite manęs- tarė Kaizeris žiūrėdamas į mus kaip į grobį.
Praėjus kelioms dienoms mums jau pasidarė nuobodu nuo nieko neveikimo, o išvykti Kaizeris neleido, sakė mums reikalinga organizuota armija. Kaizerio dėka, mūsų jau susibūrė kokie keturi tūkstančiai sielų vienoje vietoje, jei ne jis visi klaidžiotu nežinodami kur reikia eiti ir ką šiame pasaulyje daryti. Dauguma karių didžiąją laiko dalį praleisdavo mąstydami apie savo mirti ir kelione į šį pasaulį.
- Kaizeri, mes čia jau sėdim tris dienas nieko neveikdami ir dabar yra naktis, o naktį sielos nemiega tai ką mums veikti? Gal galėtum papasakoti kaip prasidėjo šis karas?
- Taip-sušaukė karys iš dešinės.
- Papasakok-pasigirdo šūkis iš galo.
- Norime girdėti-šūkavo mano bendražygiai, nežinodami kokia tiesa gali atsiverti prieš jų akis.
Mačiau ko Kaizeris nori ir tikisi iš mūsų todėl žinojau kaip jį įkalbėti.
- Kaizeri, jeigu nepasakysi dėl ko mes kariaujame mes atsisakysime kelti kardus, kai to reikės.
- Kvailį, tu net nenutuoki į ką mes esame įvelti ir kas trokšta jūsų mirties... iš tiesų... atleiskit, jūs nežinote kas čia dedasi ir kodėl viskas yra kaip yra, ir nėra kaip turi būti- Kaizeriui nusileidus suminkštėjo ir jo balsas.
- Dėkui Kaizeri- tariau sėdėdamas nuošalėje kaip ir sėdėjau.
- Jūs, esate eilinės sielos, kurios čia atsidūrė, nes kažkur turėjote atsidurti, jūs neturite sparnų kuriuos turiu aš, nes jų dar nusipelnėte. Ateis laikas ir kiekvienas iš jūsų gausite tokius, tiksliau išskirtinius savus sparnus, bet kada ir kaip niekas nežino, tai priklauso tik nuo jūsų pačių. Sielos nemiega, neišalksta jūs nekraujuojate, mirdami tiesiog išnyksit ir liks tik jūsų plunksnos, kurias draskys laukinis vėjas. Tamsos atstovai vadinami šmėklomis iki tol kol netaps sparnuotais demonais, o taip jie gali tapti lygiai taip pat kaip ir angelai gauti sparnus, bet nežinia kada ir kaip.
- Vadinasi mes esam paprasti pėstininkai su kardu ir skydu pasiusti kovoti prieš blogio jėgas?
- Ne! Nes tokio dalyko kaip gėrio ir blogio nėra yra tamsą ir šviesa kuri viska ir pasako. Kiekviename iš mūsų slypi ir gėris ir blogis, bet kuo pasikliauti renkatės patys. Šis karas prasidėjo truputi kitaip negu visi kiti, nes pirmas smogė-dangus...
Nespėjus praeiti akimirkai po šių žodžių, iš viršaus kaip didingi sakalai, nusileido pragaro demonai, o mus apsupo paprastos šmėklos ištroškusios mūsų mirties. Kova prasidėjo nelygiu pranašumu, kadangi kas antras demonas iškarto nusileisdavo ant mano brolių ir vien savo mase ar aštriais dantimis, net nesinaudodami savo kardais nužudydavo šaltai ir be didesnio vargo, užkluptus nepasiruošusius karius. Prasidėjo ne mūšis, prasidėjo skerdynės.
Stebėtinai mikliai, nekarto nekovojusios sielos ėmė duoti aršų atkirti ir mikliai pasijautė karių kailyje, ir visi išmoko naudotis skydu, bei kardu. Trys kovoja mano dešinėje, keturi kairėje, atrodo organizuotumas kyla iš vidaus, bet mačiau pernelyg daug plunksnų ant žemės, kad būti patenkintam kova, kai tų plunksnų vis daugėja.
Kaizeris davinėjo daug įsakymų, kurių pusę nebuvo įgyvendintų ir kurių pusę gal net išgelbėjo mano gyvybę. Atsiklaupiąs ant kairiojo kelio Kaizeris sviedė skydą į demoną, kuris jau buvo užsimojąs kirčiui man į nugarą ir vienu smūgių nunešė to demono galvą jam nuo pečių, paversdamas jo kaulėta bet raumeningą kūną tiesiog kaulų krūva. Pamatęs, kad jėgos jau nebeišsilygins ir, kad septyni kryžiai prarasti Kaizeris įsmeigė savo kardą į žemę, ir ištaręs kažkokius sunkiai suprantamus žodžius atsitraukė nuo savo kardo, kuris po kelių akimirkų ėmė netgi ne švytėti, o tapo tyros šviesos banga, kuri akimirksniu apakino visus demonus ir šmėklas. Kelias sekundes sielos galėjo skersti pragaro karius nebijodamos, kad bus paliesti, bet tai jau nebūtų nieko išgelbėją.
- Atitolinau mano karių žūtį, bet jų vis tiek neišgelbėjau. Galiu išgelbėti bent vieną ir manau, kad nesuklysiu pasirinkęs tave-aršiu žvilgsniu Kaizeris pažvelgė į mane.
- Nebėgsiu, nepasiduosiu, kovosiu ir jeigu reikės mirsiu-jaunas entuziastingas, bet dar kvailas atsakymas paliko mano lūpas.
Buvau kvailas, jaunas ir pernelyg užsispyręs, kad priimčiau angelo pasiaukojimą dėl savo sielos išgelbėjimo.
- Tavęs neklausiau ar tu nori išsigelbėti, dabar tavo likimas mano rankose nori tu to ar ne, tiksliau tavo likimas po mano koja.
Spyris-štai kas sekė po Kaizerio grubaus pasisakymo. Spyris nusviedęs mane kelis kilometrus nežinia kuria kryptimi ir išgelbėjąs manę nuo akivaizdžios pražūties.
Tokia buvo mano pirmoji pažintis su mirtimi, šiame mirusiųjų, o gal tikrųjų gyvųjų pasaulyje. Visi ką pažinojau mirė, vienintelis mano matytas angelas mirė, likau tik aš, mano kardas, skydas ir šviesa sklindanti iš sielos gelmių.
- Sulaukiau angelo malonės, jis paaukojo savo gyvybę ir plunksnas, kad išgelbėti mane manau tokio akivaizdaus atsitiktinumo negali pasitaikyti jokiame pasaulyje-kalbėjau su savimi, nes aplink nebuvo nė gyvos dvasios.
Tokie buvo mano pirmieji žodžiai ir pirmieji žingsniai link mano sparnų, teismo, link mano pažeminimo ir tapimo nauja siela, nauja asmenybe, angelu.

2 skyrius

Praėjo keletas valandų kaip aš užrakintas kambaryje be durų ir langų, be oro ir šviesos. Atimk iš žuvies vandenį ji mirs, atimk iš paukščio sparnus jis praras gyvenimo esme, atimk iš angelo šviesa, jis pradės bijoti tamsos.
Tuštumoje pasigirdo lėti ir tylus žingsniai. Kažkas sustojąs tarė:
- Galamarai, tu mane girdi?
- Mezujau, kodėl tu taip ilgai?
- Sargai nepasidavė Lumo kalboms ir nieko nenorėjo praleisti.
- Manau, jūs, su tuo susitvarkėt.
- Juk matai... oj tu negali dabar manęs matyti juk girdi, kad aš čia. Nesuprantu kaip, tai galėjo atsitikti su tavimi? kaip tave galėjo nuteisti juk tu Teisėjas tavęs išvis niekas niekada neturėjo surasti tavo teisėjo rūmuose. Galamarai kas atsitoko?
- Tiek daug klausymų ir tiek mažai laiko į juos visus atsakyti. Turiu tavęs paprašyti vieno dalyko. Atnešk...
- Jau turiu.
- Raktą?
- Rakta...
- Iš kur...
- Prakeik Liuciferį, juk aš tavo geriausias draugas manai nežinau ko tau reikia tokais gyvenimo momentais?
- Ačiū Mezujau kito iš tavęs aš ir nesitikėjau.
- Galamarai, jeigu tai viskas suplanuota kodėl mes negalime tiesiog atvesti armijos ir įvykdyti teisingumo? mažiausiai penki iš septynių dangaus generolų eitu už tave ir...
- Jeigu, aš, to nenoriu vadinasi nenoriu, juk žinau kokia galia buvo sparnuose, aš noriu pražudyti kuo mažiau plunksnų ir kaulų nors už tokią išdavystę kažkas turėtų skaudžiai sumokėti.
- Tavo priešai bus mano priešais. Pasakyk ką...
- Tu kalbi kaip paikas tarnas kuris viską pasiruošiąs padaryti dėl savo valdovo, baik taip kalbėti mes tik draugai ir net draugai ne visada turi padėti vienas kitam. Tai mano kova ir kai man reikės tavo pagalbos asmeniškai tau tai pranešiu. Manau jau laikas tau keliauti drauge mano. Būk rytoj pirmoje eilėje šalia kitų angelų tokio vaizdo netgi aš nenorėčiau praleisti.
- Kaip visada šmaikštus ir nenuspėjamas... su dievu Galamarai.
- Su dievu Mezujau, lauk manęs aš dar sugrįšiu ir apie tai sužinos visi- tokie buvo mano paskutiniai žodžiai tą naktį.
Mezujus senas, pirmas ir turbūt vienintelis, tikras mano draugas. Apie tai kaip aš su juo susitikau papasakosiu vėliau, nes šiame pasakojime viskam yra savas laikas ir sava istorija.

3 skyrius

Savaitės štai kiek reikėjo, kad įveikti nepereinama dykynę. Kas yra Niekados žemė tai man buvo lemta sužinoti pirmoje eilėje. Sunku yra pasakyti kas yra Niekados žemė ten nebuvusiai sielai, bet nepamėginus niekada nesužinosi, ypač to ko niekada nedarei.
Niekados žemė sukurta karui vykti, kad nebūtu paliesti šventieji miestai, ši žemė skiria du miestus, bet savyje laiko daugybę paslapčių apie kuriuos manau vienas Dievas ir te žino. Klaidžioti šioje žemėje vietos daug ir net eidamas tiesiai gali klaidžioti ratais. Miškai, kalvos, kalnai, dykumos, pelkės, lygumos, uolos, ežerai ir jūros? Taip, tai viską galima surasti Niekados žemėje, bet reikia gerai ieškoti ir turėti sparnus, nes žemę kuri neturi krašto sunku pereiti savo dviem kojomis. Apleistoje dykynėje pilną vietų kur galima kažką išvysti, bet didžiąją žemės dalį dengia dykuma kuri pražudo tuos kurie parklumpa prieš jos didybę.
Atėjus laikui papasakosiu kas slypi žemėje kurioje kovoja dangus su pragaru ir ten daro savus stebuklus.
Po savaitės horizonto spindesy pamačiau kalnus, bet nepaprastus, o sklandančius ore. Angelų buveinė? gal, o gal demonų namai… kadangi savaitę žygiavau per lygumą ir nieko daugiau nemačiau, mane viliojo tie nesuprantami kalnai, o gal manę kankino tas vidinis balsas kurio aš niekaip nesuprantu ir aiškiai negirdžiu.
Priėjus kalnus nieko ypatingo nepamačiau, žinoma išskyrus milžiniškus kalnus kybančius virš mano galvos. Mėginau šokti iki uolų virš manęs, bet tai buvo bergždžias dalykas. Tolumoje po neaprėpiamu šešėliu pamačiau išraižyta runą. Atėjęs prie runos perskaičiau kas joje buvo mirusiųjų kalba parašyta „tas kuris žiūri į šviesą neužsimerkdamas tegul nebijo žemėj parodyti savo kardo, o tas kuris mato tamsoje ir be šviesos, čia nėra laukiamas“. Įsmeigiau savo kardą į žemę po kojomis ir iškarto išgirdau tolumoje plasnojančius sparnus ir pamačiau kaip iš kalnyno krašto leidžiasi dvi mažytės šviesos dalelės, bet taip buvo tik dėl nesuskaičiuojamų kilometrų atstumo kuri aš pats įveikiau kol priėjau šią runą.
Po kiek laiko prie manęs priskrido du angelai, nuostabūs sutvėrimai, nuostabūs sparnai, nuostabios sielos.
- Tu, Galamaras?
- O nesimato kad aš čia vienas toks?
Angelas sekundę suabejojo pažvelgė į savo draugą ir atsakė:
- Puiku.
Abudu angelai atsistojo man iš kairės ir dešinės stipriai mane sugriebė už alkūnių ir pakilo į orą...
Mano pirmasis skrydis nors ir svetimais, bet su sparnais, nes pastarasis skrydis man sukėlė daug diskomforto dėl Kaizerio smūgio man į krūtinę. Oras pildydavo mano plaučius, kojos regis man dėkojo nors nuovargio nejaučiau tačiau ta akimirką kojos teikė savo padėką.
Man natūraliai kilo klausimas:
- Kur mes skrendame?
- Smalsi sielą tuoj supras savo klausimo menkavertiškumą ir pati sau atsakys į savo klausimą.
Kylant stačia uola viršuje buvo matyti šios sienos pabaiga kuri lydėjo atsakymą i mano klausymą. Kur mes skrendame? Ten kur slepiasi viena iš daugelio dangaus kariaunų, dangaus legionai. Pakitus virš uolos krašto mano akyse sužibėjo nesuskaičiuojama armija.
Skrisdami virš milijonų ginkluotų sielų, milžinų grifų ir žinoma angelų, buvau perpildomas emocijų kurios neigia mano prigimti ir jaučiau kaip manę kažkas keičia iš vidaus. Tada aš dar buvau jauna siela kuri daug ko nesuprasdavo buvo naivi ir kupina vaikiško entuziazmo.
Mane nuleidę ant žemės ir nurodę tolimesnio keliavimo krypti angelai pakilo į orą ir dingo spiginančioje šviesoje. Nurodę man didžiulę palapinę mano dešinėje turbūt angelai turėjo omenyje vadų štabą nes kaip mačiau ten buvo susirinkę daug angelų su spindinčiais, bet kiekvienas unikaliais šarvais.
Žingsniuot likus keliems metrams vienas iš angelų sušuko net nepakėlęs galvos:
- STOK! Pakankamai arti kad manę girdėtum.
Kraupokas angelas stojo prieš mano akis, tai turiu prisipažinti, bet pamačius jį pilnu ūgiu prieš save pajaučiau kaip pyktis, neapykanta visos blogos mintys man sugniaužė kumštį, tai baimė dabar, tai tikrai žinau. Veidas šio angelo buvo nusėtas ne daugybės, bet vieno rando einančio skersai visą veidą, tai turbūt ir kėlė didžiausią pasibaisėjimą. Unikalūs šarvai sakė ką kitą. Puikus setas iš krūtinės alkūnių kelių šarvų, bet didžiausią dėmesį kreipė krūtinės šarvas ant kurio buvo padrikai pavaizduoti septyni veidai kurie nežymiai, bet visada judėjo ir atrodė kad lėtais neužtikrintais žodžių mezginiais mėgina kalbėti.
- Bijai? nebijok pradžioje bijo visi-angelas pažvelgė į mane pamatęs baimę ir mėgindamas nuraminti.
- Maniau, kad angelai neturi baimės jausmo?
- Neturi prieš demonus o angelas lengvai gali įbauginti kitą angelą ar šviesos karį.
- Įsidėmėsiu ir dabar ta tikrai žinosiu.
- Mano žemiškasis vardas buvo Glumas, bet čia aš esu žinomas kaip Juokdarys nors ir esu vienas iš septynių armijos vadų. Nemanau, kad tau teks susipažinti su likusias šešiais tad man labai malonu susipažinti su tavim Galamarai.
- Iš kur visi žino mano vardą? aš jo niekam niekada dar nesakiau.
- Angelai žino daugiau negu paprastos sielos, nes mes esam paženklinti dangaus ženklu ir turime tiesioginę sąsaja su dievu bei šviesa.
- Man sunkiai perprantami jūsų angelų žaidimai...
- Atėjus laikui visi viską sužino bent jau tie kurie lieka gyvi iki tol kad viską sužinoti, bet Galamarai, žinok, kad visi klausimai kuriuos tu kada nors uždavei ar užduosi jau yra seniai atsakyti todėl nesišvaistyk klausimais be reikalo tiksliau nedrums sielų ramybės.
Juokdarys užsisukęs ir pradėjęs žingsniuot atgal palapinės link sušuko:
- Tave siunčiu į vienuoliktąjį žvalgų būrį eik apie penkis kilometrus arba paprašyk, kad tave nuskraidintu toliau šia pačia kryptimi. Pamatysi raudonųjų grifų aptvarą ir jo kairėje bus balta palapinė kurioje susirasi angelą vardu Rokeris ir pasakysi, kad aš tave siu... bet jis pats žinos.
- Generolę. Septyni kryžiai prarasti pastiprinimo nebus.
Juokdarys manau tai puikiai išgirdo, bet nieko netaręs nužingsniavo toliau.
Apsidairiau ir pamačiau gal netgi pajaučiau, kad esu milžiniškos armijos dalis ir niekaip nesupratau kaip dangus gali pralaiminėti šį karą turėdamas šitokią neaprėpiamą kariuomenę, bet pagalvojau jeigu dangus turi tokius legionus ir pralaimi tada kas dedasi pragaro gretose...
Penki kilometrai. Manau sugebėsiu juos įveikti bet žinoma skristi man būtų patogiau greičiau ir linksmiau tad reikia pasigauti kokį nekaltą angelą ir jo paprašyti. Štai žygiuoja puiki pirmoji auka.
- Atleiskit už sutrukdymą bet gal galėtumėt man padėti?
- Jaunoji sielą žiūrių į tavo pratrintas kojas ir manau, kad tau reikia įveikti šiokį tokį atstumą, o žygiuojant per šį chaosą bus numindžiotos paskutinės gyvos tavo kojų vietos todėl nori paprašyti tave pametėti?
- Angelai nuostabūs sutvėrimai...
- Nevisi. Žinoma tau padėsiu, bet iš pradžių...
Angelas pridėjo savo ranką man prie krūtinės ir staigiu judesiu sukėlė man didelį skausmą išraudamas dvi mano plunksnas. Vieną paleidęs vėjais kitą pridėjęs prie savo krūtinės kur ji greitai surado savo vieną.
- Tai ženklas, kad tau padėjau ir tai, kad tu už tai atsilyginai šis gestas parodo tavo kilnumą, nes tu sutinki paaukoti dalelę savęs ir iškęsti kankinio skausmą. Padariau tai neįspėjąs, nes nemanau, kad suprastum šį gestą kadangi dar esi naujokas.
Ramiai iškenčiau kol deginantis skausmas dings iš mano kūno ir pasakiau kur man reikia keliauti. Angelas žinoma žinojo kur yra vienuolikto žvalgų būrio palapinė ir vos per keliolika minučių apglėbęs manę per liemenį perskrido ištisą legioną. Jis turbūt nepirmą kartą taip skraidiną karius, nes jis skirtingai nuo pirmųjų dviejų angelų kurie mane atskraidino i šiuos kalnus jis skrido labai, labai lėtai liesdamas man pasimėgauti kiekviena skrydžio akimirką ir įžvelgti kiekvieną smulkmeną.
- Dėkoju už kelionę angelę.
- Man buvo malonu gal dar kada susimatysime Galamarai.
- Ir vėl mano vardas... - šiuos žodžius praleidau pusę balso.
Angelas dingo danguje, kaip taip ir nesuspėjau paklausti jo vardo.
Žvalgų palapinė buvo tiesiai prieš mano akis todėl aš nežinau kodėl dvejojau į ją įžengti. Atsisukau ir per savo petį pamačiau grifą besitaikanti man į nugarą. Mikliai parkritęs į šoną išvengiau galingo snapo kirčio į savo nugarą ir rankoje sugniaužęs savo kardą, kuris kaip pastebėjau atsiranda kai tik man jo prireikia tiesiog iš oro todėl jis visada su manimi, kirtau grifui tiesiai į kaklą ir jo galva nuriedėjo tolyn nuo kūno.
Pribėgęs juodų plaukų žemo ūgio angelas pradėjo aukštu balsu rėkti:
- Ką tu padarei?! Kam tu nužudei mano grifą?! Žinai kaip man dabar klius nuo kapitono?! aš tuoj tave...
- Pone palaukite aš nekaltas tas padaras pirmas manę puolė iš nugaros aš gyniausi!
- Ką tu vadini ponu ir ką tu vadini padaru aš grifų prižiūrėtojas, o šis grifas nėra kažkoks padaras kuri galima tiesiog taip nudobti gal dabar dangus dėl tavęs pralaimės kara!
- Jūs perdedat ir aš esu teisus!
- Tuoj mano kardas tau parodys kas yra teisus! – sugniaužęs kumštį angelas nutaikė savo kardą į manę.
Kaip tik stojau į kovinę stovėsena, sugniaužiau skydą ir stipriai rankoje sugniaužiau kardą juodaplaukis grifų prižiūrėtojas ėmė juoktis nesavu balsu ir išmetęs kardą ant žemės pats kvatodamas greitai atsidūrė ant jos.
- Kad matytum savo išsigandusi veidą... jau seniai taip gerai nesijuokiau, kad net ašara išriedėjo, bet žinoma tokio momento ir laukiau nevieną dieną... atleisk tai buvo Frajaus mintis tai mano grifas.
Nieko nesuprasdamas aš sugebėjau tik nuleisti kardą su skydu ir žvelgti į negyvą grifą gulinti ant žemės.
- Žinojau kad tu nesuprasi todėl taip ir nusprendėm iš tavęs pajuokauti. Kelkis Frajau gana tyčiotis iš jaunos sielos.
- Nesuprantu, kas čia ded...
Nuryjąs savo žodį atgal gerklę stebėjau įspūdingą vaizdą. Begalvis grifas atsistoja ant savo keturių prieiną prie savo nukirstos galvos užmina ją koją ir sutraiško palikdamas tik vieną plunksną jos vietoje. Tuo metu grifui ne įtikėtinu būdu atauga galva ir raudonasis grifas vėl sušunką savo karo riksmu.
- Leisk man atspėti šviesos kariai negali nužudyti grifo ar kito angelo?
- Hmm protingesnis negu atrodo pritari Frajau? – pašaipiai kalbėjo karys.
Grifas linktelėjo galva, bet taip nuostabiai ir kilniai kaip tik jie moka...
- Juokdarys?
- Taip Frajus mėgsta pajuokauti...
- Aš ne apie grifą kalbėjau...
- Apie mane?  Taip aš su savo grifu esame giminiškos sielos, tik nesitikėjau kad jis pomirtiniame pasaulyje atsigims grifu ir dar raudonuoju.
- Spalva daug ką reiškia?
- Trys spalvos kurios reiškia viską, bet apie jas papasakosiu tau kitą kartą, nes manau tavęs jau kai kas laukia-jis ištiesė pirštą ir rodė į kažką man už nugaros.

4 skyrius

- Galamarai! Laikas!
Prie mano kameros durų, jau ilgą laiką, neišduodamas nė mažiausio garso, stovėjo Lumas pasiruošiąs mane vesti po budelio kirviu. Kaip aš ir norėjau, einu ne su sukaustytais sparnais, o laisvais nuo pančių.
- Galamarai, aš tave nelydėsiu, tave lydės šie angelai kuriem duotas įsakymas, tave pristatyti be pančių, gerai?
Pridėjau ranką prie savo krūtinės ir išroviau vieną plunksną tiesiai iš tos vietos kur tūno širdis, ir ištiesiau Lumui tardamas:
- Tu man jau ir taip per daug padarei, senas draugę. Todėl tu man nieko neskolingas, žinok tai.
Nerimtu veidu ir slepiama šypsena Lumas truputi nusisukęs pralemeno:
- Kalbi lyg tai būtų atsisveikinimas...
Užsisukęs ir giliai įkvėpęs pasitinku savo likimą, o ne kovoju su dievais. Kelias ilgas, bet viskas ko aš noriu yra su manimi, o noriu tik netekti sparnų garbingai, kelia eidamas iki budelio plasnodamas jais kaip niekada prieš tai.
Ilgas kelias įveiktas ir visų akys nukreiptos į manę, nes taip, sparnais plasnojančio angelo, niekas niekada nematė, mano akyse dega pyktis, o sparnai atskleidžia didybę kurios šie padarai niekada neturės.
- Aš, Galamaras, paskutinis Teisėjas atvyk...
- Mes visi žinome kas tu toks! Ir mums nusispjaut ar tu pameni ar ne dėl ko esi kaltinamas, bet tuoj iš tavęs bus atimti sparnai ir plunksnos- tarė vienas iš teisėjų vardu Deimantinis.
- Sakyk Deimantini koks kąsnis atiteko tau iš šios aferos?
Deimantinis tai angelas kuris lyg Frakcijaus meras jis realios valdžios neturi, bet turi didelę įtaką jo pareigos baigiasi karo metu, nes miesto valdžia ir Lumo valia pereina į generolų rankas. Bent aš taip maniau bet labai klydau. Šis kvailys stovi kaip vienas iš mane teisiančių teisėjų ir išdidžiai pakėlęs galvą, bei surauktomis lūpomis netgi nežiūrėdamas į mano akis sako:
- Tu? Apgailėtinas išdavikas, kuris paniekino tyrą šviesos vardą, manę kažkuo drįsti kaltinti? Greitai tavo žodis nebus vertas nieko ir niekas jo neklausys, tu apgailėti...
- Tavo siela buvo svarstoma mano teisme ir dėkok tik man, kad tavęs nenusiunčiau į kitą barikadų pusę! Aš žinau visas tavo nuodėmes ir paslaptis, tad būk atsargus grasindamas man!
Pagaliau Deimantinis užtilo ir aplinkui nieko nesigirdėjo tik silpnas šurmulys minioje. Pasigirdo metalo kalenimas į akmenį ir metęs žvilgsnį per petį pamačiau netgi du budelius vieną angelą kitą demoną.
- Kodėl jie du?
Vienas iš teisėjų, demonas:
- Vienas budelis atstovauja dangui, kitas pragarui, tau sparnai bus nukirsti po vieną, kaip ženklas, kad neesi laukiamas nei viename iš miestų. 
- Pakankamai sąžininga, tokią bausmę galiu priimti.
Nors vakar sakiau ką kitą, bet per naktį susitaikiau su likimu.
Mano kojos užrakinamos akmenyje ant kurio stoju. Įdomus vaizdas kai akmuo prasiveria laukdamas tavo kojos, kad galėtu mirtinu gniaužtu ją laikyti. Kojos pakaustytos, rankos budelių delnuose kurie manę rakiną nematomais pančiais, angelų grandinėmis, kurias turi kiekvienas angelas, nes jis vergas tarnaujantis dangui, tai viena iš pamokų kurias neseniai išmokau.
Tvirtai prirakintas ir pasiruošęs egzekucijai sušunku:
- Visi mane girdite?! Visi angelai? Visi demonai? Visos pasmerktos sielos?! Jūs jau esate mirę, todėl nebijokite mano keršto!
Šiuos mano žodžius palydėjo mirtina tyla, kuria sudrumstė šurmulys, žvilgsnio negalėjau mestelti atgal, nes trukdė pančiai ir sparnai, bet aš savo plunksnomis jaučiau, kad visi demonai ir angelai atsiklaupė ant vieno kelio, iškėlė savo skydus, o kardus įsmeigė į žemę. Sukilę, visi čia esantys demonai, nesugebėtu manęs išgelbėti, nes Lumas vienu kirčiu žudytu juos tūkstančiais, norėtu jis to ar ne, juk jį valdo miesto taryba kurios pagrindinis pirmininkas yra Deimantinis štai kodėl jis visada taip užtikrintai kalba.
- Dėkoju tiems kas manim tiki ir tiems kurie dabar tyli. Kirskit!
Du kardai pakilo ir du kardai nusileido. Apie savo kančias patirtas iš angelo pusės aš nekabėsiu, nes tai noriu pergyventi vos viena kartą. Mano kančios sparnų netekimu nesibaigė, nors ir sumokėjau daugiau negu kas kitas. Plunksnos, tai buvo antras taikinys... pakėlęs galvą ir žvelgdamas tiesiai vėl pamačiau Deimantini, savo delne nešanti šventąją apsivalymo ugnį. Jeigu ne mano padėtis aš žavėčiausi, o ne tiesiog be jausmų veide, žvelgčiau į žalios spalvos ugnį, kuri skirta tremti angelus iš Frakcijaus, nes kartais reikėjo daryti ir tai. Meluoju aš pirmasis kurio plunksnas palies ši šventa ugnis, nes paprasti angelai per tiek metų per tiek karų nesugebėjo nusižengti taisyklėms, aš buvau pirmasis, aš būsiu ir paskutinis.
Prisiartinęs taip arti, jog Deimantinio alsavimas rėmėsi man į ausį, prieš paleisdamas ugnį mano plunksnomis ištarė:
- Linkėjimai nuo Liuciferio Galamarai.

Mezujus neatėjo, jis negalėjo žiūrėti į mano kančias.
Manau tuo ir baigsiu savo šlovės egzekucija ir pasinėręs į prisiminimus vėl pereisiu prie pasakojimo.

5skyrius

Atsigręžęs pamačiau į palapinę įžygiuojanti angelą ir iškart sušukau:
- Rokeri?!
- Ne, bet galiu tave pas ji atvesti.
Šiuos žodžius lydėjo smalsi šypsena ir vienas sparnų mostas.
- Būčiau labai dėkingas, jei taip ir padarytum angele.
- Ei, kiekvienas iš mūsų turi vardą ir turėk drąsos jį paklausti, apgailėtina siela.
- Ką tu vardan Liucifrio vadini apgailėtina siela?! Tau tavo sparnai atsibodo angele? Jeigu taip, tai aš juos mielai pasiimsiu!
Nespėjau net mirktelti, kaip angelas šviesos greičiu, prisiartino prie manęs ir vienu smūgiu į pilvą, parklupdė manę ant kelių, bet po to sekė dar vienas smūgis keliu tiesiai man į kaktą, ir aš jau gulėjau žvelgdamas į žydrą dangų.
- Pamoką išmokai?
Raitydamasis ant žemės greitai linktelėjau kelis kartus duodamas suprasti, kad šis mano mūšis pralaimėtas. Angelas man ištiesė ranką ir padėjo man atsikelti.
- Mokykis greitai gyvensi ilgai, tai mūsų būrio moto, o jeigu jau ieškai Rokerio, reiškias esi šviežia mėsa mūsų būriui.
- Kaip malonu tai girdėti-ranka spausdamas šoną mėginau bent trumpam nusišypsoti.
- Žinai, jeigu tai nebūtu sarkazmas pasakyčiau, kad man tai malonu girdėti.
- Kaip man tave vadinti angele?
- Aš, Mezujus, o tu jeigu neklystu... - jam nespėjus užbaigti įsiterpiau aš.
- Taip, aš Galamaras...
- Norėjau pasakyti Ličas, bet tiks ir Galamaras.
Toks buvo mano pirmasis susitikimas, su mano vieninteliu tikru draugu.
Pirmas įžengęs į palapinę, Mezujus sustojo įėjime ir sekundę suabejojąs išskleidė savo sparnus atverdamas palapinę prieš mano akis.
- Užeik ir jauskis kaip namie, susirask sau kampą, susipažink su būriu ir žinoma prisistatyk vadui. Jeigu būsiu reikalingas ar reikės pametėti iki kur nors kreipkis, būsiu šalia grifų aptvaro.
Mezujus, man iškarto nepatiko. Savimi pasitikintis, perdėtai išdidus, mėgstantis būti pirmas, pernelyg mylintis savo sparnus. Taip aš maniau iš pradžių, paskui viskas pasikeitė, nes pirmas žvilgsnis neretai būna klaidingas, juk po galais mes tapsime geriausiais draugais, bet išradžių man reikėjo susirasti Rokeri.
- Kas čia vadas?! – sušukau ryžtingu balsu.
Praėjus akimirkai iškarto atsiminiau Juokdario žodžius apie klausimus ir atsakymus todėl neabejodamas pradėjau žygiuoti prie Rokerio nežinodamas, kad tai jis, bet tikrai tuo neabejodamas.
- Rokeri? – abejotinu balsu paklausiau angelo stovinčio jau priešais manę
- Tu būtum visiškai teisus jeigu būtum visiškai aklas. Rokeris štai va ten- karys neatsisukęs, dūrė pirštu į kitoje palapinės pusėje stovinti angelą.
Mano intuicija, o gal tiesiog spėjimas šį kartą mane nuvylė, bet reikėjo išlikti ramiam.
- Dėkoju- pasakiau klaidingai priimtam Rokeriui
- Vardan Liuciferio, tik nereikia...
Tai buvo Hmuras ne itin malonus angelas, bet nepakartojamas derybininkas ir kardininkas.
Per kelis žingsnius atsidūriau prie pat Rokerio, tai buvo iš išvaizdos angelas kaip visi, bet jis buvo išskirtinis vienoje srityje.
- Prisistatyk karį!
Jis buvo ne įtikėtinai disciplinuotas ir turėjo geležinį veidą kuris sėjo baimę ir pagarbą.
- Pone aš, Galamaras, atsiustas Juokdario.
- Tu! Čia esi niekas todėl nedrįsk generolo vadinti kaip papuola.
- Bet...
- Bet jis tau pats pasakė, kad jį taip gali vadinti tik jo akivaizdoje, o ne mano! poryt mes iškeliaujame į žvalgybą, būk pasiruošiąs ir susipažink su būriu. Niekas nepatikės savo sparnų sielai kurios nepažysta nors ji ir tarnauja šviesai.
- Galima paklausti?
- Gerai pagalvojai prieš klausdamas?
Suabejojąs vis tiek paklausiau:
- Kaip man į, jus, kreiptis?
Vado tonas suminkštėjo bet išliko pakankamai griežtas:
- Tu mane vadinsi ir į manę kreipsies Rokeris.
Nuskambėjus jo vardui palapinėje kilo triukšmas į palapinę įsiveržė keli angelai ir keli paprasti kariai. ir pradėjo rodyti savo nepasitenkinimą. Kaip supratau. akimirksniu susirinko visas vienuoliktas žvalgų būrys. Pirmasis iš būrio žengė Mezujus ir prabilo:
- Manau kalbėsiu visų čia susirinkusiųjų balsu ir pasakysiu, vardan Liuciferio, kodėl jis į jus gali kreiptis vardu, o mes jus turime kreiptis vade?!
- Nes aš vis dar jūsų vadas, o Galamarui aš draugas, nes jūs nė vienas nepaklausėte manęs kaip į manę kreiptis, o jūs bijodami manęs to nedrįsote paklausti ir visi manę vadinat vadu, tegul tai jums ir būna pamoka, o dabar visi prisistatykite pagal vardą ir pareiga.
- Vade mes labai...
- Nedelsiant!
- Mezujus- vado dešinioji ranka.
- Urtas Polifas Gernas Hmuras ir Kopas visi mes eiliniai. Kaip matai tik Polifas ir Hmuras neturi sparnų bet visi tikimės jog tai greitai pasikeis.
- Mane pažysti- angelas pamojavo ranka, nes tai buvo tas pats grifų prižiūrėtojas kuris su savo grifu nusprendė truputi pajuokauti- tik mano vardas Folas, to dar nežinai, nes nespėjau prisistatyti, bet mano grifą tu jau puikiai pažysti, aš esu kavalerija, kuria jūs kviesit kai jums situacija pasidarys jau neįkandama- šiuos žodžius lydėjo nenutraukiamas juokas kuris užtilo tik pamačius geležinį vado veidą.
Vadas prisiartino man už nugaros ir dūrė pirštu į kampe sėdinti, ir be paliovos besimeldžiantį angelą, sudėjusį maldai rankas.
- Štai, jis, nepasakė savo vardo, nes kaip mes supratom, jis nemoka kalbėti arba tiesiog neturi ką pasakyti. Mes jį vadiname Maldininku.
Mes, būrį sudarėme iš dešimties karių, septynių angelų ir trijų paprastų sielų įskaitant manę, be to turėjom kavaleriją kuri susidarė iš keliolikos grifų, o prireikus ir daugiau, todėl manau žvalgai užtikrintai eidavo į budėjimus.
- Pažintis baigta, eikite ruoštis, o tu Mezujau paruošk mūsų naujoka kovai jam reikalingi šarvai.
- Norite pasakyti aš gausiu savo šarvus?
- Tau Mezujus viską paaiškins... o dabar judėkit reikia dar daug ką padaryti.
Rokeris užsisuko ir neišduodamas nė menkiausio garselio stovėjo palapinės krašte galvodamas veiksmų planą.
Mezujus:
- Nežiopsok, einam uždėsim tau šarvus- kalbėjo Mezujus.
- O galėsiu išsirinkti? – paklausiau nekantraudamas.
- Išsirinkti?! prajuokinai mane, jau seniai taip niekas nejuokavo.
Mezujus man nieko nepaaiškino, o tik retkarčiais atsisukdamas plyšdavo juokais ir pakvatojąs vėl užsisukdavo, žinoma norėjau paprašyti, kad jis mus tiesiog parskraidintu, bet viską pamatyti iš arti buvo geresnis pasirinkimas. Tiek daug sparnų, tiek daug veidų, o neapsakomi šarvai puošė dauguma iš ten susirinkusiųjų, net grifai buvo lengvai šarvuoti. Tokios armijos neįmanoma įveikti, bent jau aš taip maniau.
Mezujus manę atvedė prie olos, aplink kurią buvo keisti užrašai, žinoma vieta ne iš maloniausiu, ypač kai nežinai kas tavęs laukia, bet smalsumas kaip atrodys mano šarvai mane tiesiog draskė iš vidaus, todėl nė vienas žodis nepaliko mano lūpų. Mezujus tik mostelėjo galva ir davė aiškiai suprasti, kad man reikia eiti į olos vidų, ir ten aš surasiu savo šarvus. Neatsigręždamas, aš nužygiavau į vidų pasitikti tamsos kuri slypėjo olos viduje.

6skyrius

Sparnų egzekucija pasibaigė, pažeminimas prasidėjo.
Turėsiu būti ištremtas iš Frakcijaus pro paradinius ir žinoma vienintelius vartus, kurie vedą iš dangaus miesto. Be sparnų ir plunksnų, be garbės, ir gal netgi kai kam atrodytu, be vilties, turiu palikti šį miestą. Žengęs antrąjį žingsnį už miesto sienų jau nebematysiu Frakcijaus, nes neesu nei šviesos, nei tamsos karys pagal egzistavimo statusą, aš būsiu prilygintas visiškai niekam.
Mezujus leidžiasi nuo miesto sienų, priskrenda ir nusileidžia priešais manę:
- Atrakinkit jo pančius nedelsiant!
Sargai lyg įbesti stovi ir net ne ketina manęs paleisti iš paprastų pančių, nes angelo pančiai nuo manęs jau nukrito praradus pirmąjį sparną.
Silpnais žemės drebėjimais lydimas Lumas pasirodė sargams už jų nugarų ir padėjo delnus ant jų sparnų prabilo:
- Kalinys dabar mano rūpestis, jūs galite eiti niekam už tai neklius.
Sargybiniai apsidairę pasižiūrėjo vienas į kitą ir linkteldami galvomis nurakino nuo mano rankų pančius, juk kas galėtu pabėgti nuo Lumo, dar kai kalinys yra pasmerktas tremčiai.
-  Ir vėl tu man pagelbėjai. Draugę lieku tau skolingas eilini kartą- linktelėjau prieš Lumą.
- Tu? man? nejuokink manęs Galamarai, juk žinai, kad byra sienos kai skamba mano juokas.
- Dar sugrįšiu ir tave išlaisvinsiu kaip dabar tapau laisvas ir aš pats. Laukite dienos, kai miesto horizonte vėl išvysite manę juk jums uždrausta palikti miesto ribas kol nevykstą karas.
Mezujus apsidairė ir pasilenkęs pašnibždomis tarė:
- Tu turi kardą?
Apsidairęs pamiršau jog ginklo dabar aš neturėsiu...
- NE! mano kardas dingo kartu su mano sparnais ir plunksnomis, aš neturiu ginklo.
Mezujus atpalaidavo sparnus ir išsiėmė surudėjusį kardą iš už nugaros.
- Mes jį suradome kažkur požemiuose Panacėjaus šventykloje, mes nežinome kodėl jis surūdijęs ir kam priklausė.
- Kur jūs jį suradote? Sakai Panacėjaus šventykloje? Juk šiam pasaulyje kardų yra lygiai tiek kiek jų priklauso kariams ir nė vienu daugiau.
- Mes radome kardą gerai paslėpta nuo smalsių akių...
- Dėkoju draugai už tai, kad manimi rūpinatės savo sparnų kainą.
- Ką?! - sunerimęs sušuko Mezujus.
- Deimantinis paskelbė, kad visi kas man padės neteks sparnų...
- Bet...
- Ha ha ha ha... juokauju nieko panašaus nebuvo.
Lumas pradėjo juoktis susirietęs už pilvo ir iš tiesų, sienos pradėjo byrėti, ir tai reiškė, kad man jau laikas.
Žengias už vartų mano siluetas dingo dulkėse, o atsisukęs jau nebemačiau prieš mane buvusio miesto kurio dalimi kažkada buvau. Vienas išbandymas baigtas, kitas prasidedą. Išgyventi niekados žemėje nėra neįmanoma, tai tiesiog yra neįtikėtinai sunku. Pasiklydusios sielos kurios nerado sau vietos – gyvūnų, medžių ir kitų gyvųjų sielos pasimeta beribėje žemėje kuri sukurta, kad pražudyti nusidėjėlius. Mirčiau šioje žemėje per mėnesį jeigu būčiau čia pirmą kartą, mirčiau per savaitę jeigu neturėčiau ginklo.
Giliai įkvėpus pajaučiau, kad tai ne aš bijau niekados žemės, o pati žemė žino kas tuoj žygiuos jos paviršiumi ir drums nusistovėjusią ramybę. Dabar jau žinau kur man reikia eiti aš jau nebe angelas, todėl galiu padaryti daugiau negu galėjau iki tol, nes suvaržymai man negalioja.


7skyrius


Ola buvo mano pirmoji tikra išbandymų vieta. Tamsoje maniau kažką surasiu, bet atradau tik save.
Įžengęs į olą ir atsidūręs aklinančioje tamsoje, tokioje jog tiesiai man į akis žvelgiantis demonas nesukeltu man abejonės jog ten kažkas yra. Atsidūręs ten kur man atrodo ir turėjau atsidurti išgirdau abejones kelianti klausymą:
Kodėl kas gyvą turi mirti, o kas jau mirė niekada nebus gyvas? gal todėl kad viskas turi vieną prigimtį?
Melas.
Kai galėsi patvirtinti, kad tai melas tu gausi šarvus kurių čia ir atėjai, o iki tol turėsi pasikliauti tik savo kardo aštrumu ir skydo tvirtumu.
Pakliuvau į absurdišką situaciją. Jaunas karys nesuvokdamas kur pateko ir kam yra skirtas dar nesusimastęs, kad yra miręs dabar pasimetęs mįslių oloje, kuri atveria akis ir parodo kelia. Tas kas nejuda niekada nebaigs savo kelio.
Jeigu būčiau žinojęs, kad man pasitaikiusiame kelyje žodžiai padaro daugiau už kardo mostą, man būtų buvę daug ramiau žygiuoti tamsa.
Kas tu? –šį klausimą, aš tiesiog turėjau užduoti, nes maniau kad tamsoje kažkas slepiasi.
Keistas klausimas bet man į jį vertėtu atsakyti. Aš tamsos balsas kuris dabar kalba su tavimi.
Kodėl kalbiesi su manimi?
Yra sutartis kuri įpareigoja tamsai atverti šviesą dangaus sielose.
Ta... -norėjau užduoti kitą klausimą, bet pamaniau, kad vis dėlto šis bus teisingas- Tave laiko prieš tavo valia?
Ne. Aš pats esu įkalintas kiekviename šešėlyje.
Gerą sekundę sudvejojąs rėžiau klausimą kurio atsakymą tikrai norėjau išgirsti.
- Ar šviesa taipogi turi savo balsą?
- Taip... kol negimė šviesa nebuvo manęs ir kol nebuvo manęs negalėjo atsirasti šviesa. Mes artimesni už viską kitą kas egzistuoja. Mes egzistuoti vienas be kito negalim. Nužudysi vieną sunaikinsi mus abu, bet mūsų sunaikinti neįmanoma.
- Tada kodėl šviesa neprabyla?
- Šviesa šnabžda tyliau už vėją ir kalba tik su to vertais, nes kartą buvus apgauta tapo labai uždara.
Supratęs kad šioje temoje man dar ne viskas bus aišku perėjau prie paprastesniu klausimų:
- Sakyk dangus stipresnis už pragarą?
- O juodas akmuo tvirtesnis už baltą? viskas priklauso nuo to kas viduje. Dabar tu stiprini šviesos gretas, bet nežinai kas slepiasi šešėlyje.
- Balse sakyk tu matai ateiti ar praeiti?
- Nėra tokio dalyko kaip praeitis ar ateitis yra kas turi būti, kartą atsitiko kitaip ir dabar mes visi už tai atsakome.
Manyje kilo neapsakomas smalsumas tiesiog aistra žinoti, nepasotinamas alkis kuris pagimdė dar didesnį smalsumą:
- Kodėl tu man viską tai pasakoji?
- O kodėl tu klausai?
- Nes tu kalbi ir daugiau ką šioje oloje daryti nežinau.
- Kalbu, nes tu nori žinoti daugiau. Galamarai ne žiaurumas veda link pergalės, o kilnumas ir pagarba, taip sukurtas šis pasaulis, bet žinok daug kas apie tai pamiršęs, ir yra vedamas kitokių tiesų kurios iš tiesų yra melas. Jeigu gerbsi savo priešą visada nugalėsi, o jeigu tavo priešas negerbs tavęs jis niekada nelaimės tuo tu pats įsitikinsi. Tuo ir baigsiu tavo apsilankymą ir tyliai lauksiu to ko jau ir taip per ilgai laukiu.
- Gal kai suprasiu ką man norėjai pasakyti kas nors pasikeis, o dabar norėčiau eiti į užduoti su savo buriu.
Atrodo, kad visą tą laiką būdamas tamsoje blaškiausi tuštumoje gaudydamas aidą, bet regis aidas ir buvo balsas. Drąsiai žengdamas tamsoje pamačiau šviesą kurios link visą laiką žygiavau, bet sustojau ir atsisukęs veidu į tamsą uždaviau paskutinį klausimą:
- Tamsos balse jeigu manę girdi sakyk ar tu man padėsi?
- TU, prašai tamsos tau padėti? šviesos kariui?
- Prašau to kas žino daugiau už mane.
Oloje nutilo visi garsai ir pasijaučiau didžiulės tuštumos dalimi. Netikėtai tamsa vėl prabilo.
- Galamarai mano senovinis vardas yra Sagirašas, jau visą amžinybę jis neskambėjo, bet manau tu juo naudosies teisingai. Dabar tavęs jau laukia Mezujus, tu buvai oloje ilgiau negu tau gali atrodyti.
Iš šviesos olos gale pasigirdo tylus, bet didelę viltį teikiantis Mezujaus balsas:
- Galamarai! Žinau kad mane girdi ir jeigu dar esi gyvas, tai greičiau nešk savo plunksnas čia!
Vėl atsisukau ir lėtu žingsniu ėjau link Mezujaus. Nemanau, kad Mezujus akies krašteliu buvo pasiruošęs išvysti tai ką pamatys man išėjus iš kraupios olos.
Pamačiau Mezujaus siluetą ir tikrai žinojau, kad manęs žygiuojančio tamsoje jis nematė. Išnyrau iš tamsos paskutinę akimirką ir žengęs, iš tamsos praėjau pro pat Mezuju, jis net sustingo. Paskui manę nusidriekė iš tamsos besidriekiantys čiuptuvai kurie nenorėjo manęs paleisti, iš ten kur aš ką tik buvau ir mano akys pamačiusios dienos šviesą iki tol buvusios juodos kaip naktis tapo vėl mėlynomis kokiomis ir buvo.
- Ar... ar... tu matei? – mikčiojo Mezujus.
- Ką? Tamsą? taip jos ten buvo į valias- kalbėjau sarkazmo kupinu balsu.
- Ne... atrodė jog, tamsa nenori tavęs paleisti ir kelis žingsnius, ji ėjo paskui tave, bet kai buvai pakankamai toli i vėl grįžo į olą...
Tada aš žiūrėjau į jį nieko nesuprasdamas, bet manau Mezujus suprato dar mažiau už mane. Sudvejojąs jis vėl pakėlė savo akis ir su vėl grįžusią šypseną veide prabilo:
- Gerai, Galamarai, kad ir kaip ten būtų aš turiu tau užduoti klausimą kurį tu turėsi užduoti visiems išėjusiems iš olos. Kas yra šviesa?
Norėjau jam atsakyti, kad paprasčiausiai nežinau ir tuo baigti klausimų maratoną, bet pakėlęs gudrią šypseną ir atsiminęs ką girdėjau oloje, ir ką joje sakiau, o gal netgi nebuvau prasižiojąs. Pasilenkiau virš Mezujaus peties prie pat ausies kaip įmanomą tyliau prašnabždėjau:
- Šviesa tai pats tyliausias balsas.
Spiginančios šviesos bangai išsiveržus iš mano plunksnų pajaučiau Mezuju tolstantį nuo manęs, stumiamą tos pačios šviesos. Švytėjimo metu jaučiausi galingesnis už Dievą! Judindamas rankų pirštus jaučiau, kad judinu laiką, o įkvėpęs jaučiau kaip jis sustoja. Nė viena mintis tuo momentu nedrįso aplankyti manęs, tai buvo nušvitimas ir šviesos prabudimas, nes kaip jau sakiau kiekvienas karo metu galėjo rinktis kuria kariaujančią pusę palaikyti ir todėl reikėjo įrodyti savo sielos tyrumą.
Mezujus buvo nublokštas keliolika metrų nuo manęs, bet manau jis puikiai buvo pasiruošiąs, nes mikliai likus centimetrams iki kritimo grakščiu savo sparnu mostu atsidūrė ant kojų, pilnų ūgiu ir jau plodamas žygiavo link manęs, ir plačia šypsena pradėjo manę sveikinti:
- Ha! Dabar tikrai tu esi vienas iš mūsų, nors ir be sparnų ant nugaros ir be šarvų ant kūno. Dabar tave galiu vadinti broliu ir draugu.
- Jaučiuosi... nepakartojamai...
Taip jaučiasi visi šviesos kariai, o angelai jaučiasi dar geriau! Gerai baikim džiūgaut nors tavo veide matau tik sumišima lydima šypsenos, bet mums greitai reikia išvykti, tavęs iš tiesu ilgai nebuvo.

8 skyrius

Šviesos išlaisvinimo momentą atsimenu kuo puikiausiai su kiekvieną smulkmeną su kiekvienu atodūsiu ir tai tebuvo dar viena proga atsiminti nušvytimo akimirką.
Po ilgos kelionės priėjau kai ką įdomesnio už vien dykumą, kurią visą laiką žygiavau. Miškas, tai yra retenybė, Niekados žemėje. Miškas iš tiesų gražus, bet nežinau kaip jums perteikti tai ką matau aš.
Daugybė sielų tiesiog netinka būti priimtos į angelų ar demonų gretas todėl kai būdavo klausiamos ką renkasi jos pratylėdavo. Tyliosios sielos renkamos tik karo metu kai nėra Teisėjo ir tada tiesiog tampa Niekados žemės dalimi ir pačios save pasmerkia klaidžioti po beribes žemes. Manau kam ieškoti priešų jei gali susirasti sąjungininkų.
Miškas tikras būtybių susibūrimas, bet tik miške galiu surasti vandens, kad pagyti. Vanduo tai lyg auksas žemėje tik daug vertingesnis.
Miške man nieko nenutiks, čia aš jau buvau dar karo metu ir susipažinau...
Pasigirdo balsas iš miško glūdumos.
- Argi čia ne Galamaras. Tūkstantis ir dvi mirtys praėjo po mūsų paskutiniojo susitikimo, maniau jau pamiršai manę, bet kaip matau savo akims tu vėl užsukai pas manę į svečius.
- Ooo Kventopinai manai drįsčiau tokią sielą pamiršti? Kaip mane drįsti taip įžeisti?
Seni karo veteranai susitiko atgaivinti senas karo istorijas. Mano veide atsiradusi šypsena pranyko, pamačius ženklą ant Kventopino galvos kuris byloja apie mūsų pirmąjį susitikimą.
- Žinai kiek be tavęs, čia buvo užklydę dangaus ar pragaro sielų? keturios- riaumojančiu balsu sušuko Kventopinas. -Ir visas teko nužudyti nes regis tu vienas buvai toks sukalbamas.
- Man labai gaila, kad turėjai tiek mažai svečių tik nemėgink...
Nespėjus man pabaigti vieno paprasto sakinio, kaip Kventopinas triuškinančiu šuoliu šoko į dešinę nuo manęs, o kitu šuoliu traiškydamas žemę atsispyrė manęs link.
Kventopinas turėjo aštuonias rankas keturias kojas ir devynias akis todėl man teko iškarto keliolika smūgių į nugarą, į krūtinę, į galvą, į kojas ir rankas. Galiausiai sugriebęs manę sviedė į medžius. Pasijutau paprastas žmogus stojas prieš Dievą, bet toji situacija buvo dar absurdiškesnė.
Kritau ant žemės jausdamas, kad visi mano kaulai yra lūžę arba sutraiškyti ir net per mirties alsavimui prilygstantį skausmą nenustojau juoktis:
- Tu vis dar toks pats nenustygstantis kvailys, kuris iš pradžių daro o paskui galvoja....
Mes buvome regis geri draugai, kurie galėjo vienas iš kito ne nuspėjamai juokauti, nors po pirmo mūsų susitikimo prižadėjome dar kartą susikauti, bet ne dabar kai buvau paprasčiausia siela.
- Argi, senas kvaily, nematai, kad šlykštus apdaras, dengia mano nuogą sužalotą beplunksnį kūną.
Nemačiau Kventopino labai ilgai ir jis nežino kaip man sekėsi, kad tapau angelu vėliau pasibaigus karui galiausiai ir Teisėju. Jis to nežinojo jis to kol kas ir nesužinos.
- Aš...
- Žinau... –nuolaidžiu balsu pertraukiau Kventopiną. -Dabar tu turėsi manę nešti, nes taip paprastai sugyti jau nebegaliu kadangi neesu dangaus karys.
Paėmęs manę ant rankų ir pradėjęs nešti sušuko linksmu balsu:
- Tikrai žinau kas tau gali padėti. Bet nuo tavo paskutinio apsilankymo miške, daug kas pasikeitė-labai susirūpinusiu balsu sušnabždėjo Kventopinas.
Pažvelgęs į rankas pamačiau daugybė gilių sužeidimų ir uždaviau vieną tikslų klausymą:
- Miške atsirado nauja siela?
- Jų atsirado daug... bet viena, ne tokia kaip visos.

9 skyrius

- Galamarai, galiu pasakyti man gaila tave matyti be šarvų, nes kiekvienos sielos ir angelo šarvas yra unikalus, savotiškai gražus, bet kartais sunkiai pasiekiamas ir... ką aš čia šneku mūsų laukia paskubėkim.
Mezujus sugriebė manę per liemenį ir mes pakilome į orą, būrio stovyklavietės link. Po kelių minučių skrydžio mes vėl atsidūrėme stovyklavietėje ir apie tai, kas vyko oloje ir išėjus iš jos jau nebegalvojau, nes tos mintys užgulė mano atmintyje.
Iš palapinės pasigirdo grėsmingas Rokerio balsas:
- Kadangi matau kaip jūs puikiai sutariate tarpusavyje tu, Galamarai, kartu su Mezujum ir Maldininku ir būsit porininkai šiai užduočiai.
Mezujus padėjo savo kairę ranką man ant peties ir juokdamasis prabilo:
- Regis mes būsim vieninteliai kalbantys mūsų kompanijoje.
Nepraradęs optimizmo pasukęs galvą į dešinę rėžiau Mezujui frazę, po kurios jis tiesiog negalėjo nustoti juoktis:
- Kodėl taip sakai gal mums pavyks jį prakalbinti-vilties kupinu balsu žvelgiau į Mezuju.
- Tavo humoro jausmas, bus geras mūsų palydovas.
Vėl Rokerio balsas nuskambėjo iš palapinės tik šį kartą jį išgirdome visi:
- Ruoškitės. Išvykstame.
  Man labai patiko stebėti šarvus besidedančius angelus, nes kam šarvai kai esi savo stovykloje. Kiekvieno angelo šarvai, tai tik jo nuosavybė padėti ant žemės šarvai negali būti pakelti jokios kitos sielos, kad nebūtu pavogti. Paprastos taisyklės kuria didelę tvarką.
Visą laiką laukiau už palapinės ribų kartu su Folu, kuris visada susiruošiąs, nes savo šarvus visada turi ant savęs jie yra permatomi ir sunkiai matomi, kad grifui būtų lengviau nešti savo raitelį, bet tokie pat stiprūs kaip ir daugumos.
Atsigręžęs į palapinę pamačiau Mezuju, kuris žvelgdamas tiesiai man į akis šaltu kaip uola veidu sukrėtė orą aplink save, vienu sparnu mostu kuris tobulai uždėjo savo šarvus. Kiek galėjau suprasti per pirmas pažinties, su mirusiųjų, o gal tikrųjų gyvųjų pasauliu, dienas aš pamatysiu daugybę nuostabių ir nepakartojamų dalykų, ir reiškinių, bet šarvai tai bus vienas iš išskirtinių šio pasaulio elementų. Mano mintis pertraukė Mezujaus moralas:
- Jeigu, tu, šarvus stebėsi ilgiau už savo kardą ilgai negyvensi.
- Niekada neregėjau tokių nuostabių dalykų... tokių šarvų-neturėdamas žodžių šnibždėjau sau panosei.
Mezujaus šarvai buvo ryškios raudonos spalvos su septyniais kylančiais ir lėtai taip lėtai kaip auga medis plasnojančiais angelais jam ant krūtinės. Tuo metu aš maniau kad galima paaukoti netgi gyvybę, kad išvyti tokius šarvus.
Susirinkę visi prie palapinės netoli grifų aptvaro gavome pirmąsias instrukcijas iš Rokerio:
- Mus siunčią į žvalgybą...
Rokerio instrukcijas pertraukė Hmuras nevykusiu juokeliu, bet jis mums visiems patiko:
- Kokia nesąmonė, kad žvalgų būrį siunčia į žvalgybą....
- Labai juokinga Hmurai, bet mūsų šios savaitės užduotis yra septynių kryžių lyguma.
Tyla stojo būryje ir devynios poros akių smigo į manę. Visi žinojo iš kur aš atkeliavau. Ir supratau, kad man teks rodyti kelią, į tada dar maniau pražūtį.
- Galamaro senasis būrys buvo sunaikintas tuose laukuose, jis bus mūsų vedlys.
Niūriu tyliu balsu tariau:
- Aš neturėjau jokio būrio, aš ten gimiau kaip ir jūs visi kas gimėte karo metu. Parodysiu jums kelia, bet žinokit tai darysiu nenoromis.
- Nori nenori tai jau kita kalba, o dabar mums reikia keliauti sakyk kiek dienų kelionė truko nuo kryžių ir kada ėjai?
- Žygiavau lygiai savaitę iš tos pusės... dieną ir naktį...
-Galiu pasakyti buvai kvailys, kad žygiavai ir naktį bet svarbu, kad dabar tu esi čia. Skrydis truks apie dieną jeigu keliavai savaite, be to prieš savaitę mes buvome Valgerado pelkėse kur ir atsirado viena vieta tau šiame būryje.
Šiuos Rokerio žodžius lydėjo palydėjo mirtina tyla.


10skyrius

Prie septynių kryžių manęs laukė susitikimas su 18 Gvardonų, tai elitas pragaro kariuomenės kuriuos Liuciferis laikė savo pašonėje. Nuo Gvardonų žvilgsnio šviesa blėso, o nuo alsavimo žemė drebėjo, bent jau taip kalbėjo...
Gvardonai, buvo trijų metrų aukščio, turėjo keturis sparnus ir du kardus, todėl buvo nors ir sunkieji pėstininkai jie vis tiek buvo ne įtikėtinai greiti. Akys buvo ryškiai žalios spalvos ši žalia buvo baisesnė už bet kuria juodą. Kūnas nusėtas ne plunksnomis, o kietais žvynais, kaip ir visų demonų bei šmėklų, kurie puikiai atstojo gerus šarvus. Buvę šmėklomis tapę demonais Gvardonai buvo įšventinami į elitines pajėgas sakoma Liuciferis nemažai paaukojo, kad jie būtu nenugalimi bet mes tai dar pažiūrėsim.
Nutūpę keli kilometrai nuo kryžių pasiruošę nelygiai kovai pradėjome žygį į pražūtį. Mezujus pasakė, kad mes leisimės ant tolimiausio kryžiaus Maldininkas tūps iš dešinės, o Mezujus tūps ant kryžiaus kartu su manimi ir kiekvienas turės ginti bendražygį esantį šone.
- Tegul dievas mums šiandien būna gailestingas-tarė Rokeris.
Mezujus pagriebė mane per liemenį ir galingu šuoliu pradėjo skrydį kurį aš vadinau kelione į pražūtį.
Šeši kryžiai išsidėstę ratu ir vienas kryžius centre, ant jo ir tūps Rokeris. Vėl pakilę aukštai ir staigiai nusileidę pagal planą visas būrys buvo savo vietoje.
Šokau žemyn nuo kryžiaus nusileidęs išsitiesiau ir supratau, kad žvelgiu į Gvardono nugarą nusėtą randų. Nespėjus man apžvelgti visos situacijos, Gvardonas jau pradėjo besigręžti į manę, bet baimė neaplankė mano kūno. Mezujus metė akmenį iš viršaus ir pažvelgęs į viršų išgirdau įdomų faktą:
- Turiu tau blogą naujieną, Gvardoną galima nužudyti tik nukirtus galvą, Liuciferis dėl to paaukojo savo vieną ragą...
- Nuostabi naujieną o ko nors malonesnio negalėjai pasakyti?
Mezujus tyčia man to nepasakė, kad man jau nebūtų kur dėtis gal tai ir buvo geras sprendimas, nes tada aš dar galėjau pabėgti nuo savo likimo dabar aš jau nedrįsčiau.
Kai Gvardonas pradėjo bėgti manęs link, pasiruošiau skydą atlaikyti smūgiui tačiau Mezujus kaip krentantis medžioklei vanagas nusileido Gvardonui ant plačių pečių ir įsmeigė savo kardą jam į viršugalvį. Supratęs, kad tai ne pabaiga sparčiai bėgau link Gvardono ir šokau jam ant suklupusio kelio užsikabinau už rankos ir kirtau tiesiai į kaklą, galva neskubėjo palikti pečių, bet kai Mezujus iškėlė savo kardą ant jo puikavosi karo trofėjus tai demono galva bet netrukus lavonas pavirto kaulų krūvą, kaip angelai pavirsta plunksnų debesiu. Septyniolika prieš dešimt.
- Jėgos nelygios! Demonams nėra šansų! - galingu karo šūkiu Rokeris užtildė mūšio triukšmą.
Kitiems būrio kariams taip pat sekėsi neblogai. Nukovus apie penkis Gvardonus, jie pradėjo persigrupuoti ir pamačiau Gvardonų vadą. Juodi kaip anglis šarvai jį išskirtinai puošė tarp kitų karių. Gvardonų vadas turėjo tik tris iš keturių sparnų tikras veteranas... lėtu ir tyliu kaip pati tamsa žingsniu Gvardonas ėjo link Rokerio kovojančio su priešu. Apsižvalgęs nesuradau Maldininko kuris nerdamas iš padangių atsidūrė tiesiai prieš Gvardonų vadą ir sukiodamas galvą į šonus aiškiai davė suprasti, kad taip paprastai prisiartinti prie vado neleis.
Man teko išvysti neįtikėtiną vaizdą. Maldininkas padėjo savo skydą ant žemės ir įsmeigė kardą tiesiai į skydo centrą, ir dūrė pirštu į Gvardoną. Staiga kovos sustojo ir visų ginklai dingo išskyrus Gvardonų vado ir Maldininko. Mezujus sušuko iš šono būdamas netoli manęs:
- Šis ritualas vadinamas mirties šokiu.
Gvardonų vadas sustojo pažvelgė į Maldininką ir išreiškęs nepatenkintą veido išraišką susmeigė savo du kardus į žemę ir vienu metu su Maldininku atsiklaupė ant kelių.
Nespėjus mirktelti kova prasidėjo... blokas, kirtis, smūgis tobula kova. Atrodo nerangūs bet greiti kaip pati šviesa Gvardono kardai be perstojo atakavo Maldininkąm bet jo skydas gaudė smūgius vieną po kito ir stovėjo kaip uola prieš audrą. Vikriais šuoliais Maldininkas atsidūrė Gvardonui iš dešinės, kol jo kardų mostai buvo nukreipti į kairę ir Maldininkui pasiruošus kirčiui į koją, kad parklupdyti demoną, Gvardonas išskleidė sparnus nublokšdamas Maldininką į šoną. Atsistojąs Maldininkas pagriebęs skydą ir kardą ir suplasnojąs sparnais ėmė veržtis link priešo kuris nejudėdamas ir net nemirktelėdamas laukė Maldininko. Likus keliolikai metrų iki Gvardono nasrų Maldininkas sviedė savo kardą tiesiai į priešą, bet lyg kažkam sulėtinus laiką Gvardonas pradėjo lenktis atgal ir nutūpė ant sparnų sulenkęs kojas, o kardus įsmeigęs iš kairės ir dešinės jis priminė miegantį milžiną. Milžinui pabudus ir išskleidus sparnus jo laukė nelaukta staigmena, nes paskutinis dalykas kurį teko išvysti Gvardono žalioms akims tai Maldininko skydo kraštas kuris tuoj pat susmigo į Gvardono kaklą ir nurėžė jam galvą. Priešo kūnas ir galva sudegė mėlyna spalva palikdama kaulų krūvą ir spindinčius, o gal šviesą sugeriančius šarvus po šios kovos supratau, kad šarvai lieka po mirties kaip nepajudinama uola atminti, kad čia vyko didi kova. Tokį patį veiksmą pamenu iš pirmosios kovos prie septynių kryžių.
Sumišęs dairiausi Mezujo pamiršęs kurioje pusėje jis buvo ir sušukau:
Kas dabar bus?
Apsidairyk Gvardonai apsigręžę pradeda žygiuoti tolyn jų kova jau baigta. Kas laimi mirties šokį, laimi mūši, taip sugalvota, kad galima būtų išvengti daugybės nereikalingų aukų... dievai rūpinasi mūsų plunksnomis, o gal demonų kaulais...
Baik kalbėti kaip aklas fanatikas, nei tu nei aš ar kas kitas šiame lauke nėra matęs to jūsų vadinamo Dievo ir nepamiršk, kad jeigu Maldininkas būtų žuvęs mes būtume pralaimėję, o ne Gvardonai- piktu balsu išdėsčiau daug aiškesne įvykių pusę.
Prabėgus kelioms minutėms Gvardonų jau nebebuvo matyti horizonte ir mėlynam dangui.
- Maldininkę! Žinai, kad netoleruoju Mirties šokių kad ir kokia būtų situacija, bet šį kartą gerai padirbėjai ir greičiausiai išgelbėjai net mano plunksnas- kintančiu tonu rokeris kreipėsi į Maldininką.
Arčiau prie manęs prisiartinęs Folas tarė:
- Galamarai, žiūrėk kokie nepakartojami šarvai, niekada nemačiau Gvardonų šarvų iš taip arti.
Aš su Folu priėjome ir pradėjome studijuoti Šarvus ant kurių buvo pavaizduotas pats Liuciferis už gerklės nusitvėręs angelą. Galiu drąsiai teigti, kad šarvai, tai vienas nuostabiausių ir tikriausių dalykų šiam pasaulyje.
- Galamarai, gal ir tu nori tokių šarvų? - sušuko Rokeris ir pasigirdo viso būrio juokas.
- Pirmą! Jie sulig manimi, aš juose galėčiau pasislėpti nuo vėjo! Antra! Aš jaučiu, kad šių šarvų kaip ir turbūt visų kitų šarvus nepajudintu joks pašalinis ir apskritai niekas! - apimtas pykčio aprėkiau visą būrį, kuris juokėsi iš Rokerio pasišaipymo.
Truputi surimtėjus ir stojus šiokiai tokiai tylai Rokeris surimtėjo ir pratarė:
- Gerai! Klausykite! Mes atkovojom kryžius, dabar turime laukti sekančios dienos, kad pasiklydusios plunksnos rastų kelia į šviesą, o per savaite manau jų susikaupė nemažai. Demonai, tai žino ir mus puls daug ankščiau. Galamarai kiek jūsų buvo kai jus užpuolė?
Atsigręžęs, bet vėl užsisukęs sušukau:
- Daug! Tiksliau... per mažai. Bet kodėl ankščiau mus užpuolė keliolika tūkstančių tamsos karių, o dabar kryžius saugojo nors ir elitiniai kariai bet jų buvo vos 18 kodėl taip?
- Naujienos nedžiugina. O kryžius saugojo vos 18 karių dėl to, kad neapsimoka siuntinėti visos armijos ir turbūt Liuciferis manė, kad mes nedrįsime pulti. Galamarai ir Folai jūs keliausite ir praneškite legionui, kad mums reikia pastiprinimo, tegul atsiunčia septintąjį batalioną ir tegul atsiunčia visą iki paskutiniosios plunksnos! Supratote? Keliaukite! ir tegul tavo grifas net nemėgina pasiklysti.
Atsigręžęs Folas suraukė veidą ir pasipiktinusiai išrėžė:
- Mano grifas turės nešti mus abu? - staigiai pakeitęs toną Folas garsiai nusijuokė ir suplasnojo sparnais- juokauju aš skrisiu šalia tau užleisiu visą balną.
- Tavo kilnumas toks pats nereikalingas kaip ir smėlis dykumoje, nors be smėlio tai nebūtu dykuma...
- Ooo... tu dar pyksti dėl mūsų pašaipų? juokas padeda mums išlaikyti save net, kai esame užduotyje, nes mirtis aplink mus sukiojasi visada ir tik besijuokiant jai į akis galima ją apgauti.
- Užtenka man pamokslu, išskrisim po kelių minučių gerai? Noriu persimesti pora žodžių su Maldininku...
Nespėjus man pabaigti mane pertraukė pats Folas:
- Maldiniku? Tada linkiu sėkmės tik žiūrėk neužtruk visos dienos.
Maldininkas klūpėjo kitame lauko gale prie centrinio kryžiaus. Prisiartinęs per sparnų mostą pamačiau įsitempusias plunksnas ir tada Maldininkas iškarto atsistojo, nusikrėtė lyg turėtu šarvus ir iškarto atsisukęs įsmeigė savo žvilgsnį man į akių gilumą. Suabejojąs tariau:
- Kaip tu ruošiesi gauti šarvus jeigu negali atsakyti į tau užduotą klausimą?
Žengęs arčiau Maldininkas paėmė mano ranką, padėjo sau ant krūtinės ir išrovė dvi plunksnas iškarto vieną paleidęs vėjais, o kitą padėjo man ant krūtinė kur ji iškarto prigijo. Susimąstęs iškart paklausiau:
- Auka dievams?
Galvos linktelėjimas buvo aiškus pritarimas, bet tai nebuvo mūsų išsiskyrimo akimirka. Maldininkas ištiesė savo kitą ranką ir padėjo savo du pirštus ant mano akių, taip užmerkęs akių vokus.
Laukdamas ir nesuprasdamas ko turiu laukti, išgirdau duslų balsą lyg vėl kalbėčiausi su tamsa.
- Galamarai, kaip tu gautum šarvus jeigu neturėtum balso ir negalėtum kalbėti? Juk sparnai duodami už darbus, o šarvai už išminti.
Stojus ilgai tylai liežuviu perbraukiau savo lūpas ir manydamas, kad kalbu mintyse su savimi drįsau atsakyti:
- Man turėtu kas nors padėti ir atsakyti už mane.
Neišgirdau jokio atsakymo tada tiesiog atmerkiau akis. Šarvai! Štai ką aš išvydau, šarvai ant Maldininko kūno. Akimirksniu, visas būrys susirinko aplink mus tiesiog netekęs žado. Maldininkas žygiuodamas atbulomis negalėjo atsižiūrėti į šarvus. Pakėlęs galvą pamačiau rūpestingą Maldininko veidą, kuris iš visų jėgų mėgino nuslėpti savo šypseną, kadangi niekada iki tol jis nesišypsojo ir visada buvo šone, nuo visų pastoviai besimelsdamas. Apimtas tikros euforijos, jis iš visų jėgų pradėjo plasnoti sparnais pakeldamas stulpus smėlio.
Netikėtai vienas iš būrio karių uždavė logišką, bet absurdišką klausymą:
- Galamarai, kas čia atsitiko?
- Regis nebyliui padėjau atsakyti į jo likimo klausimą- sumišęs tyliai pasakiau vos girdimu balsu- man atėjo į galvą, kad jis prašė pagalbos.
Žiūrėdamas išsiblaškiusiu žvilgsniu, nepastebėjau kaip Maldininkas šoko tiesiai prie manęs ir taip stipriai apkabino, kad net per plunksnas jaučiau šarvų skleidžiamą šilumą, bet jis nesustojo didinti skiriamų jėgų ir jau girdėjau kaip traška mano kaulai ir visas vidus. Visi puolė Maldininką plėšti nuo manęs:
- Gana, gana paleisk jį-per juoką rodydami rūpestį šūkavo bendražygiai.
Supratau, kad juokas tikrai yra neatsėjama karo dalis, kadangi mes visi jau esame vieną kartą mirę ir jau apgavom mirtį todėl mirti dar kartą jau nebaisu.
Folas plodamas ir linguodamas galvą į šonus artėjo link būrio ir su aiškiu sumišimu pasakė:
- Tai efektyviausiai praleistos kelios minutės, kurias aš kada regėjau per savo du gyvenimus.
Susimąstęs ir pajautęs, kad kaulai sugijo išėjau iš būrio ir piku tonu balsu sušukau:
- Ko jūs manę sveikinat?! nieko įspūdingo aš nepadariau vat kai gausiu savo šarvus tada galėsim pasikalbėti.
Urtas išnėręs priešais manę ir vienu rankos mostu netardamas nė žodžio nubloškė manę atgal tiesiai prie Maldininko kojų.
- Galamarai turi tai pamatyti nes tai esi tu-susirūpinusiu ir sumišusiu balsu tarė Urtas.
Nieko nesupratęs atsistojau ir atsigręžęs išvydau kas pavaizduota ant dar šviežių šarvų, nes vaizdas atsirado tik dabar. Pamatęs kas slepiasi man už nugaros netekau kalbos dovanos ir net nustojau kvėpuoti, akimirkai dingo visos akimirkos, nes laikas sustojo...

11skyrius

- Inekas, štai koks vardas dabar skamba ir grėsmingai laiko baimėje, kažkada buvusi mano mišką.
- Kaip matau, daug kas pasikeitė nuo mano paskutiniojo apsilankymo- tariau Kventopinui, žinodamas, kad pokyčiai buvo ne į gerąją puse.
Dusliu ir susirūpinusiu balsu Kventopinas tyliai prakalbo:
- Dabar, sparnuotas padaras valdo mano mišką ir daro jis viską neklausdamas manęs ar tai teisinga ar ne. Tau teks su juo susitikti, nes jis ilgąją laiko dalį praleidžia prie šaltinio kalbėdamas su vandeniu.
- Jis kalbasi su tamsa o ne su vandeniu-tariau aš.
- Bet... o gal ir tu esi teisus naktį padaro dažnai nebūna prie šaltinio...
- Manai man teks kovoti?
- Jeigu Inekas būtų gailestingas ar būtų nuspėjamas, tada galėčiau daryti išvadas, bet kai jis žudo neklausdamas sunku pasakyti.
- Pažiūrėsim kas manęs laukia, bet visų pirma turėsi atnešti man vandens, nes nejudantis priešininkas yra negrėsmingas varžovas.
- Aš, tuo pasirūpinsiu tačiau žiūrėk štai...
- Matau kad šaltinis artėja ir tau galiu pasakyti, kad jaučiu pragaro ženklą manau Inekui padeda Liuciferis, bet tai mes dar išsiaiškinsime.
Įveikus sunkiai įveikiamus krūmus, žinoma apie Kventopina nekalbu, jo ūgis buvo apie keturis metrus ir pats jis svėrė apie toną, miškas jam buvo puiki gynybos ir puolimo pozicija, manau kiekvienas širdyje yra strategas juk gyventi norime visi, net tie kurie sako atvirkščiai.
Dviem rankom praskyręs šakas, Kventopinas man leido vėl išvysti ir pajusti stulbinančia gaivą suteikiantį vaizdą. Gal ežeras nebuvo tikra jūra, bet šis vanduo suteikė daugiau šansų ir vilties negu visi Dievai kartu sudėjus. Žemė aplink ežerą buvo drėgna ir mano draugo kojos sušlapo, bet teikiamą gaivą pajutau netgi aš. Apsižvalgęs pamačiau tik kelis medžius likusius nuo mano pastarojo apsilankymo. Medžiai nusėti randų, čia vykusių kovų, o medžių šešėliuose ilsėjosi gausybė kaulų, bei plunksnų kurios buvo draskomos uždaroje miško vietoje ir šarvų vieni buvo juodi kiti spindintys. Vieni šarvai man bylojo apie mano pirmąjį apsilankymą prie ežero. Apžvelgiau vietove ir pakėliau galvą į viršų kad paklausti Kventopino:
- Drauge, atsakyk man ar tu daug kartų su Ineku koveisi?
- Daugybe... netgi kasdienius įkvėpimus, būtu lengviau būtų suskaičiuoti negu mūsų kovas. Tačiau prieš pakylant kovai baigtis jau buvo žinoma.
Smalsumas sunkiai įveikiama stichija ir ji dar karta manę nugalėjo.
- O kas bus, jeigu aš jį nugalėsiu?
- Tada kai tu jį nugalėsi, viskas bus kaip po senovei ir miškas vėl bus prieglobsti, o ne kalėjimas ir aš tau pasakysiu tai ką tu jau per pastarąjį apsilankymą norėjai žinoti.
- Dėkoju- tariau užmerkęs akis ir sušukau- o dabar pasilenk!
Staigiai puolęs ant žemės, Kventopinas išvydo bumerango ratą sukantį kardą.
- Inekai, aš čia atėjau ne kautis mano draugui reikia pagalbos jam reikia vandens! - kaip niekad rūpestingai sušuko Kventopinas.
Buvęs pritūpęs Inekas atsistojo pilnu ūgių ir sušuko:
- Visi nori vandens, bet niekas nežino kokia tikroji jo kaina...
- Inekai, nesiutink manęs mano draugas dangaus atstovas ir jam reikia padėti, jis čia lankėsi kai dar tavęs nebuvo.
Nuo Kventopino balso drebėjo visas miškas, manau todėl jis jį ankščiau ir valdė, bet dabar jam reikia susigrąžinti buvusią šlovę.
Kventopinas palenkęs galvą tyliai sušnabždėjo man prie ausies:
- Padaras nesileis į kalbas, aš tai tikrai žinau....
Tik baigus sakinį, Kventopinas sugriebė manę už rankų sukeldamas, neapsakomą skausmą, nes mano lūžusių kaulų negydė nei šviesos nei tamsos galios. Dabar skausmą, bei baimę man galėjo sukelti ne tik angelai. Sugriebęs manę Kventopinas nusviedė link ežero vidurio. Skrydis buvo chaotiškas ir painus, todėl tik iš toli priminė skrydį su sparnais. Išvydęs artėjantį ežerą jau laukiau atgaivos akimirkos, nes žinojau kokia nuostabi jinai bus. Likus atstumui į kurį tilptu tik pati mažiausia plunksna aš pakybau ore, o pakėlęs galvą žemyn, nes buvau aukštyn kojomis pamačiau mano kairė koja atsirado Ineko dešinėje rankoje. Inekas turėjo net dvejas dešines, išviso keturios rankas, skirtas laikyti keturis kardus, o už nugaros puikavosi nežinia kokios pusės jam skirti dveji sparnai.
- Dėl šito padaro, kuris neturi nei sparnų, nei plunksnų, tu pasiruošiąs paaukoti netgi savo gyvybę? -pašaipiu tonu paklausė Inekas nužvelgęs manę iš viršaus-tu vis dar toks pats kvailys! Jis net neturi plunksnų, o sakai, kad jis dangaus atstovas manau netgi pragaras nuo jo nusisuko.
Žinoma mano padėtis yra nepavydėtina, oficialiai šiuo metu aš esu niekas, aš esu tik kūnas su kažkada kaiką reiškusiu vardu.
Kventopinas netaręs nė žodžio lygiai taip pat kaip ir aš tiesiog užsisuko ir pradėjo lenktis o aš tariau:
- Inekai, jeigu tau brangi tavo gyvybė nenorėk, kad tavo kaulai daugiau niekada neišvystu dienos šviesos šio ežero dugne.
- Hmm. Tu žinoma supranti, kad tai yra labai rimtas grasinimas ir jis gali atsigręžti prieš tave patį.
- Nedrįsčiau žadėti to, ko negaliu ištesėti.
Tuo pačiu metu, kai mano balsas nutilo ir Ineko akys pakilo į kranto pusę, kur Kventopinas jau buvo atsigręžęs ir sugriebęs penkis didžiulius akmenis, kuriuos sviedė ne į manę, o tiesiai į vandenį. Pakilus purslams ir vandens stulpams iki pačių aukščiausių medžių viršūnių, matomumas tapo nulinis ir Inekas iškarto plasnodamas sparnais pasiekė krantą kadangi vanduo turėjo vieną gudrybę sušlapinti sparnai negalėjo skristi. Nusileidus paskutiniui ežero vandens lašui Inekas su Kventopinu pasigedo manęs, kadangi aš godžiai rydamas ežero vandenį skendau lyg akmuo link ežero dugno, link savo išsigelbėjimo.
- Sveikas, Galamarai, tavo žaizdos greitai užsitrauks, o kaulai vėl bus tvirti kaip niekad. Naudodamasis šią proga pasakysiu, kad daug laiko prabėgo nuo mūsų paskutiniojo pokalbio.
- Nemanai, kad dabar netinkamas metas mūsų pokalbiui? Manęs laukia ilgas pokalbis viršuje-skubėdamas kalbėjau su tamsa, nes tik ji dabar galėjo manę ežero dugne pasiekti.
- Šš kaip tik dėl jo ir noriu pašnekėti. Nedrįsk Ineko žudyti, jo pagalbos tau dar prireiks susitark gražiuoju. Pasinaudok mano vardu, jeigu reikės, o dabar plauk viršun, kad tavo akys vėl išvystu dienos šviesą.
Netaręs nė žodžio suskubau bėgti iš tamsoje paskendusio ežero dugno. Pasiekęs paviršių giliai įkvėpiau ir pasileidau plaukti į Kventopino kranto pusę. Pasiekęs krantą, bet dar neišlipęs iš vandens plačiai išsišiepiau ir pasakiau Kventopinui:
- Vanduo tikrai ledinis tačiau dėkoju už pagalba.
Atsisukau ir smeigiau savo žvilgsni į Ineką, ir iš visų plaučių sušukau:
- Inekai, nori gauti naują trofėjų? Aš linčiuotas angelas ir buvęs Teisėjas, manau tokio sutikęs nebuvai niekada ir tikrai nesutiksi!
Kventopinas įsmeigė mano kardą šalia manęs ir atsitraukė per saugų atstumą žinodamas, kad lengva ši kova tikrai nebus. Sugriebęs kardą ir iškėlęs jį, savo neseniai sugijusiu kūnu nė sekundei nenustojau žiūrėti tiesiai Inekui į akis žinodamas, kad jam tai tikrai nepatiks.
- Inekai, kelk savo kardus ir dėliok sparnus, tuoj vienas iš mūsų mirs-ramiu balsu, bet tikrai žinodamas, kad manę girdi tariau provokaciją kuri suveikė.
Išgirdęs  šiuos žodžius Inekas drįso atsistoti visu ūgiu ir iš už nugaros ištraukęs savo keturis kardus, bei gražiai sudėjo savo sparnus. Perbraukęs kardus vieną per kitą Inekas pažvelgė tiesiai į manę:
- Tu, švaistaisi grėsmingais žodžiais ir viliojančiais pasiūlymais, aš sutinku savo likimą ir matau, kad tu pasiruošęs jį pasitikti irgi.
Giliai aš labai norių Ineką nužudyti, bet kas aš toks kad dabar nepasitikėčiau tamsa, kai visą gyvenimą vedusi manęs lydėjusi šviesa manę jau seniai išdavė...

12skyrius

Pakilome labai aukštai, kad iš žemės mus nebūtu taip lengva pamatyti. Nepakartojamas jausmas skristi, o ant grifo sparnų tai atrodo dar nuostabiau. Folas skraidė vis sukdamas ratus aplink manę, vis mesdamas kokį juokelį, bet man nebuvo iki juokų, aš vis mąsčiau tik apie vieną - kaip man gauti šarvus. „Kodėl kas gyvą turi mirti, o kas jau mirė niekada nebus gyvas? gal todėl kad viskas turi vieną prigimtį? “ šie žodžiai skambėjo mano mintyse, vis stipriau ir stipriau, bet atsakymas dar nesurado išėjimo iš mįslių labirinto.
Metęs žvilgsnį į Folą pamėginau nukreipti savo mintis kitur.
- Folai, tu žadėjai papasakoti apie spalvas kurios viską pasako apie grifus.
- Iš tiesų- pakėlęs šypseną vienam lūpų kampelyje jis dingo po grifu ir atsirado jau iš kitos pusės- Kokios spalvos yra mano grifas?
Nenuleidęs akių žvilgtelėti į grifą tiesiai rėžiau:
- Žinoma, kad Raudonas, tu ką mane kvailiu laikai?
- Kvailį iš darbų pažinsi-susigriebęs už pilvo juokėsi Folas.
- Gerai, gerai gana tavo juokelių ką reiškia Raudona spalva?
- Raudona, tai kraujas ir reiškia, kad aš su savo grifu praeitame gyvenime buvome susieti kraujo ryšiu ir tas ryšys išliko netgi po mirties. Turbūt yra ir mėlyni grifai, bet man tokių neteko matyti todėl nežinau ką jie ištiktųjų reiškia, bet žalia spalva simbolizuoja laisvę ir tai, kad grifas būdamas gyvūnu gyveno laisvėje, ir mirė gamtoje neturėdamas žmogaus šalia savęs. Pakankamai aišku netgi tau tiesa?
Stipriai sukandęs dantis vos nepratrūkau keiksmais kaip skausmas pervėrė mano krūtinę ir akimirksniu dingo taip pat kaip ir atėjo. Folas padėjęs savo ranką ant krūtinės atsisuko į manę ir pasakė:
- Tu, taip pat pajautei?
- Skausmą? Žinoma man netgi patiko-sarkazmas mano išsigelbėjimas nuo pražūties- kas po galais tai buvo?
Sumišęs Folas po akimirkos vėl nusišypsojo.
- Teisingai, po olos mes pradedam jausti tamsos demonus ir tik demonus nieko daugiau. Kovodami su Gvardonais to nejautėm, nes jie jau nebe demonai jie apdovanoti paties Liuciferis ir yra kažkas daugiau, be to pirmus kartus skaudės, bet greitai skausmas dings kai kūnas pripras prie šio pojūčio.
Viską išklausius ką Folas man turėjo pasakyti, man kilo vienas klausimas į kurį tikrai turėjau gauti atsakymą.
- Folai, pasakyk man, kiek karų tu esi pergyvenęs?
Vėl panėrę po grifu ir išnėręs kitoje pusėję angelas iškėlę tik du pirštus ir nėrė po grifu. Nespėjus apsižvalgyti išgirdau balsą iš viršaus:
- Tau dabar teks pati nemaloniausia pažintis, būtent šiame kare-Folas dūrė pirštu į dangų kiek kairiau nuo mūsų trajektorijos ir pridūrė- Drakonai.

13skyrius

Inekui jau norėjus pradėti bėgti aplink ežerą link manęs tenko sustoti, nes aš pritūpiau ant vieno kelio ir į delnus padėjau savo surudėjusį kardą, bei nuleidau galvą.
Visą laiką tyliai stebėjas įvykius Kventopinas prabilo tiksliau prašuko:
- Tu jam ruošiesi pasiduoti? Kodėl nekovoji ir nenudedi tos pabaisos?
Nepakeldamas galvos puse lūpų prabilau:
- Nes dabar aš nenugalėčiau nieko, aš esu silpnas kaip niekada ir nesiruošiu čia ir dabar mirti.
- Tu pripažįsti savo pralaimėjimą, netgi nepradėjus kovos? -smalsiu žvilgsniu iš toli kraipydamas galvą kalbėjo Inekas- Tai žemą ir nerodo tavo pagarbos man... todėl tu vis tiek mirsi.
Tai išgirdęs atsistojau, bet sviedžiau savo kardą į šoną.
- Inekai, aš meldžiu tavęs nemėgink kautis, o tiesiog tikėk manimi...
- Tavimi? kodėl turėčiau norėti paklusti tau juk galiu tiesiog viską užbaigti tavo mirtimi.
- Aš, esu Galamaras, aš buvau rojaus teisėjas ir, aš žinau kokia suirutė dabar vyksta tarp tamsos ir šviesos, ir tai kam nors reikia sutvarkyti, ir nemanau, kad tu sugebėtum juk net nežinai nuo ko pradėti.
- Tai ne mano karas, aš turiu savo gyvenimą kurį gyvenu.
- Tau, tai nerūpės kol nepalies ir tavęs- piktu balsu pradėjau šaukti ant Ineko.
- Tylėk! Tavo mirtis viską pabaigs-iškėlęs kardą Inekas rodė į manę.
- Man vienas išminčius yra pasakęs, kad ne žiaurumas veda link pergalės, o kilnumas ir pagarba savo priešui.
- Kas tau tai pasakė? - sumišusiu balsu greitai išrėžė Inekas.
Giliai įkvėpęs sušukau:
- Sagirašas.
Išgirdus šį žodį Inekas puolė ant žemės metęs kardus į šalį.
- Matau, kad tamsa man nemelavo ir tu iš tiesu tapai kiek labiau sukalbamas.
- Tu, turį dovaną kalbėti su tamsa, ji man pasakė, kad ateis tas kuris žinos tamsos vardą ir man nurodys kelią.
Žingsniuodamas link Ineko sudėjau rankas už nugaros ir pasakiau jam, kad gali atsistoti.
- Sakyk ar tu eisi su manimi? Ir kodėl tu taip gerbi tamsą.
- Senai, senai, kai dar nebuvau atsiradęs šiam pasaulyje mano sąmonė sklandė kažkur laikę, bet išgirdau balsą, jis prisistatė kaip Sagirašas ir pasakė, kad valdo šešėlių karalystę. Išgirdau pasiūlymą gauti sparnus, kardus ir gyvybę iškarto sutikau, bet buvo kelios sąlygos ir viena iš jų tai, kad sutikęs kitą kuris žinos Sagirašo vardą turėsiu keliauti su juo ir netgi jei reikės paaukoti gyvybę, už tai man bus atsilyginta, bet aš manau, kad tiesiog sumokėsiu savo gyvybės kainą, mirtimi.
- Jis žinojo, kad aš ateisiu čia- sumlemenau sau panosėje.
- Galamarai, aš tavo ištikimas tarnas mūsų likimai dabar žygiuos kartu.
Iš kito ežero galo, po šoko atsigavęs Kventopinas pradėjo žerti krūvą klausimų.
- Palaukit... kas per Sagirašas? Kokia dar tamsa? Jūs nesiruošiate kautis? Kas dabar bus? Kaip...
Pertraukęs Kventopiną ėmiau viską dėstyti eilės tvarka.
- Visu pirmą, mes nesikausime, o Sagirašas, tai tamsos vardas, didesnės jėgos negu mes kada esam įsivaizdavę. Neviską reikia spręsti kova ir kažkieno mirtimi atmink mano draugę. Dabar mes keliausime toliau, kadangi čia savo darbus aš atlikau, o neatliktų dar yra daugybė.
Eidamas link Kventopino žvelgiau iš apačios į jo akis ir atsidūręs prie pat jo tariau:
- Kventopinai, šis šaltinis ir miškas vėl tavo- išskietęs rankas pergalingai nusišypsojau.
Šis milžinas atsiklaupė ant vieno kelio ir sudėjo visas rankas ant žemės.
- Galamarai, tu man ką tik parodei naujas gyvenimo tiesas ir leidai man vėl išvysi didinga kova kuriai nereikėjo netgi pakelti kardų.
Inekas:
- Galamarai, kur mums reikės keliauti?
Atsigrįžęs tariau:
-Į šį klausimą mums atsakys Kventopinas.

14skyrius

Galiu pasakyti, kad drakonai tai vienas blogiausių scenarijų kurie gali atsitikti su jaunu kariu mūšyje, kadangi drakonai yra taip sunkiai nugalimi kaip ir Dievai.
- Matai? – sušuko Folas- jie visi mėlyni.
Įtempęs regą tolumoje pamačiau atskrendanti būrį drakonų, tamsiai mėlyną pražūties debesį. Drakonų mėlyna spalva atrodė netgi grėsmingiau už Grifo raudoną, gal dėlto, kad jų buvo daugiau, gal dėl to, kad jie didesni, o gal dėl to kad jie skleidė baimę, jų bijojo visos šmėklos, o skraidė ant jų tik demonai.
- Ką dabar darysime? - sumišusiu veidu pažvelgiau į Folą.
Atsukęs veidą į manę, Folas plačiai nusišypsojo ir regis norėdamas plyšti juokais pratarė:
- Žinoma kad... kausimės.
Toks atsakymas manęs visai netenkino, puoliau tučtuojau atkalbinėti Folą:
- Gal geriau skrendame pro šalį? Juk mes turim atvesti pastiprinimą. Mes dabar šešių septynių kilometrų aukštyje kokia kova gali vykti taip aukštai... mes trise, o jų daug daugiau, mums nėra jokių šansų.
- Gal ir tavo teisybė-susirūpinusiu veidu Folas pažvelgė į artėjantį būrį- bet tu praleistum tikrai gerą kovą-vėl išsišiepęs prakalbo Folas.
- Man nusispjaut ant geros kovos, man svarbu likti gyvam ir išgelbėti mūsų būrį arba įsakai grifui nešdintis iš čia arba susitiksime apačioje, nes aš ruošiuosi šokti žemyn.
Pažvelgęs į manę tada, vėl į drakonus, Folas giliai atsiduso ir pasakė:
- Frajau neriam žemyn mums šios kovos nelaimėti taip mano Galamaras ir manau jis teisus.
Grifas išgirdęs paskutinį žodį sudėjo sparnus ir lyg akmuo pradėjo kristi žemyn. Prasisklaidžius miglai akyse pažvelgiau žemyn ir išvydau neįtikėtinai greitai artėjančią žemę, o pašonei Folą taip pat greitai besileidžianti ir besiveržiantį link žemės. Likus kelioms akimirkoms iki plojimosi į žemę Frajus kartu su Folu išskleidė sparnus ir kartą apsisukę ir padaręs kilpą orę nutūpė ant žemės, o aš atsidūriau ant jos kur kas greičiau, nes neišsilaikiau balne. Ištiesęs man ranką Folas prabilo:
- Griebk ranką ir judam toliau, drakonai mus gali susekti juk mes juos jautėm, kodėl manai kad demonai skrendantys ant jų, mūsų nepajuto. Keliausime žeme kelias valandas ir tada vėl skrisime.
Giliai atsikvėpęs dviem rankomis sugriebiau Folo delną ir atsistojąs pradėjau žvalgytis mėgindamas susigaudyti į kurią pusę mums teks keliauti. Greitai pajaučiau silpną vėją ir kelis kartus apsisukęs aplink save dūriau pirštu į horizontą.
- Mums kelias reikalingas šis-pakreipęs galvą žvelgiau į Folą ir tikėjausi, kad jis pritars.
- Bravo koordinacija nesutrikus keliaujam greičiau kol mūsų neužuodė demonai.
Keliaudami žeme apie valanda dešiniau horizonte pamačiau mišką.
- Folai, kas ten per miražas
- Tu niekada nebuvai miške? - greitai susižvalgęs Folas smeigė nuostabos žvilgsnį tiesiai į mano akis.
- Niekada-greitai sukiodamas galvą atsakiau- aš juk šiam pasaulyje truputi daugiau negu savaitę, manai galiu daug žinoti apie viską aplinkui? O kuom toks ypatingas miškas?
- Ten-Folas dūrė pirštu į miško pusę- randasi vanduo.
- Puiku, kiek girdėjau žemėje jo pilnos jūros ir vandenynai nors jų pats niekada nemačiau.
Folas atsisėdo ant žemės ir iš žemai žvelgdamas į manę pradėjo pasakoti:
- Niekados žemėje vanduo simbolizuoja paskutinę sielų viltį, vanduo gali išgydyti visas žaizdas ir numalšinti neapsakoma troškulį, kurį jaučia netgi angelai. Mes iš dalies nemirtingi, juk niekada nemiegam nevalgom negeriam ir nepavargstam, bet vanduo didina mūsų ištvermę dešimteriopai. Žemėje, vanduo kažkada buvo prakeiktas ir suterštas, nes kai pasirodė pirmieji žmonės tada dievas metė gabalą druskos į didįjį vandenyną kad bent didžioji vandens dalis butų išgelbėta tačiau užmigdyta. Aukščiausių kalnų šaltiniai nėra nė iš tolo tokie tyri kaip ankščiau, nes seniau vanduo vienu lašu galėjo išgydyti mirtinas ligas ir žaizdas, bet pradėjus juo piktnaudžiauti teko vandenį gelbėti nuo išnykimo. Vanduo buvo didžiausia žmonijos dovana po gyvybės suteikimo tačiau jie tą dovana senai prarado...
Ne išklausęs viso pasakojimo, atsisukau į miško pusę ir pradėjau ryžtingai žygiuoti sušukęs tik:
- Gal ten aš atrasiu savo sparnus.
- Ne- Folas akimirksniu išniro priešais manę užkirtęs man kelia- Miškas pavojinga teritorija, knibždanti sielų kurios pratylėjo kai buvo sprendžiamas jų likimas karo metu ir jos neišsirinko, nei šviesos, nei tamsos. Tu ten mirsi ir tavo mirtis bus bevertė.
- Arba tu eini su manimi dabar arba traukiesi man iš kelio ir keliauji pranešti apie iškovotą pergalę vienas.
Pastūmęs Folą į šalį pradėjau žygiuoti toliau žinodamas, kad netgi griūvantis dangus manęs ir mano užsispyrimo negalės sustabdyti.
- Galamarai- Sušuko Folas žinodamas, kad tikrai stabtelsiu akimirkai, - Aš keliausiu su tavimi kas kitas pasirūpins, kad tavo plunksnos netaptu draskomos vėjo.
Plačiai nusišypsojau ir tariau:
- Matai nejaugi buvo taip sunku nusileisti? – praplyšau juokais.
- Manau tavo juokas greitai taps baimę, nes laukiniai padarai nepaiso karo taisyklių ir taip pat kelia baimę karių širdyse- Folo rankose atsirado kardas ir skydas.
Patraukę miško link per keliolika minučių mes priėjome mišką ir jis buvo toks tankus, kad toliau už priekines tris medžių eiles nieko nebuvo matyti. Folas atsisuko į manę ir tarė:
- Dar nevėlu persigalvoti.
- Jeigu abejočiau dėl kiekvieno savo poelgio iš manęs nieko daugiau neliktu kaip gailestis, kad gimiau- tarus paskutini žodi kirtau kardu padaręs properša sekančiam žingsniui.
Kirsdami sau kelia lėtu žingsniu ėjome nežinodami kur einame ir ką surasime. Jaučiant vandens drėgmę ir gaivą norėjosi žygiuoti vis greičiau ir greičiau, tačiau miškas atrodė vis tankesnis ir tankesnis su kiekvienu žingsniu. Manę stebino mano jėga su kuria kirtau medžius, nes galvojau, kad tik tamsos karius galiu taip lengvai kapoti kaip teko tuo įsitikinti dvejose savo paskutinėse kovose.
Einant prakirstais takais pasigirdo Folo kalba:
- Galamarai, o tu bent žinai, kad šie medžiai irgi sielos ir tik smėlis bei žemė kuria mes dažnai žygiuojame, yra niekas tik dulkės šiam pasaulyje-pasilenkęs paėmė pilną delną žemių ir sutrynė jas į dulkės- Tik dulkės-nuliūdusiu veidu pažvelgė į žemę.
Nieko netaręs žygiavau toliau, bet mano viduje virte virė vienas klausimas ir į jį turėjau gauti atsakymą dabar arba niekada:
- Kaip tu gavai savo sparnus? Kiekvienam ateina laikas ir jam skirtas darbas už kurį kaip atlygį gauną šiuos didingus simbolius.
Pajaučiau kaip Folas sustojo ir giliai susimastė.
- Galamarai, mano sparnai kaip ir kiekvieno angelo yra didžiausias jo turtas, šarvai tai šarvai galima apseiti ir be jų, nes juos galima nusiimti, bet sparnai... tai visai kas kita. Savo sparnus gavau per praėjusį karą, kai mūsų būrį puolė visas kalnas šmėklų ir demonų, mes buvome apsupti ir pasmerkti, tačiau supratęs, kad mano bendražygiai kovodami iki galo, ir žygiuodami atgal pralaimės aš pažvelgiau į savo grifą, ir jis suprato ką aš ruošiuosi daryti. Atsitraukęs į bendražygių užnugarį atsisėdau į grifo balną ir sušukęs „tegyvuoją šviesa“ puoliau šmėklų pirmąsias linijas. Skyniausi kelią per tamsos kaulus ir mosikuodamas savo kardu tiesiau kelia kuriuo žygiavo visas likęs gyvas būrys, tačiau daugybė kirčių tekusių man ir grifui siurbė iš manęs jėgas ir nuo vieno skydo smūgio nukritau nuo balno, grifas dar mėgino sparnų mostais prasklaidyti šmėklų gretas, bet ir jo sužeidimai buvo jau nebe tokie menki kaip ankščiau. Suvokias, kad vienas apgailėtinos šmėklos kardo kirtis pabaigs mano gyvavimo era nusišypsojau ir susitaikiau su dar karta manę bučiuosiančia mirtimi. Tik užmerkęs akis pajutau energijos šuoli mano viduje nuo kurio maniau, kad tiesiog sprogsiu, nes negalėjau to suvaldyti regis mano vidus iš naujo gimė, o kūnas pakilo virš žemės. Iš kūno išsiveržus sparnams pirmieji jų mostai buvo tokie galingi, kad bloškė tamsos karius, banga po bangos ir kelias rodėsi tuoj išvys savo pabaigą. Pulsuodamas energija suvokiau koks tapau greitas, koks stiprus ir į pasauli pradėjau žvelgti tiek savo, tiek grifo akimis, nuo tada mes tapome vienu kūnų ir krauju. Mano užduotis buvo pasiaukoti dėl kitų negalvojant apie savo gyvybę. Būrio užduotis buvo išgelbėti kitą būrį įstrigusi tamsiosiose olose, tačiau mes patys pakliuvome į spąstus. Iš trisdešimties karių tik dvylika paliko tas olas gyvi, bet jeigu ne aš, iš tos olos būtų ne ištrūkęs nė vienas dangaus karys.
Visą laiką klausydamas pasakojimo tyliai stovėjau užsisukęs nuo Folo ir nuleidęs savo kardą. Nežinojau ką sakyti nežinojau kaip man elgtis toliau, bet galų gale tariau:
- Tikiuosi aš, kausiuos pakankamai ilgai, kad išvysti ir savo sparnus. Be sparnų jaučiuosi nereikalingas šiame pasaulyje, o su sparnais ant nugaros manau galėčiau padaryti daug daugiau negu galiu dabar. Eime nežinia kiek dar mums teks žygiuot per šias džiungles.
Folas atsisukęs susilietė galvomis su savo grifu kuris pasilenkęs ir pritūpęs lėtai ėjo paskui mus.
- Ačiū, Frajau, kad niekada manęs nepaliksi-tyliai pašnibždomis tarė Folas.
- Tik nereikia scenų, jūs ką vakar gimėt ir dar neatsigrožėjot vienas kitu-jau žymiai atitrūkęs priekyje šaukiau likusiai gale saldžiajai porelei.
Manęs nenustojo kankinti mintis, kaip aš gausiu savo sparnus ir ar išgyvensiu pakankamai ilgai, kad juos išviso gauti.
Kirtęs dar kelis kartus išvydau properša miško glūdumoje ir sušukau „vanduo“ nors jo dar nemačiau. Atsigręžęs atgal nespėjau net mirktelti, kaip milžiniškos masės kūnas nubloškė manę ir skindamas lapus ir versdamas medžius išstūmė manę į atvirą miško vietą. Didžiulis kūnas, tai buvo grifas, kol aš jau žygiavau priekyje juos akimirksniu užpuolė vienas iš miško padarų.
Iš miško, bet kitoje vietoje negu išskridau aš, pasirodė Folas su kaip dabar jau žinau Kventopinu. Dviejų titanų dvikova, angelas prieš siaubūną, pabaiga nenuspėjama. Susigaudęs kas vyksta, atsistojau ant kojų pasigriebiau skydą kardą  ir puoliau Kventopiną iš nugaros, bet padaras turėjo aštuonias rankas ir šešiomis grumdamasis su Folu persuko dvi rankas už nugaros ir pradėjo kovoti su manimi. Keistas priešas, kai kauniesi su dvejomis rankomis ir turėdamas kardą vos sugebi tas rankas įbrėžti.
- Folai kas tai per padaras? - šaukiau susirūpinusiu balsu.
- Nejau nematai, tai siaubūnas apie kurį tau sakiau, na tiksliau vienas iš daugelio.
Tarus paskutinius žodžius Folas pradėjo kilti aukštyn, norėdamas įgauti pranašumą, bet Kventopinas pašokęs sugriebė Folą už sparno ir sviedė jį žemyn lyg parodydamas, kad su sparnais nesitaikstys pats jų neturėdamas. Tada persisukęs ore nutūpė tiesiai priešais manę ir aš išvydau neapsakomą pyktį, ir neapykantą kurios degė Kventopino akyse, praradęs laiko suvokimą, ir atrodytų taip trumpai užsižiūrėjęs į jo akis gavau siaubingą smūgį iš kojos tiesiai į krūtinę, ir nusiridenęs kūliais į kitą atviros vietovės galą pamačiau šviežiausią dalyką kurį kada buvau matęs tai pilnas ežeras vandens kvepiantis neapsakoma gaiva.
Pakėliau galvą iš visų plaučių sušukau:
-Radau vandenį.
Šiuos mano žodžius lydėjo viso medžio skrydis į manę, Kventopinas buvo neapsakomai stiprus siaubūnas.
Medis manęs nepribaigė, bet sulaužė ne vieną dešimtį kaulų. Man šliaužiant link vandens į kovą jau įsivėlė ir grifas tada jau maniau, kad kova tikrai laimėta, bet mano mintys tegul lieka mano mintimis, o akys supranta ir priima realybę, kokia jinai yra iš tikrųjų. Keturiomis rankomis iš eilės trenkęs grifui į snapą ir spyręs į galvą keliu iš apačios Kventopinas dar kartą įveikė grifą ir atsigręžęs pasilenkė prie Folo, sugriebė jį keturiomis rankomis ir tiesiog mano akyse sudraskė į gabalus, jo kūną paversdamas plunksnų debesiu, o šarvus nepajudinamu atminimu apie šią kova. Mano širdį persmelkė gailesčio ir dar stipresnis neapykantos jausmas, tuo metu su sulaužytomis kojomis regis galėjau bėgti iki Kventopino ir plikomis rankomis jį pasmaugti jeigu tik, tai būtų įmanoma.
Baigęs terliotis su Folu, Kventopinas ryžtingai pradėjo žygiuoti link manęs, o aš supratau, kad tik vanduo gali manę vėl pastatyti ant kojų ir suteikti šansą išgyventi. Šliauždamas link vandens tik su viena sveika ranka supratau, kad man nėra jokių šansų suspėti gurkštelti tyro vandens kuris akimirksniu manę paruoštu kovai. Aš tiesiogine prasme sulaužytas, grifas be sąmonės kitame krante, o Dievas jau seniai mus apleido.
Atrodytų gyvendamas savo paskutiniąsias antrojo gyvenimo akimirkas pradėjau susitaikyti ir šypsotis mirties akivaizdoje, bet siaubingu riksmu ir žemę drebinančiu bėgimu iš miško išsiveržę kitas siaubūnas, kuris pajuto Kventopino kraujuojančias žaizdas. Iš džiaugsmo rėkiau kaip skerdžiamas, bet tai buvo laimės šūkis kuris greitai nutilo ir jį pakeitė suvokimas, kad tas kuris laimės siaubūnų dvikovą manę ir nužudys. Vėl pažvelgiau į ežero pusę ir toliau pradėjau šliaužti. Štai vanduo, štai mano išsigelbėjimas, tai mano troškulio priežastis vanduo, tai viskas apie ką aš tada galvojau.
Prišliaužęs ežero krantą, sveika ranka pasėmiau saują tyro kaip krištolas vandens ir jau tada pamačiau kaip mano ranka pradeda gyti tiesiog mano akyse, ir negalėdamas toliau kentėti troškulio gurkšteliu beskonio, bet kartu ir gardžiausio dalyko savo gyvenime. Jau po akimirkos pajaučiu kaip kaulai tiesinasi ir sugyja, kaip plyšę raumenys susijungia kaip aš iš naujo gimstu. Pradėjau godžiai gerti saują po saujos nejausdamas saiko, nes vanduo skverbėsi į kiekvieną mano kūno dalele ir turėjo dar daug kur patekti todėl troškulį nuslopinau dar negreitai.
Pilnai atsistačiusį kūną pastačiau ant kojų ir pasakiau sau, kad nudobsiu tą siaubūną kuris dabar laimi, kad turėčiau daugiau šansų nužudyti sužeistąjį. Metęs žvilgsnį per petį nustebau pamatęs Kventopiną gulinti kraujo klane ir sunkiai statanti blokus neapsakomai aršiai puolančiam siaubūnui kuris turėjo milžiniškus nasrus buvo siaubingai riebus ir savo masę tiesiog traiškė Kventopiną, bei jo apatines keturias rankas. Susimąsčiau apie Folą, bet taipogi pagalvojau ir apie savo gyvybę.
Pasilenkęs ir dar kartą atsigėręs vandens, keliais šuoliais atsidūriau prie siaubūnų, ir sugriebiau storulį už uodegos, ir sukaupęs visas vandens man atstatytas jėgas išsukau siaubūną, ir sviedžiau į uolas viename iš ežero krantų. Nespėjus nuo manęs storuliui atitolti per toli sugriebiau savo kardą ir sviedžiau jam įkandin tada atsiskleidė visa mano tamsioji prigimtis, nes troškau svetimos mirties daugiau negu neseniai, troškau gurkšnio vandens. Storajam siaubūnui prilietus uolas jį tuoj pat persmeigė mano kardas, taikiausi į širdį ir aš pataikiau, siaubūnas nesuspėjo net dar kartą įkvėpti.
Giliai įkvėpiau ir žinojau, kad dabar bus kito siaubūno eilė.
- Ar tu pasiruošiąs mirti siaubū...
Praryjąs paskutinį savo žodį pamačiau, kad Kventopinas guli nejudėdamas kraujo klane, kova iš jo pareikalavo visų jėgų netgi tų kurios buvo skirtos gyvybei palaikyti. Atsistojąs prie pat padaro, suvokiau koks jis milžiniškas kokios stiprios jo kojos, štai kodėl jis sugebėjo pašokti taip aukštai. Pasilenkęs paliečiau jo rankas, jos buvo šaltos kaip akmuo, nes oda buvo suakmenėjusi. Iškėlęs ranką susigrąžinau savo kardą ir norėdamas kirsti paskutinį smūgį bei užbaigti šią kovą, tačiau nusprendžiau ją baigti kitaip negu atrodytu teisingą. Jeigu pažintume kitus taip pat gerai kaip pažystame save, tada galėtume atleisti netgi regis labiausiai smerktinus jų poelgius.
Nuleidęs kardą jį pradanginau ir sugniaužiau jau kitoje rankoje skydą, kurį panardinau į vandenį ir dėl jo apvalios formos pasėmiau didelį vandens kiekį, ir atėjęs prie merdinčio siaubūno apipyliau jį visą vandeniu, o likusius dugne lašus užlašinau jam ant lūpų. Dideliui kūnui prireikė daugiau laiko atsigauti, kol siaubūnas rangėsi ir jo kūnas gydėsi, aš prišokau prie grifo pažvelgęs, kad jo keli galvos kaulai ir snapas yra lūžią daviau atsigerti vandens. Grifas vos pajautęs vandens lašus pašoko sveikas ir gyvas kaip niekada. Pagriebęs grifo snapą tariau:
- Frajau, Folas mirė jo daugiau nėra, atleisk...
Grifas išplėtė akis lyg netikėdamas, tuo ką jam ką tik pasakiau. Frajus mėgino išsilaisvinti iš galingų mano gniaužtų, tačiau aš nenorėjau jo paleisti, nes žinojau, kad jis puls siaubūną užmušusi jo šeimininką, tačiau aš to nenoriu.
- Frajau, nusiramink jo jau nesusigrąžinsi, o kovoje gali žūti ir tu, dabar mes turime būti kartu- dar stipriau sugriebęs grifą ėmiau jį raminti.
- Tavo draugas teisus, aš saugojau savo gyvybę ir kovojau dėl kito rytojaus- mano nuostabai tai tarė siaubūnas kuris jau pilnai išgijo nuo sužeidimų.
Savimi netikėdamas atsisukau pažvelgti ar tai iš tiesu, tai apie ką aš pagalvojau. Taip, tai buvo siaubūnas ir stovėjo jis tiesiai priešais manę, o pamatęs, kad mano kūną suvaržė baimė išdidžiai padėjo savo keturias kairias rankas ant krūtinės ir man nusilenkė.
- Tu moki kalbėti? - drebančiu balsu paklausiau vieno kvailiausiu savo klausimų- Sakyk kaip man į tave kreiptis?
- Aš, esu Kventopinas, šio šaltinio saugotojas ir turiu tau vieną klausimą, bet iš pradžių noriu atsiprašyti raudonojo grifo, už jo šeimininko žūtį ir pasakyti, kad vienas jis manęs tikrai nenugalės, kad ir kaip to norėtu- Kventopinas atsiklaupė ant vieno kelio ir išskleidė pirmas dvi rankas į šonus, bei nuleido galvą.
Grifas metė piktą žvilgsnį į manę ir atsargiu žingsniu žengė link Kventopino. Atsistojąs prie pat Kventopino atrodė, kad grifas smeigs savo snapą į jo galvą, bet jis iškėlė kairiąją savo leteną, iškišo vieną nagą ir išraižę mirties ženklą Kventopinui ant kaktos šis ženklas niekada neužgis, nes parašytas mirusiųjų kalba.
- Kventopinas sumokėjo savo kainą, jo mirtis nebūtina. Sutinki Frajau?
Grifas kartą suplasnojo sparnais ir palinksėjo galvą.
- Leisk paklausti, kaip man reikia kreiptis į mano gelbėtoją? - Kventopinas išsitiesęs visu ūgiu žvelgė į manę laukdamas atsakymo.
- Aš, esu Galamaras, ir iškarto galiu atsakyti į kitą tavo klausimą.
- Nustebink manę-šiuos žodžius lydėjo smalsi šypsena.
- Aš, pasigailėjau tavęs, nes man, kai kas yra pasakęs, kad reikia gerbti savo priešą, o priešas turi gerbti tave, tada pergalę švęs to vertas. Aš parodžiau savo pagarbą ir nenužudžiau bejėgio kario gulinčio savo kraujo klane, o suteikiau šansą susikauti kitąkart.
- Tu, esi sąžiningas ir kilnus karys, dar kartą lenkiu prieš tave galvą ir iš tiesu reiškiu savo gilu atsiprašymą dėl jūsų draugo.
- Tu, taipogi esi sąžiningas ir neįtikėtinai stiprus karys tik gaila, kad nestiprini šviesos armijos, bet atsakyk man kas buvo tas siaubūnas kurį nusviedžiau nuo tavęs? - smalsaudamas uždaviau klausimą.
- To padaro vardas, Geduaras, jis mano senas priešas, bet vienas prieš vieną mes buvome lygūs varžovai, o tu padėjai tam galą ir užtai esu tau dėkingas- Kventopinas dar kartą nusilenkė.
Pasirodo Kventopinas buvo ne vien eilinis siaubūnas, jis buvo kilnus šaltinio saugotojas ir išmintingas, bei kilnus karys kurį nužudyti tikrai nebūtu išmintingas sprendimas.
-Kventopinai- paėmiau jį už šaltos rankos- mūsų keliai dabar turi išsiskirti man su grifu reikia pranešti apie pergalę prie septynių kryžių ir tenai nukreipti dalį dangaus armijos, mes turime skubėti.
- Aš, jus palydėsiu iš miško ir joks kitas padaras jūsų nelies, tik nemėginkite skristi, nes medžiai jus pasiglemš ir jūsų daugiau niekas neišvys tik kamienai yra nebaisūs, o viršūnės negailestingos.
- Ačiū, už naujieną, nes dabar aš susimąsčiau kodėl mes neskridome- pradėjau juoktis, pripažinęs klaidą kuri mus išgelbėjo.
Mes su grifu nusekėm iki miško pakraščio takais kuriu ankščiau nebuvo, bet Kventopinas jais vaikščiojo visada. Jau išėjus iš miško atsisukau ir uždaviau kol kas paskutinį klausimą:
- Kventopinai sakyk kaip tu čia atsiradai manę sukūrė šviesa, o šmėklas tamsa kas sukūrė tave?
- Į šį klausimą, atsakysiu per kitą mūsų susitikimą jeigu dar nesužinosi atsakymo pats.

15skyrius

-Galamarai, tu nesužinojai atsakymo į savo užduotą klausimą? - su neįtikėtina nuostaba Kventopinas pažvelgė į mane.
- Aš žinau atsakymą, bet ar jis iš tiesu toks neįtikėtinas kaip manau, noriu įsitikint išgirdęs tavę-mečiau šaltą žvilgsnį į Kventopino akis laukdamas jau žinomo atsakymo.
Kventopinas užsisuko nužygiavo prie šaltinio pasilenkęs pasiėmė keturias saujas vandens ir visas išgėrė, aš jo neskubinau, nes skubėti nebuvo paprasčiausio reikalo. Galiausiai vėl atėjęs Kventopinas garsiai nusijuokė ir tarė:
- Mano naujoji motina, jeigu taip galiu išsireikšti yra Mirti, Giltinė jei tiksliau. Kai jūs, tamsos ir šviesos kariai, rinkotės puses mes, tai yra visi siaubūnai, kaip jūs mus vadinat tylėjome ir susilaikėm nuo bet kokio komentaro ir tyliai laukėme kur nuves mūsų prakeiktas likimas. Kadangi tokių sielų kurios netarė nė žodžio visada būdavo vienetai, mes individualiai susipažindavome su pone Giltine arba vadinkite ją Mirtimi, kaip jums labiau patinka. Gavę kūną, jo negalėjome rinktis, už mus viską pasirinkdavo ir pasakydavo mūsų vietą šiam pasaulyje. Kai išklausydavome savo užduotį ir ją pilnai suprasdavome mums suteikdavo vienkartinius sparnus ir mes nuskrisdavome į vietą kurioje turėsime praleisti visas savo likusias gyvenimo dienas lyg kokiam kalėjime-po šių žodžių Kventopinas sekunde nutilo ir giliai atsikvėpė, aiškiai parodė nuoskauda kuria patyrė ir gailesti, dėl savo menkaverčio gyvenimo.
- Tu, žinai kur yra mirties buveinė? Kur mums reikia keliauti? - nelaukdamas ir nekantraudamas išrėžiau jau aiškiai skubindamas Kventopiną.
- Jeigu tu buvai Teisėjas reiškias žinai apie jūra... manai ji veltui vadinama Mirties jūra? Vidurį neaprėpiamo vandenyno slypi viena sala, toje saloje yra vienerios durys, ant tų durų užrašytas vienas klausimas ir sala nori išgirsti vos veną atsakymą. Pažinodamas tave manau tu žinosi atsakymą į iškaltą uoloje klausimą. Tai viskas ką aš tau dabar turiu pasakyti. Tu, daugiau neesi laukiamas šiame miške, kita karta kai tave čia išvysiu nužudysiu, atmink tai- įspėjąs manę žodžiu, Kventopinas pradėjo eiti link medžių ir jau po kelių sekundžių dingo miško glūdumoje.
Prieš užsisukdamas paskutini kartą mečiau žvilgsnį į Folo šarvus kurie nė kiek nepasikeitė nuo to laiko, kai čia atsirado.
- Inekai, o tu kaip čia atsiradai?
- Aš? Aš tiesiog vieną kartą atsibudau ir jau turėjau kūną bei sąmone.
- Hmm nieko ypatingo tamsa nenuspėjama, bet savo plano dalį ji atliko-susimąsčiau ir sekundei uždelsiau vienoje vietoje, bet tuoj pat atsigavau.
Nieko netaręs mečiau žvilgsnį į medžių pusę ir pagalvojau, kad man reikės papulti į savo buvusius rūmus, kad žinočiau kur pradėt ieškoti jūros kurios dar niekas nėra matęs.
- Inekai, būk geras padaryk mums kelia mums reikia eiti iš šio miško, mūsų laukia ilgas kelias. Pirmą kartą per tiek daug laiko aš nežinau kur mums reikia eiti- akimis dursčiau vis kitus daiktus mėgindamas ką nors sugalvoti.
- Galamarai, tu nežinai kur reikia eiti?
- Mano rūmuose kuriuose atlikau Teisėjo pareigas galėjau gauti atsakymus į savo klausimus, bet tie rūmai man dabar neįžengiama tvirtovė, nes neturiu netgi plunksnų, o tai reiškia kad tvirtovė man nematoma ir jos durys neatsidarys.
- Aš girdėjau apie tolimą keliauninką kuris veda nusidėjusias sielas prie mirties jūros iš dangaus miesto ar tai tiesa?
Mano akys tiesiog išsprogo nuo nuostabos, kaip aš apie tai pamiršau, kaip galėjau apie tai nepagalvoti. Vedlys Po tai iš dalies legenda, bet ir tiesa, nes kažkam reikia nuvesti į mirtį nusidėjusius angelus ir paprastas sielas, nes nevykstant karui šviesa negali peržengti Frakcijas miesto sienų kaip ir demonai negali peržengti Triširacho sienų. Teisėjo pareiga buvo nuspręsti kuri siela verta atleidimo, o kuri prakeikimo, tačiau nieko neužsiminama apie tuos kurie netinkamai buvo atrinkti arba pamiršo savo pareigą.
- Inekai, gerai, kad bent tu apie tai pagalvojai, bet kur pradėti ieškoti Po aš nežinau.
- Sakyk, kur tu pirmą kartą išgirdai tamsos vardą, gal ten tamsa malonės dar kartą su tavim pasikalbėti ir atsakyti į tavo klausimus? – jau šypsodamasis su vilties kibirkštim kalbėjo Inekas.
- Mums reikia vėl surasti skraidančiąją uolą, kurioje per mano pirmąjį karą slėpėsi vienas iš dangaus legionų.
- Puiku, dabar žinai kur mums reikia žygiuot?
- Skrist mano draugę skrist...

16skyrius

Palikus mišką kurį turbūt prakeikė pats Liuciferis, aš tesugebėjau mąstyti tik apie du dalykus, tai kodėl nenužudžiau merdinčio Kventopino ir kodėl aš taip veržiausi į šį mišką. Tamsa negalėjo klysti sakydama, kad turiu gerbti savo varžovą, ji šiame pasaulyje mačiusi daugiau už mane todėl ir pasiklioviau jos išmintimi.
Žvilgtelėjau į gale iš paskos einantį galvą nuleidusį grifą ir man pasidarė neapsakomai liūdna, nes jaučiau milžinišką kalte dėl Folo mirties, bet kare be aukų neapseinama. Galvojau ką man reikės pasakyti Rokeriui ir likusiajam būriui, bet vos apie tai spėjas pagalvoti atsiminiau kokio velnio mes buvom pasiusti ir iškarto prišokau prie grifo:
- Frajau, dabar nėra laiko liūdėti, mums reikia atvesti kariuomenę prie septynių kryžių, nes kitaip Folo mirtis pasirodys buvusi bevertė ar tu padėsi man? - greitai viską išrėžęs nuolankiai žvelgiau į Frajų.
Grifas pakėlė neapykantos pilnas akis, bet matyt jis puikiai suprato mano žodžių pilnavertiškumą ir kartą nusikrėtęs išdidžiai atsistojo, ir iškart po akimirkos pritūpė ant vieno kelio leisdamas man užlipti į balną.
- Frajau, dabar klausyk labai gerai, žinai kur skraidančioji uola? Manau, kad nutuoki taigi nešk mane tenai kaip įmanoma greičiau- lėtai glostydamas grifo kaklą mėginau galutinai pelnyti jo palankumą.
Grifas greitai pradėjo bėgti ir pasiekęs milžinišką iki tol neregėtą greitį, pradėjo plasnoti sparnais palikdamas už savęs dulkių stulpus. Pakilęs kelis šimtus metrų virš žemės Frajus greitai pajautė skridimo lygi ir didžiuliu greičiu pradėjo mus nešti link tikslo. Mūsų laukia būrys mes negalim jo nuvilti.
Po kelių valandų skrydžio tyloje, horizonto tylą sudrumstė iškili skraidanti uola, tikslas jau arti. Pasilenkęs prie grifo galvos sušukau:
- Frajau, aukščiau mes negalim laukti kol mus pasitiks turim tučtuojau atsidurti prie generolų palapinės.
Grifas metė žvilgsnį per petį į mane ir keliais sparnų mostais jau atsidūrė dvigubai aukščiau negu buvo prieš tai.
Artėjant prie legiono vadavietės mane aplankė bloga nuojauta, lyg manyje gyventu padaras, kuris dabar pradėjo rangytis keldamas man keistą jausmą. Ši nuojauta nebuvo klaidinga, kadangi įveikus pirmąją uola išvydau apleistą stovyklą, be didžios armijos pėdsakų. Supratęs, kad Frajus jau nori leistis šūktelėjau:
- Frajau, nesileisk skrisk toliau iki kito krašto ten ir nutūpsim- duręs pirštu rodžiau į kitą milžiniškos lygumos pusę.
Pasiekus vidurį pasiteisino mano baisiausias spėjimas, legionas buvo užpultas, nes apačioje spindėjo šimtai išmėtytų šarvų, o vėjas draskė milijonus plunksnų. Legionas buvo sutriuškintas, mūsų viltis atgauti ir išlaikyti kryžius žuvo, bet būrys dar to nežino...
- Frajau, tūpk žemėn tik ne ant uolos, o pačioje apačioje ant žemės .
Grifas paklusniai priskrido skraidančios uolos kraštą ir smigo žemėn lyg strėlė ir aš vėl neišsilaikiau balne, ir atsidūriau pirmiau ant žemės negu Frajus. Atsistojąs ir apsižvalgęs atsisukau į grifą, ir telkdamas paskutines viltis paklausiau.
- Frajau juk tu žinai kur randasi rojaus miestas?
Grifas žengė kelis žingsnius atgal kraipydamas galvą rodydamas akyse aiškų nepasitikėjimą ir nenorą man išduoti, atrodytų slaptos informacijos. Taipogi žengęs arčiau grifo sugriebiau jo snapą ir tvirtai jį laikydamas tariau:
- Tavo šeimininkas mirė neveltui, mes turime išgelbėti likusiuosius, jis to būtų norėjas, o tam, kad tai padaryti plikos uolos mums neužteks-dūriau pirštu į virš mūsų sklandančia uolą. - Jeigu kažkas iš legiono ir pasiliko, tai jie visi atsitraukė į dangaus miestą, tai tik mano nuomonė, bet ji vejama milžiniškos intuicijos kuri manęs dar neapgavo. Todėl prašau parodyk kurioje pusėje tas palaimintasis miestas, nes visas šis karas ir mūsų būrys, gali būti pasmerktas- tvirtu žvilgsniu žvelgiau tiesiai Frajui į akis ir tas žvilgsnis buvo toks gilus jog regis mačiau jo sielą.
Grifas liūdnai nuleido akis žvelgdamas į žemę, bet pakratęs jo snapą vėl priverčiau žvelgti į manę. Regis Frajus susimąstė ir vėl akyse pasirodęs ryžtas, padėjo vienu judėsiu pasprukti nuo mano gniaužtų. Frajus ilgai žiūrėjo į mane, bet aš jo neskubinau, tada jis pakreipė galvą į mano kairę tapačia kryptimi dūriau rankoje atsiradusi kardą ir tariau:
- Ten? Tikrai?  Nuo to daug kas priklauso supranti?
Frajus greitai pradėjo linksėti galva ir jau norėjo eiti ta kryptimi bet aš jį sustabdžiau.
- Frajau tu su manim nekeliausi, tu skrisi įspėti būrio apie tai, kad pastiprinimo nebus ir apie drakonus žinoma jeigu sugebėsi.
Padėjau ranką sau ant krūtinės ir išroviau dvi plunksnas vieną kaip pridera paleidau vėjais kitą padėjau grifui į nasrus, ir pasakiau surasti Mezuju arba Rokeri ir tegul jie paskuba.
- Čia, mūsų keliai trumpam išsiskiria ir turiu dar kartą atsiprašyti už Folą, ir jo žūtį, nes tai iš dalies ir mano kaltė.
Taręs paskutinį žodį pradėjau bėgti nurodyta kryptimi ir negreitai atsisukęs išvydau kaip Frajus taipogi skrenda nurodyta kryptimi atgal link septynių kryžių.

17skyrius


Sugriebęs manę per pažastis, Inekas nešėsi kaip išprotėjąs, nes dar niekada nėra skraidęs atviroje vietoje kiek jis save atsiminė, taip jis visą gyvenimą praleido miško glūdumoje, nes tamsa ji ten ir sukūrė.  Skrendant ilgą laiką tokioje pačioje tyloje kaip ir su grifu praėjusį kartą, pradėjau uždavinėti įdomius klausimus ir tikėjausi gauti įdomius atsakymus.
- Inekai, klausyk, iš kur tu esi girdėjas apie Po? Netgi aš, apie jį tik atskirus gandus visame plačiame pasaulyje esu girdėjas, bet išnaršęs Niekados žemės valdas, nieko panašaus nebuvau sutikęs ir girdėjas. Tik senieji angelai, apie ji užsimina ir greitai užtilę eina savais keliais.
- Apie sielų vedlį Po, aš žinau iš to kiek tamsa man apie jį sakė, o ji buvo užsiminus, kad jis veda į mirti tuos kurie atsidūrė ne toje barikadų pusėje ir nusižengė įstatymams. Jis ateina prie miesto vartų ir išsiveda tuos kuriems greitai į akis žvelgs ta pati mirtis- tyliu ir ramiu balsu, su didžiulę šypsena veide, nuo patiriamo skrydžio malonumo kalbėjo Inekas.
- Tu, dažnai kalbėdavais su Sagirašu? Ir kaip sužinojai jo vardą, bet kam jis jo nesako.
- Pačią pirmą naktį, kai pasirodžiau tame miške, iš kurio mes pagaliau ištrūkom, tamsa pirmoji pradėjo atsakinėti į man iškilusius klausimus. Tamsa tarė „tu esi Inekas, šie kardai tavo rankose, tavo gyvybės garantas, nes šis pasaulis žiaurus ir nesigaili tokių kaip tu. Šis miškas bus tavo namai, o aš busiu tavo jėgų šaltinis, niekas kas į jį užklys, tavęs nenugalės išskyrus žmogų kuris žinos mano vardą, o mano vardas yra Sagirašas“ taip kelias naktis mes kalbėdavomės, jis mokė manęs daugybės dalykų - kaip rašyti mirusiųjų kalba, kaip atpažinti tamsą ir šviesa, daug išmokė apie karą ir buvo užsiminęs apie Po.
- Tai ką Tamsa buvo užsiminus apie Po norėsiu išgirsti ir aš-sukryžiavęs rankas nustačiau ramia veido mimika ir užsimerkiau.
- Tamsa sakė...
Greitai pertraukiau Ineka pakeldamas galvą ir sušukęs:
- Nereikia, tylėk aš visą tai išgirsiu iš Sagirašo balso, nes tyriausias kalnų vanduo teka tik pačiose kalnų viršūnėse.
Inekas pažvelgė į manę ir greitai nutilo vėl įsmeigęs žvilgsnį į horizontą.
- Inekai, tavo mokytojas buvo didi jėga kuri mane nuvedė tiesiu keliu į kalno viršūne, padėjęs susmukimo akimirkomis ir nieko neprašydamas mainais. Manau jis ir šį kartą padės, nes kas jei ne tamsa išgelbės šviesą nuo pražūties-pakėliau rankas ir išslydau Inekui iš gniaužtų, kaip akmuo krisdamas žemės link.
Ramiu veidu meditacijos pozoje kritau ir žinojau kas manęs laukia, aš iš dalies mirtingas todėl šis kritimas būtų man paskutinis.
Inekas greitai suglaudė sparnus ir pradėjo kristi manęs link mėgindamas pasivyti mano kūną, nors jam sekėsi neblogai jis spėjo manę pagriebti labai arti žemės, sakyčiau net per arti, nes jau buvau pradėjęs nerimauti.
- Vardan Liuciferio, kas tave apsėdo tu gal mirti užsinorėjai? – piktu, bet su palengvėjimo ingredientu balse tarė Inekas.
Toliau skrisdami sava kryptimi ir toliau būdamas toks pats ramus tyliai tariau:
- Kas jeigu ne tamsa išgelbės Šviesą. Be to juk mes ruošiamės keliauti pas giltine gal pamiršai...
- Tu mane laikai tamsa?
- Aš tave laikau išsigelbėjimu...

18skyrius

Bėgau kaip pasiutęs ir jau nežinojau kiek laiko bėgu, ir ar kur nors mane atves šis kelias, o aplinkui šviesą niaukė artėjanti tamsa. Pasirinkimo neturėjau ir aš vėl vienas Niekados žemėje pasijutau lyg aš čia pirmą kartą ir mane aplankė jausmas lyg čia ir mirsiu.
Bėgau taip greitai kaip galėjau, bet sekundei stabtelėjau apsižvalgiau ir sušukau į tuštuma kuri supa mane.
- Būk sveikas gyvenime, kas jeigu ne aš tave išgelbėsiu.
Taręs šiuos žodžius pakvatojau kelias akimirkas ir vėl rimtu veidu pradėjau bėgti miesto link.
Bėgau taip greitai kaip žemėje niekada niekas nesugebėtu skristi. Šiame pasaulyje galiojo kiti jėgos įstatymai, o dar manyje esanti tyro vandens jėga padėjo bėgti dvigubai greičiau. Įdomus jausmas, kai bėgi žinodamas jog nuo to priklauso svetimos gyvybės ir plunksnų pražūtis, bet bėgi tu į pražūti nes žaidi vabang ir bėgi užrištomis akimis. Laisvas kaip niekada, galėjau sustoti nukristi arba apsisukti, bet tokiems veiksmams nebūtu paklusęs mano kūnas. Pabodus bėgti tiesiai pradėjau šokinėti, kas karta vis aukščiau ir kritau vis skaudžiau, bet nusiridendamas kūliais greitai stodavausi ir bėgdavau toliau.
Mano nepakartojama kelione pertraukė veriantis skausmas, kurį jau buvau patyręs, todėl greitai sustojau nors ir stabdžiau ilgą kelią. Sustojąs pradėjau žvalgytis priešo horizonte, įtempiau rega kaip įmanoma aštriau, bet nieko nepamačiau tada pažvelgiau viršun ir žvalgydamasis pastebėjau tolumoje artėjantį juodą tašką, tai galėjo būti tik viena, tai buvo demonas.
Žinojau, kad jis mane mato, nes mano sukelta dulkių uodega turbūt buvo matyti už daugybės kilometrų. Man nieko daugiau neliko tik bėgti. Jaučiausi kaip pelė prieš pelėda, man nebuvo jokių šansų.
Bėgau kiek galėjau, bet mesdamas žvilgsni per petį vis mačiau artėjantį demoną, ištroškusį mano plunksnų. Atėjus akimirkai, kai regis jau jaučiau jo kvėpavimą įremta man į nugarą ruošiausi šokti į kuri nors šoną, bet kaulėtas plona oda aptrauktas sparnas mane aplenkė ir rėžė per kojas, taip nuversdamas ir priversdamas mane ridentis kūliais. Ridendamasis sulaukiau momento ir atsispyriau nuo žemės, greitai nutūpdamas, ir jau tvirtai savo rankose suspausdamas kardą ir skydą.
Ant žemės lėtai ir galingais sparnų, mostais nutūpęs demonas šypsojosi maniakiška šypsena žinodamas, kad aš jam būsiu lengvas grobis, ir jis su manomumu paleis mano plunksnas vėjais. Demonas buvo ištiesų siaubingos išvaizdos, jo galvos kaukolė kaip ir sparnai buvo aptraukta tik plona vietomis persimatančia oda. Dantys buvo vien iltys, išlindusios iš užčiaupto žandikaulio, o akys raudonos kaip kraujas, su juodu tašku centre. Rankose demonas dar nelaikė, nei kardo, nei skydo ir pamačiau, kad jo delnai susideda vos iš trijų kaulėtų ir raumeningų pirštų, o kojos iš keturių. Atrodo pati mirtis žvelgė į manę, bet ar tai tiesa priklausė tik nuo manęs.
Demonas sugriebė savo kaulėtom rankom savo skydą ir kardą, ir tik tada vienu sparnų mostu įgavo milžinišką greiti verždamasis link manęs.
Lėtai užsimerkęs kritau į dešini šoną, apsiversdamas kūlversčiu manydamas, kad jo greitis maišys jam manevruoti, bet įsmeigęs kardą toje vietoje kur stovėjau aš, demonas akimirksniu padarė posūkį ir jau judėjo manęs link. Atrėmęs pirmą smūgį skydu mėginau nenusileisti nė akimirkai kovodamas kaip įmanoma aršiau, bet demonas tik maniakiškai besišypsodamas smūgiavo smūgis po smūgio nė nemėgindamas sustoti. Kirtis, smūgis, kontrataka. Gaudydamas smūgius vieną po kito jaučiau kiek iš tiesų jėgų atėmė mano bėgimas, nes kardas atrodė vis sunkesnis ir maniau, kad greitai nesugebėsiu jo pakelti. Demono atakos vis stiprėjo, atrodė tarytum jis siurbia iš manęs jėgas jas nukreipdamas prieš manę. Kova jau tesėsi kelias minutes, o pabaigos nebuvo matyti. Pradanginęs savo kardą, priešas tuščia ranka sugriebė manę už gerklės ir sviedė į šoną, atrodė lyg aš būčiau paprasčiausia plunksna palyginti su jo jėga. Greitai atsistojąs, net nemėginau užleisti savo pozicijų ir sekundę praradęs kritimui greitai ją atsikovodavau.
Gavęs vieną galingą kirtį iš peties į savo skydą, nukritau, bet akimirksniu atsistojau ir tada man užgimė planas. Gavęs dar kelis smūgius iš demono dešinės paskutini kirti praleidau sukdamasis į jo kairę puse ir atsidūręs smailiu kampu nuo jo, dūriau tiesiai į apvalaus skydo centrą tikėdamasis geriausio. Smūgio akimirką užsimerkiau, nes žinojau jeigu nepavyks aš mirsiu, tačiau atsimerkęs pamačiau vaizdą kurio ir tikėjausi. Mano kardas smigo kiaurai demono skydą, nes juk ant kiekvieno skydo buvo aiškiai parašyta „skydo tvirtumas priklauso tik nuo tavo sielos stiprybės“ aš savo gyvybe pastačiau ant plauko ir laimėjau viską, nes už perverto skydo pataikiau tiesiai demonui į ranką ir sparnus lyg ietimi persmeigdamas juos abudu. Ištraukęs kardą atsitraukiau per kelis žingsnius ir išvydau kaip skausmo pervertas demonas išmeta iš rankos kardą, nesugebėdamas jo išlaikyti, ir paima į ją skydą, o sparnus suskleidęs prispaudė prie savęs. Akimirką suabejojąs vėl puoliau demoną, kuris jau gynėsi tik savo skydu ir klūpėjo jis ant kelių po kiekvieno kirčio šliauždamas atgal.
Berdamas krūvą smūgių tiesiai į skydą, paskutinį vėl dūriau į centrą ir staigiai patraukdamas kardą į dešinę išplėšiau jį demonui iš rankų palikdamas, jį be šansų laimėti. Žengęs arčiau demono pakėliau savo kardą jam prie gerklės ir tariau:
- Aš, tau nieko nepadariau, o tiesiog keliavau per Niekados žemę aš tau nieko nepadariau- kaip įmanoma garsiau sušukau jog galbūt netgi manę pačiam Frakcijuje girdėjo.
Demonas atsimerkė ir pažvelgė tiesiai man į akis.
- Tu, pasirinkai šviesa, tuo viskas ir pasakyta-demonas vėl užsimerkė išskleisdamas savo rankas į šonus, taip laukdamas mano kardo kirčio.
Nuleidęs kardą atsidusau ir užsisukęs pradėjau eiti savo keliu link miesto.
- Ką, tu, vardan Liuciferio darai? Tu ruošiesi padaryti didžiausia klaidą savo menkaverčiame gyvenime- demonas greitai atsistojo ir pradėjo eiti man įkandin.
Sustojau atsisukau ir tariau:
- Tu, taip nori mirti? Tu nekantrauji išvysti kas tavęs laukia toliau? - jau eidamas link demono lėtu žingsniu vis didinau savo toną. - Tavo gyvybė ką tik buvo mano rankose, tu pralaimėjai savo kovą dėl visko ir aš sau pasilikau teise spręsti ar gyvensi tu ar mirsi- pykčiu perpildytu balsu jau staugiau ant demono. - Mano draugas žuvo šią dieną ir aš pasigailėjau siaubūno kuris jį nužudė, tiksliau suplėšė į gabalus, tai kodėl manai, kad tu esi blogesnis už jį? Gal mes patys buvome geri draugai praeitame gyvenime, aš to neatsimenu, bet tavo skydas pasidavė mano kardui, o tai jau reiškia, kad mano siela stipresnė už tavąją ir tuo viskas pasakyta-surikęs ant demono paskutinį kartą užsisukau ir vėl pradėjau eiti savo keliu.
Metęs žvilgsnį per petį mačiau kaip demonas visiškai sumišęs nuleidęs rankas tuščiomis akimis žvelgė į tolstantį mano siluetą. Išgirdau bėgimo garsą ir sugriebęs iš oro savo kardą atsisukau ir įsmeigiau jį į žemę laukdamas kito demono žingsnio. Man teko nustebti, nes demonas bėgdamas krito ant žemės ir atsiklaupęs ant vieno kelio per plunksnos stori pridėjo galvą prie mano kardo.
- Mano vardas Senli, aš nesuprantu tavo pasirinkimo, nes maniau, kad gailesčio jausmas angelams ir demonams yra svetimas, bet tu esi kitoks negu visi, aš nužudžiau tūkstančius šviesos sielų, bet tu pirmoji kuriai pralaimėjau ir negaliu suprasti kodėl, todėl pažadu, kad mūsų keliai dar kartą susitiks tik kitokiomis aplinkybėmis- Selis nulenkęs galvą klūpėjo nejudėdamas lyg akmuo.
Vėl giliai įkvėpęs, nusiraminau, nes Selis manę jau buvo pradedąs tiesiog erzinti savo sumišimu dėl mano apsisprendimo. Ištraukiau kardą ir pradanginau jį ore. Padėjau savo ranką ant šalto tvirtais žvynais nusėto Senli peties ir tariau:
- Mano pasirinkimas tegul nebūna tau mįslė, o tiesiog tai būna tau dovana, o savo užsispyrimą pasilaikyk sau arba kitam sutvėrimui, nes jis manę jau pradedą erzinti. Nėra pasakyta, kad mes turim vienas kito nekęsti atsimink savo žemiškąjį gyvenimą, ten netgi katė su šuniu sugyvendavo po vienu stogu ir niekas jiems nesakė, kad jie turi vienas kito nekęsti- pro bejausmi veidą mėginau išplėšti bent šiokia tokią šypsena.
Senli staigiai atsistojo ir sušaukė:
- Tik mano užsispyrimas padėjo man tapti tuo, kuo aš esu dabar- Senli tvirtai išsitiesęs visų ūgiu ryžtingai buvo pasiruošiąs ginti savo nuomonę.
- Ir kuo tu dabar esi?! Mano malonės vergu?! - pakreipęs galvą į šoną tvirtu žvilgsniu pervėriau Senli akis.
Netgi išsižiojąs ir suakmenėjąs demonas tiesiog neteko žado, jis nežinojo ką pasakyti, nes mano žodžiai buvo nenuginčijamai teisūs kiekvienas jo poelgis įvykdytas per visą savo gyvenimą vedė prie susitiko su manimi, vidury Niekados žemės. Užčiaupęs savo nasrus Senli švelniu tonu paklausė:
- Kuo tu vardu karį?
- Aš, esu Galamaras, ir įsidėmėk šį vardą, nes jis dovanojo tau gyvybę, neprašydamas nieko mainais už tai, tegul ši diena būna tau pamoka iš gyvenimo knygos kurios tu niekada neskaitei.
Aš supratau, kad užgaišau su Senli per ilgai, nes kiekviena sekundė galėjo lemti būrio likimą. Mėgindamas greičiau atsikratyti Senli tariau:
- Mūsų keliai čia ir dabar išsiskirs, man reikia pasiekti Dangaus miestą ir kovodamas su tavimi aš sugaišau pernelyg daug laiko. Jeigu būčiau tau pralaimėjęs, tai galėtų lemti viso karo baigtį jau šiandien, todėl sudie mano draugę, jeigu tu sakai, kad mūsų keliai dar susitiks aš tavim tikiu ir lauksiu šio susitiko pažiūrėti kuo tu tapai nuo mūsų kovos-pagarbiai nusilenkiau, nes gerbti savo priešą reiškias gerbti save.
Užbaigęs kalbėti, greitai apsisukau ir pradėjau bėgti Frakcijaus link. Tai buvo mano antrasis malonės apsireiškimas ir nežinojau ar padariau teisingai, ar ne, nes galbūt būtent šis demonas bus mano budelis atėjus laikui. Bet dabar aš buvau jo angelas nuodėmių atleidėjąs.

19skyrius

Mums skristi buvo telikę keliolika minučių, nes jau seniai horizonte spindėjo skraidančiųjų uolų viršūnės. Mąstydamas vien apie tai, kaip man teks vėl kalbėtis su Sagirašu, tiesiog pasimesdavau, nes kas bus jeigu jis nenorės kalbėtis su manimi. Pažvelgęs į viršų, mačiau besišypsanti Ineka ir susimąsčiau jog jeigu ne tamsa, aš jį būčiau nužudęs arba jis būtų nudobęs manę, tai kažkoks planas, kurio aš dar nesuprantu ir tiesiog tikiuosi, kad viskas vyks taip kaip man bus palanku.
- Galamarai, pažvelk į šias uolas, kur mums reikia leistis?
Sudvejojąs pasikapsčiau po savo atminti ir dūriau pirštu į vieną iš uolų.
- Tai ta ola į kuria manę vedė draugas, kad aš įrodyčiau savo atsidavimą šviesai ir tapčiau pilnavertis šviesos karys. Po šios olos mane aplankė nušvitimas ir jaučiausi kaip niekada gerai- mano veidą aplankė praeities atsiminimų šypsena.
- Niekada nežinosiu ką reiškia nušvitimas, juk manę sukūrė tamsa- jau rimtu tonu kalbėjo Inekas. - Bet gal taip ir geriau turiu mažiau problemų negu jūs su savo karais.
- Leiskis prie pat įėjimo, reikia apsižvalgyti, pastarąjį kartą čia buvo tik plunksnos ir šarvai, todėl jų čia išvysi daug.
Greitai nusileidę apsižvalgėm, bet nieko neišvydome ir mano jutimas nieko nejautė todėl buvo saugu.
Kaip ir kažkada stovėjau prieš uolos įėjimą ir jau nebijodamas tamsos, kaip seniau, drąsiai žengiau pirmuosius žingsnius olos link. Inekas prieš man įeinant sušoko:
- Užsibūk ten kiek reikės, aš čia apsižvalgysiu vis tiek nieko aplinkui nėra.
Apsimetęs lyg nieko negirdėčiau įžengiau į absoliučia tamsą ir užmerkiau akis, nes rega man čia tikrai nepadės. Galvojau apie pokalbio pradžia ar man pradėti kalbėti ar laukti pirmųjų žodžių. Eidamas keliu kurio nemačiau ir kurio turbūt nebuvo sustojau atsisėdau ir giliai kvėpuodamas laukiau to, kas parodys man kelia.
Sėdėjas vienoje vietoje nežinia kiek laiko jau maniau, kad tamsa šį kartą mane apleido bet nusivylimas neaplankė manęs, nes tamsa prabilo pirmoji.
- Galamarai, tavo kantrybė ir ištvermė mane stebina.
- Sveikas, Sagirašai, seniai aš nesilankiau šioje oloje, bet dabar man reikia atsakymo.
- Žinau, kad tau reikia sužinoti apie Po ir žinau, kad Inekas lydės tave tavo kelionėje, bet taip paprastai aš negaliu tau duoti atsakymo į tavo klausima.
- Nežinau kas tave galėtu dominti, bet siūlau viską, nes nuo to viskas ir priklauso. Balansas buvo sugriautas ir man reikią jį atstatyti, nes šis pasaulis pasikeis neatpažįstamai ir net šventieji miestai gali būti sugriauti.
- Galamarai, tu tapai labai išmintingu nuo to laiko kai tapai teisėju ir paskutinį kartą čia lankeisi. Noriu tavęs paprašyti mane išlaisvinti kai ateis laikas. Tegul tavo širdis supranta teisingą pasirinkimą, kaip vanduo surandą sau teisingą kelia. Neklausk kaip tau reikės tai padaryti, tu tikiuosi pats suprasi, nes kaip sakei, nuo to priklauso balansas kurį nori atstatyti.
- Išlaisvinti tave? Įdomus prašymas išlaisvinti tamsą iš šešėlio, bet jeigu tai tavo sąlyga neturiu kito pasirinkimo kaip tik tai priimti.
Šiuos mano žodžius Sagirašas greitai nutraukė.
- Pasirinkimas yra visada, tai ir yra laisvė link kurios dauguma taip veržiasi, tik kažkurie variantai būna tokie daug reikalaujantys jog jų dauguma net nesvarsto kaip pasirinkimo. Kartais vieni pasirinkimai uždeda pančius ir mes jais patenkinti, kartais kiti prašo aukoti viską, netgi gyvybę, kad išlaikyti orumą ir savo laisvę- žodis laisvė kaip aidas nuskambėjo į begalinę tuštumą.
- Netgi angelai suvaržyti nematomomis grandinėmis, kuriuos paklusta šviesos vardu kalbantiems angelams.
- Jie patys pasirinko vergove danguje, žinoma kai kuriems tu padėjai, o kažkuriuos išgelbėjai nuo to pasiusdamas juos į pragarą.
- Palauk, sakai kad pragare geriau negu danguje?
- O tau patiktu laisvė ar vergovė?
- Juk šviesa niekada nepradeda karo, tai visada daro pragaras kaip užpuolikas gali būti tiesos pusėje?
- Jeigu kažkas daroma dėl teisingo tikslo, visos priemonės yra pateisinamos.
Sumišęs tiesiog pašokau iš savo vietos ir sušukau:
- Nori pasakyti, kad Liuciferis elgiasi teisingai?
- Ne, bet kas nebuvo pragare, niekad ištiktųjų nevertins Dangaus grožio.
- Dangus man nesuteikė mano taip geidžiamų sparnų-įsiutusiu tonu rėkiau į tuštumą.
- Galamarai, nepamiršk, kad aš žinau lygiai tiek kiek žinai tu, todėl rinkis ką sakai ištarto žodžio jau nesusigrąžinsi.
Minute praleidęs tyloje ir susikaupęs apgalvojau sekantį savo klausimą:
- Ar mane apgavo, lygiai taip pat kaip aš mėginau apgauti visus?
- O dabar, tu jau galvoji teisingai.
- Tiesiog atsakyk, taip arba ne- piktu balso tonu norėjau kuo greičiau išgauti atsakymą.
- Taip. Už kiekvieną poelgį bus atlygintą lygiai tiek kiek jis buvo vertas.
- Sakyk kaip man surasti Po ir tuo mūsų keliai dabar išsiskirs.
Laukiau minute laukiau valanda ir tik už daugybės valandų nuskambėjo atsakymas
- Jis jau čia ir tavęs laukia.
Nieko neatsakęs užsisukau atsimerkiau ir žygiavau link šviesos. Mano žingsnį paspartino grumtynių garsai ir pradėjau bėgti link išėjimo suprasdamas, kad Inekas su kažkuo grumiasi.
Išbėgęs iš olos išvydau ant žemės parklupdytą Ineką, prispaustą koja prie žemės ir juodu apsiaustu apsivilkusį sutvėrimą ar tai demonas, ar tai angelas negalima buvo teigti, nes drabužis dengė visą kūną nepalikdamas vietos spėlionėms.
- Po, paleisk mano bendražygi mes ne kautis atėjome mums reikia tavo pagalbos.
Po mano žodžių koja pasitraukė nuo Ineko nugaros ir už jos sudėliotų rankų bei sparnų.
- Galamarai, į tave kreipiamasi taip? – vis dar užsisukęs prabilo tas kas nesunkiai įveikė Ineka.
- Mano vardas, Galamaras, ir aš prašau tavo pagalbos, Po.
Po atsisukęs nusiėmė gaubtą ir man prieš akis pasirodė jauna siela, bet raudonos spalvos oda regis vos ką tik atsidūrusi šiame pasaulyje, bet tokia galinga, kad parbloškė Ineka ant žemės.
- Aš, pamalonintas, kad žinai mano vardą, Galamarai, maniau, kad mūsų susitikimas ateis greičiau, bet tik dabar mes išvydom vienas kitą- Po veidą papuošė šypsena.
- Tu... tu, buvai mano teisme kuriame praradau savo sparnus... -mikčiojau iš sumišimo.
Tuo metu atsistojąs ant žemės paguldytas Inekas pirmas tarė savo žodį.
- Man dabar visai nesvarbu kas jus abudu sieja, geriau paaiškink kodėl tu manę puoliai- neapykantos perpildytu balsu staugė Inekas.
Po atsisuko į Ineka ir ramiu balsu jam išdėstė.
- Mane gali išvysti tik nuteistosios sielos kurios nusižengė dangaus arba pragaro įstatymams. Išimtis buvo teismas, mane tenai pakvietė aukštesnės jėgos negu aš galėjau manyti. Niekas kitas išskyrus tuos kuriuos vedu prie Mirties jūros negali manęs matyti, tie kurie pasipainioja mano kelyje arba tyliosios sielos, arba pabėgę kariai visi turi mirti.
- Tai kaip suprantu, aš pagal tave esu tylioji siela taip? - staugė Inekas.
- Matau, kad tu neesi karys nei šviesos, nei šešėlio todėl automatiškai esi tylioji siela kuri...
- Kuri tylėjo kai buvo sprendžiamas jos likimas karo metu pirmajame teisme be Teisėjo žinau, žinau- nenustodamas staugė Inekas. - O tu nepagalvojai, kad aš esu tamsos tarnas ir mano valdovas yra Sagirašas, o ne Giltinė?
Sekundę sudvejojąs Po jau norėjo atsakyti, bet aš nutraukiau Po ir Ineko santykių aiškinamasi.
- Manau, kad jūs abudu turėsite daug apie ką pasikalbėti, bet vėliau. Dabar Po sakyk, tu keliauji link Mirties jūros taip?
Nieko nesakydamas Po linktelėjo galva ir klausėsi toliau.
- Man reikia patekti pas Mirti ir skubiai, tačiau aš nežinau kur eiti. Sakyk kur man reikia eiti?
Po aiškiai supyko, kad aš to klausiu ir tarė:
- Niekados žemėje kaip ir visur kitur yra keturios pusės į kurias gali eiti, rinkis vieną iš jų keliauk, ir taip sužinosi kuris iš tavo pasirinkimų buvo teisingas- primerkęs akis žvelgė į mane rodydamas gniaužiama pykti.
- Po aš tavęs prašau, man nėra laiko klaidžioti po Niekados žeme, aš ne ką blogiau žinau kokia ši žemė klastinga. Būdamas Teisėju keliavau po Niekados žeme ieškodamas kažko nematyto ar naujų vandens šaltinių ir jokios jūros, aš net iš tolo neregėjau- parklupęs ant žemės pradėjau maldauti. - Man reikia sužinoti kur slepiasi Mirtis.
Po pažvelgęs į Ineką įsitikino, kad jis nieko nedarys ir pradėjo eiti link manęs. Atsistojąs man užnugaryje pasilenkė prie ausies ir tarė:
- Tik su viena sąlyga.
Atsistojau išsitiesiau visu ūgiu ir neatsisukdamas tariau:
- Sakyk ko nori. Kalbėjausi su tamsa ir jai siūliau viską, kad sužinočiau kur tu esi, dabar ta pati siūlau ir tau.
- Taip, žinau, kad tu kalbėjaisi su Sagirašu, jis man ir liepė aplankyti skraidančiąsias uolas ir pažadėjo, kad gausiu tai ko panorėsiu- žengė kelis žingsnius į priekį Po atsidūrė tarp manęs ir Ineko. Aš noriu dviejų Ineko kardų.
Iškarto išgirdau ką pasakė Po ir žinojau, kad...
- NEEEEEEEE nė vieno kardo tau nedovanosiu, juos išplėši tik man iš šaltų bei negyvų delnų ir nė kitaip- tuoj po šių žodžių Inekas sugriebė savo keturis kardus, savo keturiomis rankomis aiškiai rodydamas, kad kausis iki mirties.
Po atsisuko į mane ir tarė:
- Galamarai, tai mano sąlygos, aš seniai neturėjau savo ginklų, nors puikiai daugumą sutvėrimų įveikių rankomis kaip neseniai įveikiau Ineka.
Aš netgi prisėdau žinodamas, kad Inekas pakankamai užsispyręs ir sunkiai bus perkalbamas, bet nejaugi aš veltui išgyvenau viską kas man buvo mesta dievų.

20skyrius


Bėgdamas link Frakcijaus nežinojau ko laukti, gal milžiniškų sienų, gal ne įveikiamos tvirtovės, spėlionių buvo daug, o atsakymų niekas man negalėjo pateikti tik laikas. Mane aplankė ir mintys, kad Frajus manę apgavo, bet tiesiog nenorėjau apie tai galvoti.
Bėgau iki kol šviesa nepaliko Niekados žemės, pralaukiau naktį vienoje vietoje, nes taip buvo saugiau, kadangi naktyje nemačiau. Atėjus naujai dienai nepraradęs vilties bėgau toliau, tapačia kryptimi.
Horizonto tolumoje aki pritraukė blyksnis, lyg nuo šarvų atsisprindėjančios šviesos. Sulėtinau žingsnį, bet žinojau, kad kito kelio kaip tik ten kur mane veda šviesa, aš neturiu.
Jau būdamas netoli, mano akį patraukusio šviesos blyksnio, išvydau medituojantį milžiną, sudėjusi rankas padėjusi į šalį skydą ir kardą. Nuo milžino alsavimo kildavo didžiulis vėjas. Pajautęs, kad kažkas prie jo artinasi jis atsimerkė, sugriebė kardą juo pasiremdamas atsistojo, sugriebė skydą ir atsistojąs tiesiai priešais mane tarė:
- Sakyk, kas esi, kur keliauji ir kokiai jėgai priklausai?
Nuryjąs seilę nedrąsiai tariau:
- Aš esu, Galamaras, ir keliauju į Frakcijų ir esu šviesos karys, nejaugi mano plunksnos tau nieko nesako?
- Ha, ha, ha nustebtum, kaip tamsa gudraudama mėgina patekti į Frakcijų.
- Aš nešu žinia, nuo kurios gali labai daug kas priklausyti ir jeigu tu tučtuojau man nepasakysi kur yra įėjimas į miestą labai pasigailėsi- sugniaužęs rankose skydą su kardu, stojau į kovine stovėseną.
Atsiklaupęs ant vieno kelio Milžinas tarė:
- Tu esi, Galamaras, o aš esu, Lumas. Mano pareigybė saugoti Frakcijų nuo tamsos jėgų ir savo gyvybės kaina ne įleisti į miestą to nevertų. Man suteikta didesnė jėga negu kuriam angelui, todėl prieš manę kovoti yra bergždžias dalykas, kuris pareikalaus tavo gyvybės ir mano laiko.
- Jeigu tu atstovauji šviesai, tada manęs negalėsi nužudyti ir mūsų kova taps amžina- veide pakėliau gudria šypsena.
Lumas atsistojo visu ūgiu, užsimetė skydą ant savo nugaros ir įsmeigęs kardą priešais save tarė:
- Žinai, taisykles kurios palaiko tvarką danguje, bet ar žinai kaip elgtis rojaus sode?
- Man ne glamonės galvoje, aš noriu išgelbėt tai, kas išgelbės mane-šaukiau ant Lumo.
Lumas ištraukė kardą kuris buvo įsmegtas tarp mūsų ir nutaikė aštrųjį galą į mane. Sekundę uždelsęs jis nuleido savo kardą, žengė kelis žingsnius atgal, užsimojo ir trenkė kelis kartus į regis tuštumą už savęs. Nuaidėjus smūgiui lyg kardas smogė į kardą iš niekur atsirado spindinčios šviesos linija vertikaliai tiesiai už Lumo.
Taip aš pirmą kartą pamačiau kaip atsivėrė Frakcijaus miesto vartai. Šviesai platėjant man teko užsimerkti, nes į akinanti vaizdas mano akys nesugebėjo taip aiškiai žvelgti kaip paprastą dieną. Nuleidęs skydą kuriuo buvau prisidengęs, kad neapakti pamačiau atvirus į vidų vartus ir baltas kaip šviesa sienas.
- Tavo kelias atviras ir jeigu panorėsi palikti miestą mūsų keliai vėl susikirs-tarė Lumas.
Nieko nesakiau, bet išroviau dvi plunksnas viena paleidau vėjais, o kitą priglaudžiau prie Lumo ir žengiau į rojų.
Žygiuodamas pirmus žingsnius dangaus žeme aš neturėjau žodžių, nes tiesiog mano akys buvo perpildytos nuostabos ir kalboms neužteko iškalbos... tik pamatęs ką slepia Frakcijaus sienos suvokiau dėl ko vertą laimėti šį ir kiekvieną būsimą karą.
Sustojąs vidurį judrios gatvės kuria vaikščiojo angelai, paprasti kariai, grifai ir žemę drebinantys milžinai girdėjau kaip užsivėrė Frakcijaus vartai. Besižvalgydamas mačiau pastatus kurie iškalti iš vientiso akmens ir išpuošti nesuskaičiuojama gausybę skulptūrų, kurios vaizdavo karius, angelus, kovos scenas ir išdidžiai stovinčius grifus. Tolumoje horizonte akį rėžė kolonos, kurios dingdavo padangėse dėl savo nesuvokiamo aukščio. Daugybė šventyklų, daugybė pastatų, vienas geresnis už kita, kitas puošnesnis už trečia, aš tiesiog buvau apstulbęs grožiu kurį mačiau ir turbūt amžinybę galėjau klaidžioti spindinčiais keliais po miestą dėl kurio turbūt buvo verta netgi mirti.
Mano besaikį klaidžiojimą nutraukė vienas karys, atsitrenkęs į mane per neatidumą jis iškarto atsiprašė ir vėl nulėkė savo keliais. Apsidairęs vėl tapau kuo buvau ir pasigavęs vieną angelą ėjusi pro šalį paklausiau:
- Atleisk angele, gal gali man pasakyti kur yra generolų štabas? Aš turiu atnešti žinia Juokdariui.
Angelas apsižvalgė ir sugriebė mane už ranku pakilo į orą. Skridome keliolika minučių per šį skrydį suvokiau koks milžiniškas iš tiesų yra miestas.
Nusileidęs šalia šventyklos angelas tik nusišypsojo ir užsisukęs nuskrido.
Greitai įbėgau į šventyklą ir atsidūręs didžiulėje salėje pamačiau didžiulį sąmyšį, salėje buvo daugybę vadų, tai buvo nuostabus šarvų ir sparnų susibūrimas. Žvalgydamasis pažystamų veidų tokių neišvydau. Sugniaužęs kardą ir skydą pradėjau trankyti kardą į skydą keldamas siaubingą triukšmą, kuris atkreipė į mane visų susirinkusiųjų dėmesį. Kai jau supratau, kad visi sparnai žvelgia į manę garsiai sušukau:
- Man reikia surasti Juokdarį!
Gal septyni ar aštuoni angelai man sušuko atsakydami:
- Jis salės gale esančiam kambaryje iš kairės.
Garsiai sušukęs „ačiū“ pradėjau skintis kelia per susirinkusią minią. Susibūrę angelai daug diskutavo daug šūkavo ir stovėjo lyg uolos ant žemės, nes kelia skintis buvo neapsakomai sunku. Pagaliau įveikęs didžiulę sale žvelgiau į du praėjimus iš kairės ir iš dešinė. Žengęs į kambarį kairėje kaip ir pirmą kartą pamačiau apskritą stalą ir už jo stovinčius septynis generolus.
Išsitiesęs ir tiesiai atsistojąs sušukau:
- Pone, užduotis įvykdyta septyni kryžiai sugrąžinti, vienuoliktas žvalgų būrys laukia pastiprinimo.
Sekundei kalbos už stalo nutilo ir septyni generolai pradėjo žiūrėti į mano pusę, netardami nė žodžio. Nuryjąs seilę pajaučiau kaip mano kūną sukausto baimė, bet man tai buvo nemotais. Iš už stalo atsistojo vienas generolas kuris tarė:
- Prisistatyk karį.
- Mano vardas Galamaras, aš naujokas vienuoliktame žvalgų būryje, atvykau pranešti apie sėkmingą užduotį, o kuo jūs busite vardu generolę.
Pasipiktinęs generolas išsprogdino akis ir sugriebęs savo kardą sušuko:
- Kaip tu drįsti, apgailėtina siela...
Generolą pertraukė Juokdarys.
- Tavo išdidumas, Zigrumai, niekam nereikalingas ir be to šis karys prisistatė, tai kodėl manai, kad esi privilegijuotas pats neprisistatyti.
- Juokdarį tai tavo karys? -tarė jau kitas generolas.
- Taip, aš jį siunčiau ir man dabar reikia su juo pasikalbėti atleiskit mus sekundei.
Žygiuodamas manęs link Juokdarys sugriebė mane už rankos ir nuvedė į kambarį kuris buvo dešinėje.
- Galamarai, man labai džiugu tave matyti, bet turiu tau pranešti bloga žinia jokio pastiprinimo mes negalim siųsti. Ruošiamas didis mūšis, kuris ir lems visą karo baigtį, mes negalim rizikuoti kariais ankščiau laiko.
Tiesiog praradęs amą negalėjau patikėti, kad kariai tiesiog taip, palikti likimo valiai.
- Juokdarį, nedrįsk taip juokauti... -kalbėjau drebančiu balsu. - Tu siuntei mus į pražūtį? Ne. Tu mus siuntei į užduotį kuria mes ir įvykdėme.
- Galamarai, aš žinau, bet generolai atsisako rizikuoti karių gyvybėmis po to kai mes buvome užpulti ant skraidančios uolos. Ten mus užpuolė milijonai demonų ir pražudė beveik puse legiono. Mūsų jėgos jau nebe tokios kokios buvo karo pradžioje dabar mes pralaimim dešimt prieš vieną. Mums šio karo nelaimėti kaip seniau- sunerimusiu balsu, man lėtai viska dėstė Juokdarys.
Mano akys tiesiog pradėjo degti neapykanta ir netaręs nė žodžio, pastūmiau Juokdarį į šalį ir įžengiau į generolų kambarį. Pykčio kupinu balsu pradėjau kalbėti:
- Jūs... jau nė nenutuokiat kas yra tikra kova ir brolybė... aš šiam pasaulyje daugiau negu savaitė, bet jau netekau artimo draugo kuris paaukojo dėl manęs gyvybę ir nesiruošiu aukoti dar daugiau... mums buvo duota užduotis ir mes ją įvykdėm... nedrįskit man teigti, kad jūs bijot siusti karius juk tai mūsų išsigelbėjimo šaltinis iš septynių kryžių galim gauti milžiniška pastiprinimą... ar jūs tai suvokiate? Tai gali būti didžiausia jūsų klaida kuri ir lems kad Liuciferis delne purens jūsų plunksnas...
- Kaip, tu mus drįsti kažkuo kaltinti karį? Manai mes visko neapgalvojome ir tiesiog taip paliekame savo karius mirčiai? Mums brangi kiekviena siela...
Pertraukęs kalbanti generolą sušukau:
- Jeigu jums taip brangios sielos, pasakykit kada jūs paskutinį kartą kėlėte kardus, kad išgelbėti sielą ir kada jautėte skydo sunkumą ginantis nuo galingo priešo kirčio? Nevaidinkite prieš mus dievų, nes dievai konkurencijos nepakęs atminkite tai!
Zigmuras žengęs į priekį tarė:
- Tavo vardas, Galamaras, ir jeigu nori, kad jis dar skambėtu šiame pasaulyje tučtuojau palik šį kambary mes turim daug darbo, o tu mus tik gaišini. Išeik dabar ir liksi sveikas, pasilik ir tavo galva paliks tavo pečius.
- Tavo vardas, Zigmuras, ir jeigu tu tučtuojau man nepadėsi tavo galva perskels stalą stovintį už tavęs.
Generolai tiesiog neteko amo po mano žodžių netikėdami, kad kuris nors karys gali būti toks pasipūtęs. Juokdarys tyliai atsistojąs man už nugaros prašnibždėjo:
- Generolai gali žudyti savo karius, mums neliečiamybės įstatymas negalioja...
Tai išgirdęs ne įtikėtinai nustebau ir net išsižiojau, bet vos sekundę sudvejojąs pagriebiau skydą mečiau ant grindų ir persmeigiau jį kardu durdamas pirštu į Zigmurą, kviesdamas jį sušokti mirties šokio.
Stojus ne įtikėtinai tylai kuri aplankė netgi už manęs esančia salę Zigmuras juokdamasis prabilo:
- Tu? Kvieti mane kautis? kas tu toks esi, kad manai jog gali nugalėti? - besijuokdamas kalbėjo Zigmuras.
- Aš esu, Galamaras, ir šis vardas skambės garsiau negu paties Liuciferio ir tu jo bijosi labiau negu bijai mirties...
- Ha, ha, ha... o tu nebijai mirti? - prakalbo jau kitas generolas.
Šaltakraujiškai atsakiau:
- Ne...
- Melas! mirti bijo visi! -būriu sušuko vis generolai.
- Mirti bijo tik kvaili... -tariau aš medžiodamas generolų žvilgsnius.
Juokdarys prakalbo stovėdamas už manęs.
- Paaiškink...
Metęs žvilgsnį sau per petį pasakiau:
- Kartą miriau ir buvo šaunu, todėl mirti antrą kartą jau nebaisu.
Generolai susižvalgė vienas kitą ir laukė ką tars Zigmuras. Mikčiodamas ir su aiškia baime balse generolas prabilo:
- Aš... aš... esu kvailys... nes iš tiesų bijau mirti, o bebaimių nugalėti neįmanoma -žymiai suminkštėjusiu tonu kalbėjo Zigmuras. - tu laimėjai...
Taręs paskutinius žodžius Zigmuras užsisuko žengė prie stalo ir neįtikėtinu greičiu vožė savo galvą į akmeninį stalą taip jį perskeldamas pusiau.
Negalėjau patikėti, kad prieš manę suklupo vienas iš generolų ir manau, kad visi likusieji generolai taipogi tom negalėjo patikėti, nes ta mirtina tyla kuri stojo šventykloje tiesiog sėjo baimę. Juokdarys iššoko priešais mane ir žiūrėdamas, tai į manę, tai į Zigmura negalėjo patikėti tuo kas ką tik įvyko.
Savo kardą ištraukiau iš skydo ir taipogi paėmęs skydą juos pradanginau ore, tada žengiau arčiau generolų ir tyliai šaltakraujiškai tariau:
- Mano būriui reikia pastiprinimo...

21skyrius

- Inekai! Nesiginčyk ir žygiuok į olą kurioje ką tik buvau aš. Tik Sagirašas galės tave perkalbėti.
Metęs žvilgsnį į manę paskui į Po paskui vėl į manę Inekas tarė:
- Jeigu man taip bus liepta, taip ir padarysiu, bet tiesiog taip savo kardų, aš neišsižadėsiu...
- Kas duoda tas ir atima ir ne kitaip -prakalbo Po.
Dūręs pirštu į Po Inekas sušuko:
- O tu, išvis tylėk, nori iš manęs atimti vieninteli dalyką kurį aš turiu.
Po iškėlė rankas, tada jas sukryžiavo ir smalsiai besišypsodamas netarė nė žodžio.
- Inekai, eik į ola, ten tu greičiau nusileisi Sagirašui negu man ir tau bus atsakytą į tai, kodėl taip turi atsitikti. Būk geras prašau tavęs paskubėk.
Inekas dar kartą pažiūrėjo į manę ir akyse rodydamas aišku nepasitenkinimą, lėtu žingsniu pradėjo eiti olos link ir jau po kelių sekundžių dingo tamsoje.
Pažvelgiau į Po ir paklausiau:
- Po, sakyk o iš kur tu dabar keliavai?
- Nejaugi nemanai, kad ėjau iš Frakcijaus? Juk stebėjau tavo egzekucija ir buvau nešališkas žiūrovas tik truputi per ilgai užsibuvau mieste į kuri galima žiūrėti regis amžinai.
Mano veide pakilo šypsena, nes mane aplankė atsiminimų gausa.
- Taip, tas miestas iš tiesų nepakartojamas ir regis pastatytas tam, kad kerėtų ir verstu aukotis dėl jo.
- Frakcijus gražus, o Triširacha paprastai elegantiškas, bet pastatytas su skoniu- Po pradėjo juoktis.
- Sakyk ilgai truks kelionė iki jūros?
- Iš pradžių aš turiu gauti kardus, kad kalbėti apie kelione.
- Gerai, juk sakiau, kad tu juos gausi ir tai mano kaip Teisėjo žodis. Kas tave pagimdė gali iš tavęs ir viską atimti, tamsa greitai palauš Ineko užsispyrimą.
- Aš puikiai žinau, kad jis man tuos kardus atiduos nes kitaip ir negali būti.
Po žengė kelis žingsnius ir atsisėdęs ant žemės atsirėmė nugara į uolą.
- Galamarai, nenori man pasakyti kodėl iš tavęs atėmė sparnus?
Aš taip pat atsisėdau sukryžiavau kojas ir pradėjęs medituoti tyliai prakalbau:
- Mano teismas buvo neišvengiamas, nes kas turi pradžią turi ir pabaigą. Mane žymėjo ne šviesos ženklas kurio turėjau atsikratyti. Teismas buvo papirktas, nes karo aš nepradėjau nors to ir norėjau. Mano rankose buvo jėga kuri tiesiogiai skirta Dievo nors jo niekada nemačiau. Jeigu būčiau norėjas galėjau atvesti puse tamsos, o kita puse šviesos kariaunos ir įvykdyti  teisingumą, bet tada jau planas butų buvęs kitoks ir pavojingas. Aš turiu palankumą dangaus generolų ir pragaro valdovų, mano kelyje stovi tik Deimantinis kuris kaip už virvučių tampo Luma ir Liuciferis kuris savo klasta vis tiek sugriautu mano planus. Kartą jau turėjau garbės susitikt su Liuciferiu, o antrą kartą jau būsiu pasiruošiąs.
- Kažką žadi daryti su velniu?
- Žadu viską pakeisti, kaip man atrodo teisinga. Kad ir pasaulis pražūsta te įvyks teisingumas.
- Liuciferis klastingas ir visada žino daugiau negu parodo ar tu tikrai žinai kaip jį nugalėti?
- O tam man ir reikia Mirties patarimo. Kas jei ne pati Giltinė man pasakys kaip prie Liuciferio prisiartinti paslapčiomis.
- Kodėl manai, kad Mirtis tau padės? Juk jinai yra Mirtis, daro ką nori ir tikrai nieko neklauso.
- Jeigu manęs visą šį kelia nelydėtu dieviška sėkmė, aš jau pirmojoje kovoje būčiau virtęs plunksnų debesiu.
Po atsistojo plačiai nusišypsojo, nes visą laiką kalbėjo susimąstęs ir tarė:
- Gal ir tavo tiesą Teisėjau patys dievai tau grindžia kelia, o Ineko kelias tuoj vėl taps aiškus ir šviesus.
Tarus paskutinius žodžius iš tamsos išskrido du kardai kuriuos priešais olą stovėjęs Po, mikliai pagavo. Iš olos tamsos žengęs Inekas, smalsiu žvilgsniu nužiūrėjo Po ir atsisukęs į manę tarė:
- Tai man buvo puiki pamoka ir dabar atiduodamas gaunu kelis kart daugiau. Eime, mums reikia įveikti ilgą kelia.
Tiesiog pašokęs, pradėjau ploti ir ėjau link Ineko.
- Inekai, juk sakiau, kad tau nė trupučiuko neskaudės-pradėjau juoktis.
- Man, tai buvo didi pamoka ir ji jau išmokta. Nieko neaukodamas nieko ir negausi.
Po grožėjosi savo naujai gautais kardais, bet vos metęs aštrų žvilgsnį į mane su Ineku ir pradangino jau savo kardus tiesiog ore kaip koks angelas ar demonas.
- Malonu, tai iš tavęs girdėti Inekai, o dabar mums reikia keliauti-pasakė Po.

22skyrius

Užsisukęs nuo manęs Zigmuras, nepatenkintu balsu tarė:
- Mes tau skirsime pastiprinimą ir tu jį pats nuvesi pas savo būrį.
- Puiku-tariau aš.
- Bet, tu gausi vos vieną karį, tau padėti bus skirtas Lumas.
Nustebintas naujienos, trenkiau kumščiu į lūžusį stalą ir tada pykčio kupinu balsu pradėjau reikšti nepasitenkinimą.
- Vos vieną karį? Na ir kas kad jis milžinas, Rokeris prašė bataliono išsigelbėjimui o ne vieno kario pražūčiai...
Manę pertraukė Juokdarys, padėdamas ranką man ant peties.
- Galamarai, tu net neįsivaizduoji kokio pastiprinimo sulaukei-plačiai šypsodamasis kalbėjo Juokdarys.
Stovėjau, tylėjau ir galvojau ar ginčytis toliau. Kelias sekundes pagalvojąs užsisukau ir pradėjau eiti salės link tardamas:
- Gerai, puiku, vienas karys, tai vienas karys, bet mūsų mirtis guls ant jūsų sąžinės, atminkit.
- Puiku, kad nusileidai Galamarai, o dabar paliekam šį kambary ir tegul generolai toliau aršiai ginčidamiesi rezge planą-kalbėjo Juokdarys.
- Kiek pamenu, Lumas stovi prie vartų ir saugo įėjimą.
Jau palikdamas kambary kartu su Juokdariu sekundę stabtelėjau atsisukau ir sušukau Zigmurai „Jeigu taip pasidavinėsi visiems, karo niekaip nelaimėsit“.
Eidami kiaurai karių sambūrio salėje išvydau pažystamą veidą. Žengęs arčiau nusišypsojau ir tariau:
- Sakyk ar ir šį kartą padėsi pavargusiam kariui įveikti šiokį tokį atstumą?
Angelas pilnai atsisuko ir iš išskleidęs rankas besi šypsodamasis atsakė:
- Kaina dvi plunksnos, viena man, kita dievam, kainos nepakito- juokėsi angelas.
Tai buvo karys kuris man padėjo pirmą kartą surasti būrio palapinę ir padėjo įveikti šiokį tokį kelia, pirmą kartą man parodydamas kaip reikia dėkoti už pagalbą.
- Malonu tave matyti gyvą, maniau iš skraidančios uolos ištrūko tik generolai. Buvau ten neseniai ir mačiau kovos paliktus randus.
Susirūpinusiu veidu angelas nuleido galvą ir prabilo:
- Taip... mus užpuolė netikėtai ir ten vyko didi kova, iš kurios šviesai teko bėgti šviesos greičiu...
- Bėk šiandien, kad kovoti rytoj- tariau aš.
Visą tą laiką, tyliai sukryžiavęs rankas šalia stovėjęs Juokdarys, pagaliau pertraukė mūsų pokalbį:
- Gal jūs draugai ir seniai nesimatėt, bet regis tavo būrys žūstą ir tu norėjai paskubėti?
Atsisukęs susimąsčiau, kad Juokdario lūpomis iš tiesų šneka tiesa. Vėl atsisukęs į angelą išskiečiau rankas ir tariau:
- Mūsų susitikimai visada būna trumpi, bet tikriausiai taip ir turi būti.
- Palauk, tu kažkur keliauji? Gal galėčiau palaikyti kompanija man būtų ne pro šalį vėl pajusti savo kardo svorį, kovoje.
Už nugaros stovėjęs Juokdarys pasilenkė prie man prie ausies ir sušuko, nes aplinkui triukšmas buvo tiesiog kurtinantis.
- Matai, jau būsite trise tai beveik armija-juokdamasis kalbėjo Juokdarys.
- Kur keliaujam? kada išvykstam? -smalsiu žvilgsniu durstydamas mūsų akis kalbėjo angelas.
Atsisukau ir tariau:
- Keliaujam prie septynių kryžių, ten mūsų jau laukia, o išvykstam nedelsiant. Keliausime trise, aš, tu ir Lumas. Be to malonėk pasakyti savo vardą, nes nežinau kaip į tave kreiptis.
Greitu žingsniu angelas pradėjo eiti link išėjimo negaišdamas nė sekundės, o mes su Juokdariu pradėjom eiti jam įkandin. Negaišdamas nė sekundės eidamas angelas pradėjo atsakinėti:
- Mano vardas Šarto, taip gali į mane kreiptis ir manęs tikrai neįžeisi, o dabar skubam gelbėti taviškius, jiems matyt gali būti tikrai riesta.
Išėjome į gatvę ir Šarto iškarto manę sugriebė už vienos rankos, o Juokdarys už kitos, ir akimirksniu pakilome į orą. Skrisdami gan greitai per porą minučių pasiekėme vartus, o aš per visą skrydį iš aukštai grožėjausi miesto grožiu.
- Juokdary, kodėl jūs man atiduodat savo stipriausią karį ir dar tą kuris saugo pagrindinius vartus?
Juokdarys pažiūrėjo tiesiai į mane, tada vėl į vartų pusę ir pasakė:
- Apsižvalgyk Frakcijuje susirinko visa jo kariauna, jeigu demonai ir pralaužtų miesto vartus manau sugebėtume apsiginti ir be Lumo.
Pradėjau žvalgytis ir iš tiesų suvokiau, kad miesto gatvėmis vaikščioja nesuskaičiuojama kariauna. Mano mintyse skambėjo viena mintis „šio karo neįmanoma pralaimėti“.
Nusileidę prie pat vartų trise sugniaužę rankoje kardus tris kartus trenkėme į uždarytus vartus ir regis nepajudinamos durys lėtai pradėjo atsiverti.
Durims atsivėrus lyg mūsų laukdamas atsisukęs į mus stovėjo Lumas, užsimetęs savo kardą ant peties. Juokdarys pirmasis išėjo iš miesto greitai apsižvalgė ir kreipėsi į Lumą.
- Lumai, tau skiriu naują užduotį. Keliausi su Galamaru ir Šarto, kad padėti ištrūkti vienuoliktam žvalgų būriui. Miesto sienos manau nebus paliestos, nes už jų stovi visa likusi Frakcijaus armija.
- Klausau Generole, užduotis bus įvykdyta.
Juokdarys atsisuko, pažvelgė į mane ir netaręs nė žodžio, praėjo pro pat mane su Šarto ir tik jau stovėdamas mieste garsiai sušuko:
- Sėkmės, jums grįžtant lauksim naujienų, o kai sulauksim eisim kariauti. Galamarai, tik tu be sparnų tarp jų, bet tu pasilieki atsakingas.
Tarus paskutinius žodžius milžiniški vartai užsivėrė ir likome trise, Niekados žemėje.
Šarto atsiklaupė pasiėmė pilną sauja smėlio pauostė ją ir sutrynė į dulkęs tardamas:
- Žemėje prieš mirdamas, aš buvau vienas iš daugumos karių ir kovojom dėl paprasčiausio smėlio sau po kojomis. Valdovai pykosi dėl žemių, o mes kovojom, nes mums taip liepė. Čia šito smėlio tiek, kad net sunku įsivaizduoti, bet mes  kovojam ne dėl jo, o ant jo, bent tai džiugu žinoti.
Lumas pažiūrėjo į Šarto ir atsakydamas tarė:
- Į šias žemes ne karo metu negalima įžengti, tad kalbi tiesą mano draugę.
- Gerai, jums dar bus daug laiko pasikalbėti, o dabar keliaujame ir išvykstame nedelsiant-sušukau pertraukęs dialogą. - Lumai pametėsi mane? Kaip gali matyti turiu tik kojas, bet ne sparnus, o eiti ar bėgti užtrūktu per ilgai.
Kelionė prasidėjo ir aš skridau ant Lumo, o Šarto skrido šalimais. Dūriau pirštu į maždaug kryžių pusę ir tariau tik vieną žodį:
- Paskubėkim.

23skyrius

Nušokę nuo skraidančios uolos patraukėm nežinia kuria kryptimi, bet mums reikėjo pasitikėti Po, kitos išeities mes neturėjome. Ėjome lėtai, nes ar greitai ar ne reikšmės neturėjo mes vis tiek pasieksime Giltinės būstine. Einant stovėjo mirtina tyla, nei Inekas, nei Po kalbėt nenorėjo, tad pirmas kalbėti pradėjau aš:
- Po, sakyk, kodėl tau prireikė ginklų? Ir dar dviejų?
- Kai, tu, kalbėsi su mirtimi ji tau atsakys į tavo klausimą, nes tai bus pokalbio dalimi. Turėjau savo ginklus, bet jie buvo atimti. Meistriškai mokėjau valdyti kardus, kad net oras virpėjo, kai aš juos naudojau, bet tai ką atima Mirtis, tik gyvieji gali grąžinti - Po pažvelgė per petį į mane- matau ir tavo kardas buvo atimtas iš tavęs, ir gavai naują, bet dar nežinai ką su juo daryti, nes rūdys ant jo nelabai padeda laimėti.
Pasitaisęs už nugaros pritvirtintą kardą, pasakiau:
- Ne kardas lemia kas laimės, o tas kuris tą kardą laiko. Tu, neturėjai jokio ginklo, o Inekas net keturis kardus, bet pergalę šventei tu.
- Kalbi tiesą, nes melas mane žeidžia.
Susirūpinusiu veidu uždaviau dar vieną klausimą:
- Sakyk, Po, kokia toji mirtis?
Po sustojo metė žvilgsnį per petį ir vėl užsisukęs pradėjo eiti toliau.
- Sakyk, Galamarai, ar tu turi dvejas akis kuriomis žvelgi į šį pasauli?
- Taip turiu akis.
- Tada pasinaudosi savo akimis ir pats ją išvysi ir nė kitaip.
Atsisukau ir pradėjau kalbėt su Ineku:
- Aš niekaip negaliu suprasti Po... regis paprasta siela, bet nuo jo priklauso mano likimas...
- Kuo jeigu nepažystamais pasitikėti, kai draugai pasitikėjimą seniai prarado- tarė Inekas.
- Žinot kas padeda šiam pasauliu visiškai nepasinerti į chaosą ir išlaikyti šiokia tokia tvarką? -paklausė Po.
Inekas pakėlė smalsią šypseną ir lyg mėgindamas pasityčiot sušuko:
- Apšviesk mus didysis Po...
- Tai pats paprasčiausias pasitikėjimas ir žodžio laikymasis... jeigu Liuciferis netesėtu savo žodžio, tai jis niekada nepripažintu pralaimėjimo ir vienas karas besitęstu amžinai...
Ineką užvaldė smalsumas.
- Po, sakyk ką Liuciferis prižadėjo?
- Gal tu jam pasakysi, Galamarai?
Sugriebiau savo kardą ir akimirksniu atsisukęs, ir aštrųjį kardo ašmenį pridėjau Inekui prie gerklės.
- Liuciferis prisiekė, kad kai šviesos kario ar tai būtu angelas, ar tai būtu generolas, ar tai būtu Teisėjas, ar net paprastas karys, kardas bus pridėtas jam prie gerklės, Liuciferis turės pripažinti pralaimėjimą ir skelbi karo baigtį. Tas karys kuris nugalėjo Liuciferį tampa rojaus Teisėju, iki kito karo pradžios.
- Galamarai, sakyk tu taip ir tapai Teisėju? Nugalėjus Liuciferi? - smalsiu tonu prakalbo Inekas.
- Galima ir taip sakyti... Po, sakyk kiek mums laiko reikės keliauti?
- Eisime kol nesutems ir tada vis tiek eisime, o kai prašvis pamatysim jūrą.
Susimąsčiau apsižvalgiau ir pasakiau:
- Žinai, kai buvau Teisėjas...
Mane grubiai pertraukė Po:
- Netgi kai buvai Teisėju nevisos durys tau buvo atvertos ir ne viskas tau buvo matoma. Kai kurių kelių nepamatysi, kol jie nenorės būt matomi. Jeigu pas Mirtį galėtu apsilankyti kiekvienas, manau prie jos durų susidarytu nemaža eilė, su vienu klausimu „kodėl ąš“. Duok sielai laisvę ir ji pamirš kaip ją naudotis...
Paskutinius žodžius sekė tyla kurią išlaikėm iki sutemstant.

24skyrius

Skridome greitai ir man atrodė kiekvieną kartą, kai man tenka kažkur skristi tai skrendam vis greičiau ir greičiau. Nors Lumas buvo milžinas ir turėjo didžiulį kardą su skydų, regis tai jo išvis nevargino ir kaip ašmenys skrodė dangų, o Šarto vos spėdavo paskui.
Pastoviai mąsčiau ar Frajus sugebėjo grįžti pas būrį ir, ar jie jau pabėgo iš akivaizdžios pražūties. Manau mūsų kelionė bus neveltui. Laikydamasis už Lumo pradėjau kalbėti.
-Šarto, kai tave mačiau pirmą ir paskutinį kartą regis neturėjai šarvų, o dabar kaip matau tamsos mįslė tau tapo įveikiama.
Šarto trenkė kelis kartus į savo šarvą ant krūtinės ir sušuko:
- Sakyk, kaip dieną galima praleisti prasmingai nesutikus nė vieno draugo?
Sudvejojau, užsisukau ir regis prašvitęs protas man pats pakišo atsakymą.
- Padėti nepažįstamajam...
- Būtent-sušuko Šarto- kai padėjau tau įveikti kelis kilometrus po kurio laiko susimąsčiau apie tamsos užduotą mįslę ir gerai pagalvojąs, bei prilietęs savo plunksnas pats atsakiau, dabar jau regis į banaliausias klausimą.
Lumas akimirkai susvyravo ir aš vos nenukritau žemėn, bet manę sugriebęs Lumas greitai atsipeikėjo ir aukštu, bei maloniu balsu prakalbo:
- Atleisk, Galamarai, aš pernelyg giliai susimąsčiau...
Patogiau ir tvirčiau įsitaisęs tariau:
- Lumai, gal atskleisi kokios buvo tavo mintys, kad netgi sekundei pamiršai kaip skristi?
- Aš, mąsčiau apie tai, kad aš buvau sukurtas ir kardas, skydas, plunksnos bei sparnai man buvo duoti vien tam, kad aš kaučiausi. Šarvai, iš tiesų nuostabus dalykas, kuris ne vien padidina tavo galimybes išgyventi, bet sudaro kažkokią mistiką kuri keri labiau, nei kas kita šiam pasaulyje.
Lumas sulėtino savo skridimo greitį ir padaręs kelias kilpas ore atsidūrė tiesiai po Šarto, o aš dviem rankom įsitvėręs į jo plunksnas kybodamas virš žemės.
- Sakyk, karį, kaip manai ką reiškia, tai kas puošia tavo šarvą? - paklausė Lumas.
Ant Šarto šarvo puikavosi kovos momentas, tai du grifai ir vienas drakonas. Vienas grifas mirtinai prispaustas po galinga drakono letena, o antrasis lėtais nagų kirčiais ir snapu drasko drakono gerklę, keršydamas už žūstantį brolį.
- Nežinau ir nemanau, kad kas žino, visi šarvai unikalūs, vaizduoja vis kažką naujo, bet dar nemačiau gyvai to kas yra pavaizduota juose. Gal tai paprastas dievų žaidimas su mumis, bet kas žino gal tai vaizduoją pirmąjį karą gal paskutinįjį...
- Nemanau, kad tai vaizduoja pirmąjį karą-tariau aš. -Juokdario šarvuose įamžinti septyni veidai gal tai generolai, gal ne, sunku pasakyti. Kai laimėjom kovą dėl septynių kryžių netikėtai nebyliam angelui padėjau gauti savo šarvus ir juose pamačiau, kai ką ne įtikėtino, bet jeigu suspėsime laiku patys pamatysite nors net jeigu jie visi ir žus, šarvai juk links-kalbėjau su neviltimi veide.
- Nagi, nagi man jau pasidarė neįtikėtinai smalsu-pašaipiu balsu prakalbo Šarto.
- Man teko girdėti, kad vienai sielai atitenka vieni šarvai ir netgi kitame gyvenime siela jau jų negautu, kad ir kiek mįslių įmintu-kalbėjo Lumas.
- O Man teko girdėti, kad kartą generolai paaukojo aštuntąjį generolą kuris pasiaukojo tam, kad sukurti tave, vieną nenugalimą karį kuris atstotu puse pragaro kariaunos- skraidydamas ratais ir regis provokuodamas Lumą kalbėjo Šarto.
- Mano likimas, nemano rankose ir niekada jose nebuvo... aš sukurtas kaip karo įrankis ir niekas negali manęs teisti. Aš gyvenu nuo antrojo karo pradžios ir jau nežinia kiek karų pragyvenau, kiek demonų nužudžiau ir ar kas dėl to pasikeitė... bet atmink aš neesu paprastas dangaus karys, aš esu paaukota generolo siela, todėl irgi turiu teisė spręsti ar karys turi teisę gyventi, ar ne.
Išgirdęs ką pasakė Lumas, Šarto akimirksniu sulėtino greiti, paskui atsirado jau virš mūsų, paskui po mumis, nenustygdamas vietoje ir regis tobulai valdydamas savo skrydį.
- Gerai, tu čia bosas aš supratau- juokdamasis šaipėsi Šarto.
Kelis kart švelniai trenkęs Lumui per nugarą duodamas suprasti kad dabar klausytu manęs tariau:
- Sakai tu kariavai beveik visuose karuose ir dangus nė karto nepralaimėjo?
- Dangui tiesiog negalima nė karto pralaimėti, nes tada atsiradęs pragaro baudėjas tiesiog kiekvieną abejotiną sielą siųstų į pragarą. Siųstų kol nesukauptu tokią armiją kurią Liuciferis būtų patenkintas ir žinotų, kad dabar tikrai laimės. Jeigu Liuciferis laimėtu jam negaliotų jokie įstatymai, jis, sunaikintų Frakcijų...
Greitai pertraukiau Lumą.
- Jeigu pragaras niekada nėra laimėjęs, o dabar jam yra šansas laimėti karą, iš kur galime žinoti ko nori Liuciferis? Juk istorija teka tik viena linkme, gal atėjo laikas kažkam pasikeisti?
- Manai Liuciferis nepaverstu Frakcijaus antru Triširachu? Man buvo duota gyvybė su sąlyga, kad ginsiu rojaus vartus, bet kokia kainą, nuo, bet kokių priešų, netgi savo gyvybės kaina. Jeigu Liuciferis ką nors nori pakeisti jam iš pradžių reikės nugalėti manę...
- Lumai sakyk tu niekada nebuvai nugalėtas?
Skrisdamas kaip skrido Lumas iš po sparno išsitraukė tarp plunksnų paslėptą didžiulę iltį.
- Tai, iltis drakono kuris buvo manę parklaupęs ant vieno kelio ir sužalojąs taip, kad vienas kirtis būtų manę nužudęs. Drakonas priklauso pačiam Liuciferiui, bet tai vyko per ketvirtąjį karą, kai dangus dar buvo savo galybės viršūnėje. Mane išgelbėjo trys generolai, tarp jų ir Juokdarys. Kova buvo neįtikėtinai sunki, bet generolai žinojo, kad jeigu busiu nužudytas aš, kitiems kariams nebus taip lengva laimėti-su neviltimi kalbėjo Lumas.
Šarto išnėrė tiesiai prieš Luma, užduodamas vieną klausimą:
- Tavo silpnybė- drakonai?
- Aš išmokau su jais kautis, toji kova buvo mano pirmasis tikrasis iššūkis. Kovoje su Liuciferio drakonu Juokdarys ir gavo savo randą ant veido būtent šia iltimi kuria dabar turiu kaip atminimą, kad ir aš esu nugalimas.
Kalbos tesėsi labai ilgai ir buvo atsakyta į daug klausimų.
Dienai bėgant į pabaigą įveikėme beveik visą kelia, bet kryžių dar nebuvo matyti horizonte. Tik stojus rytinei prieblandai tolumoje pamatėme žiežirbas nuo turbūt vykstančios kovos.
Per kelias minutes mes jau buvome prie pat kryžių ir aš išgirdau Rokerio balsą.
- Tie padarai nežino su kuo susidėjo! Atkeršykime už kritusius brolius tik tai atpirks mūsų kaltę!
Kaip krentanti uola Lumas nusileido ant žemės, nublokšdamas dešimtis demonų savo leidimosi vietoje.
- Žiūrėkit, tai Galamaras. Nori pasakyt tai ir yra mūsų pastiprinimas? Kur batalionas? Ir kodėl tu taip ilgai? -šaukė įsiutusiu balsu Mezujus.
- Tu, nepatikėsi kas įvyko per tą laiką, kol buvau išvykęs... ir patikėk Lumas puikus pastiprinimas, nes galėjau grįžti tuščiomis arba išvis negrįžti.
Visi balsai nutilo ir tuštumoje girdėjosi tik kardų žvangesys. Demonų kaip įprasta buvo kelis kart daugiau bet argi pasitraukę iš kovos galėjome tikėtis kad kažką laimėsime.
Apsižvalgęs ir nepamačiau Polifo ir Hmuru, tai yra kas neturėjo sparnų jau žuvo. Visi buvo išsibarstę po lyguma tarp kryžių. Kardų šokis regis buvo amžinas, bet kova vyko vis aršiau ir aršiau, o kai demonai pamatė Luma mūsų gretose, jie žinojo, kad netgi milijonui demonų jo nenugalėti.
Lumo kardas vienu mostu kaulais paversdavo dešimtis tamsos karių. Rokeris kovėsi petys petin su Maldininku, o Mezujus sėdėdamas ant Frajaus kovėsi priešų užnugaryje. Mums neblogai sekėsi ir aš su Šarto besikaudami vienas šalia kito, buvom neįveikiama pora. Regis mūšis pakrypo mūsų naudai, bet per anksti buvo švęsti pergalę, kurios dar nebuvo.
- Galamarai! -sušaukė Mezujus.
Atsisukdamas į Mezujaus pusę pamačiau kaip jis kartu su Frajum keliais šuoliais atsidūrė jau beveik prie manęs, o savo kardą laikė nutaikęs į viršų. Pakėliau galvą ir pamačiau tai, ko nenorėjau išvysti- drakoną. Gimęs žudyti sutvėrimas nusitaikė į manę. Krisdamas kaip strėlė tiesiai į mane su Šarto drakonas pražiojo nasrus. Sugriebiau Šarto ir mėginau pabėgti iš vietos kuri po akimirkos taps drakono nusileidimo vieta, jeigu mes ten būtume pasilikę, būtume mirę. Spėjus pajudėti vos pusmetri Mezujus su Frajumi trenkėsi drakonui į sparną, taip nublokšdamas drakoną į šalį.
Aš su Šarto atsidūrėme ant žemės, tarp mūsų ir drakono stovėjo Mezujus ruošdamasis atakai. Aš taip pat greitai atsistojau ir stovėjau jau šalia Mezujaus, bet vis tiek sušukau Šarto:
- Sėsk ant grifo ir žiūrėk, kad mus iš nugaros neužpultų demonai.
- Mano kardas neleis prisiartinti jokiai šmėklai kaukitės drąsiai- šaukė Šarto lipdamas ant Frajaus.
Drakonas stovėjo žiūrėdamas tai į mane, tai į Mezuju ir lėtai ėjo į šoną. Savo nagais drakonas sutraiškė žemę po savimi ir akimirksniu atsidūrė ore. Pakilęs aukštai, drakonas pradėjo nevaldomai suktis ir kaip sraigtas kristi tiesiai į mus. Norėjau kristi į šoną, bet Mezujus mane sugriebė už rankos neduodamas pajudėti ir sviedė savo kardą į drakoną. Kardui jau buvus beveik prie drakono nasrų drakonas išskleidė vieną sparną ir krito žemėn daug greičiau negu norėjo. Pakilus dulkių debesiui, drakonas tiesiog pakerėjo manę savo mėlynais žvynais.
Mezujus pirmasis šoko link drakono ir prisidengęs skydu prašliaužė jam po krūtine. Aš tuo metu pašokęs tiesiai priešais drakoną norėjau kirsti kardu į nasrus, bet pakėlus jam savo akis akimirksniu sutvėrimas apsisuko ir mane nubloškė, savo galinga uodega, taip mane paguldydamas ant žemės.
Drakonas vėl atsisuko į mane, aš nespėjau atsistoti, o tik sugriebti skydą. Jau rengiausi galingam smūgiui į savo skydą, bet akies krašteliu žiūrėdamas į drakoną pamačiau kaip Mezujus išnėrė iš už drakono sparnų ir skydu vožė siaubūnui į galvą. Drakonas susvyravo ir pamėgino nukrapštyti Mezuju sau nuo nugaros savo iltimis ir nagais. Mezujus laikėsi viena ranka už drakono sparno, o kita laikydamas skydą talžė drakonui sparną kol tas neatsiskyrė nuo kūno. Sparnas akimirksniu sudegė ir virto kaulais. Mezujus nušoko nuo drakono nugaros ir pradėjo bėgti savo kardo link, kuris buvo ant žemės pakankamai toli nuo kovos vietos. Nors ir be sparno drakonas vis tiek buvo labai grėsmingas priešas.
Atsistojąs ir žiūrėdamas į sparno netekusi drakoną išgirdau greitai  besiartinančius bėgimo garsus, o atsisukęs nustebau pamatęs į mane bėganti demoną. Gal sekundei sudvejojau, bet akimirksniu demonas virto kaulų krūva, nes Šarto nurėžė demonui galvą.
- Atleisk, vieną praleidau-juokėsi Šarto- o dabar pasilenk!!
Kritau ant žemės, o virš manęs praskrido drakonas, žinoma gal tiksliau jis mane peršoko, nes skristi jis jau negalėjo. Milžiniškam siluetui savo šešėliu užgožus mane sulaukiau tinkamos sekundės ir sugriebiau drakoną už uodegos galo ir jam nutūpus jau aš buvau ant drakono nugaros, tik jau su kardu rankose, nes skydą palikau ant žemės.
Įsmeigiau kardą tiesiai drakonui į stuburą ir tas netrukus griuvo ant žemės tik gailiai dūsaudamas, nes atsistoti jis jau nesugebėjo.
Mezujus greitai bėgdamas peršoko visą drakono kūną, bei mane ant jo ir nukirto galvą padarui tik palikdamas skeletą ir nieko daugiau.
- Reikia kirsti greitai ir negailestingai-kalbėjo Mezujus.
- „Galvok greitai, gyvensi ilgai“, pamenu būrio moto.
- Tai, kad pameni nereiškia, kad supranti-kalbėjo Mezujus grubiu tonu.
Šarto greitai atsidūrė prie manęs su Mezujum ir pasakė:
- Didi pergalė, bet jeigu nepadėsime Lumui ir kitiems ji nieko nereikš.
Greitai nusimetę pergalės laurus, nes nužudyti drakoną tikrai buvo nelengvas dalykas, vėl grįžome į mūšį.
Po minutės mes jau vėl žudėme demonus ir pamatėme kaip vienas iš karių virsta plunksnų debesiu, prieš tai, netekęs savo galvos ir tai buvo Rokeris.
Vado žūtis tapo tragedija, bet Maldininko, Mezujaus ir kitų karių akyse užsidegė neapykantos ugnis, kuri buvo bloga naujiena priešams.
Demonų buvo likę vos keliolika, o šmėklų truputi daugiau todėl šansų laimėti turėjome daug. Neapykantos vedami kariai žudė priešus taip lengvai, kaip ir kvėpavo paprasta dieną. Lumas jau nužudė nevieną šimtą priešų ir tikrai padėjo mums laimėti.
Nusileidus paskutiniam kardui viskas buvo baigtą ir stojo tyla kuri buvo tokia pati šalta kaip ir mirtis. Gal viskas būtu buvę kiek kitaip jeigu ne Rokerio žūtis, bet mes ne Dievai kad patys rašytume savo likimą .
- Ši kova mums daug kainavo, bet mes vis tiek švenčiam pergale prieš tamsą. Visada taip buvo visada taip ir bus. O dabar noriu tavęs paklausti, Galamarai, kas vardan Liuciferio atsitiko? Kodėl tu taip ilgai? Kodėl grįžai tik su Lumu ir kur dingo Folas? - nevilties pilnu ir nuliūdusiu balsu kalbėjo Mezujus.
Nusivaliau dulkęs nuo savo plunksnų ir tiesiog nežinojau ką atsakyti, Mezujui.
- Šviesa, mus išdavė...
Mezujus išnėręs tiesiai priešais mane, sugriebė mane už pečių ir kratydamas šaukė:
- Ką? Išdavė? Paaiškink tučtuojau.
Tylėjau ir nežinojau nuo ko pradėti, bet pagaliau tariau:
- Mezujau, Folas žuvo per mano kvailumą, mes apsilankėme miške į kurį jis nenorėjo eiti bet aš jį įkalbėjau...
Mezujus manę pertraukė norėdamas mane aprėkti:
- Tu... tu bent įsi...
Mezuju pertraukiau aš pats nes tikrai viską turėjau iškloti:
- Tylėk ir duok man kalbėti... kai pagaliau atvykau į skraidančias uolas, ten neradau jokios armijos, o tik neseniai pasibaigusio mūšio pėdsakus. Liepiau Frajui keliauti ir įspėti jus, o pats keliavau į Frakcijų manydamas, kad ten rasiu armiją kuri mums padės, ir neklydau, bent iš dalies. Suradęs generolus ir paprašęs Juokdario nusiųsti jums pastiprinimą gavau neigiamą atsakymą.
- Šviesa iš tiesu mus išdavė... -tyliai man pritarė Mezujus.
Žengęs arčiau mūsų Lumas padėjo savo didžiulę ranką ant Mezujaus peties ir pasakė:
- Tačiau, Galamaras bent sugebėjo atvesti mane, o tai jau šiokia tokia pagalba. Jeigu, Galamaras, nebūtu pakeitęs generolų nuomonės Juokdarys nebūtu siuntęs manęs padėti jums- sakė Lumas.
Po kiek laiko atsisukau į Rokerio šarvų pusę ir žengiau arčiau jų. Prie manęs prisidėjo Mezujus, norėdamas atiduoti paskutinį kartą pagarbą vadui. Aš su Mezujum išrovėme po plunksną ir paleidome ją į Niekados žemę.
Mus sudrumstė arčiau žengęs Maldininkas kuris šypsodamasis buvo labai laimingas manę matydamas. Lumas pamatęs Maldininko šarvus sugriebė Maldininką atsukdamas jį pilnai į save sušuko:
- Prakeik Liuciferi, tu matei kas pavaizduota ant jo šarvų?
- Aš juk sakiau... -tyliai sušnabždėjau.

25skyrius


Po žygiavo tyloje tiesiai keliu kurio nebuvo ir aplinkui nusileidus nakčiai pasakė:
- Ženkite arčiau manęs, kad nepaklystumėte, nes žingsnis į šoną ir atsidursite ten, kur aš jau jūsų negalėsiu pasiekti ir kelionė bus baigta, nes gal nušvitus šviesai jos net ir nepamatysite...
Inekas nieko nepasakė, o aš atsisukęs į Ineka tariau:
- Drauge, tu juk matai tamsoje gal man padėsi eiti tiesiai? Aš laikysiuos už tavo sparnų, o tu eisi paskui Po, gerai?
Inekas vis tiek neprabilo, o tik žengė prieky manęs ir ėjo toliau.
Eidami labai lėtai, bet žygiuodami tiesia linija judėjom visą naktį. Akiai pagavus šiokius tokius skirtumus supratau, kad pradeda švisti ir kelionė eina į pabaigą.
Netikėtai Po sustojo ir sušuko:
- Daugiau neženkite nė žingsnio.
Aš su Ineku akimirksniu sustingome laukdami kas dabar bus. Po atsisuko ir plačiai išsišiepęs su didžiule ironija pasakė:
- Jeigu nenorite apakti užsimerkite.
Stovėjom užsimerkę ir stovėjome labai ilgai. Galiausiai kai Po leido atsimerkti pamatėme tiesiai priešais mus išnirusia juodą, kaip pati naktis jūrą.
- Mirties jūra? -paklausė Inekas.
- Mirties buveinė-atsakė Po.
- Kiek žinau, tai ne vanduo ir jeigu plauksime mūsų sielas pasiglemš tamsa-tariau aš.
Po sugriebė du kardus kuriuos pasisavino iš Ineko ir atsistojąs prie pat krašto, lygios kaip stiklas jūros, įsmeigė du kardus savo pašonėse, taip vandenį kuris buvo priešais jį pavertė baltu tiltu iš ledo.
- Dabar galite žygiuoti drąsiai ir tikrai neįlūšite pasitikėkite manimi.
Nužvelgiau Po ir žengiau pirmą žingsnį, mirties link, pasikliaudamas Po, nes tiesiog daugiau mums nieko neliko kaip tikėti juo.
Kai ant ledo stovėjau aš ir Inekas, Po nuo kranto sušuko:
- Į požemi leisies tik tu Galamarai, Inekas tegul lieka viršuje, Mirtis nemėgsta daug svečių....
Atsisukau, bet Po krante jau nemačiau tik du kardus įsmeigtus į smėli ir nieko daugiau. Inekas pradėjo plasnoti sparnais, bet puolęs prie jo sugriebiau už rankos ir garsiai sušaukiau:
- Nemėgink skristi!!!
- Kodėl? Juk Po jau nėra, o tave aš lengvai pakelsiu.
- Jeigu viskas būtu taip lengva manau jis būtu pasakęs, kad skristume, o ne eitume.
Inekas lėtai nustojo plasnoti ir žiūrėdamas man į akis linksėjo galva.
Diena tik buvo prasidėjusi ir galėjome eiti labai ilgai, bet jokios salos tolumoje nesimatė, tik ledinis kelias kuris mus vedė tiesiai pas pačią Mirtį.
Eidami visą diena pasiūliau padaryti kiek kitaip.
- Siūlau palaukti kol sutems ir tik tada eiti, eiti lėtu žingsniu, gal taip žengę kurį žingsnį iškarto pajausime žeme?
- Gal tavo žodžiuose ir yra tiesa Galamarai...
Sulaukę tamsos tesėmę savo kelionę aklinoje tamsoje, bent jau aš, nes Inekas joje puikiai matė lyg dieną. Eidami lėtai, bet užtikrintai tikėjomės apgauti laiką ir mums pavyko. Inekas ėjo paskui mane ir tik pamatęs, kad aš nukrypstu nuo kelio iškarto sugriebdavo mane, bet paskutinį kartą jis manę sugriebė ir pasakė:
- Atsargiai kitas žingsnis žemė.

26skyrius

Neatitraukdamas akių nuo Maldininko šarvų, Lumas stovėjo lyg uola. Gal tuo viskas ir būtų pasibaigę, bet visi iki vieno pajautėme verianti iš vidaus skausmą, bei išgirdome kaip virš mūsų kažkas sukėlė siaubingą trenksmą, ir tai buvo drakonai su demonais ant jų nugarų.  Nutūpę ant kiekvieno kryžiaus viršūnės, demonai žvelgė į mus kaip į grobį, žinodami, kad atsivedę drakonus turi aiškų pranašumą ir gal jiems net pavyks nužudyti Lumą.
- Jūs, bent sekundei galite suprasti, kad jums šio karo niekada nelaimėti? -pykčio pilnu balsu šaukė Lumas.
Demonai iškėlė kardus ir nuleidę juos, davė įsakymą pulti.
Lumas patraukė mus visus į šalį ir atsistojo akis akin su į jį lekianti drakonu. Išlaukęs iki paskutinės sekundės, kai drakonas jau regis visa savo mase tuoj pat sutraiškys Lumą, jis iškėlė savo kardą į drakono pusę, o kita ranką atlošęs atgal atsistojo šonu atsirėmęs savo kairiąją koja, taip persmeigdamas drakoną, nuo jo nasrų iki gerklės gilumos. Drakonas priminė pasmeigtą driežą ant iešmo, o raitelis sėdėjas ant jo atsidūrė galinguose Lumo gniaužtuose.
Visi nustebę stebėjo įkalintą demoną, kuris kelis kart pamėginęs ištrūkti virto kaulų krūva, Lumui sugniaužus kumštį. Pasipiktinę likę demonai tučtuojau pradėjo leistis nuo kryžių viršūnės, bet mus visus išgelbėjo tai, kas regis buvo dievų siųsta dovana, nors aš tai vadinau paprastu atsitiktinumu.
Šviesos blyksniais lydimi, tarp kryžių pradėjo pasirodyti nauji kariai. Šviesos kariai pradėjo atsiradinėti ne vienetais ir ne dešimtimis, o šimtais.
Pamatę, kad šviesa metė saviškiams į pagalbą seniai pasiklydusias jėgas, drakonai plasnodami sparnais iš pradžių pakibo ore, o vėliau jau ir pradėjo skristi aukštyn, aiškiai bėgdami nuo savo pražūties.
Prišokau prie Lumo su vienu klausimu.
- Lumai, sakei, kad išmokai kovoti su drakonais, tu tai ir turėjai omenyje?
Lumas užsimetė savo kardą sau už nugaros ir rimtu balsu tarė:
- Jie visada puola krisdami stačia galva.
Žvalgydamasis Mezujus akimirksniu linksmėjo matydamas kaip dangaus kariaunos gretas pildo tūkstančiai naujų sielų.
Sielų gimimui regis apsiraminus priėjau prie Mezujo su klausimu:
- Kaip manai, tu turėtum būti naujas būrio vadas?
Mezujus susimastė kuriam laikui, apsižvalgė ir slėpdamas šypsena prabilo:
- Manau man taip ir reikia padaryti, nes Maldininkas negalės duoti įsakymų, o likę mano bendražygiai nepakankamai patyrę. Galamarai, ką darysime su šia maža armija?
Apsižvalgiau ir iškėlęs rankas mėgindamas pajuokauti tariau:
- Gal laimėsime visą šį karą patys? Ha, ha, ha...
- Džiugu girdėti optimizmą tavo žodžiuose. Manau reikia palikti Luma su keliasdešimt karių, kad laikytu šią pozicija, o likusia dalį karių atvesti atgal į Frakcijų, manau generolai nudžiugs pamatę keliolika tūkstančių karių-kalbėdamas Mezujus negalėjo atsižiūrėti į armija aplink mus.
Urtas, Gernas, Šarto ir Kopas instruktavo naujus karius, nes jiems viską reikėjo paaiškint ir supažindinti su naujomis gyvenimo taisyklėmis. Dauguma labiausiai žavėjosi sparnais, bet kiti pamatė kokia kerinti mistika paslėpta šarvuose. Atsiminęs šarvus pasiūliau Mezujui viena idėja:
- Manau, kad nereikėtu armijos iškarto siųsti į Frakcijų gal geriau juos nuvedam į ola, gal kas ten atras savo šarvus? O gal kas gaus ir sparnus...
- Dėl sparnų nežinau, bet šarvai, tai gera idėja.
Praleidus vieną naktį prie kryžių palikome Lumą su Maldininku, Šarto ir likusiu būriu saugoti ir kovoti dėl septynių kryžių. Subūrę likusius karius, patraukėm link skraidančių uolų ir nors žygiavome lėtai, bet užtikrintai sugaišome tik keturias dienas, nes žinojome kur eiti.
Pamate tolumoje uolas Mezujus man uždavė vieną klausimą:
- Kaip mes juos visus ten užkelsime?
- Pasitikėk manimi, turiu idėją.
Stovėdami prie milžiniško šešėlio pasakiau, kad Mezujus užskraidintu į viršų apie šimtą karių. Esantys viršuje kariai susikabino į gyvą grandine sukurdami kopėčias iki pat žemės taip, keli tūkstančiai karių per kelias valandas pateko ant skraidančios uolos. Kariai gyvai susitiko su tamsa, kuri kiekvienam uždavė mįslę ir kantriai laukė atsakymo, už kurį kariai išvys tai, ko tikrai nėra mate praeitame gyvenime.
Visiems kariams apsilankius oloje, patraukėme miesto link.

27skyrius

Gluminančioje tamsoje žengęs pirmuosius žingsnius šalta žeme, pradėjau mąstyti kaip surasti įėjimą ir kaip tas įėjimas turėtų atrodyti. Kartu su Ineku susėdome ir pradėjome laukti dienos šviesos, kuri netrukus ir pasirodė.
- Inekai, tu vis tiek niekur neeisi, tad nežinau kuo užsiimk, bet aš einu ieškoti kas galėtu man atverti duris į tikrųjų mirusiųjų pasaulį.
- Aš, praleisiu šį laiką medituodamas ir mąstydamas apie tai ką man pasakė Sagirašas oloje-susikaupusiu balsu kalbėjo Inekas ir užsimerkė.
Sala buvo tikrai nemaža, bet ir nedidelė, todėl iškarto pamačiau, kad kiek paėjus ateisiu prie uolų, o kadangi aplinkui niekas kitas nerėžė akių patraukiau link jų. Kaip ir maniau ant vienos iš uolų perskaičiau mirusiųjų kalba užrašytą klausimą, apie kurį man buvo užsiminęs Kventopinas „kas nebijo mirti? “.
Klausimas manę, nei nustebino, nei privertė susimąstyti ir žinojau, kad atsakymas jau klaidžioja mano mintyse.
- Nebijo mirti tas kas jau yra miręs.
Mano atsakymas buvo teisingas, nes uola ant kurios tai buvo parašyta pradėjo trupėti virsdama dulkėmis ir atverdama man laiptus į mirties buveinę.
Lipdamas žemyn po kurio laiko pamačiau praėjimą ir žengęs pro jį patekau į apvalią salę su aukščiausiomis lubomis. Salė nors buvo ir milžiniška, nieko joje nebuvo, bent jau taip aš maniau. Žengęs pirmą žingsnį pašiurpau pajautęs neregimą šaltį. Metęs žvilgsnį viršun, pamačiau kaip nuo lubų leidžiasi milžiniškas drakonas tokių dar nebuvau matęs. Drakonui suriaumojus, pamačiau, kad jam trūksta vienos ilties ir iškarto supratęs kas jis toks sušukau:
- Liuciferis tave blogai prižiūrėjo, kad leido kautis su Lumu. Manei, kad laimėsi, bet šviesa to niekada nebūtu leidusi-pašaipiu balsu pradėjau erzinti drakoną.
Drakonui nusileidus jis pažvelgė į mane ir kilniai stovėdamas ant keturių letenų prabilo:
- Mano šeimininkas, moko jog kiekvienas kuria savo likimą ir nepaklūstą įstatymams kurie kuria tvarka. Jeigu tau lemta kažką pakeisti, o tu atsitiktinai mirsi, tada jau likimas nebus koks buvo suplanuotas. Lumas buvo per mano nagą nuo mirties ir tik atsitiktinumas jį išgelbėjo nuo pražūties ir bereikšmio vieno iš generolų pasiaukojimo. Ha, ha, ha regis Juokdariui palikau atminimą kurį mato visi kas į jį pažvelgia- šnabždančiu balsu kalbėjo drakonas.
Pats pradėjęs nesuvaldomai juoktis šaukiau:
- Taip, palikai Juokdariui randą ir taip pat palikai Lumui suvenyrą, kaip matau tos ilties tu taip ir nesusigrąžinai.
Drakonas pasipiktinęs lyg tyčia parodė savo dantis mėgindamas manę įbauginti.
- Drakone, sakyk ką tu darai čia ir ko iš manęs nori?
- Manai taip lengvai pasivaikščiojąs laiptais ir įminęs paprastą mįslę išvysi Giltine? Žinau, kad buvai Teisėjas ir žinau, kad neesi ant tiek kvailas.
Baigus kalbėti drakonas iškarto puolė skristi manęs link. Susikaupiau giliai įkvėpiau užsimerkiau ir žinodamas kada iškėliau savo kardą.
Smūgis buvo triuškinantis ir nubloškė manę atgal tiesiai ant laiptų. Apgriautame praėjime gulėjo greitai mirusio drakono lavonas, kuris nors ir nesudegė, ir nevirto kaulais vis tiek jau buvo tik lavonas. Ištraukiau iš nasrų surūdijusį kardą ir žengiau per lavoną palei iškilusi peleką ant nugaros.
Sustojau ir vėl grįžau prie nasrų juos pakėlęs pasinaudodamas kardu, išpjoviau iltį, nes žinojau, kad jeigu vėl pamatysiu Lumą jam šis dalykas tikrai patiks. Vėl žengiau per lavoną, tik jau dabar drakono uodegos gale pamačiau kitą priešą.
Pašiupęs praradau kalbėjimo dovaną ir tik memendamas ėjau link drakono uodegos.
Priešas galingu šuoliu atstatęs skydą nubloškė mane nuo drakono nugaros į kairį šoną. Akimirksniu atsistojau ir tariau:
- Folai, ką tu darai?!
Tai buvo mano draugas, kurį praradau labai senai ir kaltinau dėl to save.
- Darau tai ką tavo pasirinkimas padarė su manimi! Žuvau per tavo kaltę ir tavo norą pažinti-Folas tiesiog staugė ant manęs.
Nežinojau ką jam atsakyti ir viena ranka suėmęs kardą jį vėl paleidau taip ir neatstatęs kautis.
- Dabar tu kausies dėl savo gyvybės, taip kaip koviausi dėl tavo-neapykantos kupinu balsu Folas toliau staugė ant manęs.
- Tu... tu koveisi dėl šviesos ir atsitiko tai kas turėjo atsitikti, ir nė daugiau... -nedrąsiai kalbėjau aš.
- Jeigu ne tu ir tavo vaikiškas noras žinoti, būtum miręs tik tu, o aš toliau su savo grifu skrostume dangų negalvodami apie nieką kitą.
- Man labai gaila, kad taip atsitiko, bet aš jau nieko nepakeisiu...
Metęs į šoną skydą, Folas pradėjo bėgti link manęs stipriai dviem rankomis laikydamas savo kardą. Nubloškė mane dar toliau negu aš buvau iki tol, bet aš vėl atsistojau, jis mane puolė norėdamas mirtinai nukankinti, o ne tiesiog nužudyti...
- Folai...
Nespėjus man nieko pasakyti sekė smūgis neleidęs man kalbėti. Nusiridenęs kūliais žiūrėjau į lubas ir jau girdėjau kaip Foals bėga link manęs. Pamačiau Folą virš manęs jis spyrė taip manę nuridendamas kūliais.
- Kaukis apgailėtinas karį, aš dėl tavęs paaukojau savo sparnus, dabar tu paaukosi savo plunksnas- piktai kalbėjo Folas nors sparnai buvo ant jo nugaros.
Vėl Folui bėgant link manęs aš vis tiek nenorėjau traukti kardo, o tik nukritau ant kelių ir išskiečiau savo rankas į šonus, laukdamas kol Folo kardas smigs į mano kūną. Užsimerkęs laukiau mirties ir tai buvo ironiška, nes aš pats atėjau pas ją.
Pajutau kaip aštrus kardo galas priliečia mano gerklę ir pasigirdo Folo balsas:
- Galamarai, tu nebijai mirti?
Nusišypsojęs tariau:
- Ne.
- Tada atsimerk ir atsistok...
Atsimerkęs pamačiau jau nebe Folą, o Mirtį stovinčia priešais manę. Ilgas ir platus juodas iki žemės apdaras metė šešėli ant jos veido, o iki kaulų pratrinti pirštai ant kurių tikrai ankščiau buvo gyvastis laikė kardą, kuris vis dar lietė mano gerklę.
- Kodėl tu nebijai mirti, Galamarai? - tarė Mirtis.
- Nes aš jau esu miręs ir pas mirtį atėjau pats- atsakiau ryžtingu balsu.
- Hmm aš būčiau siuntusi tau priešus iki tol kol tu būtum pripažinęs pralaimėjimą ir nemaniau, kad tu įveiksi Liuciferio drakoną, tačiau, net protingiausias kvailys vis tiek liks tik kvailys, bet tikrai žinojau, kad prieš Folą nepakelsi kardo.
Nuleidusi kardą jį pradangino ir užsisukusi pradėjo eiti išėjimo iš salės link, o aš paskubėjau jos įkandin. Tyloje atėję prie išėjimo Mirtis pagaliau prakalbo:
- Tu norėjai su manimi pasikalbėti, taip?
- Taip- kalbėjau jau drebančiu balsu.
- Tada eik paskui mane pasikalbėsime...


28skyrius

Mezujus žygiavo priekyje kaip tikras generolas ir armijos vadas, o aš koja kojon ėjau jo dešinėje.
Priešų mums neteko sutikti pakeliui į Frakcijų ir kariai negavo pirmojo karinio įšventinimo, bet gal ir gerai, nes skaičius dabar irgi daug ką lemia.
Mezujus iškėlęs ranką sušuko:
- Frakcijus.
Nei aš nei kiti kariai jo nematė, nes jį matė tik angelai iki tol kol vartai nebūdavo atidaryti. Sustoja regis vidury Niekados žemės ir laukėm kol durys atsivers. Mezujus sugriebė kardą ir tris kartus trenkė į tik girdimus vartus, ir vėl lyg plyšus vaizdui pasirodė vis platėjanti šviesos linija ir vartai atsivėrė
Miesto gatvėmis kaip ir prieš tai, judėjo šimtai sielų, bet išvydę mus akimirksniu sustojo, nuostabos kupinu veidu žiūrėdami į mus.
- Mezujau, skrendam pranešti generolam apie padėtį ir pastiprinimą.
Atsisukęs į manę ir netaręs nė žodžio Mezujsu su manimi po pažastimi pakilo į orą, o aš nurodžiau kur reikia skristi. Gatvės buvo pilnos karių, o padangės pilnos angelų juk kam vaikščioti, kai gali skristi. Skridome neilgai ir greitai pasiekėme šventyklą.
Žengę į salę kaip ir praėjusį kartą knibždančia angelų sušukau:
- Visi iš kelio!
Sušukau taip stipriai ir užtikrintai jog akimirksniu prieš mūsų akis atsirado kelias iki kito salės galo.
Mezujus įbėgęs į kambarį iškarto kumščiu pavaišino vieną iš generolų pasitaikiusį jam po ranka. Generolui nukritus pasigirdo klausimas kurį uždavė Juokdarys:
- Kas čia dabar darosi? Galamarai? Mezujau? ką jūs čia darot?
- Jūs pasmerkėt mano būrį žūčiai ir Rokeris ištiesų už tai sumokėjo savo gyvybę- tiesiog neapsakomos neapykantos pilnu balsu šaukė Mezujus.
Generolai susižvalgė ir ramiu balsu atsakė:
- Mūsų pasirinkimas buvo taktinis, nes mes negalėjome siųsti armijos, kad išgelbėti būrį nežinodami ar jūs išviso dar gyvi, tai buvo pernelyg rizikinga... -kalbėjo vienas iš generolų.
- Puiku, Galamaras man pasakė, kad jūs netgi nenorėjote siųsti ir Lumo reiškias jūs buvote pasiruošia mus palikti likimo valiai... kaip jūs drįstat mums vadovauti ir vadintis generolais...
- Man labai gaila-tarė Juokdarys. - Bet Galamarui pavyko mus perkalbėti tik neklausk kaip, manau kai kam iš čia esančių tai būtų ne itin malonus atsiminimas...
- Jūs suprantat, kad jeigu būtume, tai žinoję, kad jūs mus paliksit likimo valiai, tai nebūtume palikę skraidančios uolos ir nebūtume į Frakcijų atvedę naujos armijos...
Išgirdę žodį armija generolai sukluso ir uždavė viena vieninteli klausimą:
- Kokios dar armijos?
Mezujus pakėlė gudria šypseną savo veide ir tarė:
- Galamaro, Lumo ir Šarto dėka keli iš būrio liko gyvi ir mes išlaikėm kryžius pakankamai ilgai, kad ten vėl pradėtų gimti naujos sielos. Tiesą sakant jos mus ir išgelbėjo, pasirodžius drakonams. Frakcijaus armiją papildė tūkstančiai naujų karių ir prie kryžių jų bus dar daugiau, galit nedėkoti. Geriau atsiprašykite už savo savanaudiškumą.
Kambaryje stojo tyla kuria nutraukiau aš:
- Manau išdidumas neleis jiems atsiprašyti. Geriau sakykit ką ruošiatės daryti su už sienų vykstančiu karu?
Juokdarys užsisuko priėjo prie stalo ir tarė:
- Vienintelis šansas nugalėti durti tiesiai į širdį...
- Triširachą... -pertraukė Juokdarį Mezujus.
- Pragaro miestas kuriame Liuciferis turės dar kartą atsiklaupti ant kelių prieš šviesą-tyliai šnabždėjo Zigmuras.
Pakėliau akis nuo žemėlapio padėto ant per pus skilusio stalo ir pasakiau:
- Mums niekada neužimti to miesto...
- Mums niekaip kitaip nelaimėti šio karo-kalbėjo Juokdarys.
Mezujus išsitiesė, nes visi buvo pasilenkę prie žemėlapio ir jau su šypsena veide uždavė nejaukų klausimą:
- O kas pogalais atsitiko su šiuo stalu?

29skyrius

Išėje iš salės pradėjome leistis stačiais laiptais, kurie suktai leidosi vis žemyn ir žemyn, ir jiems galo nebuvo matyti. Mintyse buvęs šurmulys nutilo ir leido man blaiviai ir aiškiai mąstyti, tačiau dialogas pynėsi pats savaime, nes mirtis kalbėjo tai ką norėjau išgirsti, o aš prabilau nesavu balsu sklindančiu iš vidaus. Mirtis pirmoji tarė:
- Kiek tu atiduosi, jeigu aš tave išmintį paguosiu?
- Tada, aš tau vieną paslaugą padovanosiu!
- Puiku, vat ir sutarėm. Nejaugi buvo sunku?
- Sunku bus patekti į Liuciferio rūmus...
- O aš tau dovanosiu savo kelis karius ir prižadu, kad mūšyje nė vienas iš jų nepražus.
- Mano dėka, Liuciferio pašonei tūkstantmečio armija sukaupta ir ją įveikti nesugebėtu netgi šviesa... tai kaip žadi tenai pravesti mus?
- Mano kariai, neeiliniai padarai. Septynišimtai septyniasdešimt šeši neįveikiami milžinai, tik be generolo, kuris juos surikiuotu gražiai.
- Ir už tai prašai tik paslaugos?
- Taip. Tik vienos.
- Matau kad giltinė išmintinga, bet ar ją pasitikėti yra protinga?
- Galamarai, tavęs apgauti neketinu, o tiesiog atkeršyti noru degu...
- Kerštas baisus dalykas, bet jeigu to mirtis manęs prašo, tebūnie aš būsiu žudikas.
- Puiku. Būsi armijos generolu, o vedlys bus Bo.
- Bo skamba kaip vedlys Po.
- Po, buvo generolas išdidus, kol netapo pernelyg iškalbus. Nustojo manęs klausyti ir dievams ėmė negrąžius žodžius sakyti. Taigi nusprendėm pasitarę, kad jis mindžios jau kitą likimo kelią. Nuo tada aš neturėjau progos skirti generolo, savo neapykantos valdovo
- O jeigu man nepavyks?
- Nebijok, o galva galvok. Kiekvienas tavo žingsnis veda keliu, kurį aš su draugais tau minu.
- Laukia didi ir sunki kova, ir nežinau ar mirtis nepabučiuos manęs staiga.
- Apie mane negalvok aš tavo užnugarį saugosiu, žinok. Žudyk kiek reikės ir nedvejok, tačiau apie gailestį pirmiau galvok, ir jeigu kas tave nugalėtoju pripažino, tegul žygiuoja, bet tavo vardą žino. O kai aplinkybės privers taisykles laužyt, vadovaukis jau kitom ir prisimink ką žadėjai jėgoms tamsiom.
- Iš kur mirtis tiek daug žino? Gal ji mato ateiti, tik dar neprisipažino?
- Matau tik mirtį, todėl esu mirtis. Žinau kada mirs kiekvienas ir ypač kada mirsiu aš! Mirtis pasako daugiau negu gyvybė ir iš čia kyla mano didybė. Gyvybė deda per daug daugtaškių, išminties sakinyje, o aš dedu riebu tašką ir tuo baigta kalba.
- Tavo žodžiai grėsmingi.
- Bet darbai teisingi.
- Ne man tave teisti.
- Ne tau manę keisti. Ženk arčiau ir aš tau dovanosiu žinias, kurias slėpėm nuo tavęs. Mirtis žino kada keisti barikadų pusę, nemirtingumas buvęs dovana tapo mano didžiausia problema. Mano iki kaulų pratrintos rankos, jau negyja, net nuo vandens bangos. Štai tau penkiakampė žvaigždė tarp akių, o Liuciferis tegul sujungia kampus ratu. Tai kas buvo slepiama taps prisiminimu, o šnabždesys prabils balsu, pačio likimo. Matau, kad kardą turi, bet skydo rankoj dar nejauti. Dovanoju skydą kuris nebyra, o kardą pasiimk jau kitą. Tegul Bo duoda kardą savo ir paima tavo, ir gražins tik tada kai žvaigždė bus sujungta.
- Tu mane stebi?
- Matau tai ko nemato kiti.
- Prisiekiu savo sie...
- Tik nereikia, jų per akis turiu ir be to aš tavim tikiu. Prieš tvarką turi būt chaosas.
- Buvau karys, buvau būrys, tapau angelu teisėju, o galiausiai ištremtu niekadėju.
- Likimo vingiai daugumai paslaptis, bet jų nežinia yra maitinama viltis...
- Prašai žudyti, prašai gailestį daryti, duodi skydą, atimi kardą...
- Šviesa tave paliko, tamsa pasitiko, gyvybės netekai, o naują gavai ir drįsti abejoti tuo ką darai?
- Neabejosiu tavimi...
- Svarbu, kad savo žodžiais tiki. Karui neprasidėjus vartų neatidarysi ir teisingumo nepadarysi.
- Gali man kažką patarti?
- Aš tau siūlau raktą nukalti.
- Kalvis nebuvau kai gyvenau, netapau juo ir kai miriau.
- Šiam pasaulyje turim savo kalvį, kuris nieko neprašys, tik pasakyk kieno tu esi mokinys.
- Visi jūs elgiatės lyg manęs ilgai laukėt ir tik nedrąsiai apie neteisybę šaukėt.
- Visi mes dievo vaikai ir visi esame kalinai, tu neesi vienas iš kalinių, todėl tau mūsų likimą keisti aš skiriu...
- Manau pasirinkimo jokio aš jau nebeturiu...
- Tai tavo valia, sugriauti planus senesnius už visus mus.
- Nesiruošiu prisiimti dievo atsakomybės, o tiesiog ieškau savo sielai ramybės.
- Ramybės savo nesurasi, kol mirties tu neatrasi, o kaip tu mirsi man paslaptis kurios neregi netgi visą matanti Mirties akis.
- Tapau teisėju ir maniau daug ką supratau, bet neįmintų mįslių dar daugiau atradau...
- Laikas mįsles minti baigėsi, tau laikas keliauti...
Po paskutinių žodžių aš lyg iš transo atsibudau, nesupratau kaip man su Mirtimi sekėsi taip lengvai bendrauti. Visą laiką einant žemyn laiptais patekau į kažkokia transo būsena, bet jau iš jos atsibudau ir išvydau šviesa laiptų gale.
Mirtis žengusi į didžiulį kambarį šnabždančiu balsu prabilo:
- Bo, ateik čia.
Tiesiai iš žemės iššoko karys. Baisus suvėrimas lygiai dviejų metrų aukščio turintis tik dešiniąją ranką ir kardą sau po kaire. Ryškiai raudonos spalvos oda plika galva lieknas kaulėtas kūnas ir baltos kaip tikrų angelu plunksnos akys. Šiurpus sutvėrimas tikrai aiškiai sakantis kad jis pačios Mirties vaikas.
- Taip aš čia-prabilo Bo.
- Matai šį didi karį? -Mirtis parodė kaulėtu pirštu į manę.
- Taip, matau tik kam jis čia dar nežinau...
Mirtis pradėjo eiti toliau kambariu tardama:
- Tai, Galamaras, ir jis bus jūsų generolas, kurį laiką, klausysite jo ir patarsi kaip galėsi. Netoleruosiu nepaklusnumo ir neišreiškiamo kilnumo. Jis jūsų pagalba turi užimti pragarą ir nė kitaip. Klausykit Galamaro kaip klausėte Po ir pasikeiskite su juo savo kardais. Žinosi kada jam jį gražintis. Dabar aš išeinu, žemėje prasidėjo naujas karas ir aš turiu būti pirmosiose gretose...
Bo manę iš aukštai nužvelgė dar kartą pažiūrėjo į Mirti ir atsisukęs atsiklaupė priešais mane ant vieno kelio.
- Jeigu tavo vardas Galamaras, tada tampi mūsų generolu. Kritimo ir iškilimo liudininku. Turėtume gyvybę mes galėtume ją dėl tavęs paaukoti.
Apsižvalgęs paklausiau:
- Mūsų?
Iš žemės pradėjo šokinėti vienas karys po kito kol turbūt jų nesusibūrė lygiai septynišimtai septyniasdešimt šeši. Visi iki vieno panašūs į Bo, bet tik Bo galėjo kalbėti kiti neturėjo burnos ir buvo įkalinti amžinos tylos karalystėje.
Iššokę iš žemės padrikai kariai, greitai stojo taisyklinga rikiuote ir taip pat kaip ir Bo atsiklaupė ant vieno kelio. Jau iš kito kambario galo Mirtis sušuko:
- Tai mano armija kuria perleidžiu į tavas rankas, elkis su ja atsakingai ir elkis teisingai. Aš jau viską pasakiau ir tau laikas keliauti, Bo tau viską pasakys.
Tarusi paskutinius žodžius, Mirtis dingo šešėliuose.
Žengęs prie Bo sutrikusiu balsu paklausiau:
- Žinai kur mums reikia keliauti?

30skyrius

Pasibaigus pokalbiui kartu su Mezujumi išėjome atgal į gatve, nes generolai mums viską ganėtinai aiškiai išdėstė. Pulsim po dviejų dienų tiksliau po dviejų dienų iškeliaujam link kryžių, ten prigriebsim visus kas, ten bus ir trauksim į Triširacha pasitikti savo likimo.

Mezujus padėjo savo ranka man ant peties ir tarė:
- Galamarai, kadangi turime kiek laisvo laiko, nori parodysiu šventykla kuri man paliko didžiausia įspūdi?
Net neatsisukęs atsakiau:
- O kuria nors šventyklą galima išskirti iš kitų? Manau jos visos nepakartojamos....
Garsiai nusijuokęs Mezujus žengė nuo laiptu gatvės link.
- Kai ateisim pats pamatysi- plačiai besišypsodamas kalbėjo Mezujus.
Patekę į gatvėje tvyranti chaosą, nes visiems kažkur reikėjo, visi kažkur skubėjo, tad skubėt pradėjome ir mes.
Žygiuodami siaurom ir plačiom gatvėm eidami per pastatų stogus ir kartais požemiais ėjome regis į kitą Frakcijaus galą. Eidami pro didingus pastatus, kurių išorė tiesiog gniaužė kvapą, matėm daugybe nepakartojamų statinių.
- Mezujau, tu žinai kas juos visus pastatė?
- Mes-trumpai ir aiškiai atsakė Mezujus.
Sustojau ir dar kartą paklausiau:
- Kaip suprasti jūs? Angelai ir visi kariai?
- Taip. Visi kas gyvena Frakcijuje, taikos metu, o kaip tu galvoji ką čia dar daryti kaip tik nekurti tobulų ir akiai neapsakomai malonių dalykų? Kažkas domisi skulptūromis, kažkas architektūra. Turime viename iš miesto pakraščių akmens karjera iš kurio ir gabenam šiuos neapsakomo baltumo akmenis.
Pradėjau ploti ir juoktis. Su didžiausia ironija balse mėgindamas pajuokauti sušukau:
- Tai kiekvieno iš jūsų viduje tūno mažas menininkas.
- O kaip tu manai kuo čia dar galima užsiiminėti taikos metu?
- Galamara, i tu šiame pasaulyje esi labai trumpą laiką ir nesupranti, kad angelo siela nesensta ir mes gyvenam tūkstantmečiais. Kad paprasčiausiai neišprotėti, reikia kažkuo užsiimti. Paklausk Lumo jis čia ilgiausiai iš man žinomų, na bei žinoma mūsų generolai, jie čia taip pat nuo laiko pradžios trina savo pėdom šias žemes. Paklausk jų ir tau jie pasakys, kad kažkada miestas buvo tuščia dykynė.
Apsižvalgiau ir tiesiog netikėdamas tariau:
- Netikiu, kad kažkada čia buvo tik dykynė. Kiek laiko praėjo nuo pirmojo karo pradžios?
Mezujaus veide dingo šypsena, jis pasilenkė pasiėmė saują smėlio ir berdamas ją atgal ant žemės tarė:
- Tik smėlis ir težino. Tik nebylusis smėlis ir težino...
Po jau užtrukusios kelionės paklausiau:
- Sakyk mums dar daug reikės eiti?
- Manau jau greita ateisime, jeigu eisime tokiu pat žingsniu.
Kelionė dėl manęs galėjo tęstis amžinai, nes vis rasdavau kas mane kerėdavo, dar labiau už tai ką mačiau prieš tai. Pastatams ėmus keistis ir aiškiai tapo matyti, kad pastatai yra iš senosios kartos ir kažkuo menantis kitokius laikus Mezujus sustojo ir prabilo:
- Galamarai, dabar tu pamatysi pirmąją šventyklą kuri kada buvo pastatyta. Matai tą maža koplytėlę?
Tiesiog nieko nesuprasdamas ir suglumęs laukiau kažko tikrai daugiau, o tas statinys kurį mačiau buvo vos dviejų ant dviejų metrų tikras kubas, o ne meno šedevras.
- Nebūk apgaunamas išvaizdos, jis taip ir norėjo, kad jo šventykla taip atrodytu.
Stovėdamas išžvelgdamas į absoliučia tamsa tariau:
- Kas tas jis? Dievas?
Mezujus nusišypsojo ir prieš pastumdamas mane į tamsą tarė:
- Panacėjas...
Aš kūlversčiais nusiridenau regis iš tiesų ilgu, ilgu koridoriumi ir laiptai man suteikė daug skausmo, nes buvo neglotnūs ir sugadinti pro akis bėgančio laiko. Tai ką pamačiau nusiridenęs iki pačios apačios tikrai buvo verta viso pasaulio skausmo.
Mezujus po kiek laiko lėtai lipdamas laiptais žengęs žemyn jau stovėjo šalia manęs ir neapsakomai plačiai šypsodamasis tarė:
- Juk sakiau, kad tau patiks.
Tiesiog neturėjau žodžių apsakyti kas stojo priešais mano akis.
- Mezujau, kas tai? - viskas ką sugebėjau pasakyti.
- Netekai amo? Visiems taip būna pirmą kartą- juokdamasis kalbėjo Mezujus. – Tai didingiausias momentas vykstantis per bet kurį karą. Šis karys dešinėje, tai Panacėjas mūsų Teisėjas. Kairėje pats Liuciferis klūpodamas ant savo kelių ir jausdamas Panacėjo kardo šaltį pripažįsta, kad karą laimėjo šviesa. Tūkstančiai angelų triūsė prie šių skulptūrų ir kelis šimtus metų viską šlifavo iki tobulumo. Viskas atitinka realybe. Šarvai tokie kokius jie iš tiesų dėvi, viskas iki mažiausiu smulkmenų, nes juoda uolą iš kurios iškaltas Liuciferis, čia atgabenome per viena iš karų iš pačios pragaro širdies.
Žengęs kelis žingsnius kairiau pamačiau, kad ant Panacėjo šarvų pavaizduotas būtent šis momentas, kaip jis parklupdo Liuciferi ant kelių ir laimi šviesai dar vieną karą.
Kai žiūrėjau į skulptūras jaučiausi lygiai taip pat gerai, kaip per šviesos išlaisvinimo momentą, jaučiausi tiesiog nemirtingas.
Valanda žiūrėdamas į didingą vaizdą pagaliau atgavau kalbos dovaną:
- Mezujau kur Panacėjas dabar?
Ilgą laiką šypsena puošusi Mezujaus veidą išblėso. Mezujus nuleido galvą ir nevilties pilnu balsu prabilo:
- Teisėjas, dingo ir turbūt išdavė šviesa, o gal tiesiog žuvo. Niekas nežino kas su juo atsitiko, nes jo niekas nuo karo pradžios nematė. Tas kas nugalės Liuciferį, taps naujuoju teisėju, tokie ya įstatymai kurie senesni už pati laiką.
- Aš, tapsiu naujuoju Teisėju ir taip gausiu savo sparnus- ryžto kupinu balsu kalbėjau aš.
Mezujus pradėjo garsiai juoktis paskui kiek surimtėjo ir pasakė:
- Manai parklupdyti Liuciferi paprastas dalykas? Manai nugalėti velnią pragaro tvirtovėje išvis yra įmanoma? Bet jeigu kam ir pavyktu tada ši šventykla vėl atgytu, nes įšventinimo ceremonija tektu atlikti būtent čia. Čia ant sienų iškalti žodžiai kurie sielą įpareigoja vykti į teisėjo rūmus, spręsti sielų likimo.
- Juokis kiek nori, bet dabar aš jaučiuosi nemirtingas, aš nueisiu iki Liuciferio ir parklupdysiu jį ant kelių. Mano užsispyrimo nesulaikys net griūvantis dangus-kalbėjau ir tą akimirka jaučiausi Dievu.
- Smagu girdėti, kad tavo norai tokie dideli ir nėra tokie paprasti. Galime šventykloje praleisti dar kelias valandas, bet tada mums jau reikės eiti armija pradės žygiuoti be mūsų.
Apsišarvavus nuostaba, praleidome šventykloje dar kelias valandas, aš kaip mažas vaikas vis žvalgiausi ir negalėjau atsižiūrėti į baltą Panacėjo skulptūra ir juodą Liuciferio. Rasdavau vis kažką naujo, rasdavau kažką nepakartojamo, koks tikslumas, kokia didybė. Šviesa krito iš plyšių, aukštų kaip pats dangus lubų ir tobulai apšvietė dvi skulptūras.
Regis viską pamatęs akimirksniu užsisukau ir pradėjau eit laiptų link.
- Mezujau, aš viską čia pamačiau ir mums jau laikas eiti.
Mezujus dar kelias sekundes užsibuvo žiūrėdamas į skulptūras ir taip pat pradėjo eiti laiptų link, man įkandin.
Rankom čiuopdamas laiptus, kad ant kurio nepaslysti ar nežengti į tuščia vietą ir nenusiridenti žemyn po kelių minučių pajaučiau lauko gaivą. Išėje iš tamsos sustojom ir žvelgėm į miesto vaizdą, ir man kilo klausimas:
- Kodėl šį šventykla, tokia apleista?
- Naujos sielos nežino senųjų papročių ir aš jų nebūčiau sužinojęs, jeigu nebūčiau per savo pirmąjį karą atsidūręs Rokerio būryje.
Taręs paskutinius žodžius, Mezujus užkišo savo ranką sau už šarvų išrovė vieną plunksną ir paleido vėjais tada tęsė toliau:
- Rokeris buvo senųjų tradicijų tesėjąs ir jis gerbė tai, kas vyko šiam pasaulyje iki mums čia pasirodant. Rokeris pasakojo apie laikus, kai dangaus kariauną sudarė vien angelai su šarvais ir kaip juos visada į pergalingą kovą vesdavo Panacėjas, didingiausias iš angelų, bet Teisėją matydavo tik karo metu, nes kitu laiku jis nenorėjo rodytis, o visą laiką sėdėdavo užsidaręs savo rūmuose kur sprendė sielų likimą.
- Kodėl naujoms sieloms, neperšama ši ideologija?
Mes pradėjom eiti vartų link bet Mezujus kalbėjo toliau:
- Kiekvienas karas ateidavo vis greičiau ir greičiau, todėl vis daugiau angelų atsisveikindavo su savo plunksnomis ir seną kartą keitė nauja, nepatyrusi karių giminė. Turbūt Liuciferis norėjo išsiurbti paskutines jėgas iš dangaus kariaunos ir taip pirmąją profesionaliąją armiją pakeisti nerangiais, ką tik gimusiais kariais.
Mąsčiau apie tai, kas bus jeigu šis karas bus pirmasis kurį laimės ne šviesa.
- Tai kas nauja nebūtinai turi pranokti sena... - kritikavau naująją sielų kartą.
- Dabar tai, kas mena pirmuosius karus, tai tik šarvai išbarstyti po Niekados žeme ir Septyni generolai visa kita yra nauja.... -nevilties pilnu balsu šnabždėjo Mezujus.
- Išskyrus šventykla- sušukau optimizmo pilnu balsu.
Mezujus nusišypsojo padėjo ranką ant peties ir šypsodamasis tarė:
- Taip mano drauge, išskyrus šventyklą.
Kalbos apie mūsų praeit ir ateiti baigėsi ir mes toliau ėjome armijos susibūrimo link.

31skyrius

Bo man davė skydą kurį žadėjo Mirtis ir mes patraukėm išėjimo link.
Keista, bet eidami vėl žemyn mes atsidūrėme prie išėjimo viršuje Mirties apgaulė, o gal proto išdaiga. Pakilome iš Mirties buveinės ir aš vėl pamačiau dienos šviesą. Paskui mane kilo šimtai karių, kartu su Bo priešakyje.
Inekas iš toli mus pamatė ir kiek persigando pamatęs paskui manę žygiuojančia armiją. Bo netaręs nė žodžio iškarto puolė Ineką.
Inekas pradėjo gintis nuo vienarankio kario, bet jam sekėsi sunkiai, nes vis daugiau sužalojimų atsirasdavo ant Ineko kūno.
- Bo, stok! -sušukau nesavu balsu. – Tai mano draugas ir tai bus jūsų draugas, jis keliaus su mumis, jo nereikia žudyti gerai?
Bo sutingo sekundei tada atsistojo visu ūgiu ir įsidėjo savo kardą į dėklą.
- Bo, duok čia savo kardą ir imk mano, taip norėjo Mirtis taip ir bus.
Bo apsikeitė su manimi kardais ir tarė:
- Tavo lūpomis dabar kalba Mirtis, dabar tu mūsų generolas atmink. Tavo žodis dabar mums yra visas pasaulis.
Pakėliau ranką ir sušukau Inekui stovinčiam kiek toliau už Bo nugaros.
- Inekai, mes turime armija ir tai jų vedlys Bo, elkitės gražiai nekaip su Po gerai?
Inekas tapo labai tylus po apsilankymo oloje ir nieko netaręs tik sudėjo savo kardus parodydamas, kad viską aiškiai suprato.
- Bo, kur mums reikia keliauti? Mirtis sakė, kad mums reikia rakto-klausiau nekantraudamas išgirsti atsakymą.
- Vieta į kuria mes keliausime yra Baudėjo rūmai..
Nusišypsojau, nes regis blogai išgirdau.
- Baudėjo? Niekada Baudėjo nebuvo šioje žemėje.
- Gal niekada ši žemė nematė Baudėjo, bet rūmai jam buvo pastatyti. Rūmai apleisti ir juose įsikūrė tas kam jie nepriklauso, bet dėl to niekas nesupyko-kalbėjo Bo.
- Jeigu kalvis mums padės, tegul gyvena nors ir pasaulio krašte, manęs tai nedomina, eime.
Inekas buvo tylus iki tol kol neprabilo:
- Galamarai, tilto nebeliko, turbūt Po pasiėmė kardus
Atsisukau į Bo ir paklausiau:
- Kaip mes pasieksime sausumą?
Bo tik patraukė mane į šoną ir pasilenkė prie juodos jūros. Blankiai Bo kairėje atsirado permatoma ranka kurios ten ankščiau nebuvo. Permatoma ranka Bo palietė lygia jūra, o kita pasiėmęs sauja smėlio metė į tolį ir nuo kranto pakilo žemė praskyrusi jūrą.
Bo atsistojo ir tarė:
- Dabar jau turime kelia.

32skyrius

Visos gatvės link vartų buvo grūst prigrūstos karių susibūrusių prie vartų, vedančių iš Frakcijaus. Ore tvyrojo chaosas, o kaip teisingai vadovauti tokiai armijai, negalėjau suprasti. Kariai ir milžinai ant žemės, o angelai ore, mes su Mezujum stovėjome viso sambūrio gale ir buvom nepriklausomi kariai kurie nebuvo jokio junginio dalimi, kadangi mūsų būrys buvo iš dalies sunaikintas.
- Mezujau, o kas tokie milžinai? Kuo jie išskirtiniai?
- Vienų sielų atlikti darbai žemėje jas veda arba į dangų arba į pragarą. Vienų sielų darbai yra menkaverčiai kaip ką tik gimusių ir mirusių kūdikių, o kai kurie neapsakomai dideli. Nuo atliktu darbu priklauso, kas tu būsi patekęs čia ir kai kurie darbai būna tokie reikšmingi, kad sielos tampa milžinais. Viskas labai paprasta.
Viską supratęs tik linktelėjau galva, bet greitai vėl uždaviau sekanti klausima:
- Gvardonai, tai veidrodinis efektas mūsų milžinams?
- Taip Galamarai, matau viską puikiai supranti, nes jeigu yra kilnūs darbai visada bus ir smerktini poelgiai...
Supratau, kad armija suskirstyta daliniais, nes stovėjusiame chaose pradėjo gimti tvarka ir armija pradėjo tvarkingai rikiuotis ir tvarkingai eiti vartų link, o dalinių vadai kybojo ore virš savo karių.
- Manau mums nereikia veržtis į pirmas eiles juk nenorime mirti pirmi taip? - kalbėjo Mezujus.
- Pritariu drauge. Galim eiti lyg uodega, bet vis tiek būsime armijos dalimi juk kažkas turi saugoti armijos užnugarį.
Armijai pajudėjus mes su Mezujum taip pat patraukėme savo akivaizdžios pražūties link, bet iš pradžių mes vėl aplankysime septynis kryžius.
Tikėjausi, kad Lumas su Šarto vis dar gyvi ir sustiprins mūsų gretas. Paskutiniai palikę Frakcijų pamatėm vaiduoklių miestą kurį mes paliekame tuščia, nes nė vienas karys nelieka saugoti mūsų namų.
Žygiuojant Niekados žeme Mezujus akivaizdžiai prisiminė kažką, nes neįspėjąs sugriebė mane už pažastų ir pradėjo skristi kitą kryptimi, nei žygiuoja armija.
- Nesijaudink, mes pasivysime likusius, aš tau noriu kai ką parodyti. Manau tu turėsi kur paganyti akis gal tai paskutinis šansas, tau tai išvysti.
- Tikrai? O aš jau maniau, kad tu manę nori išgelbėti nuo mirties-kalbėdamas pradėjau juoktis.
Mezujus nustebęs tarė:
- O tu bijai mirti?
Surimtėjusiu veidu atsakau:
- Aš, jau kartą miriau kaip ir tu kaip ir kiekvienas, ir antrą kartą mirti nebijau.
- Teisingai kalbi drauge. Tavo lūpomis kartais kalba neapsakoma žodžio jėga, bet kartais imu netgi tavimi abejoti-pradėjęs kalbėti rimtu tonu, pabaigoje Mezujus jau kiek pralinksmėjo.
Horizonte iš vaizdo jau išnyko visa armija ir tai reiškė, kad mes įveikėm nemaža atstumą. Po kiek laiko tolumoje suspindėjo tamsi įduba.
Milžiniška uolomis klota įduba, į kuria turbūt sutilptu visa dangaus armija, tiesiog užgniaužė man kvapą. Nutūpus šalia įdubos atsivėrė kraupus vaizdas. Visa įduba buvo nusėta kovos randų. Daugybė sutrupėjusių uolų, gulintys kaulai, dar nevisos išpustytos plunksnos ir tūkstančiai dešimtys tūkstančių šarvų.
- Čia kur mes dabar stovime vyko didžiausia kova, kokia kada regėjo karų istorija- liūdesio kupinu balsu kalbėjo Mezujus.
Atsisukau į Mezuju ir paklausiau:
- Kam tu mane čia atsivedei?
- Tam, kad suprastum kas bus jeigu dangus pralaimės. Šį mūšį dangus laimėjo skaudžia kaina.
Nušokau nuo krašto ir nuslydęs iki pirmųjų šarvų sustojau, ir pradėjau žiūrėti kas ant kokių šarvų pavaizduota. Pamačiau daug kovos momentų, daug paprastų karių, kažkurie šarvai buvo tiesiog neįtikėtini, kažkurie paprasti ir aiškūs. Puse šarvų buvo spindintys, nes priklausė dangui kiti juodi, nes puikavosi ant tamsos karių.
Nukritau ant kelių ir pradėjau rėkti:
- Aš esu jau miręs! Nenoriu dar kartą bučiuoti Mirties į lūpas... aš nenoriu mirti- visiškai suglumęs šaukiau į tuštumą.
Nučiuožiąs žemyn Mezujus atsisėdo šalia manęs, bet kurį laiką netarė nė žodžio. Pasėdėjęs kurį laiką tyloje Mezujus prabilo:
- Aš tave čia atvedžiau, nes tu dar nebuvai regėjęs tikro mūšio pasekmių tik mažus santykių aiškinimusis. Tokių vietų kaip ši yra šimtai. Vieni karai pasibaigdavo greitai, be didelių aukų, kiti reikalaudavo visų sielų kurias turėdavo abejos pusės- Mezujus dūrė pirštu man į krūtinę. - šiam pasaulyje nereikia vadovautis širdimi, ji visada būna apgaulinga. Mes turim visada būti pasiruošia mirti, nes juk jeigu ne mirtis, mūsų čia nebūtu.
- Žemėje aš buvau niekam nereikalingas valkata, nesugebėjau susikurti sau gyvenimo, tokio kokio visada troškau. Mirdamas aš šypsojausi, nes žinojau, kad palieku šiukšlyną kuriame gyvenau. Atsiradęs šiame pasaulyje aš jau turėjau viską ko tik galėjau gesti, bet kai man papasakojo apie sparnus, aš supratau, kad ir šiam gyvenime aš turiu ko siekti ir nesiruošiu virsti beverčiu plunksnų debesiu... aš noriu sparnų, aš noriu garbės, aš noriu gyventi-graudulio kupinais žodžiais dėsčiau savo norus.
Mezujus atsistojo, pakėlė mane, trenkė kartą per žandą ir šypsodamasis pasakė:
- Galamarai, jeigu mes mirėme viena kartą ir atgijome, tai kodėl manai, kad šia mirtimi viskas pasibaigs? Gal tai, kas mes būsime paskui priklauso nuo mūsų dabartinių poelgių? Pirmą kartą gyvendami žmonės tik giliai filosofavo apie šį pasauli ir nenutuokė ko tikėtis iš jo, bet dabar kai žinome, kad yra ir kažkas po pabaigos, tai yra nauja pradžia, gal laikas kažką daryti kitaip?
Pakėliau akis ir žiūrėjau į Mezuju galvodamas tik apie vieną klausimą:
- Mezujau, kaip tu gavai savo sparnus?
Mezujaus veide iškarto pasirodė sumišimas ir pasimetimas, nes jo sparnų istorija nebuvo eilinė ir graži. Paleidęs mane, nes stipriai laikė už pečių jis pradėjo kalbėti.
- Mano sparnų iššūkis buvo neapsakomas pyktis. Nei už kokį poelgį ar išmintį aš savo sparnus negavau, juos suradau tik už tai jog savo širdį pripildžiau tokiu pykčiu, kurio turbūt neregėjo, nei dangus, nei pragaras- Mezujus užtilo atsisėdo ir liūdnu balsu kalbėjo toliau. – Vykstant mano pirmajam karui, buvau bataliono dalimi kuriam vadovavo Rokeris ir dalis mūsų buvo mesti ištirti ir jeigu reikės sustabdyti tamsos armijos judėjimą, jeigu jis kirsis su šviesos kariauna. Matydami, kad būrys mažas ir lengvai įveikiamas papuolėme į pasala, nes virš karių aukštai danguje skraidė Gvardonai. Užvirus mūšiui mes greitai būtume nugalėję dešimtis esančius apačioje, bet ne šimtus esančius viršuje. Visi kariai buvo išžudyti, o aš su Maldininku buvom palikti stebėti kaip skerdžiami mūsų bendražygiai. Demonai sakė „tai jums bus puiki pažintis su mirtimi“. Matant vieną po kito žūstanti angelą mano širdis pradėjo kaupti pykčio pliūpsni, nuo kurio galėjau sprogti ir sunaikinti viską kas mus tada supo. Nusileidus paskutiniam demono kardui kažkas manyje užgimė iš naujo, o iš nugaros išsiveržė nuostabūs sparnai kuriuos dabar matai man ant nugaros.
- Kas atsitiko su Gvardonais ir demonais?
Mezujui staiga pakėlus akis perskaičiau jo akyse neapsakomą pykti.
- Jie visi sumokėjo kainą, kurios iš jų paprašė mano kardas. Gavus sparnus mano jėgos padidėjo šimteriopai ir vienas naujai gimęs angelas nugalėjo pragaro jam siųstus priešus. Iš visų siųstų karių tik aš su Maldininku likome gyvi, bet kaip jis nekalbėjo iki tol, taip jis nekalbėjo ir po to.
Užsisukau nuo Mezujaus ir kelias akimirkas studijavau chaotiškai išbarstytus šarvus, tada pasakiau:
- Kiek daug mįslių buvo įminta ir kiek daug didžių protų čia tą dieną žuvo. Sparnų gavimas liks mįslė kurios neįmanoma įminti, ją galima tik atspėti.
- HA, spėjimas turi būti neįtikėtinai tikslus ir ant jo turi būti pastatyta viskas. Manau mums jau reikia keliauti nežinia kas atsitiks su armija be mūsų-jau linksmėjančiu balsu kalbėjo Mezujus.
Mes patraukėm savo armijos link.

33skyrius

Vėl žengę ant žemės nuo kurios mes pradėjome kelione ledo tiltu, pamačiau vietą kurioje buvo įsmeigti du kardai ir Po juos turbūt pasiėmė, kai mes pasiekėme salą. Po mus atvedė prie jūros per paslaptingą kelia ir manau, kad dabar tik Bo mus gali iš jo išvesti.
- Sakyk Bo, taip paprastai prie šios jūros nepakliūnama, tai reiškias, kad ir nuo jos taip lengvai nepabėgama taip?
Praėjęs pro manę ir eidamas tolyn nuo jūros Bo pasakė:
- Mirtis daug svečių nemėgsta, todėl tik keli žino, kaip čia patekti. Kaip Po jus čia atvedė, taip aš dabar jus iš čia išvesiu.
Žengę paskui Bo ėjome tiesiai, o paskui mus sekė armija. Kaip ir žygiuodami su Po ėjome kol nesutemo ir Inekas iškarto atsistojo priešais mane leisdamas man laikytis už jo sparnų.
Nė neatsisukęs Bo tarė:
- Matau, kad tavo draugas mato tamsoje.
- Aš esu pagimdytas Sagirašo ir esu jo vaikas, todėl matau ten, kur jis akina kitus-kalbėjo Inekas.
Bo sustojo, greitai atsisuko ir stvėrė Ineka už gerklės nors to nemačiau, bet tai puikiai pajutau.
- Ką... ką... ką tu vardan Liuciferio darai? -mėgindamas patraukti Bo ranką staugė Inekas.
Laikydamas Ineką Bo pritraukė jo veidą prie savo ir pradėjo atidžiai žiūrėti.
- Aš žiūriu į tai kas tūno viduje ir regis jau matau, tai ko ieškau-tarė Bo.
- Apie ką tu kalbi tu tuoj mirsi jeigu manęs nepaleisi...
Inekas jau norėjo sugriebti savo kardus, bet pirmiau jį sugriebęs už rankų pasakiau:
- Nesijaudink pažiūrim kas bus.
Tamsoje pradėjo švytėti tapati ranka kuria Bo praskyrė jūrą, kad mes galėtume pasiekti sausumą. Užsimojąs Bo smogė Inekui į krutinę, bet ranka įsmigo dar giliau ir beveik visai rankai atsidūrus Ineko kūne, Bo aiškiai kažką sugriebė ir greitai ištraukė ranką. Inekas puolė ant žemės savo keturiomis. Bo apėjo Ineka ir rankoje laikydamas švytinčia dalelę tarė:
- Jeigu tu buvai Teisėjas, o tu juo buvai, tada tai yra tavo...
Bo ištiesė savo kairiąją ranka per visą ilgį, iki mano krūtinės ir tai kas buvo jo rankoje susiliejo su manimi.
- Tai ką atėmiau iš Ineko tamsa padėjo labai giliai bet nežinau kaip tai atsidūrė tamsoje. Tai ką tau suteikiau yra šviesa kurios tau trūko ir gebėjimas matyti aiškiai naktį.
Iš tiesų, iš naujo atsimerkęs, naktį mačiau kaip dieną, atsisukęs pamačiau visą žygiavusią bet dabar sustojusią armiją. Atsisukau į Bo ir nesuspėjąs tarti nė žodžio pajutau tokį patį smūgi, kokį patyrė ir Inekas, tiesiai į krūtinę iki sielos gelmių. Kita ranka sugriebęs mane už gerklės Bo pradėjo mano akyse ieškoti kažko ką greitai rado ir ištraukė iš manęs. Ką Bo ištraukė skleidė tamsą atvirkščiai nuo to ką jis suteikė man.
Vėl žengęs priekį Ineko, Bo jį vėl sugriebė už gerklės, dešine ranka pakėlė jo galvą virš savęs ir taręs:
- O tai priklauso tau, tad pasiimk tai kas turi būti pas tave...
Kairia ranka Bo smogė Inekui į krūtinę. Paleidęs Ineką, Bo jo negaudė ir leido nugriūti ant žemės.
Atsigavę nuo sukrėtimu mes su Ineku atsistoją vienu metu uždavėm vieną ir tapati klausimą:
- Kas vardan Liuciferio, tai buvo?
Bo vėl pradėjo eiti lyg nieko ir nebuvo, bet mums viską paaiškino:
- Inekas buvo sukurtas tamsos, bet jame mačiau pasimetusios šviesos dalelę, o tavyje seniai užgimusios tamsos, kurios ten neturėjo būti. Mano ranka, skirta bausti sielas, turi ir daug kitų sugebėjimų, aš apkeičiau tai kas buvo neteisingai sudėta. Tamsos vaikas turi būti tyra tamsa, o Teisėjas turi būti nepriekaištinga šviesa, viskas paprasta.
Bo viską paaiškino iš tiesų aiškiai ir klausimas kilo tiktai man.
- Kaip tamsa atsirado manyje?
- Manau ne man užduodi šį klausimą, o sau, tik lauki atsakymo iš manęs- mįslingai kalbėjo Bo.
Supratęs, kad gal tikrai reikia ieškoti atsakymo savyje žvelgiau į naktį ir ėjau toliau, Ineką jau palikdamas už savęs.
Inekas netarė nė žodžio, bet kai tik atsisukdavau pažiūrėti kaip jis laikosi, jis visada šypsojosi ir manau jautėsi nepakartojamai, iš tiesų atgavęs dalele savęs kurios buvo netekęs, tačiau aš Ineką mačiau jau ne tokį kokį iki tol.

34skyrius

Skridome link savo armijos ir po kelių valandų skrydžio, pamatėme ją horizonto tolumoje. Dar už valandos pasiekėme armijos priekines linijas kur priekyje visų žygiavo septyni generolai. Manydamas, kad vėl eisime gale uždaviau Mezujui paprastą klausimą
- Mezujau kur mes skrendame?
- Pas generolus, manau tau reikia su jais pasikalbėti.
Pakėlęs galvą su aiškiu sumišimu veide tariau:
- Apie ką man su jais kalbėtis?
- Apie sparnus mano drauge, apie sparnus...
Giliai susimąsčiau ir tiesiog nežinojau ką pasakyti, todėl laukiau akistatos su generolais. Man juk visada buvo smagu pamatyti Juokdarį.
Skridome virš armijos ir manevravome tarp skraidančių vadų, nes susidurti su kitu angelu butu nelabai smagu.
Nusileidę, kiek toliau armijos priešakyje, laukėm kol generolai mus pasivys. Toliau nesuprasdamas apie ką aš turėsiu su jais kalbėti tariau Mezujui:
- Gal skrendame atgal į armijos uodega?
- HA, HA, ne nė už ką ir jeigu bėgsi tave pasivysiu ir atvesiu per prievarta. Tu įkalbėjai generolus skirti tau į pagalbą Lumą, manau ir dabar surasi ką pasakyti...
Generolams einat link manęs, Juokdarys pirmasis sušuko mano vardą:
- Galamarai. O aš jau maniau, kad jūs netyčia pasilikote mieste, o dabar matau, kad jūs pirmieji norite mirti šiam didžiam mūšyje- Juokdario lūpose skambėjo garsus juokas.
Niūriu balsu prakalbo Zigmuras:
- Tu kažko norėjai Galamarai?
Pažvelgiau į Mezuju ir praplyšau juokais, nes jis rankų mostais ir plačia šypsena vaizdavo skrydi.
- Taip- juokiausi aš, bet akimirksniu surimtėjau. - Aš noriu nužudyti Liuciferi.
Išgirdę mano žodžius generolai akimirksniu sustojo iškeldami dešinę ranką ir paskui juos sustojo visa armija kuri žygiavo paskui.
- Tu supranti, ką tu dabar pasakei?
- Tai, kad aš noriu tapti Teisėju-atsakiau į generolo klausimą.
Visi generolai praplyšo juokais išskyrus Juokdary, kuris rimtu veidu žiūrėjo man į akis. Staiga jis švelniai smogė vienam generolui į krūtine, aiškiai duodamas suprasti, kad tegul aplinkui stoja tyla ir tada jis prabilo:
- Galamarai, ką tu esi padaręs šiam pasaulyje, kad būtum vertas tapti Teisėju?
Susižvalgiau į žemę ir pradėjau vardinti:
- Išgelbėjau daug plunksnų, gėriau šaltinio vandenį, laimėjau kova akis į akį su demonu, įveikiau netgi vieną generolą- pirštu dūriau į Zigmurą. – Mačiau kaip žūsta tie, kuriuos aš laikiau savo draugais...
Juokdarys pertraukė manę:
- Tu nesupratai ko aš tavęs klausiu... ką tu esi padaręs šiam pasaulyje kad būtum vertas tapti Teisėju?
Aš akimirksniu užtilau ir atsiminiau ką man sakė pats Juokdarys, per mūsų pirmąjį susitikimą „visi klausimai kuriuos tu kada nors uždavei ar užduosi jau yra seniai atsakyti“ manau tai galiojo visiems. Nuleidau akis, bet tuoj pat jas pakėlęs grubiai sušukau:
- Nesvarbu ką aš šiam pasaulyje jau padariau, svarbu ką aš dar galiu padaryti...
Vėl stojo mirtina ir nejauki tyla, o generolai tiesiog apšalo išgirdę tokį atsakymą.
Juokdarys atsisuko į savo bendražygius ir tarė:
- Manau bet kas negali tapti Teisėju, o jo mums reikės, jeigu mes žadam tapti šio karo nugalėtojais. Jis jau pasižymėjo nuo karo pradžios neeiliniais sugebėjimais ir tokio kario aš dar nebuvau matęs. Kas mums dar belieka? Gal jūs turite geresnių pasiūlymų? Juk žinot, e kad mes teisėjais tapti negalim mūsų likimas kitoks.
Generolai tik pasižiūrėjo vieni į kitus ir linksėdami galva pritarė Juokdariui.
- Galamarai, tavo noras bus išpildytas, jeigu tu pats tuo pasirūpinsi. Susiburk sau būrį ir tegul jis tau padeda patekti į Liuciferio rūmus, ir parklupdyti tą siaubūną ant kelių- užtikrintu balu kalbėjo Juokdarys.
Mano veide pakilo iš visų jėgų slepiama šypsena dėl to ką pasakė generolas, bet žinojau, kad jų leidimas tai tik pradžia ir savo likimą vis tiek turėsiu susikurti pats, bet žinojau kas man padės.
Pakilęs į orą Juokdarys taip pat pakvietė kelis angelus milžinus su milžiniškais kardais, skydais, sparnais ir plunksnomis.
- Tai mūsų sargybą, dešimt Legionierių, neįveikiamų kovoje ir tau jų reikės, nes Liuciferio rūmai knibžda Gvardonų- kalbėjo Juokdarys.
Nuryjąs seilę pažvelgiau kokie šie angelai milžiniški.
Mezujus žengė priešais mane ir sušuko:
- Na jau, na jau, kokie jie dideli, bet mums reikės ir mažesnių karių, sutinki? –Mezujus metė žvilgsni sau per petį į mane.
Aš tik palinksėjau galvą ir po kiek laiko pradėjome skristi septynių kryžių link, kad susirinkti visą likusį būrį.

35skyrius


Pradėjus nakčiai sklaidytis ir gimstant naujai dienai Bo liepė užsimerkti kaip, kad buvo liepęs Po. Užsimerkę praleidę valanda ar daugiau išgirdome kaip Bo sako:
- Galite atsimerkti ir be to, mes jau atvykome.
Atsimerkiau ir keldamas savo akis vis aukščiau dangaus link pamačiau didžiulius rūmus, tamsos juodumo spalvos ir nė vieno lango, kuris mestu bent kokia šviesą į vidų tik vieną didžiulį įėjimą.
Paklausiau Bo:
- Leisk man atspėti aš turiu eiti vienas?
- Kalvis vardu Ditro, yra šiurpus padaras, bet nepranokstamas savo amate- tobulai valdydamas mažiausias emocijas kalbėjo Bo.
Nieko nelaukdamas žengiau į tamsa, kuri slėpė rūmų vidų.
Žengęs į tamsą vėl praregėjau lyg dieną ir pamačiau daugybe kambarių su durimis, daug laiptų vedančių viršun ir žemyn, į kairę ir į dešine. Sustojau ir mąsčiau kur eiti, bet kojos pačios pradėjo mane vesti tiesiai, paskui pasuko į kairę, laiptais žemyn, durys dešinėje, laiptai žemyn, tiesiai laiptais į viršų iki pat viršaus, ir aš jau stovėjau prie baltų durų.
Durys buvo pirmasis baltas, o ne juodas dalykas šiuose rūmuose. Mąsčiau „mano rūmai buvo daug šviesesni ir paprastesni“.
Atsargiai atvėręs duris, žengiau į kambarį. Visame kambaryje pamačiau išmėtytus priekalus. Ant sienų sukabintus nerangiai pagamintus šarvus ir kardus. Po visą kambary ant grindų buvo išbarstyti akmenys kurie turbūt atstojo anglį ir geležį. Toliausiame kambario kampe pamačiau gulinčius griaučius ir tai vienintelis dalykas kuris taip mane domino, kad patraukiau jų link.
Einant link griaučių netikėtai šarvai pradėjo drebėti ir galiausiai nukritę nuo sienos lėtai patraukė griaučių link. Šarvai užsidėjo ant gulinčių kaulų ir suteikia jiems tvirtumą, atsistojo.
Atsistoją šarvai, su griaučiais viduje pasitaisė šalmą ir rankoves. Pakėlė galvą ir švytinčiomis žaliomis akimis žvelgė į mane.
Uždaviau kvailą, bet būtiną klausimą:
- Tu esi, Ditro?
Kūnas apsidairė iš pradžių į kairę paskui į dešine ir gūžčiodamas pečiais tarė:
- Tikriausiai....
- Mane siuntė Mirtis ir ji sakė, kad tu turi raktą nuo užrakinto pragaro miesto... - kalbėjau garsiai ir užtikrintai.
- Tu jau pažadinai griaučius, kam taip šaukti- Ditro sugriebė save užgerklės.
Sušvelninęs toną tariau:
- Man reikia patekti į Triširacha, taikos metu ir tu man padėsi....
Ditro pastūmė mane į šoną ir pradėjo tvarkytis savo dirbtuvėse.
- Tau reikia rakto, taip? - prakalbo Ditro.
Pradėjau padėti tvarkytis dirbtuvėje ir mėginau jį paskubinti.
- Mirtis man pasakė, kad tu man padėsi ir laukiu tavo pagalbos, nes nuo šio rakto daug kas priklauso.
- O ką ruošiesi daryti su...
- Aš tuo pasirūpinsiu ir tai mano galvos skausmas-grubiai pertraukiau Ditro.
Ditro išsitiesė ir atsisuko į mane.
- Jeigu tai tavo galvos skausmas, tada aš tau padėsiu, bet man reikia kažko kas mena pragaro miestą.
Sekundei pasimečiau, bet greitai išsitraukiau Liuciferio drakono iltį.
- Norėjau pasilikti šia iltį kaip atminimą ir parodyti Lu...
- Žinoma atsiprašau, kad tave pertraukiu, bet aš nesiruošiu jos sunaikinti man tiesiog reikia kažko, kas mena miestą.
Atidaviau Ditro iltį, o jis ją akimirksniu įmetė į krosnį kurioje užgimė ugnis. Ugnis, tai ko aš nebuvau regėjęs šiam pasaulyje, išskyrus tą kuri atėmė iš manęs plunksnas.
Stovėdamas šalia krosnies žavėjausi jos skleidžiama šiluma ir turbūt magiška galia.
- Tik nemėgink liesti šios ugnies-perspėjo mane Ditro. - ugnies apetitas yra nesuvokiamas, gali tuo įsitikinti pažvelgęs į mane, juk nemanai, kad visada buvau kaulų krūvą?
- Aš niekada nemačiau ugnies šiam pasaulyje tik kartą... bet ji buvo kitokia nei ši.
- Turbūt kalbi apie šventąją ugnį Frakcijaus mieste, nes tik ten ir čia yra ugnis. Ši ugnis kurią matai tai dovana man nuo pačios Mirties su sąlyga, kad niekada nepaliksiu šių rūmų.
Aš stovėjau nejudėdamas ir tik mąsčiau apie ugnį, kurią matau ir apie grožį kuris joje gimsta. Ugnies liepsnų šokis prilygo šarvų ir sparnų grožiui, o gal netgi jį pranoko.
- Ditro, tu esi kalvis kaip matau ir kaip man sakė Mirtis, bet ką tu darai šiuose rūmuose?  Juk jie skirti Baudėjui...
- Kurio pragaras niekada neturėjo- mane švelniai pertraukė Ditro.
Sekunde patylėjęs tęsiau toliau:
- Taip. Niekada neturėjo, bet jeigu jis kada pasirodytu kaip jis priimtu tavo draugiją?
Ditro pradėjo juoktis.
- Manai, kad pragaras kada nors turės Baudėją? Jokia pranašystė nekalba apie jį. Baudėjas tai toks pats dalykas kaip maisto paveikslas iš bado mirštančiajam. Jis reikalingas, kad pragaras nenustotu kariauti ir turėtu tikslą dėl kurio kovotu.
Pagaliau išsivadavęs iš ugnies kerų pradėjau eiti ratais žiūrėdamas į unikalius kardus ir šarvus kaldintus nežinia kuriam tikslui.
- Sakai, kad pragaras neturi šansų laimėti nė vieno karo?
- Tai neįskaičiuota į šio pasaulio nuostatus. Žemėje net vaikas kuris nė karto nematė duonos kepalo, gali tapti karaliumi. O Baudėjas tai tik akių dūmimas nors ir būtu sunaikintas Frakcijus, kad nors ir būtu nužudytas paskutinis dangaus karys ir visi generolai, pragarui niekada nespręsti kieno siela keliaus pas juos, o kieno į rojų. - užtikrintu balsu skambėjo šarvai.
Tai ką man pasakė Ditro sukėlė sumišimą mano mintyse ir pakeitė visą požiūrį į tai ką ruošiausi padaryti.
- Tai dar ne viskas- tęsė Ditro. – šis pasaulis gali gyvuoti ir be Teisėjo.
Paskutiniai Ditro žodžiai nuskambėjo kaip gongas mano galvoje. Juk aš buvau Teisėjas ir tapau ištremta siela, o tai reiškias, kad Teisėjo sostas iki dabar yra tuščias. Bet tik aš galėjau pradėti karą iš dangaus pusės, nes Frakcijaus vartus nekaro metu galiu atverti tik aš, o Triširacho tik Liuciferis. Supratau vieną dalyką kurio turėjau paklausti Ditro:
- Liuciferis čia buvo ir prašė pagaminti raktą nuo Frakcijaus?
Ditro sustingo su aukštai iškeltu kūju sau virš galvos. Kūjį lėtai nuleido ir tarė:
- Liuciferis čia buvo užsukęs ir prašė jam padaryti raktą nuo Frakcijaus kurį aš ir padariau. Liuciferis čia ateidavo kaskarta kai pralaimėdavo karą.
Atsistojąs šalia Ditro paklausiau:
- Kodėl tu jam padarei raktą nuo rojaus vartų?
Ditro vėl užsimojo smūgiui ir prieš kaldamas prakalbo:
- Nes Liuciferis turi Mirties ženklą kurį nešioji ir tu, sau tarp akių. Liuciferis sudarė sandorį su Mirtimi ir Mirtis buvo apgauta... tai viskas ką dabar aš tau galiu pasakyti, jeigu tu nueisi pakankamai toli pats Liuciferis pasakys, kas tai buvo per sandoris- vis stipriau kaldamas raktą kalbėjo Ditro.
Sukandęs dantis, bet kiek nusiraminęs prakalbau aš:
- Nekaltinu tavęs, bet ir negiriu, nes tu čia niekuo dėtas, bet dėkoju už atvirumą, kuris man atvėrė akis. Raktas greitais bus baigtas?
Dar kelis kartus trenkęs kūjų Ditro paėmė į ranką raktą ir metė sau per petį. Pagavau raktą jis buvo X formos. Raktą pritvirtinau sau prie kardo dėklo už nugaros.
- Dėkoju tau, kalvi aš lieku tau skolingas.
Modamas ranką Dirto sakė:
- Man nereikia skolininkų, aš tik noriu toliau užmigti savo miegu ir nebūti trukdomas...
Daugiau nieko nepasakęs užsisukau ir pradėjau eiti iš kalvio dirbtuvių. Ditro man nespėjus išeiti iš kambario sušuko:
- Gaudyk dar kai ką.
Ditro metė du daiktus sugavau abudu ir pamačiau, kad tai iltis kuria mečiau į ugnį ir kitas raktas tik jau Y formos. Pažvelgęs į raktą paklausiau:
- Frakcijaus raktas?
- Liuciferis prašė rakto, o aš pagaminau du, nes žinojau, kad ateis dar kažkas kam jo tikrai reikės.
- Dėkoju kalvi ir linkiu gilaus tau miego iki kito pašaliečio apsilankymo.
Išėjęs iš kambario išgirdau kaip ant grindų krenta šarvai ir kaulai, taip turbūt kalvis vėl užmigo savo miegu.
Uždariau baltas duris ir grįžęs keliu kuriuo ir atėjau iki dirbtuvių pamačiau dienos šviesą kurioje stovėjo Inekas, Bo ir likusi kariuomenė.
- Žiūrėkit, Galamaras grįžo, galim keliauti-šaukė Inekas.

36skyrius

Pirmi pasiekę septynis kryžius tučtuojau puolėm ieškoti Lumo su Šarto ir Maldininku, bet susidūrėme su tūkstančiais naujų karių, kuriu keletas jau netgi turėjo sparnus. Tolumoje pamačiau kaip atsistojo Lumas ir jis iškarto išsiskyrė iš visų aplinkinių, ir akies kraštu pamatęs Mezujaus šarvų spindesį nusišypsojo, ir pradėjo eiti mūsų link.
Išskiestomis rankomis sutikęs draugą, kurio regis nemačiau visą tūkstantmeti, iškarto ėjau prie reikalo, o Mezujus tik pasisveikinęs iškarto išdūmė ieškoti savo būrio karių.
- Lumai, kur Šarto su Maldininku? - skubindamas Lumą, kalbėjau labai greitai?
- Atsiprašau drauge, bet gal gali kalbėti lėčiau, tada gal suspėsiu viską suprasti ką nori man pasakyti- išskiestomis rankomis kalbėjo ir juokėsi Lumas.
Kartą giliai įkvėpiau ir tariau, žinoma jau daug lėčiau:
- Kur Šarto ir Maldininkas?
Lumas pasisuko šonu rodydamas pirštu į minią, kurioje aiškiai matėsi susėdę ratu kariai.
Jau buvau pradėjęs eiti susibūrimo link, bet sustojau atsisukau ir paklausiau Lumo:
- Šarto pasakoja istorijas?
- Jis visada pasakoja istorijas –linksmu veidu atsakė man Lumas.
Prasibrovęs pro karių minią, kuri susibūrusi ratu klausėsi Šarto istorijų, iškarto pamatęs Šarto sušukau:
- Šarto, baik greičiau pasakojimą ir ateik čia.
- O argi tai ne Galamaras, apie kuri jums pasakojau- džiugiu balsu kalbėjo Šarto.
- Sveikas, Galamarai- sušuko visi kariai vienu balsu.
Pažiūrėjau į karius ir nustebęs kokia discipliną Šarto juose pasėjo tęsiau toliau:
- Šarto, man tavęs reikia labai skubiai ir be to kur Maldininkas?
Šarto pasikasė galvą ir nedrąsiai atsakė:
- Nežinau, aš jo senokai nemačiau, jis dažniausiai mėgsta būti vienas.
Žengęs prie pat Šarto tariau:
- Skrendam ant pirmojo kryžiaus viršaus.
Šarto nieko neatsakęs tik paėmė mane už rankos ir vienu šuoliu pakilome į orą. Keliais sparnų mostais pakilome iki pat kryžių viršaus.
Kaip ir maniau ant centrinio kryžiaus viršaus atsiklaupęs meldėsi Maldininkas. Šarto priskrido kiek arčiau ir atsidūrėme už Maldininko nugaros.
- Maldininke, susirenkam prie Lumo man reikia su jumis pasikalbėti.
Maldininkas buvo nepajudinamas kaip uola, bet žinojau, kad jis mane puikiai girdėjo.
- Šarto, skrendam prie Lumo ten jau turėtu būti ir Mezujus su likusiais.
Skrisdami link Lumo pamatėme kaip šimtai karių susibūrė aplink paskui mus atžygiavusius milžinus. Milžinus pamatęs Šarto iš nuostabos prabilo:
- Ankščiau generolai pagailėjo armijos ir davė vieną milžiną, o dabar duoda visus dešimt?
- Tu tik leiskis greičiau, aš jums viską paaiškinsiu.
Su Šarto nusileidome prie pat Lumo. Apsižvalgęs pamačiau, kad ir Mezujus, ir Urtas su Gernu, bei Kopu visi yra vietoje.
Šarto stovėdamas sukryžiavęs rankas tarė:
- Taigi, mes norime sužinoti kas čia dedasi ir kas tie milžinai?
Pažvelgiau į Mezuju tada atsisukęs į visus pradėjau aiškinti mūsų sekančia užduotį.
- Bendražygiai, aš noriu jūsų paprašyti vieno dalyko-sekundę suabejojąs tęsiau toliau- kaukitės šalia manęs paskutinėje kovoje. Daugiau nieko neprašau, nes regis daugiau ir nėra ko prašyti.
Kariai tik nedrąsiai pažiūrėjo vieni į kitus ir neišdavę nė menkiausio garso, toliau žiūrėjo į mane.
- Jūsų tylą priimsiu kaip pagarbu sutikimą. Generolai man davė leidimą šturmuoti Liuciferio rūmus. Šie kariai-  mostelėjęs į milžinus. - yra pačių generolų sargyba. Tuoj čia atvyks visa dangaus armija ir pasiims visus karius, kad šturmuoti Triširacha.
- Dursime tiesiai pačiai tamsai į širdį- prakalbo pašonėje stodėdamas Mezujus.
Aš tęsiau toliau:
- Liuciferis, gali laimėti šį karą ir tai bus naujos istorijos pradžia, kuri padės tašką mūsų likime. Tik naujas Teisėjas gali viską pakeisti tik jis gali sustabdyti tai kas dabar vyksta tarp šviesos ir tamsos.
Šarto iškėlė ranką virš savęs, kurioje akimirksniu suspindėjo kardas ir Šarto prabilo:
- Regis kova žada būt didi ir gal pagaliau toji kurioje kiekvienas surasime savo mirtį.
Išgirdę visus šiuos žodžius mano bendražygiai taip pat iškėlė savo rankas kuriose suspindėjo kardai. Pamačiau, kad kariai tikrai žygiuos su manimi iki pat mirties ir tai mane ramino.
Iš galo atėjęs Maldininkas padėjo man savo ranką ant peties ir kitoje stipriai sugniaužė savo kardą, lyg sakydamas, kad jis su mumis.
Lumas pasilenkė arčiau manęs ir dūrė pirštu į horizontą kuriame pasirodė visa armija, kuria vedė septyni generolai jos priešakyje. Regis viską pasakęs kariam ėmiau laukti atžygiuojančios kariaunos, kad suderinti veiksmų planą kuris nemanau ar būtu ką daug pakeitęs.
Kol armija dar buvo horizonte pasakiau Lumui:
- Lumai, tu turėsi likti prie septynių kryžių, tavęs mes tikrai negalime prarasti.
Lumas linktelėjo galva nenorėdamas ginčytis, nes žinojo kaip jį vertina karių gretose.
Sulaukę kariaunos pagaliau vėl pamačiau Juokdary ir likusius generolus.
- Kalbėsiu greitai ir daug laiko negaišiu, mums reikia keliauti ir greičiau- kalbėjo Juokdarys.
- Kalbėk ir paskubėk, jeigu taip skubi-atsakė Mezujus.
- Puolimas vyks kaktomuša ir šturmuosime Triširacho vartus. Mes mėginsime išlaikyti priešus tarp vartų ir neleisti mūsų apsupti, tuo tarpu jūs turėsite prasimušti į priešų užnugarį, jie bus pernelyg užimti mumis, kad persekioti jus. Visi kas turi sparnus kovos ore, kas ne, ant žemės. Jeigu šie kariai kuriuos matau yra tavo būrys, tada gerai, nes jie visi su sparnais ir ore judėti jums bus kiek lengviau- lėtai ir užtikrintai kalbėjo Juokdarys.
Viską aiškiai supratę ir nekilus jokiems klausimams, patraukėme kartu su armija Triširacho pusėn.

37skyrius

- Skydą laikysiu savo kairėje, o kardą dešinėje, taip aš susitiksiu akis į aki su Liuciferiu- žiūrėdamas žemėn kalbėjau su Ineku ir Bo.
- Galamarai, sakyk gavai ko ieškojai ir galime keliauti? - paklausė Bo.
- Aš radau netgi tai, ko neieškojau ir dar daugiau- slėpdamas šypsena kalbėjau ir pradėjau eiti Liuciferio rūmų link.
Šį kartą aš žygiavau pirmas, nes žinojau kur reikia keliauti ir ko laukti jau pirmą akimirką.
Miestas randasi vidury dykumos ir iki jo kelios dienos ėjimo, bet žinojau, kad Bo man padės.
- Jūs mirties vaikai, keliaujate naktį kaip ir Mirtis eina per šešėlius- eidamas priekyje kreipiausi į Bo.
- Mirtis nevaikšto naktį ir tuo labiau per šešėlius, ji ateina tada, kai reikia ir eina tiesiai ten kur jos laukia. Mes galime keliauti per erdve kitaip negu kitos sielos, lygiai taip pat kaip patekome prie Baudėjo rūmų.
Sustojau ir paklausiau:
- Mes galime, taip pasiekti Triširacha?
- Jeigu tau taip bus patogiau, galime keliauti per žemę naktį ir vienas žingsnis prilygs tūkstančiui, o naktis metams, taip mieste būsim jau švintant.
-Bo, labai man pagelbėsi jeigu tau nesunku.
Bo išėjo į priekį ir ėjo toliau.
- Gerai, mes keliausime ir naktį, bet aš turiu eiti pirmas, kad nepaklysti kadangi naktis yra negailestingas priešas- susirūpinusiu balsu kalbėjo Bo.
Tęsėme mūsų kelione, o vedliu vėl tapo Bo. Žygiuojant per Niekados žemę jaučiausi užtikrintai, nes paskui mane žygiavo tobuli, nemirtingi kariai. Eidamas ir nesustodamas, greitai pasilenkiau, kad paimti smėlio nuo žemės ir juo uždengti ženklą kuriuo manę paženklino pati mirtis.
Aš nežinojau ką tiksliai darysiu pažvelgęs į Liuciferį, bet tikėjausi, kad nemirktelsiu pažvelgęs į tamsą.

38skyrius

Kelionė buvo ilga ir tyli, visa armija žygiavo žinodama, kad tai gali būti paskutinis šviesos žygis į pragarą. Ore tvyrojusi nerimą pertraukdavo tik retos karių kalbos ir dar retesni naujų šarvų ir sparnų pasirodymai. Kovinė dvasia regis buvo... tiksliau jos išvis nebuvo. Dauguma jaunų karių tik neseniai suvokia savo naują gyvenimą, greitai žūs, kare kurį netgi ne jie pradėjo, bet jie jį turi pabaigti.
Nežinojome kokia armija mūsų laukia už Triširacho vartų, nežinojome kaip baigsis paskutinis šio karo mūšis, mes nežinojome nieko, išskyrus tai, kad jeigu ne mes tada kas?
Dieną ėjome, naktį saugojome savo pozicijas, bet per visą kelionę mūsų niekas neužpuolė, niekas nestebėjo atrodė, kad mes vieni vidury Niekados žemės ir vienas dievas mums gali padėti.
Mano būrys, manau galėjau jį taip vadinti, žygiavo armijos gale kaip ir aš su Mezujum dar visai neseniai, nes armijos užduotis buvo suteikti mums laiko ir suteikti šviesai viltį laimėti.
- Galamarai, apie ką galvoji? - tarė Mezujus
- Apie tai, kad mums nepavyks ir kas mūsų laukia, kai mirsime...
- O aš galvoju, kaip tu šauniai atrodysi su savo sparnais ir tai, kad aš pagaliau išvysiu Teisėją ir netgi ceremoniją kaip jį įšventina-optimizmo pilnais žodžiais kalbėjo Mezujus.
- Plepat apie mūsų laukiančia pergalę? – iš už galo prabilo Šarto.
Man buvo labai nesmagu, jog regis aš vienas, neesu kupinas optimizmo, ir regis aš vienas, bijau mirti, nors ankščiau kalbėjau kitaip.
- Aš paprašiau generolų, kad man būtu leista parklupdyti Liuciferi ant kelių, bet žinokit, kad tai yra kiekvieno iš jūsų pareiga, nes aš netikiu savo jėgomis.
Užmetė savo rankas iš kairės ir dešinės Mezujus su Šarto man ant pečių ir mėgindami mane pralinksminti vienu metu sušuko:
- Nebijok.
- Baimė mus verčia silpnais ir nieko vertais padarais. Baimė sukausto kojas, kai reikia žengti lemiamą žingsnį. Baimė yra padėjusi laimėti tik tiems kas jos nepaisė-užtikrintai kalbėjo Mezujus.
- Manau tu labai nori gauti savo sparnus, o šarvus gal net dar stipriau- kalbėjo Šarto trankydamas į savo šarvus. - ir jeigu tu įsigudrinai mums vadovauti, gal pasisemtum truputi daugiau optimizmo?
Nuliūdusį veidą pakeitęs šypsena tariau:
- Tegul mirtis mus bučiuoja į lupas, o mes vis tiek juoksimės tegul Liuciferis vagia mūsų sielas, bet mes niekada nepasiduosime, tegul mes mirštam kaip būrys, nes gyventi mums jau atsibodo.
Žodžiai gal ir nudžiugino Šarto su Mezujumi, bet tuo pačiu metu armija sustojo, nes generolai jau pamatė tai link kur mes taip ilgai žygiavome..

39skyrius

Bo vedė mus per tamsą kaip ir žadėjo, ir vienas žingsnis lyginosi tūkstančiui, o viena naktis tūkstantmečiui. Švintant mes su Ineku užsimerkėme, nes manau, kad tas kas pamato tamsos tiesiama kelia iškarto bučiuos mirtį į lūpas, nes tai mirusiųjų kelias.
- Atėjome-tarė Bo.
Atsimerkiau ir pamačiau tolumoje juodus kaip naktis vartus. Lėtai, bet disciplinuotai žygiavome vartų link. Aš žinojau ko laukti, bet nemanau, kad net nemirtingieji tikėjosi kažko panašaus.
Atsidūrę tiesiai priešais vartus aš neskubėjau traukti rakto, o pusiau atsisukęs į karius tariau:
- Nebijokit, nejudėkit ir pasitikėkit manimi, viskas baigsis greitai ir gerai.
Danguje suspindėjo šarvų blizgesys ir lyg krentanti uola tarp mūsų ir vartų nusileido demonas, kurio šis pasaulis dar nėra regėjęs.
Penkių metrų milžinas su keturiomis rankomis keturiais kardais ir pora sparnų. Iltys kyšančios iš uždarų nasrų, keturi susirietę ir du išsikišę į priekį ragai, bei trys akys žvengiančios į mane ir juodi šarvai kurie regis patys sėjo aplink save tamsą. Padaras stovintis priešais manę neturėjo vardo ir tai buvo toks pats vartų saugotojas kaip danguje buvo Lumas.
- Žengę į Triširacha mirsite, pasilikę čia mirsite, jūs neturite išeities, nes Liuciferis aiškiai davė nurodimus dėl svetimšalių ne pragaro sielų- grėsmingai kalbėjo bevardis.
Bo su savo likusiais kariais žengė žingsnį į priekį aiškiai duodami suprasti, kad jeigu reikės jie akimirksniu nudobs prieš juos stovintį demoną.
Kairę ranką sustabdęs Bo atsisukau į Demoną ir jau kalbėjau aš:
- Demone, aš žinau, kad tu neturi vardo ir nemėgink to neigti- po mano žodžių demonas akyse atsirado nedidelė nuostaba, bet kalbėjau toliau. – Tik mano dėka Liuciferis gavo bevardi karį, kuris saugo pragaro vartus lygiai taip pat kaip yra saugomi rojaus vartai. Tavo kūne mano pasmerktos sielos ir aš žinau visas tavo nuodėmes.
Demonas grėsmingai žengė vieną žingsnį manęs link ir ištiesęs du kardus savo kairėmis rankomis sušuko:
- Kas tu manai esąs, kad gali mane teisti?
Nė sekundės nesuabejojąs jau žengęs žingsnį link demono aš sušukau:
- Aš buvęs Teisėjas ir mano dėka Liuciferis gavo tave, todėl tu turi paklusti tiek man, tiek Liuciferiui- suvokiąs, kad per daug pasikarščiavau žengiau žingsnį atgal ir nusiraminęs kalbėjau toliau. – Žinoma tu gali nužudyti manę ir tuos kurie seka paskui, nes kova tarp manęs ir tavęs man jau pralaimėta, bet argi nenori sužinoti koks likimas būtų jeigu šioj kovoj tavo, o ne mano siela pražūtu?
Mano žodžiai privertė demoną stipriai susimąstyti ir jam žvelgiant į savo kardus jo akyse pradėjo degti abejonės ugnis kuri greitai suės visus pažadus ir pareigas.
- Mano pareiga... -neužtikrintai kalbėjo demonas.
- Tavo pareiga paklusti sau, o ne klausyti kažkieno nurodimų- pertraukęs demoną ėmiau ant jo staugti.
- Nors aš šiam pasaulyje ne taip jau ilgai ir nežinau atsakymų į daugybę klausimų, bet nežadu išduoti pragaro ir paties Liuciferio...
Paėmiau kardą ir įsmeigiau jį priešais save.
- Liuciferio karalystės dienos eina į pabaigą aš tau tai galiu prižadėti ir dar tai, kad tu busi laisvas savo valiai ir visas pasaulis bus tau atviras, nes saugodamas šiuos vartus daug atsakymų negausi.
Pažvelgęs į manę tada į Bo ir likusius karius demonas atsiklaupė tada vienu šuoliu atsidūręs ore, dingo dangaus platybėse. Bo žengė priešais manę ir paklausė:
- Kodėl tu mums tiesiog nedavei įsakymo jo nužudyti?
Žiūrėdamas į dangų ir stebėdamas dingusį siluetą tariau:
- Todėl, kad neįmanoma nužudyti to kas neturi vardo, nes pati mirtis nežinos ką pasiimti. - pažvelgiau į Bo. – Mes su Liuciuferiu tuo pasirūpinom jis žinojo ko nori.
Bo pažvelgė į viršų.
- Nori pasakyti, kad jis būtu mus nugalėjęs?
- Ne, bet mes jo taip pat niekada nebūtume nugalėję, o kautis amžinoje kovoje aš nesiruošiu- ramiu balsu atsakiau į Bo klausimą.
Apėjęs Bo po kelių žingsnių atsidūriau priešais Triširacho vartus ir savo rankoje jau stipriai laikiau kalvio man duotą raktą. Apžvelgęs milžiniškus vartus pamačiau vietą į kurią man reikia įstatyti raktą.
Vos raktui atsidūrus savo vietoje, jis virto dulkėmis, o vartai pamažu pradėjo atsivedinėti ir iš miesto pusės padvelkė kvėpavimą stingdantis šaltis, kuris sustingdė mane, bet davė progą kariams giliai įkvėpti, nes sklindantis mirties kvapas jiems buvo prie širdies.

40skyrius

Daugumą karių aplankė jų gyvenime dar nejausta baimė. Kariai vedami pareigos greitai buvo tvarkingai surikiuoti pasiruošia neišvengiamybei.
- Jeigu mes nelaimėsime šios kovos ši diena niekada neįeis į istoriją, nes jos daugiau nebus, o jau esama istorija tamsa sunaikins-garsiai šaukė vienas iš generolų mėgindamas įkvėpti, kovinę dvasia praradusius karius.
Stovėdami per kelis šimtus metrų nuo dar užsivėrusių vartų generolai pirmieji savo rankose sugniaužė savo kardus ir sušuko:
- Triširachas tuoj puls po mūsų kojomis.
Tarus šiuos žodžius vartai pradėjo lėtai, bet grėsmingai atsidarinėti. Iš Triširacho pusės pasklido kaulus kaustantis šaltis kuris privertė daugumą karių žengti žingsnį atgal.
Prasivėrus durims iš Triširacho išėjo Gvradonų būrys kuris iš tiesu buvo strėlės smaigalys, nes už savęs vedė nesuskaičiuojamą armiją. Vienas iš Gvardonų prakalbo:
- Generolai kiek kartų jūs jau esate stovėję kiek už šių vartų, kiek prieš juos, bet šis kartas bus paskutinis Liuciferis davė mums žodį.
- Jūs esate tokie patys kvailiai kaip ir buvote, ir niekas nepasikeitė tik tai, kad dabar jūsų yra kiek daugiau- pykčio kupinu balsu šaukė Juokdarys.
Gvardonų užnugaryje pasirodė tūkstančiai demonų, visi su sparnais, visi su šarvais, visi pasiruošia žudyti.
Generolai sugniaužė savo likusiose rankose skydus ir visi vienu metu sušuko:
- Už šviesą.
Tokie žodžiai pradėjo žūtbūtinę kovą kurioje bus nuspręstą kas stipresnis dangus ar pragaras.
Akimirksniu į dangų pakilo mūsų generolai ir visi demonai su Gvardonais priešakyje. Elitiniai kariai kovėsi ore o paprasti pėstininkai tokie kaip aš kovėsi ant žemės. Dangų užtemdė visų demonų ir angelų šešėliai ir privertė likusius ant žemės kautis, po šešėliu. Ore esantiem angelams sekėsi neblogai ir demonų gretos mažėjo ir oru mūsų kariauna po truputi slinkosi miesto link. Likusiems ant žemės kautis sekėsi ne taip gerai, bet atėjus tinkamai akimirkai centre esantys kariai buvo praskirti nusileidusių angelų kurie juos pakėlė į orą, o užnugaryje esantys milžinai atstatę skydus pradėjo bėgti miesto link skindami kelią paskui juos bėgantiems kariams su šarvais. Kautynės buvo didingos, bet reikalavo daugybės aukų, netgi ir niekuo dėtų. Angelai ar demonai pražuvę danguje savo šarvus palaidodavo ant žemės ir kartais, net karių gyvybės kaina, ant kurių nukrito žuvusių angelų ar demonų šarvai.
Šoninės pozicijos laikėsi kiek silpnai, bet jeigu sugebėtume užimti įėjimą tada lengviau susidorotume su priešais esančiais armijos pašonėje. Milžinai tvirtai laikė priekines pozicijas, bet šmėklos taip pat rodė aršų pasipriešinimą tačiau mūsų generolams sekėsi neblogai žudyti pragaro elitą ir mažinti Gvardonų gretas.
Pakerėtas vykstančios kovos viršuje negalėjau atplėsti akių nuo žūstančių angelų ir demonų. Kartkartėmis keli angelai ar demonai krisdavo žemyn nužudyti kokį lengvai pasiekiamą priešą ar žūti mėginant.
Kova jau tesėsi valandą ir šviesa kiek pasistūmėjo pergalės link, bet pabaiga dar buvo už kalnų ir už daugybės mirčių. Tik mirties dvelksmas nė sekundei neapleido mūšio lauko, nes Mirtis tikrai buvo šalia.
Kiek pagerėjus situacijai ore Mezujus sugriebė mane už vienos rankos, o Šarto už kitos ir sušuko:
- Dabar mūsų metas.
Milžinams skrendant priešakyje ir tiesiant mums oro tiltą likęs būrys skrido šonuose ir saugojo mus iš ten. Vos pakilus po minutės žuvo pirmasis milžinas. Artėjant pagrindinio oro mūšio link judėjimas darėsi vis lėtesnis, bet milžinai nė nemėgino sustoti ar pakibti vienoje vietoje nesistumiant link miesto.
Iš šono priskrido Juokdarys ir piktai sušukęs: -
- Nėra laiko skintis kelia kaktomuša.
Sugriebė manę už rankos kurioje pradanginau kardą išsuko mane ore ir prieš paleisdamas tarė:
- Atsuk skydą.
Metęs manę demonų sambūrio link Juokdarys manę pavertė strėle skriejančia kiaurai priešų pozicijas, o mano skydas ginė mane nuo kokio nors pavojaus, aštrių priešų dantų ar mirtimi dvokiančių kardų
Skridau tiesia ir greita trajektorija iki tol kol neatsitrenkiau kaktomuša į Gvardono krūtinės šarvą ir akimirksniu sustojąs, bei sekundei pakibęs ore, pradėjau kristi žemės link, tiesiai į šmėklų jūrą esančia po manimi.
Nukritau tiesiai ant nieko neįtariančių priešų ir net kelsi sutraiškęs nužudžiau. Palietęs žeme akimirksniu atsistojau ir sugriebęs kardą pradėjau nevaldomai suktis taip išsikovodamas sau erdvės kvėpuoti ir gal gyventi.
Šmėklos atšoko nuo manęs ir suabejojusios jau norėjo pulti manę, bet aštuoni milžinai nusileidę iš viršaus sudarė gyvą sieną aplink manę, o Maldininkas grietai atsidūręs šalia manęs vėl pakėlė mane į orą.
- Atgal, atgal. Tarp milžinų greitai-šaukė link mūsų skrendantis Mezujus.
Akimirksniu atsidūrę vietoje kur nukritau ant žemės pamatėme nepakartojamą vaizdą. Milžinai kovojo dėl mūsų saugumo ir neprileido šmėklų, o iš dykumos pusės artėjo visa armija grifų kaip aš apie juos galėjau pamiršti...
Angelai greitai pakilo aukščiau negu buvo iki tol, o grifai taranuodami priešus pasiekė mieto vartus ir net keli iš jų atsidūrė Triširacho prieblandoje.
Mano veide atsirado šypsena kuri greitai virto pasibaisėjimu, nes pamiršau apie pragaro kavaleriją... į miestą įsiveržusius grifus iš jo išstūmė drakonai laikydami grifus savo nasruose. Iš miesto pakilo šimtai drakonų ir greitai įgijo pranašumą ore. Kova tarp grifų ir drakonų buvo su aiškia pabaiga, tačiau tikėtis liko tik geriausio, nes į orą mes jau nekilsime, nes ten mūsų laukia mirtis.
Klodami kelia per šmėklų armija milžinai neblogai tvarkėsi su šia užduotimi tačiau iš dangaus ant žemės nutūpė vienas drakonas iškarto nubloškęs visus milžinus į šalį ir du net žuvo. Maldininkas nieko nelaukdamas peršoko mane ir tiesiu taikymu veržėsi link drakono ir nė akimirkai nesuabejojęs įsitvėrė drakonui į ragą. Besiblaškydamas drakonas nubloškė daug šmėklų, o mūsų milžinai tuo tarpu buvo nepajudinami kaip uola ir atstatę skydus laukė tolimesnės įvykių kloties.
Drakonas iš visų jėgų mėgino nukrapštyti Maldininką nuo savo galvos. Maldininkas mėgino įsitaisyti patogiau, kad savo kardu persmegti drakono kaukolę. Nulis emocijų spindėjo Maldininko veide ir regis toks neapsakomas šaltumas leido drąsiai jaustis ant drakono.
- Baik terliotis su tuo drakonu kol jis nepasiėmė tavo plunksnų- mano užnugaryje besikaudamas šaukė Mezujus.
Atsisukau į Mezuju ir tuo metu pagavau šmėklos skydą savo galva. Kritau, bet tikėjausi greitai atsistoti. Atsidūręs ant savo nugaros plunksnomis pajutau kokia žemė iš tiesų šalta ir pamačiau kas vyksta virš mūsų galvų. Sekundei užsisvajojau, o šmėkla kurios skydas mane kliudė nesudvejojus puolė link manęs juk aš buvau lyg žuvis potvynio bangos išmesta į krantą.
Gyventi noriu labiau negu mirti ir niekas neprivers manęs dėl to persigalvoti.... iškėlęs kojas jas nukreipiau į šoną ir suktu judesiu, ir pakeltu dulkių debesiu atsistojau ant savo dvejų kojų, kardą nukreipęs į šmėklą kurios jau ten nebuvo.
- Likimas iš manęs tyčiojasi ir juokiasi garsiau negu kas gali įsivaizduoti... - sau tyliai panosei sušnabždėjau.
Žinojau, kad toji šmėkla kuri tuoj manę nužudys yra už mano nugaros kiek dešiniau, bet jos pasiekti aš jau nespėsiu ir jos kardas bus greitesnis už manę. Mirti nudurtam į nugarą? Apie tokia mirti niekada nemąsčiau todėl žinau, kad ji manęs taip ir neužklups.
Pradanginau savo skydą ir kardą, ir šokau į viršų kiek turiu jėgų. Angelai, drakonai, demonai ir Gvardonai buvo sutikti mano kelyje, bet galiausiai pakilęs į aukščiausią skrydžio tašką įsitvėriau pro šalį skridusio grifo nagų. Laikydamasis už grifo skridau miesto link ir nežinojau ar dar ilgai aš skrisiu, gal mane jau nužiūrėjo priešas šiame skraidančiame mirties debesyje. Nedvejojau ir užsiropščiau ant grifo nugaros, jis tik akies krašteliu žvilgtelėjo į naująjį raitelį ir keliais sparnų mostais padidino savo skridimo greitį. Pasijutęs raiteliu viena ranka mėginau laikytis už grifo, kad netikėtai nepalikti jo nugaros, kita ranka jau su kardu joje mėginau pats vienas laimėti karą.
- Mano draugę padėk man, nuo to daug kas priklauso-kapodamas priešų galvas mėginau įkalbėti grifą.
Grifas išgirdęs šiuos žodžius tik pakeitė skridimo krypti ir ji buvo man nepalanki.
- Ne, Ne, Ne grife klausyk man reikia į miestą todėl netolk nuo jo vartų- šaukiau ant grifo nepatenkintas jo pasirinkimu. - Tučtuojau trauk miesto link maldauju tavęs....
Maniau įkalbėsiu grifą gailesčiu, bet jis tik mestelėjo savo galvą į tą pusę į kurią mes būtume skridę jei jis nebūtų pakeitęs krypties. Dešimtys drakonų krisdami regis iš pačių debesų padarė oro tuneli daugybės mano bendražygių gyvybių sąskaita. Aš pažiūrėjau į grifo akies kraštą tada vėl į drakonus ir užgniaužęs menkavertiškumo jausmą savyje sušukau:
- Pripažįstu tavo akis budresnė už mano, bet dabar man reikia pakliūti į miestą.

41skyrius

Žvelgdamas į vienus iš dvejų vartų šiam pasaulyje įspėjau Bo:
- Kai įžengsime į miestą pamatysime tik dykinę ir uolas tolumoje jose ir apsistojusios sielos. Drakonai bus toli todėl dėl jų pergyventi nereikia bent jau man. - ištiesiau ranką į dešinę. – Iš dešinės mus puls trys Gvardonai ir šimtas šmėklų tai standartinė sargyba manau ji neturėtu būti didesnė. Liuciferio rūmai į kuriuos mes žygiuosime bus už kelių kilometrų tiesiu keliu tiksliau jokio kelio nebus.
Bo su didžiule abejone akyse pažvelgė į manę ir paklausė:
- Tu buvai dažnas svečias?
- Čia apsilankius netgi vieną kartą tai jau yra vienu kartu daugiau, negu reikia...
- Galamarai, mano kariai yra nemirtingi mums nebus daug bėdų kovojant...
- Bėdos užgrius ne jūsų, o mano pečius- pertraukiau Bo. – Kai įžengsiu į Liuciferio rūmus jūs nesugebėsite atidaryti durų, nes pats Liuciferis jums to neleis ir tikiuosi aš viduje atsidursiu bent su Ineku.
Pabaigus dėstyti instrukcija vartai jau buvo pilnai atsidarę ir reikėjo žengti kelis žingsnius, kad atsidurti Pragare.

42skyrius

Grifas galingu vienu sparno mostu atsidūrė tiesiojoje link vartų, bet mums dar reikėjo įveikti nemažą atstumą ir paaukoti nevieną gyvybę.
Turiu pripažinti grifas tobulai sklandė ore ir regis buvo nepranokstamas.
- Žinok niekada neįsivaizdavau, kad į pragarą papulti bus taip sunku... juk aš jau miręs...
Kelis kartus padarius kilpą kartą staigiai sustojus ir du kart siekus žemę mes su grifu jau buvome prie pat vartų. Gvardonai štai kas saugojo vartus ir manau tokia sieną sunkiai įveikiama, net su grifu tarp kojų.
Nežinau kodėl, bet keli Gvardonai pamatę mane ant grifo paliko savo oro rikiuotę ir pradėjo mus gaudyti norėdami tik pribaigti.
Lanksčiai manevruodamas tarp kovojančių ore grifas mėgino nusikratyti mus sekančios uodegos, bet Gvardonai buvo greiti ir užsispyrę. Kelioms minutėm prabėgus nuo persekiojimo pradžios užnugaryje liko tik du Gvardonai, bet jie jau buvo priartėja prie mūsų pernelyg arti.
Galėjau šokti nuo grifo ir jeigu pasiseks nukirsti bent vienam Gvardonui galvą, taip jį pribaigdamas, bet ką būčiau daręs su antru.
Apsižvalgiau ir pamačiau, kad mes vėl prie pat vartų ir, kad dabar skrendame tiesiai į juos, bet Gvardonų gretose dabar yra kelios skylės. Grifas iš visų jėgų mėgino skristi kuo greičiau, bet tapati darė ir  priešai. Grifas atsidūręs per keliolika metrų staigiai kirto per stabdžius taip manę sviesdamas į pragarą, o save pasmerkdamas mirčiai.
Lygiai taip pat kaip ir manę sviedžiant Juokdariui atstačiau savo skydą į vartų pusę ir tikėjausi nepajusti Gvardonų ašmenų savo plunksnomis. Gyvą sieną įveikiau nepraradęs nė vienos plunksnos, bet supratau, kad mano skrydžio energija baigiasi ir aš skaudžiai krisiu tėkšdamasis į žemę.
Patekęs į miestą atsidūriau siaubingoje ir grėsmingoje prieblandoje su raudonu kraujo atspalviu.
Nustojau skristi ir pradėjau kristi. Mačiau kaip žemė grėsmingai artėja ir uolėtas paviršius atrodė visai manęs nelaukia. Pastarąjį kartą kritęs panašioje situacijoje kritau į smėlį, o uolos manę galėjo pribaigti. Aš buvau kaip paleistas skęsti akmuo į jūros dugną, bet kol nepasiekiau dugno dievai manęs negalėjo apleisti.
Žemei negailestingai artėjant mano kritimas buvo sustabdytas ir kai pakėliau akis pamačiau besišypsanti Šarto.
- Manai mes tave jau palaidojom? - Juokėsi Šarto. – mes tik kiek užtrukome kol tave suradome šiame chaose.
- Prieš tvarką turi būti chaosas, mano drauge, jis turi būti – garsiai sušukau stipriai įsitvėręs Šarto už rankos.
Mūsų pašonėje atsidūrė Mezujus ir jis tarė:
- Maldininkas bus mūsų vedlys, o milžinai gins mus iš užnugario likę skris tavo pašonėje, Šarto tegul mus lydi pats dievas jei mums teks susitikti su Velniu.
Manau Liuciferis laukė draugijos ir buvo pasiruošiąs, bei turbūt laukė pačios angelų kariaunos. Mezujus, Urtas, Gernas, Kopas, Šarto ir tik penki milžinai gal ir nepriminė nesustabdomos kariaunos, bet kam reikia armijos kai reikia tik nukirsti gyvates galvą.
Skrisdami prieblandoje matėme tik savo nosies galą ir blankia raudoną šviesą iš apačios, visa kita buvo paslėpta nuo dangaus karių.
- Liuciferio rūmai jeigu mes nenukrypome į šoną turi būti tiesiai priešai mus ir kai priartėsime pakankamai arti migla dings. – Kalbėjo Mezujus. – tik kartą koviausi Liuciferio rūmų prieangyje, bet tokios kovos ir tokių rūmų niekada nepamiršiu.
Kalbant Mezujui migla sklaidėsi, bet raudona spalva vis stiprėjo ir akyse dingus miglai priešais mus išdygo Velnio irštva.

43skyrius

Pirmas įžengiau į miestą ir luktelėjau kol tai padarys likę kariai. Kai apsižvalgiau pamačiau, kad jokios miglos nėra, nes tamsoje mačiau kaip niekad puikiai, bet tai ką pamačiau manę nustebino taip kaip niekas per mano ilgą egzistavimą dar nėra to padaręs.
Pirmą kartą atsidūręs pragare mačiau tik dykinę nusėta karo randų ir ištisa išdeginta žemę be gyvybės ženklų. Dangus ir pragaras skyrėsi kaip diena ir naktis.
Pamatęs pragarą šį kartą nepatikėjau, kad žvelgiu į tapati miestą kurio čia niekada nebuvo. Plikas uolas ir išdegintus laukus pakeitė pastatai, šventyklos ir aikštės, tai buvo naujai gimęs miestas.
Stovėjau netikėdamas ką matau, bet tolumoje pamačiau tai, ką ir norėjau išvysti-Liuciferio rūmus.
Man už nugaros pasirodė Bo su Ineku ir vienu metu paklausė:
- Tai pragaras?
- Ne mano draugai, tai Triširachas. Miestas kokį įsivaizdavo Liuciferis nuo pradžių pradžios.
Pastatai buvo gluminančios juodos spalvos, o akmenimis grįstos gatvės kraujo raudonumo. Manau čia nieko keisto, nes jos visos vedė link Liuciferio rūmų kurie pastatyti iš raudonos uolos kuri sėjo mirtiną baimę.
- Kur visi kariai? - Paklausė Bo.
- Jie viduje ir jie mus stebi. Manau Liuciferis žino kas jūs tokie ir nenori veltui eikvoti sielų kurias taip kruopščiai kaupė.
Atsisukau į Bo ir ilgai žiūrėdamas jam į tuščias akis prakalbau:
- Bo, prisiek man dėl vieno dalyko.
- Galamarai, aš tau negaliu nieko prižadėti, bet galiu pasistengti padaryti viską kas mano galioje.
Žengiau pirmą žingsnį gatve, nes jau kurį laiką stovėjome lyg įbesti. Pradėjęs eiti tariau:
- Jeigu dabar manę nužudys, išžudyk visą Triširachą kitaip Liuciferio nesustabdyti. Jis bijo tik manęs ir mėgins sustabdyti mus bet kokia kainą.
- Nori, kad nevienas karys nepaliktu šio miesto? Tebūnie jei tai bus tavo paskutinė valia, bet jeigu tu mirsi mes taip pat mirsime ir vėl atsidursime Mirties buveinėje- Tarė Bo.
Saugodamiesi kiekvieno pastato kiekvieno lango lėtu žingsniu įveikinėjome regis galo neturintį kelią. Raudonas kelias nebuvo toks ledinis kaip viskas kas mus supo. Būdamas basas jaučiau malonia šilumą ir dėl to nebuvo taip baisu eiti, net pas pati Liuciferį.
Eidamas gatvę žiūrėjau tik žemyn, o pakėlęs akis tučtuojau sustojau, nes priešais stovėjo demonas kuris laikė savo kardą ir skydą, bei žiūrėjo tiesiai į manę savo raudonomis akimis.
- Galamarai, aš esu Mirtubas ir esu įpareigotas jeigu tu įžengsi į miestą perduoti tau žinią. Liuciferis tau siūlo išeiti ir pasiimti savo karius, tada jis daugiau niekada nepaliks miesto sienų ir daugiau nebus nė vieno karo ir šias žemes aplankys amžina taika- užtikrintu balsu kalbėjo demonas. – Mes visada norėjome tik atstatyti savo miestą, o kadangi tu mums labai padėjai mes nenorime atimti tavo gyvybės. Apsisuk ir palik mūsų miestą tada...
Nespėjus Mirtubui pabaigti savo sakinio, kaip sviedžiau kardą į jo krutinę papuošdamas raudoną kelią kaulų krūva.
- Liuciferis iš manęs atėmė sparnus, tai daugiau negu kas galėjo iš manęs atimti ir kvaila po to mane gąsdinti mirtimi...
Mano žodžius lydėjo šarvų ir žingsnių šurmulys. Iš langų ir durų pradėjo veržtis šimtai karių. Vieni šoko iškarto į kova kiti lėtai žygiavo link mūsų.
Kardas kurį sviedžiau į demoną buvo toli, todėl stovėjau lyg uola žinodamas, kad Bo su savo kariais net neprašomi akimirksniu pradės žudyti kiekvieną kuris drįs žengti manęs link.
Aplinkui mane užvirė didžiulė kova, bet aš ryžtingai žengiau toliau. Ėjau negreitu žingsniu, o kariai skynė man kelią. Demonai, šmėklos ir net Gvardonai buvo bejėgiai prieš Mirties karius. Matant vaizdą kaip prieš dabar jau mano karius krenta visa pragaro armija man taip pat buvo džiugu matyti, kad Inekas taip pat neatsiliko nuo visų ir dažniausiai šokdamas į orą draskė demonus kurie veržėsi į mūsų erdvę.
Sugriebiau kardą, bet nekirtau nė vieno kirčio, o tiesiog laikiau kardą eidamas toliau.

44skyrius

Raudoni rūmai, Liuciferio namai ir mūsų pražūties vieta. Netikėjau, kad mes jau taip arti Liuciferio. Kartais sutinki daryti dalyką manydamas, kad toji diena niekada neišaus, bet ji visada ateina ir tik stiprieji jai būna pasiruošia.
Šarto skrisdamas kiek susvyravo kaip ir likę būrio nariai tada Šarto tarė:
- Apačioje manau bus bent vienas drakonas ir tuzinas Gvardonų kitokios apsaugos aš net neįsivaizduoju Liuciferio prieangyje.
Mezujus apskridęs ratu atsidūrė mano pašonėje ir prabilo:
- Mes laikysimės už rūmų sienų. Net pats Liuciferis nemėgsta kompanijos todėl rūmai bus tušti ir tu jį ten surasi pirmiau negu jis tave- Mezujus sugniaužė kardą savo rankoje ir kalbėjo toliau. - Kai mes galėsime iškarto pulsime tau padėti ir veršimės į vidų.
Tyliai ir kantriai klausiausi Mezujaus, nes mano žodžiai jau nieko nepakeis todėl man liko tik klausytis. Tą akimirką kai klausiausi Mezujaus manyje kažkas pradėjo keistis pradėjau jaustis kitaip negu visada. Mačiau kaip Mezujaus žodžiai lėtai skrieja per orą ir koks yra sunerimęs Maldininko kvėpavimas. Akimirkai man tapo nusispjauti ar Liuciferis sudraskys mano kūną greitai ar lėtai.
Rojaus Teisėjas buvo labiausiai geidžiama ir gerbiama pareigybė. Gal aš troškau tapti dievu, gal tai buvo dėl to, kad aš tiek mažai žinojau apie viską kas dedasi aplinkui. Žmoniją į priekį vedė nežinios baimė ir kiekvienas atrastas ar išrastas dalykas tai buvo paslėptas noras žinoti, manau jis išlieka net po mirties.
Būrys nusileido ant kietos žemės ir iškarto sustojo lanku aplink rūmų vartus. Vartai buvo trijų metrų dviejų durų kaustyti kaulais. Milžinai atsistojo kraštuose, o likę tiesiai prieš duris ir mane.
Priešais mus ant žemės su milžinišku trenksmu nutūpė drakonas su raiteliu ant nugaros ir suriaumojo kaip tik drakonai moka. Šalia drakono praėjus kelioms akimirkom nutūpė ir keli Gvardonai, vėliau ir keliasdešimt šmėklų. Aš net pamaniau, kad man viduje bus lengviau negu būriui čia.
Netaręs nė žodžio nepalinkėjęs sėkmės aš tiesiog užsisukau ir užtrenkiau už savęs vartus.

45skyrius

Ėjome kelias valandas ir už savęs palikome daugybė kaulų ir nesuskaičiuojama galybę šarvų. Priešai dar nesuprat, o kad kaunasi su nemirtingais kariais.
Atsidūrę jau prie rūmų vartų pamatėm kaip atsidaro vartai lyg kviesdami mus vidun. Tai pamatęs Bo nužudęs šmėklą, atsisuko priėjo prie manęs ir įsmeigė mano kardą.
- Manau dabar laikas grąžinti daiktus šeimininkams- Kalbėjo Bo.
Aš tik stipriau sugniaužiau Bo kardą turėdamas jį pašonėje ir kraipydamas galvą tariau:
- Ne. Aš dar kurį laiką pasilaikysiu tavo kardą, o tu turėk šį. Kada man reikės mano kardo aš pašnibždėsiu savo šešėliui apie tai ir laikyk tai, atidarytomis durimis- greitai berdamas žodžius kalbėjau su Bo.
Pažvelgiau į Ineką ir jis aiškiai supratęs mano žvilgsnį pirmas žengė į Liuciferio rūmus, o aš žengiau paskui.
Mano antrajai kojai įžengus į rūmus vartai užsitrenkė aiškiai duodami suprasti, kad daugiau niekas į rūmus nepateks. Rūmuose liko trys sielos ir jos spręs visų likusiųjų likimą.
Pradėjom klaidžioti po rūmų labirintą, nes sienos čia nestovi vietoje ir jos turi akis.
- Inekai, tau baisu? -paklausiau Ineko.
- Mes atėjome į paties Velnio namus, patys atėjome į pragarą, mes patys ieškome savo mirties, tad jeigu klausi ar man baisu tada žinok... - Ineko akys nukrypo į mane, - Ne.
-Liuciferis, nėra toks bebaimis kaip tu gali pamanyti. Kiekviena siela turi baime, kiekvieną sielą kankina troškulis ir nepamiršk, kad mes visi jau kartą esam mirę.
- Galamarai, sakyk tu juk jau kartą nugalėjai Liuciferi jeigu buvai Teisėju... kaip tu nugalėjai pati Liuciferį?
Kurį laiką išgirdęs Ineko klausimą ėjau tyloje kurią drumstė tik mūsų žingsniai.
- Inekai, žinok, kad pastarąjį kartą aš nenugalėjau Liuciferio todėl dabar ir esu čia. Esu pasiruošiąs ištaisyti klaidas numalšinti keršto troškimą ir užbaigti Liuciferio viešpatavimą- pradėjau greitai kvėpuoti gniauždamas viduje pykti. - Kiekvienas kardo mostas tiek čia, tiek gyvųjų pasaulyje kūrė istoriją, kiekviena mirtis tapo tos pačios istorijos dalimi. Mėginau kurti teisingą istoriją, nepraliejąs tam reikalingo kraujo, bet sukūriau baisiausia istoriją kurios sielos niekada nepamirš....
- Istorija apie Teisėją kuriam buvo atimti sparnai... - tyliai prašnibždėjo Inekas.
- Kai atėjau į šį pasaulį turėjau tik skydą kardą savo plunksnas ir sielą. Neturėjau tik trijų dalykų šarvų į kuriuos žiūrint sustoja laikas, sparnų kurie leidžia kojoms pailsėti nuo šaltos žemės ir tikslo, kad žinočiau ką darau gyvenime teisingai, o ką ne. Ant mano nugaros du nukirsti sparnai kaip priminimas, kad už viską, ankščiau ar vėliau, visada tenka mokėti visą kainą- kalbėjau ranka braukdamas per raudoną siena.
Inekas klausydamas manęs kiek atsiliko ir regis giliai susimąstė.
- Mano mirtis žemėje buvo lydėta daugybės ašarų, nes buvau karalius kuris valdė teisingai ir gailestingai. Atleidau savo sūnaus išdavystę, kai jis dėl meilės paliko sosto įpėdinio teisę, net atleidau kai gretimos karalystės valdovas užpuolė mano pasienio pilį kurioje viešėjo mano žmona ir niekas iš ten neišėjo gyvas- Inekas ranka trenkė į sieną jam iš kairės, -  aš tik kartą atsisakiau atimti iš savo tautos maistą kurį ji pati ir užaugino, ir kariai manim nusivylę pakišo mano galvą po kirviu. Girdėjau kaip verkia tauta, todėl kai išgirdau balsą nedrįsau nieko atsakyti. Savo gyvenimą pašvenčiau gėriui kurį supratau, todėl dėl išdavystės, šiame pasaulyje buvau toks negailestingas.
- Tamsa žinojo kokia neapykanta tūnos tavo sielos gelmėje po to kai gyvenimui atidavei viską, o jis nieko nedavęs spjovė tau tiesiai į veidą. Tu buvai išprovokuotas ir tapai ginklu tamsos rankose, bet dabar man reikia šio ginklo, kad įvykdyti teisingumą, nes žinau, kad tu pasielgsi teisingai- padėjau ranką ant aukšto Ineko peties.
Baigę klaidžioti ir stovėdami priešais duris be rankenos išsitraukėme savo kardus.
- Liuciferis žino, kad tiems kas stovi prieš šias duris rankenų nereikia...
Nieko nelaukdamas koja išspyriau duris.

46skyrius

Pradėjau žygiuoti rūmais ir kuo ilgiau aš jais žygiavau tuo jie man atrodė vis labiau pažystami. Nežinau kiek laiko klaidžiojau, bet nieko neradau tik beribius koridorius. Pradėjau eidamas gramdyti nagais sienas, bet mano nagai lūžo ir akimirksniu vėl išaugdavo tačiau jų paliktos žymės likdavo. Eidamas prieblandoje pradėjau pastebėti, kad mano nagų žymių vis daugėja ir daugėja tada pradėjau galvoje braižyti planą ir jame ieškoti išėjimo.
Galų gale pasukęs į naują koridorių pamačiau atvertas duris, bet nedrįsau manyti, kad jos atvertos man.
- Dangus kaunasi su pragaru ir tau taip pat atėjo laikas pakelti savo kardą-iš sienų pasigirdo šnibždantis balsas.
Stovėjau ir nejudėjau, bet išgirdęs kaip pačios sienos kalbasi su manimi ryžtingai žengiau pro duris.
Atsidūręs už durų slenksčio nepamačiau tai, ko tikėjausi, tik milžiniška menė didžiuliai langai kurie skleidė į vidų raudoną šviesą ir tolumoje spindinti balta sostą. Menė buvo tiesiog neapsakomai milžiniška, bet jos grindys ir sienos išdarkytos kovų, ir aplinkui mėtėsi šimtai šarvų. Plunksnos atsistojo piestu, kai pamačiau kiek daug šarvų randasi aplink manę ir kiek plunksnų įkalintos šioje patalpoje. Kelias sekundes žavėjausi šarvų piešiniais, bet žinojau, kad šie vaizdai gali kainuoti man gyvybę.
Neįtikėtinai lėtai ėjau mene ir jau stipriai laikiau kardą savo rankoje. Tuoj įvyks mano akistata su Liuciferiu jaudulys tiesiog draskė mano vidų, o gal tai buvo tiesiog primityvi baimė.
Artėdamas prie sosto pradėjau aiškiau matyti Liuciferio siluetą. Soste sėdintis demonas kairę ranką atrėmęs į galvą dešinės kojos čiurną uždėjęs ant kairiojo kelio, o dešinę ranką padėjęs ant stačiai ir tvirtai stovinčio kardo. Liuciferio krūtinę puošė raudonumu stebinantis šarvas kuris vaizdavo riaumojantį drakoną. Pats Liuciferio kūnas buvo raumeningas ir nusėtas žvynais, o iš galvos kyšojo tik keturi iš matyti buvusių šešių ragų.
Sustojau keliolika metrų nuo Liuciferio, nes nežinojau ko tikėtis. Luktelėjęs kol sukaupsiu pakankamai drąsos tariau:
- Kodėl visi drakonai yra mėlynos spalvos? -sušukau nesavu balsu.
- Kas gimė kaip gyvūnas ir mirė paragavęs ar išsitepęs žmogaus krauju, keliauja į pragarą, ir jų skiriamoji spalva nuo laiko pradžios yra mėlyna taip aš pažymėjau jų kilnumą-nesujudėjęs nė per plauką kalbėjo Liuciferis.
Per mano plunksnas nubėgo šiurpulys išgirdus ką pasakė Liuciferis, bet jis toliau nejudėjo. Įsidrąsinau klausti toliau:
- Buvo tavo ragai šeši, liko keturi, dviejų nematau, reiškias tu jų neturi-kalbėjau lyg kažkas kalbėtu už manę.
Liuciferis atsimerkė ir pamačiau jo baltas kaip plunksna akis. Paėmė demonas į ranką kardą ir jis atsistojo, o tada pamačiau jį visu trijų metrų ūgiu. Smalsumu degančiomis akimis jis žvelgė į manę ir tarė:
- Tavo įžūlumas nekainuos tavo gyvybės, nes ji jau ir taip prarastą, po tos akimirkos kai čia įžengei- Liuciferis pradėjo eiti ratu aplink mane. - Nematau ant tavęs šarvų ir iš nugaros kyšančių sparnų, tik plunksnas ir kardą. Nori pasakyti dangus iš visos savo kariaunos atsiuntė paprastą karį kurį galėtu nudėti eilinė šmėkla? O gal mano kariai jau išžudė visus ir tu likai paskutinis?
- Dangus nesityčioja iš tavęs ir aš stoviu šioje menėje, kad tu atsiklauptum prieš manę ant kelių...
Tarus šiuos žodžius tik spėjau pajusti kaip galingas spyris mane sviedžia toli į menės pradžią, nes priešais mane išnėręs Liuciferis pasipiktinęs mano žodžiais užtildė mane galingu spyriu į jau nekartą kentėjusią krūtinę.
- Tavo įžūlumas tik priartins tavo mirtį. Tu bent suvoki su kuo tu kalbi? Tu supanti, kad tu dabar esi pragaro vidury ir niekas tau čia jau nepadės....
Skaudžiai kritęs ir atsitrenkęs į gulinčius nepajudinamus šarvus atgavęs orientaciją atsistojau.
- Tau nebūdinga neatsakyti į klausimus, nesvarbu ar juos užduoda tavęs verti ar tie kurių tu tokiais nelaikai-vėl prabilau nesavu balsu.
Liuciferis vėl išniro priešais mane ir aš net nespėjau to pamatyti, nes regis jis padarė vos viena žingsni ir ėjo kiaurai prieblanda. Jis sugriebė mane už gerklės ir pakėlė priešais save.
- Vieną ragą sename kaip pats smėlis rituale paaukojau, kad mano nauji kariai neatsirastu vidury Niekados žemės, o gimtu ten kur aš panorau- dešine ranka kurioje laikė kardą prilietė savo ragus. - Antrąjį ragą aš atidaviau Giltinei, kad mano Gvardonai mirtu tik jų galvai, palikus jų pečius, kad taptu mano elitiniais kariais prieš kuriuos drebėtu visi.
- Pagerbei mane savo atsakymu... -vos prašnibždėjau pro stipriai sukastus dantis.
Liuciferis mane paleido vėl paguldydamas ant žemės. Greitai atsistojau, nes priešais mane stovėjo pats velnias.
Susikaupęs Liuciferis prabilo:
- Kas tu per vienas?
- Aš esu naujas Teisėjas.
- Tu? Juk netgi sparnų neturi.
- Aš Teisėju tapsiu kai prieš mane ant kelių atsiklaupsi.
- Mane ant kelių per tiek metų tik Panacėjas sugebėjo parklupdyti. Apsižvalgyk kiek čia ilsisi šarvų, o tu netgi jų neturi.
Dar kartą apsižvalgiau, kad vėl apžvelgti šarvų kapines ir pamačiau jau pažystamus šarvus.
- Tai Panacėjo šarvai... tu jį nužudei? -pradėjau staugti ant pačio velnio.
- Jis mėgino sugriauti nusistovėjusią tvarką. Jis puolė aš gyniaus viskas natūralu.
- Tu atėmei šviesos šansą laimėti...
- Juk tu esi čia, kaip naujas Teisėjas- Liuceferis garsiai nusijuokė. – O nemanot, kad atėjo laikas viską keisti? Aš tausojau kiekvieną senąjį demoną ir kaupiau nenugalimą armiją kuri viską pakeis. Žinai kiek man teko laukti tokios karo eigos? -  Liuciferis šaukė iškėlęs kardą į viršų.
- Tavo armija dabar kaunasi prie Triširacho vartų ir turbūt triuškina dangaus kariauna, bet juk vienas karys yra čia.
- Ha juk reikėjo sutekti dangui šansą...
- Dievo vardan tu atsiklaupsi ant savo kelių ir pripažinsi, kad šviesa dar kartą nugalėjo. Liuciferi jeigu tai trokšti laimėti sakyk bent žinai kaip tau šį karą laimėti?
- Manau išžudyti visus dangaus karius bus puikus ėjimas...
- O jeigu nepadės? Kas jeigu link septynių kryžių sielos toliau judės? Beto kryžius dabar saugo Lumas.
- Parklupdysiu septynis generolus prieš save ir jie pripažins, kad pergalę šį kartą švenčiu aš...
- Generolai niekada nepripažins tamsos kaip šio pasaulio dominuojančios jėgos.
- Aš ne tamsa. Atmink. Tamsa įkalinta šešėli, o aš esu laisvas-Liuciferis taip sušaukė, kad net žemė sudrebėjo.
- Ne man suprast kas čia nekaip, bet tau karo vis tiek nelaimėti.
Aš stovėjau piršto nepajudinęs, nes manę vis dar kaustė neapsakoma baimė. Liuciferiui nebuvo ko bijoti, todėl jis laisvai klaidžiojo ratais aplink mane lyg plėšrūnas aplink bejėgį grobį. Liuciferis nors ir kalbėjo tyliai vos girdimu balsu, bet menė aidėjo lyg vienu metu šauktu tūkstančiai sielų.
- Aš pats esu savo likimo kalvis ir esu toks geras kalvis jog man netgi neteks išeiti iš savo rūmų, kad laimėti-stovėdamas nugara į mano paties nugarą kalbėjo Liuciferis.
Pajaučiau kaip jo milžiniški kaulėti sparnai įsirėmė į mano nugarą, sukeldami mano rankos kurioje laikiau kardą nevaldomą drebulį. Susiėmęs ir supratęs, kad jeigu Liuciferis diktuos taisykles, tada man tikrai nelaimėti.
Pradanginęs kardą pradėjau užtikrintu žingsniu eiti link balto sosto, o Liuciferis tuo metu metęs savo žvilgsnį sau per petį negalėjo atsistebėti, kad baimė manęs jau nebekausto...
- Neišeidamas iš savo rūmų tu įsileisdavai tik pralaimėjimą...
- Tu... tu esi paprastas karys ir manai, kad kažką pakeisi? Man užsidėti šarvus būtu sunkiau negu nužudyti tave- žiūrėdamas man į nugarą staugė Liuciferis.
Liuciferi užvaldė pykčio banga ir jis greitai nusiėmęs savo šarvus sviedė juos į sieną.
- Tada prašau, žudyk, aš pats tau atstatysiu savo krūtinę- jau sėdėdamas soste rėkiau ant Liuciferio. - atmink aš mirti nebijau. Tik noriu, kad tas kas ateis čia atkeršyti už manę pasigailėtu tavęs...
- Ką tu kvailį išmanai apie gailestį? Šviesa naikina mus, nesuprasdami dėl ko mes kovojam...
Trenkiau kumščiu į sostą ir sušukau:
- Jūs sunaikintumėt mūsų namus. Gal Frakcijuje buvau vos vieną kartą, bet dėl jo aš pasirošęs mirti-jau kalbėjau iškėlęs smakrą aukštyn.
- Tu sakai, kad Frakcijuję buvai vos vieną sykį?
- Taip tik kartą ne... meluoju tiksliau du.
- Bet tai vyko per šį karą?
Smalsumo kupinomis akimis ir nevalingais kairės rankos mostais Liuciferis uždavinėjo regis beprasmius klausimus kurie iš tiesų reiškė viską...
- Taip, aš ten buvau per šį karą- nenoriai atsakiau į klausimą.
- Reiškias, tu esi eilinis karys kuris ir gimei per šį karą?
- Velnias klausia klausimų, kurie verčia manę kartotis-kalbėjau gniauždamas kumštį.
Liuciferis savo kardą užsimetė sau ant peties ir analizuodamas situaciją pašaipiai lėtai pradėjo eiti manęs link ir kalbėjo toliau:
- Tu esi eilinis karys, tai kaip patekai į mano rūmus? Kodėl ne koks generolas ar angelas ar net tiesiog karys su šarvais neatėjo susikauti su manimi? Aš įžeistas- šaukė Liuciferis.
- O aš palūžęs- šaukiau Liuciferiui atgal. – Kaip kas nors gali norėti amžinai būti smerkiamas ir būti blogietis?
Liuciferis smeigė kardo ašmenis į mano pusę pakreipė galvą ir tarė:
- Tu kalbi apie tokius dalykus kurių nesupranti...
- Sutinku- nuolankiai linktelėjau galvą, - gal tu ir žinai daugiau už manę, bet pagalvok ar tu tikrai pasiruošęs keisti per amžius nusistovėjusia tvarką?
Liuciferis nespėjo ištarti nė žodžio kaip jam už nugaros buvo išlaužtos durys į menę ir tarpdury pasirodė ne kas kitas kaip Maldininkas.
- Maldininke bėk iš čia-sušukau mėgindamas perspėti savo draugą.
Liuciferis tik nusimetė kardą nuo peties ir su didžiule jėga atsisukęs sviedė savo kardą į link jo bėganti Maldininką. Mano draugas bėgo greitai, bet atsidūręs pusiaukelėje link Liuciferio paragavo jo ašmenų. Kardui skriejant nesuvokiamu greičiu Maldininkas nesuspėjo suprasti kaip greitai jo kūnas virto tiesiog plunksnų debesiu.
Šarvai krito ant žemės ir surado savo amžino poilsio vietą...
- NEEEEEEEEE... kam tu nužudei Maldininką- su kardu rankoje šaukiau ant Liuciferio kuris klūpėjo ant vieno kelio po savo kardo metimo.
Liuciferis atsistojo pilnu ūgiu, o į menę tuo metu įbėgo Šarto.
- Tu mirsi ir neatsipirksi tuo, kad atsiklaupsi prieš mus ant kelių už tai, kad nužudei Maldinką- šaukė menėje pasirodęs Mezujus.
- Tavo auka nebus pamiršta ji taps mūsų pergalės priežastimi drauge-tyliu balsu kalbėjo Šarto keldamas savo kardą.
Liuciferis atsisuko į manę ir pradanginęs kardą kuris buvo įsmigęs į duris vėl jį laikė savo rankoje.
Šarto su Mezujumi pradėjo žemai skristi Liuciferio link, bet vos Liuciferiui suplasnojus sparnais pro langus man iš kairės į menę įsiveržė septyni ar aštuoni Gvardonai ir sugriebę mano bendražygius kartu su jais išskrido pro kitos pusės langus palikdami tik šukių jūrą.
Liuciferis žingsniuodamas manęs link prabilo:
- Tai mūsų kova, tu čia atėjai manęs nugalėti, todėl nepakęsiu jeigu mums trukdys.
Lipdamas keliais laiptais kurie buvo prie sosto rankose laikiau savo kardą ir savo skydą. Pradėjau bėgti jausdamas kaip mano viduje verda keršto troškimas kurstomas neapsakomo pykčio dėl Maldininko mirties. Liuciferis stovėjo lyg uola, o aš bėgau link jo tarsi alkanas šakalas ištroškęs kraujo, nors man tai ir nebuvo būdinga.
- Pyktis nėra geriausias ginklas norint atkeršyti- šnibždėjo Liuciferis, bet man jau buvo nemotais.
Atsidūręs per kelis šuolius nuo priešo užsimojau kardu, pasiruošęs kirčiui, bet vos žengus sekanti žingsnį Liuciferis sugriebė mane už riešo ir sviedė durų link. Skridau greitai ir sustojau akimirksniu tik atsitrenkęs į Maldininko šarvus.
Liuciferis išnėrė priešais mane ir nelaukdamas kol galėsiu atsistoti kiek pasilenkęs sugriebė manę už gerklės ir vėl pakėlė priešais save. Pakreipęs galvą jis pradėjo gniaužti savo ranką neleisdamas man kvėpuoti, bet jo žvilgsnis nukrito žemiau ir jis pamatė Maldininko paliktus šarvus.
Staiga aš buvau mestas kelis metrus į šoną, o Liuciferis pritūpęs pradėjo tyrinėti Maldininko šarvus. Netikėtai Liuciferis manęs paklausė:
- Kuo tu vardu karį? Ir nemėgink išsisukinėti man reikia tavo vardo.
Rankose nelaikiau savo ginklų ir atsiklaupęs ant kelių abejus delnus padėjęs ant grindų tariau:
- Aš esu, Galamaras, ir tu nepamirši šio vardo...
- Sakyk, Galamarai, tau patiko skrydžio teikiamas malonumas? Nepradėk svarstyti apie klausimų esmę dabar tau to tikrai nereikia- toliau kalbėjo Liuciferis kraipydamas galvą ir tyrinėdamas naujus šarvus jo menės kolekcijoje.
Iš pradžių atsisėdau, o galiausiai nukritau ir gulėjau ant nugaros tada nusišypsojau ir tariau:
- Neapsakomai...
- Tai kur teisybė, kad tu jų neturi?
Giliai kvėpavau ir tramdydamas pykti verdanti viduje vėl tariau:
- Ne man kritikuoti dievų apsisprendimą. Sparnus turiu užsitarnauti, o šarvus gauti už išminti, aš priimu tokias sąlygas.
- Dievai neapsakomai paslaptingi ir galingi, bet, kad daug nevargti jie mus paprasčiausiai paliko ir aš buvau ten tada kai tai įvyko- staiga atsistojąs kalbėjo Liuciferis.
- Aš su jais negyvenau ir jų nemačiau, todėl neteisiu to kas manęs neliečia.
Liuciferis atsidūrė mano pašonėje ir pritūpęs bei žvelgdamas į manę paklausė:
- O kaip teistum sielas sielų teisme?
Visą laiką buvęs užsimerkęs atsimerkiau ir su nuostaba žiūrėdamas į Liuciferi paklausiau:
- Kaip suprast?
Liuciferis vėl paėmė mane už gerklės ir iškėlė priešais save.
- Jeigu degei noru mane parklupdyti reiškias, esi pasiruošiąs tapti Teisėju, o teisme jau teistum sielas, kurios tau nieko nepadarė ir tavo rankose atsidurtu jų likimas... - palenkęs mane link savęs šnibždėjo Liuciferis.
- Aš teisčiau...
- Kaip tau atrodo ir yra teisinga- pertraukęs manę atsakė Liuciferis.
Rankomis laikydamasis už Liuciferio rankos per sukastus dantis sušukau:
- Taip.
Netikėtai atsidūriau ant žemės, nes ranka daugiau nelaikė manęs už gerklės.
- Aš tau turiu pasiūlymą Galamarai, kurį tu tikrai priimsi...

47skyrius

Kartu su Ineku atsidūręs menėje, sustojau ten tūnojusioje prieblandoje ir nuo nugaros nusiėmiau pačios mirties man duotą skydą.
Prie pat durų buvo čia jau seniai gulintys Maldininko šarvai prieš kuriuos atsiklaupiau ir sukalbėjau maldą už jo sielą. Iš galo ėjęs Inekas akimirksniu prišoko prie šarvų iš priekio, vos akies krašteliu pamatęs kas juose pavaizduota.
- Galamrai, tai juk..
- Taip, tai aš stoviu priešais man besilenkiančia dangaus ir pragaro kariauną-prakalbau pertraukęs Ineką. - Šie šarvai man padėjo tapti Teisėju ir aš niekada nepamiršiu šių šarvų savininko nors mes netgi nežinojome jo vardo.
Netikėtai iš menės galo pasigirdo duslus šnabždesys kuris privertė Ineką atsisukti.
- Aš nežinau kam meldžiausi, bet meldžiausi, kad tu čia niekada nesugrįžtum.
Baigiau maldą ir atsistojąs greitai pradėjau eiti balso link, o Inekas pamatęs kaip prasilenkiu su juo taip pat paspartino savo žingsnį.
- Liuciferi, aš čia atėjau iš tavęs atimti visko.

48skyrius

- Manai aš sudarysiu sutarti su velniu? Ha niekada nepulsiu taip žemai- išdidžiai šaukiau ant Liuciferio. - Gal ir suradai nevieną kvailą sielą kuri sutiko priimti tavo pasiūlymą, bet dar kartą tau tai neišdegs.
- Tu manęs nesupranti-eidamas man už nugaros Liucferis perbraukė man per nugarą savo nagais, - aš tau galiu suteikti tai apie ką visada svajojai...
Netikėtai man iš nugaros išdygo sparnai. Sunku apsakyti kokios emocijos užplūdo manę pajautus, kad mano nugarą puošia balti sparnai...
Šokau į orą ir suplasnojau sparnais, taip pradėjau savo pirmą savarankišką skrydį. Skridau vos kelias sekundes, nes priešais manę išdygęs Liuciferis vienu smūgiu mane nuleido ant žemės.
- Tu nesupranti... aš noriu, kad tu taptum Teisėju, bet būtum mano Teisėju... kad dvi iš trijų sielų siųstum pas manę, o ne į dangų...
- Nori, kad išduočiau dangų? Nė už ką- šaukiau nesavu balsu nesavu balsu.
Vėl kaip šešėlis Liuciferis atsirado man už nugaros ir vienu prisilietimu pradangino sparnus.
- Tu nesupranti... aš tau dovanoju šansą atlikti garbingiausia pareigą šiam pasaulyje... be to, aš tau siūlau gauti sparnus čia ir dabar...
Išgirdus pasiūlymą pirmas dalykas kurį atsiminiau tai, kad Liuciferis nužudė Maldininką ir tik pamatęs atvaizdą ant jo šarvų sugalvojo planą kaip sukurti jam pavaldų Teisėją. Mano įsitikinimai tą akimirką buvo tiesiog trypiami kaip pavasarinė žolė, nes viskuo kuo tikėjau ir ką maniau esantį teisingą galėjau iškeisti į tai ko visa siela troškau. Kovojau vardan dangaus nors jis man nieko nedavė, todėl atrodė gundančiai priimti velnio man brukama pasiūlymą, kuris regis man siūlė viską ko kada galėjau trokšti.
- Tavo galia bus nepranokstama, tavo sparnai bus nuostabiausi šiam pasaulyje, tu teisi ir niekada nebūsi teisiamas- iš už nugaros manę sugriebė už rankų ir pasilenkęs prie ausies kalbėjo toliau, - tačiau tu priklausysi man, bet būsi laisvas kaip niekada.
Galva užsimojąs trenkiau Liuciferiui į žandikaulį ir jam paleidus manę žengiau į priekį ir apsisukęs vėl su kardu ir skydu stojau prieš Liuciferį. Atstačiau kardą į Liuciferio pusę ir sušukau:
- Tu sunaikinsi šviesą sukaupęs nenugalimą armiją. Negaliu tau to leisti...
Liuciferis nieko netarė tik žengė mano ašmenų link ir žengęs paskutinį žingsnį persivėrė mano kardu sau krūtinę ir ašmenys išlindo Liuciferiui tarp sparnų. Žudančiu žvilgsniu Liuciferis pažvelgė į mane ir tyliai sušnibždėjo:
- Tu nesupranti... tau manęs neįveikti.
Atšokau per kelis metrus nuo Liuciferio palikdamas kardą jo krūtinėje. Mano kardas po kelių sekundžių virto dulkėmis ir pajaučiau, kad jį vėl galiu susigrąžinti sugniaužęs kumštį, bet tai jau nieko nereiškia.
- Aš pasiruošęs tau dovanoti gyvybę, sparnus ir tokia galią apie kuria net angelai svajoja... tu- dūrė pirštu į mane, - nieko neprarasi o tik išloši.
Užsisukau numečiau skydą ant žemės ir pradėjau eiti išėjimo link. Liuciferis tai pamatęs sušuko:
- Kur pogalais tu eini?
- Pranešti visiems, kad mums šio karo niekada nelaimėti ir tai jog švies yra pasmerkta...
Liuciferis išniro priešais mane ir smogė man iš kumščio taip nublokšdamas toli į šoną.
- Kvaily tu gali viską pakeisti, čia ir dabar. Kur dabar dingo tavo noras tapti Teisėju?
Atsistojąs ir nusivalęs dulkęs nuo plunksnų mečiau piktą žvilgsnį į Liuciferio pusę.
- Aš niekada neprisiimsiu tokios atsakomybės ant savo pečių geriau mano plunksnos papuoš tavo menę, bet aš nesutiksiu su tavo sąlygomis- kalbėjau šaltu kaip ledas balsu.
Liuciferis vėl išdygo priešais manę, bet jau sėdėjo ant žemės be kardo rankoje.
- Ką tu prarasi? Apie tai žinosiu tik aš ir tu netgi šios sienos pamirš kas čia įvyko- su gudria šypsena veide kalbėjo Liuciferis.
Vedamas milžiniškų abejonių galėjau perplėšti save pusiau, bet vis tiek nenorėjau pasiduoti Liuciferio kalboms.
- Sakyk pragaro Valdovę kokia iš to nauda tau ir kokie kėslai slypi už to?
Nusišypsojęs Liuciferis pradingo man iš akiračio, bet jo balsas tvyrojo ore.
- Aš nenoriu sunaikinti dangaus, nes taip sugriaučiau balansą kuris turi išlikti... bet vis tiek man reikia armijos, kad ir ne karui, bet jos man reikia ir tame tu man gali padėti... Panacėjas nesielgė teisingai daugybę tūkstantmečių ir jau buvo priimta, kad dvi iš trijų sielų nesvarbu ar jos bus to vertos keliaus į dangų kur jos nėra laukiamos... noriu, kad balansas būtų atstatytas ir, kad man būtu grąžinta skola kuri susikaupė per tiek laiko...
Gręžiodamasis į visas puses šaukiau:
- Tu vis tiek nori, kad aš tau sukurčiau išsvajotąją nenugalimą armiją. To niekada nebus. Nebent...
- Aš įdėmiai klausau tavo sąlygų...
Sudvejojąs atsisėjau ir kalbėjau toliau:
-... nebent prisieksi, kad tavo armija niekada nepaliks Triširacho vartų...
Menėje stojo mirtina tyla ir netgi išgirdau kaip už langų vyksta kova ir žvanga kardai.
- Tebūnie tavo sąlygą priimta. Mano sąlyga, kad tu tris iš keturių sielų siūsi į pragarą...
- Sakei dvi iš trijų sielų Panacėjas siuntė į dangų, tavo sąlygos nepriimtinos.
Liuciferis išdygo priešais manę ir vėl sugriebė manę už gerklės.
- Tu keli savo sąlygas aš keliu savas.
Sunkei galėdamas įkvėpti pradėjau linksėti galvą tik tam kad vėl galėčiau atsistoti ant žemės.
- Tu sutinki? - tvirtai stovėdamas klausė Liuciferis.
Ranka trindamas kaklą pasitikslinau:
- Aš tampu Teisėju ir siunčiu tris iš keturių sielų čia, o ne į dangų? Be to gaunu sparnus ir Teisėjo privilegijas?
- Taip- šaltakraujiškai atsakė Liuciferis.
Sugniaužiau rankoje kardą ir atsakiau:
- Sutinku...

49skyrius

- Žinai, kad iš manęs atimti gyvybę nebus taip lengva- pavargusiu balsu kalbėjo Liuciferis.
- Sakei, kad tave nužudyti galėtu tik nebyliųjų sielų motina- pašaipei tariau aš.
- Negali būti...
Kartu su Ineku žengiau sosto link.
- Taip, aš lankiausi pas mirti ir aš vis dar gyvas.
Liuciferis galingai atitrūkęs nuo savo sosto pavertė jį akmenų krūva ir skrido mūsų link. Pradingęs iš akiračio Liuciferis išdygo tiesiai priešais mane, bet Inekas akimirksniu mano pašonėje savo kardais sulaikė Liuciferio kardą.
- O tu kas toks- Liuciferis pradėjo šaukti ant Ineko.
- Jis mano drauge tamsos vaikas.
Išgirdęs mano žodžius Liuciferis atšoko nuo manęs su Ineku ir su netikima baime veide.
- Kas tau atsitiko? Atrodai kaip velnią pamatęs- pašaipei paklausiau Liuciferio.
- Tu net neįsivaizduoji ką padarei...
- Nekaltink manęs dėl to ką pats pradėjai... Liuciferi tavo laikas baigėsi jau senei, tiesiog tu apie tai sužinojai paskutinis...
Visą laiką netaręs nė žodžio stovėjęs Inekas prabilo balsu kurio dar neesu girdėjęs:
- Liuciferi, šio pasaulio balansas grindžiamas tuo, kad visada viskas sugrįžta į savo vietą...
Atsitiko tai, ko dar nemačiau, Liuciferis kairėje rankoje sugniaužė savo skydą. Tai buvo baimės gestas.
- Sagirašai, tu manęs niekada neįveiksi ir kartu su Galamaru nepaliksite mano rūmų- neapykantos kupinu balsu šaukė Liuciferis ant mūsų.
Pakreipiau galvą į Ineka ir šaltu veidu tariau:
- Taip ir žinojau, kad tamsa ne šiaip sau pasigamino indą, nes pragaro šešėlis netoks kuriame galėtum išgyventi.
Žengiau į Liuciferio pusę bet toliau kalbėjau su Sagirašu.
- Jeigu kausies prieš Liuciferi tai bus kova šešėlio prieš tamsą kurioje tau nelai...
Nebaigęs savo sakinio pajaučiau kaip Sagirašas praskrido pro pat manę puldamas Liuciferį.
Sagirašo rankose buvo du kardai kurie neįtikėtinai mikliai skrodė orą, bet Liuciferio kardas su skydu visus smūgius paversdavo niekais.
Galiausiai Liuciferis praleido netgi du smūgius sau į krutinę ir aš pamačiau tai ko ir tikėjausi. Du Sagirašo kardai įsmigo Liuciferiui į krūtinę ir persmeigė jį kiaurai, nes kardų ašmenys išlindo jau prie sparnų.
Sagirašas pasilenkė prie Liuciferio ausies ir tarė:
- Manei išsisuksi išdavęs visas šio pasaulio jėgas?

50skyrius

- Sutinku...
Liuciferis tik plačiai nusišypsojo ir nukrito ant savo kelių išskiesdamas rankas į šoną ir atlošęs galvą atgal. Dešinėje rankoje jau laikiau savo kardą ir lėtai jo aštru smaigalį atrėmiau į Liuciferio kaklą.
- Liuciferi, pasiduok ir pripažink, kad šis karas tau jau pralaimėtas...
- Pasiduodu ir pripažįstu, kad šis karas man jau pralaimėtas- pašaipiu balsu kalbėjo Liuciferis veide nė kiek neslėpdamas pasitenkinimo šypsenos.
Nuleidau kardą ir tariau:
- Puiku dangaus armija paliks Triširachą ir jeigu tu tesėsi savo žodi daugiau niekada nebegrįš.
Liuciferis tik nuleido savo galvą pažvelgė į manę ir tarė:
- Sudie.
Po šių žodžių velnias pradingo raudonoje menės migloje, o aš likau stovėti su sunerimusiu veidu, kardu rankoje ir sparnais kuriu pasirodymu kol kas nė kiek nesidžiaugiau. Sugebėjau ištarti tik kelis žodžius.
- Hmm... regis aš ką tik pardaviau dangų.
Mano žodžius lydėjo maniakiškas juokas kurio negalėjau sustabdyti.
Giliai įkvėpęs žengiau link Maldininko šarvų ir išplėšiąs vieną plunksną pagerbiau savo kritusį draugą.
Jau po kelių akimirkų pro langą, pro kurį išskrido Gvardonai su Šarto ir Mezujumi įšoko pats Mezujus šaudamas:
- Negaliu patikėti, kad tau pavyko- laimės kupinu balsu šaukė Mezujus.
Keliais sparnų mostais Mezujus jau buvo beveik prie manęs, o aš toliau stovėjau kaip uola iš aukštai žiūrėdamas į Maldininko šarvus. Mezujus tikrai norėjo mane neįtikėtinai stipriai apkabinti, bet vos vienu savo sparnų mostu atsidūriau aukštai ore sakydamas:
- Keliaujam į Frakciju šis karas jau baigėsi.
Mezujus taip nustebo, kad sustojęs netoli Maldinko šarvų stovėjo lyg įbestas žiūrėdamas į mano sparnų plasnojimą ir tarė tik kelis žodžius:
- Tai nuostabiausi sparnai kuriuos aš kada esu regėjęs...
- Jų kaina buvo per didelė...
Mane pertraukė man iš šono skridęs Šarto, norėjęs įkalinti mane savo glėbį, nes kaip mačiau angelams pasibaigęs karas tai buvo netikimas džiaugsmas, kurio aš dar nebuvau regėjęs. Išvengęs ir Šarto išgirdau kaip iš apačios Mezujus sušuko:
- Šarto, nedabar...
Nusileidau su Šarto ant žemės ir žiūrėjau į Maldininko šarvus.
- Maldininko šarvai regis buvo pranašiški... -liūdesio pilnu balsu kalbėjo Šarto.
Pradėjau eiti išėjimo link ir sušukau:
- Keliaujam į Frakcijų čia mums jau nėra ką veikti šis karas pasibaigė dar viena  šviesos pergale.
Palikę Liuciferio rūmus išvydome prie įėjimo mus laukusius du milžinus ir Urtas su Gernu kiti buvo žuvę.
Karių veiduose atsispindėjo nebyli laimė. Žiūrėdamas į karius ir į demonus už jų tariau:
- Keliaujam namo...
Taręs šiuos žodžius pakilau į orą ir patraukiau vartų link, bet netgi juos pasiekęs ir matydamas po savimi prie įėjimo laukiančia dangaus kariauną ir atgal į miestą grįžtančią pragaro armiją vis tiek nesustojau ir patraukiau Frakcijas link skrosdamas dangų taip jog niekas manęs negalėjo pavyti.


51skyrius

- Nematau čia savo Teisėjo ir nesijaučiu kaip teisme, tad taip, manau, kad išsisuksiu.
Liuciferis įsirėmė į Sagirašą savo kojomis ir jas ištiesęs atšoko išsitraukęs kardus sau iš krūtinės.
Sagirašas stovėjo kur stovėjęs netikėdamas, kad driežas pabėgo nuo jį pervėrusios ieties.
- Aš tave įspėjau, bet argi protinga manęs klausyti- sakiau Sagirašui lėtai praeidamas pro jį.
- Vienintelis būdamas nugalėti mirties baimę yra įsitikinti, kad mirtis tavęs niekada nepasiims-slėpdamas šypsena veide Liuciferis šaipėsi iš Sagirašo, - manai tik tave apgavau? Apgautų buvo daug daugiau negu tu gali įsivaizduoti.
Atsistojęs tiesei priešais Liuciferi nusitryniau purvą nuo kaktos ir pamačiau kaip velnias nustemba.
- Žinai kieno tai ženklas? -paklausiau aš.
Liuciferis suakmenėjo ir žiūrėjo į ženklą man ant galvos. Kiek luktelėjęs jis ištiesė ranką ir apvedė man ant kaktos esančią žvaigždę ratu.
- Gaila, bet žinau...
Kai jo pirštas užvėrė ratą mano galvoje įvyko sprogimas ir į mintyse pradėjo atsirasti daugybę iki tol ten nebuvusiu minčių, žodžių, vaizdų ir žinių. Skausmas kuris mane pervėrė buvo baisesnis už viską ką esu kada patyręs, per savo gyvenimą. Žengdamas žingsnį po žingsnio atgal kentėjau neįtikimą skausmą, bet jis dingo lygei taip kaip ir atsirado. Išsitiesiau visu ūgiu ir pažvelgiau į pasauli naujomis akimis, nes viską ką aš jau žinojau man atrodė dar labiau pažystama negu ankščiau.
Pradėjau regėti įvykius kurių niekada neesu iki šiol matęs ir tai ką pamačiau manę nustebino...
- Man netgi baisu spėti kas slypi už mirties ženklo... - bailei kalbėjo Liuciferis.
Patraukiau link vienų iš gulinčių šarvų ir išgirdau kaip Liuciferis krinta ant kelių tardamas:
- Tai negali būti tiesa...


52skyrius

Atvykau prie Frakcijaus vartų, bet vartai buvo atviri ir laukė grįžtančių savo gynėjų.
Įžengęs į miestą patraukiau link Panacėjaus šventyklos. Nusileidęs į požeminę salę atsisėdau priešais Panacėjo ir Liucferio skulptūras ir pasinėriau į gilius apmastymus.

Praėjus kelioms dienoms nors naktis į Frakcijų niekada neateidavo, išgirdau besileidžiančiųjų laiptais žingsnius taip po kiek laiko pamačiau septynis generolus su Mezujum ir Šarto.
- Žinojau, kad tave rasime čia, juk norėsi kuo greičiau pradėti ritualą- kalbėjo Mezujus.
- Aš noriu jį greičiau pabaigti... -grubiai atsakiau.
Link manęs ėjo Juokdarys ir plojo rankomis.
- Paprastas karys, kuris galėjo mirti dar pirmomis savo egzistavimo dienomis, kuris neturėjo, nei sparnų, nei šarvų kuriuo abejojo visi generolai ir kurio nepažinojo armija, tapo šviesos saugotoju kokiu buvo Panacėjas.
Prie manęs priėjo vienas iš generolų ir padėjęs ranką man ant peties pasakė:
- Mes tavim netikėjome, o dabar prašome tavęs mums atleisti....
- Jūs gavote Teisėjo malonę, o dabar pradedam ritualą.
Prie manęs pasirodė Mezujus ir paklausė:
- Galamarai, tau viskas gerai? Kodėl tu taip keistai elgiesi? Aš tavęs tiesiog neatpažįstu po tavo apsilankymo Liuciferio rūmuose.
Pažvelgiau į Mezuju ir tariau:
- Aš gavau sparnus, bet praradau draugą, aš tapau Teisėju, bet kokia kaina? Man dabar tiesiog sunku visa tai priimti...
Mezujus tik linktelėjo galva ir atsistojo generolų užnugaryje kartu su Šarto ir iki pat ritualo galo netarė nė žodžio.
Generolai išsirikiavo eile ir Juokdarys buvo pačiam šone. Įsmeigė savo kardus priešais save ir pradėjo po vieną eiti link manęs. Pirmas priėjo Zigmuras ir tarė:
- Tu ginsi Šviesą ir tavo žodis sakys kas yra teisinga, o kas ne.
Tai pasakęs jis vėl grįžo į vietą priešais savo kardą. Tada priėjo kitas generolas, Fanturi:
- Tu gausi mūsų visų padėką, bet to vis tiek neužteks, kad tau atsidėkoti už tai, ką padarei.
Nepiras:
- Tavo pareiga teisti, tesiti tiek gyvuosius tiek mirusiuosius.
Arkadas:
- Mes tau uždedam grandines, kad nepamirštum savo pareigos, bet duodam laisve, kad tai atpirkti.
Fordumas:
- Tu ginsi mus, mes ginsim tave, eisi prieki mūsų, mes eisim paskui tave.
Giute:
- Tavo nuodėmės pamirštos.
Galiausiai prie manęs priėjo Juokdarys ir tarė:
- O tai, kad viso to nepamirštum.
Po žodžių sekė triuškinantis smūgis man į veidą kuris mane pradangino, nes kas įvyko paskui nepamenu. Vėl atsimerkiau ir praregėjau jau tik tada, kai buvau savo naujuosiuose namuose... Teisėjo rūmuose.

53skyrius

Prieš akis man atsivėrė istorija kuria dabar pasakosiu kaip, Panacėjas.
Dievas sukūrė pasaulį ir jame pasėjęs gyvybę apgaubė ją paslapties, bei mistikos užklotu, kur tūnojo daugybė mįslių, o už vienos slėpėsi dvi. Dievas regėjo kaip vienos sielos bergždžiai eikvoja savo trumpa egzistavimo laiką ir kaip kitos iš to laiko pasiima viską, ir išspaudžia iki paskutinio lašo jiems suteiktą laiką. Daug mąstęs Dievas pradėjo kurti ir kitą pasaulį kuriame gyvens sielos iš pirmojo pasaulio, o tiksliau sielos nusipelniusiųjų, tai gyvūnų medžių ir žmonių.
Sukūręs pasaulį kuris dabar žinomas kaip Niekados žemė, Dievas sukūrė ir dievus kurie čia valdys. Akimirka po pasaulio sukūrimo atsiradau aš ir mano brolis. Ilgai klajoja po Niekados žemę ir neradę nieko išskyrus smėlį laikui bėgant išmokome kalbėti išmokome, mąstyti, ginčytis ir diskutuoti. Davėme patys sau vardus ir taip aš tapau Panacėju, o mano brolis Liuciferiu. Pagaliau mes sutikome Dievą, kuris sustabdė mūsų klajones pakilęs priešais mus iš po žemių. Dievas stojo priešais mus, o už jo stovėjo išbalęs padaras panašus į mus tik su užsiūtomis akimis ir lūpomis, tai buvo dar visai jauna Mirtis.
Dievas pradėjo kalbėti, o mes pradėjom klausyti. Jis pasakojo apie kitą pasaulį ir apie tai, kad mums reikės prižiūrėti čia atvykusias sielas iki tol kol jų kelias čia nepasibaigs. Sužinojome, kad tik mirtis sieją visus pasaulius, o mes amžinai turėsim likti šio pasaulio dalimi. Sužinojome apie dvi jėgas, kurios buvo įvardytos kaip teigiam ir neigiama. Dievas paėmė iš dangaus šviesą ir iš žemės gelmių tamsą. Laikydamas šviesą ir tamsą rankose jis jas paleido ir pirmą kartą pajautėm vėją kuris išnešiojo šviesą ir tamsą po ši pasaulį.
Teisėjas ir Baudėjas štai dvi pareigybės kurios turės visą valdžią šiam pasaulyje ir Teisėjas simbolizuos šviesą, o Baudėjas tamsą. Dievas pasakė, kad vienu metu galėjo egzistuoti tik viena pareigybė, jei tai bus Teisėjas jis savyje laikys šviesą kuri jam diktuos kaip elgtis teisingai, o Baudėjas saugos tamsą kuri jam taip pat neleis savivaliauti. Jei mūsų širdyse nebus šių jėgų negalėsime tapti Teisėju ar Baudėju, nes reikia savyje turėti bent kruopelytę to kam atstovauji.
Dievas dūrė pirštu į Liuciferį ir pasakė, kad jis bus pirmasis Baudėjas, o Teisėjo pareigybė palauks. Kadangi tik mes dviese galėjome užimti šias pareigybes į Liuciferį įsikūnijo tamsa, o kadangi aš turėjau būti sekančiu ir tapti Teisėju iškarto pajutau kaip manyje užgimsta šviesa.
Išgirdome, kad dabar šiam pasaulyje atsirado du miestai kurių vardai skambės kaip Frakcijus ir jame glausis šviesa, o kitas miestas bus žinomas kaip Triširachas ir jame glausis tamsa. Paklausę kaip mums žinoti kas yra atsivertęs į šviesą, o kas į tamsą sužinojome apie pagrindinę pareigą, tai pažvelgti čia atvykusiai sielai į gelmes ir nuspręsti ar jos viduje slepiasi tamsa ar siela spinduliuoja šviesą. Dievas leido Baudėjui ir Teisėjui pasistatyti sau rūmus, kad Mirtis visada žinotu, kur mus rasti ir kur vesti sielas.
Norėdami sužinoti apie, tai kaip pasikeisti pareigybėm ir Baudėją pakeisti Teisėju išgirdome tokius žodžius:
- Kai Baudėjas jau nebegalės atlikti savo pareigos, būsimas Teisėjas turės jį parklupdyti ant kelių ir išgirsti, kad jo kova jau pralaimėta. Apie tai kada pareigybė nebegalės bus atlikta tinkamai sužinosit kada šviesa ar tamsa atims gyvybę iš priešiškos jėgos ir tada pareigybė taps laisvai priėdama, bet per tą laiką sielos pačios nuspręs kurią jėgą norės tapti ir gims ne miestuose, o vidury šio pasaulio kur aš pastačiau septynis kryžius šviesai ir septynis obeliskus tamsai tačiau jeigu pasirinks netinkamai vis tiek neišvengs likimo rūstybės. Taip pat čia patekusios sielos nepažins viena kitos, nes kaip atrodo siela ir ją nešiojęs indas skiriasi kaip šviesa ir tamsa. Galėsite prašyti savo sielų kuriom suteikėte malonę, kad jos kovotu už jus. Aš kiekvienai sielai duosiu kardą ir skydą, kad kova būtu lygi.
Dievas mums suteikė sparnus pasakęs, kad taip bus greičiau keliauti ir, kad sparnai simbolizuos tikrąją sielos jėgą kuria ji turės surasti savyje, bet tam, kad atskirti priešą nuo draugo vieniems duosiu plunksnas, o kitiems žvynus, kad atminti viename iš pasaulių gyvenančius Drakonus ir Grifus. Ant mano kūno atsirado plunksnos, o ant Liuciferio žvynai ir jo išvaizda pilnai pasikeitė aš jo net neatpažinau, bet žinojau, kad tai yra mano brolis. Sužinojome ir tai, kad spręsime likimą tik žmonių, kitų likimai nusispręs patys, nes tik žmogui į rankas jis pilnai atidavė jo likimą.
Kalboms nesibaigiant sužinojome apie daug kitų įstatymų kurie nebus laužomi, mus prižiūrint šviesai ir tamsai. Buvom įspėti, kad sielos nebus vienodos vienos bus didesnės negu kitos, nes tai bus arba labai geri arba labai blogi žmonės, kurių darbai maitino jų sielas.
Pastatyti miestai turės vartus kurie ne karo metu turės būti atidaryti, nes sielos juk yra laisvos, o ne kalinamos kalėjimo sienose. Netikėtai mes pirmą kartą išgirdome žodį karas, kuris taps varomąją šio pasaulio jėga, kuris naikins tai ką Dievas norėjo išsaugoti. Mes su Liuciferiu gavome kažkurias Dievo jėgas, bet tas kuris užims sostą turės jų daugiau negu likęs be sosto. Šiam pasaulyje dievas paliko ir daugiau mįslių apie kurias mums nepasakė, nes mes patys su jomis susitiksim.
Pabaigęs savo kalbą fraze, kad jo žodis tai įstatymas, Dievas mus paliko ir skyrė atsakingais už tai, kad būtu paisoma jo paskelbtų taisyklių, o kas jų nepaisys bus nubaustas pačios Mirties.
Susižvalgę vienas į kitą paklausėm vienas kito:
- Ir kas dabar?

54skyrius

Stovėjau rūmų vidury aprengtas baltais drabužiais kurių ankščiau nemačiau šiam pasauly ir žiūrėjau į stalą su kėde, prie jo ir bus sprendžiamas visų sielų likimas.
Savo užnugaryje išgirdau Juokdary.
- Dabar tai tavo namai, tavo darbo vieta, kur vyks teisingumas...
- Nieko negaliu pažadėti- tariau pažvelgęs sau per petį. - o dabar palik mane vieną, aš turiu daug darbo...
Prieš pat pakildamas į orą Juokdarys sušuko:
- Nepamiršk, kad tai ne kalėjimas ir visada gali ištrūkti ir visada esi laukiamas Frakcijuje.
Kai Juokdarys paliko rūmus aš pradėjau klaidžioti po begalinius koridorius žvilgčioti kas manęs laukia už kiekvieno naujo kampo. Radau daugybę skulptūrų ir akmens raižinių, bet kas manę labiausiai sužavėjo tai, kad visos sienos buvo išrašinėtos mirusiųjų kalba ir jose buvo užrašytas kiekvienas vardas čia kažkada teisiamos sielos. Ilgai ieškodamas savo vardo aš sienoje neradau.
Tik kitą dieną po to kai atsibudau rūmuose išdrįsau prisėsti prie stalo ir pradėti savo darbą.
Akimirką kai mano kūnas pasiekė kėdę, priešais mano stalą išsirikiavo minia kuri užtvindė visus rūmus. Prie stalo po vieną prieidavo siela ir pažvelgdamas į ją matydavau viską ką ji buvo išgyvenus, kol buvo gyva, visos nuodėmės ir geri darbai, visos mintys, slapti troškimai, visas per gyvenimą pasakytas melas, ir kiekviena iš lūpų ištrūkusi tiesa. Pirmoji kelionė po svetimos sielos gelmes man buvo neįtikėtinai sunki, nes visas patirtas skausmas kurį sielą iškentėjo virto ir mano skausmu. Po pirmojo teismo kai sušukau „Dangus“ ir siela dingo aš iškarto pašokau  nuo kėdės ir visos sielos buvusios rūmuose vėl dingo.
Pirmasis Teisėjo išgyvenimas man buvo neįtikėtinas išgyvenimas ir man kelias dienas teko po jo atsigaudinėti kad vėl drįsčiau sėsti prie stalo. Vėl atsisėdęs prie stalo jau išvydau dešimt kart daugiau sielų negu buvo iki tol ir supratau, kad sielos, kai yra Teisėjas laukia savo teismo ir nesvarbu kiek laiko tai truks teismas vis tiek įvyks.


55skyrius

Nežinodami ką mums reikia daryti žiūrėjome vienas kitam į akis, bet greitai mūsų akys susmigo į Mirti ir tada mes tarėm:
- Mirtie ką mums reikia daryti?
Mirtis negalėjo kalbėti, nes jos lūpos buvo užsiūtos tačiau ji priėjusi prie Luiciferio padėjo savo ranką ant jo peties ir išnyko tiesiai priešais mano akis, bet po kelių akimirkų vėl atsiradusi ir padėjusi ranką man ant peties vėl išnyko.
Atsimerkiau stovėdamas priešais milžiniškus atvertus vartus ir tyliai sušnabždėjau:
- Frakcijus...
Įžengęs į miestą pamačiau neaprėpiamą lygumą, išklota lygiais nušlifuotais akmenimis. Ilgai klaidžiojau po miesto lygumą kol galiausiai išgirdau vienos iš sielų šauksmą ir greitai grįžęs prie miesto vartų pamačiau naujai gimusia sielą, ji neturėjo sparnų ir ji neturėjo nė menkiausio supratimo kas čia dabar vyksta ir kur ji yra.
Naujoji siela greitai priprato prie naujos aplinkos ir mes jau kartu laukėm naujų sielų mūsų mieste. Prabėgo daug laiko, dabar tai vadinama amžiais, bet per tiek laiko Frakcijuje pasirodė tik keli tūkstančiai sielų ir keli šimtai grifu, be to pirma karta pasirodė ir milžinai. Galiausiai aš nusprendžiau aplankyti Tiširachą ir pasveikinti brolį.
Pasiekęs Triširachą pamačiau baisius vartus kurie taip pat buvo atidaryti. Žengęs į miesto gilumą sustojau netekęs žado, nes priešais mano akis stojo milijoninė armija kurios karšto nebuvo matyti virš kurios skraidė drakonai, o minioje klaidžiojo šešėlių milžinai. Triširachas klestėjo, miestas buvo šešėlio spalvos ir buvo neįtikėtinas, bet jis buvo pastatytas šios neaprėpiamos armijos. Apsisukau ir tada pykčio kurpi balsu tariau:
- Liuciferi tu mane apgavai.
Išėjęs iš miesto garsiai šaukiau:
- Mirtie kur tu? Pasirodyk....
Kaip ir laukiau priešais mano akis atsirado Mirtis ir pakėlusi galvą tarė:
- Taip, Panacėjau, kažko norėjai?
Aš net žengiau žingsnį atgal ir mikčiodamas neužtikrintu balsu paklausiau:
- Argi kai tave mačiau paskutini kartą, tavo lūpos nebuvo užsiūtos?
Mirtis pati netikėtai nustebo ranka prilietė savo lūpas ir su aiškia kaltės išraiška tarė:
- Taip... bet... aš sudariau sandorį su Liuciferiu mes įvykdėme mainus aš jam, jis man.
Eidamas lėtai link mirties tariau:
- Dabar sakyk, ką tu davei mano broliui ir kaip jis tuo galėjo pasinaudoti?
Mirtis kaip kadaise padėjo savo ranką man ant peties ir jau kitą akimirką stovėjome priešais Baudėjo rūmus ir Mirtis stovėdama už manęs sušnibždėjo:
- Aš užtildžiau tamsos balsą kuris jam diktavo kas teisinga, o kas ne, kad jam niekas negalėtu diktuoti kaip reikia elgtis...
Pažvelgiau per petį ir jau jokios Mirties neišvydau ji atėjo kaip vėjas ir lygiai taip pat dingo.
Tik įbėgęs į rūmus iškarto sustojau, nes dar niekada nebuvau tamsoje kadangi Frakcijuje nakties niekada nebuvo. Sekunde sudvejojęs pajaučiau kaip iš mano vidaus kažkas kyla ir kai tai galiausiai pasiekė galvą, ir aš atsimerkiau iš naujo, tamsoje mačiau kaip dieną ir supratau, kad tai buvo toji šviesa kuri yra mano viduje.
Bėgau ilgais ir painiais koridoriais laiptais kurie vedė nežinia kur, bet aš vis tiek turėjau surasti savo brolį.
Įbėgęs į eilini koridorių pamačiau švytinčias sielas ir nudžiugau, kad aš jau arti. Skindamas kelia per išsirikiavusias sielas galiausia įbėgau į kambarį kuriame už juodo stalo sėdėjo Liuciferis ir žvelgė vienai iš sielų į akis.
- Dievo žodis tai įstatymas kurio nevalia laužyti- sušukau eidamas stalo link.
Liuciferis toliau žiūrėjo sielai į gelmes ir taręs „Pragaras“ atsistojo, o sielos kambaryje išnyko.
- Sveikas broli. Atėjai čia, kad mane teisti?
Lengvu rankos mostu rankoje pirma karta sukūriau kardą, nes ankščiau jo man niekada nereikėjo.
- Hmm tu atėjai netik mane teisti, bet ir man grasinti- kalbėjo Liuciferis kraipydamas savo galva.
- Tu puikiai girdėjai skelbtus įstatymus, kuriuos mums diktavo pats Dievas ir žinai, kad mums jų laužyti nevalia-nesavu balsu staugiau ant brolio.
Liuciferis trenkė ranka į stalą.
- Broli dabar tu man pasakyk kaip manai ką mums padarys Mirtis jeigu mes turim šiame kalėjime tūnoti amžinai ir niekas kitas negali užimti garbingiausių pareigybių? Broli mes nemirtingi ir aš tai supratau ankščiau už tave ir dabar nesiruošiu su niekuo dalintis man suteikta jėga. Broli žiūrėk juk aš šio pasaulio valdovas- Liuciferis pradėjo pašaipiai juoktis.
Apimtas pykčio susitvardžiau ir per sukastus dantis tariau:
- Liuciferi, tu nusižengei įstatymams dabar mano pareiga tapti Teisėju ir ne...
- Tu niekada nebūsi to vertas, nes aš tau niekada neleisiu, nes valdžios skonis toks saldus, kad nesinori jo atsisakyti. Panacėjau suprask, aš dabar galiu daug daugiau negu tada, kai mes buvom sukurti aš jaučiuosi reikalingas, o ne paliktas, nes Dievas kaip pameni mus jau seniai paliko...
Nesuvaldęs pykčio šokau per stalą Liuciferio link norėdamas įsmeigti kardą jam į gerklę, bet jis savo delnu sugavęs mane už plunksnų sviedė į sieną. Greitai atsistojau atsimerkiau ir sulaukiau smūgio Liuciferio skydu kuris mane prirėmė prie sienos.
- Panacėjau, aš tau suteikiu vieną ir vienintelę progą išeiti iš mano rūmų ir daugiau nesirodyti mano akyse, nes tu niekada negausi to ko nori. Vien dėl to, kad tu mano brolis ir mes buvom pirmieji sukurti šiam pasaulyje.
Prispaustas prie sienos neturėjau laiko galvoti, nes spaudimas vis stiprėjo ir padėtyje kurioje aš dabar atsidūriau nieko nebūčiau laimėjęs.
- Gerai, gerai, aš viską supratau- rėkiau kęsdamas skausmą.
Liuciferis manę paleido ir ištiesė man ranką norėdamas padėti atsistoti. Pakėliau galvą ir priėmiau ištiestą ranką, bet tik palietęs Liuciferį atsidūriau rūmų prieangyje. Eidamas atgal į rūmus Liuciferis sušuko:
- Matei ką aš sugebu, neversk manęs pamiršti, kad tu mano brolis.
Liuciferio siluetas dingos tamsoje, o aš likau apgautas sėdėti ant žemės, virš kurios greitai ateis naktis.

Nakčiai apgaubus Niekados žemę, lėtai ėjau Frakcijas link.
- Negaliu patikėti kaip aš galėjau taip būti apgautas, kaip Mirtis galėjo šitaip pasielgti, juk ji turėjo stebėti, kad šiam pasaulyje būtu paisoma nerašytų taisyklių... Kaip pats Dievas galėjo padaryti tokia klaidą skirdamas pirma valdyti tamsą...
- Dievui reikėjo nebijoti, kad mirtis išmoks kalbėti ir ims ginčytis, ir jam nereikėjo bijot to, kad mirtis kažkam pažvelgus į akis neišdrįs jo pasiimti... - kalbėjo kažkas ko negalėjau pamatyti.
Pradėjau žvalgytis aplinkui ir suktis ratu ieškodamas balso savininko, bet tai buvo bergždžias dalykas.
- Neieškok to ko nėra, aš esu Sagirašas, tamsos balsas. Mirtis mane ištrėmė iš tavo brolio sielos ir aš suradau prieglobsti šešėlyje ir visur kur yra tamsa. Dabar aš šio pasaulio dalis ir aš verdu pykčiu už tokia išdavyste.
Aš net prisėdau iš nuostabos, bet pasakiau:
- Sagirašai turi man ką pasiūlyti?

56skyrius

Po daugybės metų Teisėjo darbo savo rūmuose kurie buvo aukštai danguje, taip aukštai, kad iš žemės jų nebuvo matyti pamačiau Liuciferi. Jis ėjo sale, o sielos jausdamos jo energija duodavo jam kelia nenorėdamos pasipainioti jam kelyje.
- Galamarai, mano senas ir brangus drauge, kaip tau patinka šie rūmai? Pastatyti su skoniu kaip ir pats Frakcijus taip?
- Jie gražūs- atsakiau trumpai ir aiškiai.
- Ir tu laikaisi mūsų susitarimo, tiksliau beveik, bet aš suprantu, kai kurios sielos tiesiog neapsakomai nusipelnė rojaus. Aš tavęs nepeikiu dėlto tu esi geras Teisėjas, ne toks koks buvo Panacėjas.
- Aš nežinau koks buvo Panacėjas, bet tikrai žinau, kad jis tau nedovanojo tiek karių kaip aš ir todėl tu nebuvai patenkintas jo valdžia....
Liuciferis sugriebęs vieną sielą ir pažvelgęs į ją iš skirtingų šonų lyg norėdamas pažiūrėti sielai į vidų, ją greitai nuleido ant žemės ir paklausė:
- Jau buvai pasidaręs sau atostogas? Juk sielos niekada nesibaigs ir šis teismas tesis amžinai tuo rūpinasi Dievas, jis mūsų nepaliks mūsų bėdoje.
- Ne, bet ruošiausi greitu laiku aplankyti Frakcijų, aš jau seniai nemačiau savo bendražygių.
Vis dar eidamas link stalo Liuciferis pašaipiai paklausė:
- Taigi kaip matau savo mįslės dar neįminei ir šarvų negavai... kaip gaila, bet bent sparnus užsitarnavai...
Neiškentęs Liuciferio pašaipų peršokau stalą ir užšokau ant Liuciferio jį pargriaudamas ant žemės.
- Tu negali taip greitai judėti per šešėlius kai aplinkui tik šviesa, tad tavo pranašumas išnyko, bet žinok, jeigu aš galėčiau tave nužudyti nesudvejojęs nuleisčiau kardą kuris būtu aukštai iškeltas virš tavo galvos.
Liuciferis tik nusišypsojo ir pasakė:
- Aš čia atėjau tik tam, kad priminti kam tu turi dėkoti už sparnus ir šiuos rūmus.
Atsistojau ir pradėjau eiti stalo link tikėdamasis, kad Liuciferis išeis savo noru, bet jis turėjo mane supykdyti paskutinį kartą.
- Eik pakeliauk, savo darbą ir taip atlieki puikiai, o jo visada bus.
Atsisukęs jau norėjau sviesti savo kardą į Liuciferį, bet jo jau nebuvo jis paliko rūmus.
Išsklaidęs savo pykti nušokau nuo rūmų prieangio ir pradėjau skristi Frakciajus link. Leisdamasis akimirkai sudvejojau ir priglaudęs vieną sparną pasukau kita kryptimi, pažiūrėti ką rasiu, plačiajame pasaulyje.
Nors Niekados žemė regis buvo vien negyvenama dykynė išskyrus du miestus, joje galima buvo rasti daugybę miškų, pelkių, kalnų ir skraidančių uolų. Netikėjau, kad galima sutikti tiek Tyliųjų sielų kurios yra tokios skirtingos ir tikrai nevisos trokšta tavo mirties. Tyliosios sielos buvo puiki mankšta senai kovojusiam kariui, nes juk niekas nedraudžia gintis, kai tave puola.
Nebijojau keliauti ir į pragarą tikėdamasis, kad manę įleis. Mano nuostabai į pragarą mane įleido kaip laukiamą svečia, sargyba net nekrūptelėjo ir leido man laisvai klaidžioti po Triširachą kur sutikau ne vieną tūkstanti sielų kurias pats čia nusiunčiau.
Sutikęs daug įdomių pašnekovų išgirdęs daugybę neįtikėtinų istorijų bei suradęs grožiu niekam neprilygstančių vietų galiausiai patraukiau į Frakcijų, juk turbūt bendražygiai mane nori iškamantinėti dėl visko ką aš patyriau.
Patraukęs link Frakcijas per kelias dienas pasiekiau uždarytus Frakcijas vartus, bet pažvelgęs į kairę mačiau ant peties kardą užsimetusį ir rankoje skydą laikantį Lumą. Šypsodamasis sulaukiau Lumo, kol jis visu ūgiu stojo priešais mane.
Pažvelgęs į manę Lumas uždavė klausimą:
- Matau, kad ir plunksnas ir sparnus tu turi, bet kaip įrodysi, kad į Frakcijų patekti vertas esi?
Aš tik pakėliau vieną antakį supratęs, kad tai buvo pokštas.
- Ha, Ha, Ha, atleisk, Galamarai, aš turėjau ko nors panašaus paklausti. - besijuokdamas kalbėjo Lumas.
- Sveikas drauge mano, gal kartu atidarykime vartus manau turime ką už jų aplankyti, juk nežinia kiek laiko mano koja nebuvo įžengusi į šventąją žemę.
Tris kart trenkę savo kardais į vartus žiūrėjom kaip vartai lėtai atsiveria kviesdami mus į Frakcijų.

57skyrius

- Panacėjau, tavyje vis dar kalba šviesa kurios dar neesi girdėjęs, nes tau šiame pasaulyje dar neteko rinktis tarp dviejų kelių. Žinau, kad nori tapti pirmuoju Teisėju, bet Liuciferis tau to niekada neleis padaryti.
- Gal Sagirašas man pasakys tai ko aš dar nežinau?
Kurį laiką aplinkui stovėjo absoliuti tyla, bet iš dangaus su siaubingu triukšmu nukrito kažkoks daiktas.
Žengęs arčiau pamačiau šarvus ir įdomiausia iš kada nors įkalintų istorijų. Aš stovėjau priešais savo brolį klūpanti ant kelių ir buvau įsmeigęs savo kardo antgalį jam į gerklę ir taip pagal Dievo skelbtus įstatymus, aš turėjau užimti Teisėjo vietą.
- Tai ką tu dabar matai yra tyriausias daiktas ant kurio gali būti rašoma būsima istorija, bet toji istorija kuri pavaizduota šarvuose gali ir ne įvykti, nes jūsų visų likimas yra jūsų pačių rankose. Tu matai kaip parklupdai Liuciferi ant kelių, bet dėl tūkstančių milijonų priežasčių tai gali ir neįvykti.
Paėmiau šarvus viena ranka ir nepajaučiau jų svorio, jie buvo lengvesni už plunksna. Iš nugaros dvi gilios iškirptės kad dedantis juos, sparnai liktu laisvi. Užsidėjęs šarvus netikėjau, kad toks grožis ir tokia galia dabar yra ant manęs.
- Kodėl Sagirašas man teikia šią dovana? Paprastas kerštas to tikrai nevertas.
- Aš teiksiu šia dovaną kiekvienai sielai kurios laikas aname pasaulyje jau pasibaigė, tam, kad apie mane nepamirštu, tad nesijausk pernelyg išskirtinis ir be to, dabar aš šarvus suteiksiu ir visiems tavo kariams, kad šansai laimėti būtu tavo pusėje. O taip elgiuosi dėl to, kad dabar sprendžiamas šio pasaulio likimas ir taisyklės kurios užgims šiuo metu diktuos kaip šitas pasaulis turės gyventi, ir aš tikrai nenoriu, kad taisyklės būtų Liuciferio pusėje.
Ranką padėjęs sau ant krūtinės ir keliais smūgiais patikrinęs šarvų stiprumą tariau:
- Aš paisysiu tavo noro, dabar keliausiu į Frakcijų subursiu armiją ir jai liepsiu pulti Triširachą, o pats tuo metu eisiu dar kartą susitikti su savo broliu.
- Panacėjau, žinok, kad turėsi vieną šansą, po to kai Liuciferis durs savo kardu tau į krūtinę ir kardas paliks jo ranką. Tačiau aš tau turiu pasakyti kitą dalyką, kad kai tu tapsi Teisėju tikrai norėsi atkeršyti savo broliui ir taip pat neteisingai teisi kaip teisė tavo brolis, teisme kuriam dabar vadovausi tu.
- Manau, kad man kliudys...
- Taip tau kliudys Mondarėjus – Sagirašas mane grubiai pertraukė.
Susimąsčiau ir tariau:
- Šviesa?
- Šviesa... - patvirtino mano žodžius. – bet mes ją galime apgauti tau tereikia tapus teisėjui sudaryti sandorį su mirtimi, kad ji padalintu šviesą į devynias dalis ir aštuonias iš jų palaidotu sielose kurios pažins Frakciju, bet įsidėmėk, šie kariai jau niekada nebus tokie kokie buvo iki tol jie taps šviesos generolais, nes juos maitins tyras šviesos balsas.
Sudvejojau sekundę susimąsčiau ir tariau:
- Tu nori, kad aš lygiai taip pat kaip mano brolis nepaisyčiau įstatymų?
- Liuciferis panorėjo kuo greičiau manęs atsikartyti ir visą mano balsą jis tiesiog išmetė nežiūrėdamas kur meta, todėl aš turiu balsą protą ir planą. Tu padarysi kitaip, išskaidysi šviesos balsą, kad jis tau nevadovautu kas yra teisinga, bet jis tau vis tiek leis tapti Teisėju. Mondarėjaus balsas tiesiog bus pernelyg tylus, kad tu jį paisytum, bet kai kalbės penki iš devynių balsų tu turėsi jo paisyti nori to ar ne.
Nusiėmiau šarvus ir mečiau juos į šalį sušukdamas:
- Aš nelaužysiu įstatymų.
Tada Sagirašas ištarė žodžius kurie pakeitė viską kuo aš buvau įsitikinęs ir kuo tikėjau.
- Panacėjau, užsidėk atgal šarvus ir žinok: te pasaulis pražūna, bet įvyksta teisingumas.
- Koks tai bus teisingumas, jeigu aš elgsiuos lygiai taip pat kaip pasielgė mano brolis...
- Panacėjau, tu nesupranti... tu juk nežinai kam Liuciferis kaupė visa šia armija... jis nori, kad išliktu tik Triširachas jis nori sunaikinti viską ką Dievas jums įsakė išsaugoti... jis sunaikins Frakcijų, išžudys visus kieno kūnus puošia plunksnos... jis nori sunaikinti balansą kurį jis jau dabar griauna...
Pertraukęs Sagirašą sušukau:
- Dievas sakė, kad balanas visada atsistatys kai jis bus pažeistas...
-... Ir dabar tu turi jį atstatyti...
Susimaščiau ir negirdėjau ką man sako tamsa, nes galvojau apie tai jog jeigu aš atstatysiu balansą kažkas jį vėl turės atstatyti, nes ir aš jį griausiu savo sprendimais.
- Tebūnie... aš prisiimu Dievo atsakomybę- sekundę sudvejojau, - te pasaulis pražūna, bet įvyksta teisingumas.

58skyrius

Vartams atsivėrus pamačiau kaip ir kadaise chaosą, kuris siautėjo gatvėje, bet pirmą koja pastatęs jau už vartų sustingau, nes visas miestas taipogi sustingo ir nė nekrūptelėjęs žiūrėjo į mane.
Lumas pasilenkė man prie ausies ir pasakė:
- Jie dar niekada nėra matę Teisėjo gyvai...
Jau stovėdamas mieste, stovėjau priešais milžiniška minia, nežinodamas ką pasakyti, bet netikėtai visi angelai milžinai ir paprastos sielos sugniaužė savo rankose kardus ir juos įsmeigė priešais save. Visa minia atsiklaupė ant vieno kelio atiduodami man savo pagarbą.
Stipriai suplasnojęs sparnais sušukau:
- Būkit pasveikintos sielos.
Bet nieko neišgirdęs mainais pradėjau eiti ir ieškoti savo senųjų bendražygių. Priėjęs pirmąsias angelų eiles pasakiau:
- Prašau, galite atsistoti man reikia kai ką surasti.
Visi pakilo nuo savo kelių ir prasiskyrę davė man kelią.
Pradėjau eiti man duotu keliu ir išgirdau kaip paskutini kartą man šaukia Lumas:
- Mezujus yra prie visų vadų šventyklos, o Šarto Panacėjo šventykloje.
Tik iškėlęs ranką kaip padėką išskleidžiau sparnus ir patraukiau pas Šarto.
Negalėjau patikėti, kad skrendu virš Frakcijaus, bet jau savo sparnais. Skrydis galėjo tęstis amžinai, nes Frakcijus tai dėl ko verta mirti. Milijonai sielų klaidžiojo po miestą ir nė vienos sielos nebuvo matyti ore, turbūt kam skristi jei gali eiti juk amžinybė mums duota, kad neskubėti gyventi...
Pasiekęs Panacėjaus šventyklą nusileidau prie įėjimo ir pradėjau leistis laiptais, tik lipdamas paskutiniais laiptais, tamsoje užkliuvau už kažko ir nusiridenau iki pačios apačios. Kai atsisukau pamačiau, kad užkliuvau ne už ko nors o už Šarto.
- Atsisėsk šešėly, pagalvot, pamastyti, pabūti vienam ir pats dangus ant tavęs užgrius-juokdamasis ir laikydamasis už galvos kalbėjo Šarto.
- Ha, ha atleisk Šarto nemačiau tavęs tamsoje, nors Sagirašas galėjo manę įspėti...
Tik pasakęs supratau ką pasakiau ir, kad paminėjau tamsos vardą be reikalo.
- Kas tave galėjo įspėti? - norėjo pasitikslint Šarto.
Pakėliau draugą nuo žemės ir tariau:
- Nesvarbu, bet sakyk ką tu čia veiki? Kodėl ne mieste?
Šarto vėl atsisėdo ant laiptų ir giliai susimąstęs tarė:
- Žinai, Galamarai, man kažkodėl viskas atsibodo... manau man trūksta to karo kuris parodo koks esi ir ką gali... ne man sėdėti mieste ir pasakoti istorijas apie tai kaip buvau būryje kuris šturmavo pačio Liuciferio rūmus.
Aš atsisėdau tiesiog ant žemės ir su šypsena veide pradėjau kalbėti.
- Taika, štai dėl ko mes kovojom, nes nežinia kas būtu jeigu Liuciferis laimėtu gal tada net nebūtų kam pasakoti visų savo istorijų. Turi šarvus, turi sparnus ko dar reikia, kad gyventi laimingai?
- Kad gyventi laimingai, reikia veikti tai kas tave verčia laimingu...
- Šarto... mes nieko negalim padaryti ir karas prasidės tik tada kai Liuciferis puls pirmas...
- Tu taip pat gali pradėti karą- tarė Šarto manę grubiai pertraukęs.
Atsistojau ir suplasnojau kartą sparnais.
- Karas prasidėjo dėl to, kad dangus turi Teisėja, o pragaras neturi Baudėjo. Liuciferis nori nekaltas sielas siųsti ten kur jos nenusipelnė būti- kalbėjau slapčia stipriai gniauždamas kumšti.
Šarto kelis kart trenkė sau į šarvą.
- Aš esu karys, mano kraujyje karys gal net mano giminė čia yra tikri kariai, nežinau, nepamenu neatpažįstu... bet esu karys, tad verdu troškimu kariauti, tačiau taikos nevalia drumsti aš tai žinau ir tai gerbiu, todėl nuo dabar su šypsena lauksiu kada Liuciferiui atsibos laukti ir jis nuspręs vėl pradėti karą.
Priėjau arčiau Šarto pasilenkiau prie jo ir padėjau savo ranką jam ant peties.
- Tikėkimės, kad tai niekada neįvyks.
- Tavo šypsena ir noras elgtis teisingai kelia pagarbą Galamarai.
Sugriebiau Šarto už rankos ir pakėlęs jį nuo laiptų sušukau:
- Puiku, o dabar keliaujam surasti Mezujaus aš jo nemačiau taip pat seniai kaip ir tavęs.
Šarto pažvelgė man per petį į Panacėjo ir Liuciferio skulptūras.
- Mes tavęs nematėm nuo tada kai tu buvai įšventintas į Teisėjus būtent čia, kur dabar mes stovime... keista buvo matyti taip Juokdarys tau trenkia ir jūs su šviesos blyksniu išnykstate.
Pasikasiau galva ir tariau:
- Šviesos aš nepamenu, bet smūgį atsimenu puikiai, o atsibudau tik savo rūmuose aukštai debesyse. Šarto patikėk Teisėjo darbas yra varginantis, bet įdomus, o rūmai kuriuose gyvenu apgaubti paslapties šydu kaip ir visas likęs pasaulis.
Pašokęs į orą ir kybodamas ore Šarto besijuokdamas sušuko:
- Pasilaikyk Teisėjo gyvenimo smulkmenas sau, mes čia turim krūvą savo problemų, o dabar skrendam pro plyšius virš statulų ir skrendam ieškoti Mezujaus.

59skyrius

Po pokalbio su Sagirašu jau spėjau pasiekti Frakcijų. Įžengęs pro atvirus vartus pamačiau savo armiją kuri visa buvo aprūpinta naujais, blizgančiais šarvais. Mano viduje gimė jausmas, kad dabar pasaulis po mano kojomis.
Sukviečiau visas sielas visus grifus ir milžinus. Taip, žingsni po žingsnio pradėjom žygiuoti Triširacho link.

Nekartą susimąsčiau, kodėl visgi aš prisiimu Dievo atsakomybę, juk niekam nieko neesu skolingas, aš prieš nieką neatsakau, aš neprašiau man dovanoti gyvybės, bet dabar jaučiuosi taip, lyg dėl tos pačios gyvybės paaukočiau viską. Dažnai atsisukdavau ir sau per pety stebėdavau už manęs žygiuojančius karius. Jaunos sielos kurioms kartą jau buvo dovanota gyvybė, kurie gal net dėl jos ir mirė, bet jei žinai, kad vis tiek mirsi ar verta gyventi? Supratau, kad žmonių sielos turi kažką kas man yra visiškai svetima ir ko negaliu pamatyti žiūrėdamas į save.
Pakilau į orą ir iš aukštai stebėjau savo armiją. Mačiau, kad nevisi turėjo sparnus ir galvojau, kad visos sielos kai buvo gyvos jų neturėjo išvis.
Nusileidau armijos pašonėje ir žengęs arčiau žygiuojančių karių, išskyriau vieną kary su sparnais kuriam sušukau:
- Vadu-žinojau visus savo karių vardus. - prieik arčiau.
Vadu pasisuko į manę ir suplasnojęs sparnais atsidūrė priešais manę.
- Taip, Panacėjau, kažko norėjai?
Pradėjęs eiti lygiagrečiai su pašonėje esančia armija Triširacho link ir sudėjęs rankas už nugaros tariau:
- Vadu, tu man gali papasakoti koks yra tas gyvenimas kurį jūs visi turėjote iki papuldami čia?
Vadu iškarto plačiai nusišypsojo ir užsimerkęs pradėjo pasakoti:
- Gyvenimas Žemėje teikia daugybę galimybių ir kai tu gimsti, ir dar esi vaikas, atveria priešais tave visas duris, žinoma vienas palieka mažiau atvertas už kitas, o už kitų slypi kitos jau užrakintos durys, bet pasirinkimas pro kurias duris eiti yra laisvė, kurios iš tavęs be tavo žinios negali niekas atimti. Žinoma gyvenime žmonės susiduria su tūkstančiais veiksnių, kurie formuoja jų asmenybę, jų gyvenimo būdą ir visą kitą. Gyvendamas susitinki su iššūkiais, kuriuos turi įveikti, tačiau netgi pralaimėjęs iš to gali išpešti naudos, nes gauni patirties kuria gali panaudoti kartais net plačiau negu laimėjimą. Ten kur yra žmonės, ten visada klaidžioja trijulė, kuria galėčiau pavadinti Pavydu Melu ir Apgaule. Žmonės dažnai pavydi to ką turi kiti ko neturi jie. Žmonėm dažnai lengviau meluoti, negu sakyti tiesą, kadangi tada gal tave persekios tik silpnas kaltės jausmas, o kai jie sako tiesą dažnai kūną perpildo emocijos, kaip gėda, kaltė, baimė ir todėl drovumas, daugumą žmonių stipriai laiko toli nuo teisingo gyvenimo kelio. Kai vieni žmonės gyvena teisingai, kiti bando tuos žmones apgauti, nes toks kelias yra daug lengvesnis, bet truputi pavojingesnis už teisingą kelia, kuriame reikia sakyti tiesa, gyventi taip, kad netrukdytum gyventi kitiem.
- Sakyk ką dar slepia gyvenimas toje tavo vadinamoje Žemėje? - mano smalsumas buvo dar nepasotintas.
- Slepia gyvenimas ir daugybę baisybių... karas, maras, mirtis... nemačiau, kad kas nors iš čia esančių mirtu ar sirgtu. Nors visi keliai kuriais tu žygiuosi gyvendamas ir veda link mirties, tačiau vieni yra greiti ir aiškus, kiti ilgi ir skausmingi. Žmones dažnai persekioja ligos, kurios atiminėja jėgas ir laiką, bei nelaimės, kurios neretai uždaro mums kažkurias duris ir apriboja gyvenimo laisvę. Gali netekti rankos ar kojos ir žmonės į tave žiūrės jau visiškai kitaip negu iki tol. Galiu tau Panacėjau pasakyti, kad gyvenimas yra sunkus ir tik mirti yra lengva, todėl bailiai pasirenka greita mirti, o stipriausieji gyvena iki paskutinio atodūsio nesigailėdami dėl nieko, nes mano kad antras šansas jiems nebus duotas, padaryti tai ką jie galėjoiškarto. Žinok ir tai jog nebūtina gyventi šimtą metų, o žemėje tai iš tiesų daug, kad būti laimingu ir gyventi teisingai, kartais reikia pasiaukoti vienam, kad išliktu kitas. Žemėje kuriasi valstybės kurios pastoviai tarpusavyje kariauja ir tuose karuose aš buvau matęs kaip vienas žmogus kitam iš panosės nubaido mirtį savo gyvybės kaina....
Sustojau ir norėdamas pasitikslinti paklausiau:
- Jūs žemėje patys susitinkate su Mirtimi?
- Ne... mes žinome, kad ji ateina pasiimti kiekvieno iš mūsų, bet mes jos nematome. Kilniausias dalykas kurį žmogus gali nuveikti savo trumpame gyvenime, tai pasiaukoti dėl kito žmogaus ir kartais dėl to sumokėti viskuo ką jis turi. Nors ir kilnu mirti tam, kad gyventu kiti, tačiau tai vis rečiau sutinkama gyvenime, nes pasaulis kas akimirką keičiasi ir rytojaus diena jau niekada nebus tokia kokia buvo ši- Vadu sekundę sudvejojo ir atmerkė akis. - Panacėjau, tu turbūt nežinai ir tai, kaip žmonės visi neišmiršta, taip? Juk čia sielos atsiranda iš kito pasaulio, o kaip manai iš kur jų tiek daug? Žmonių gyvenime yra keli etapai tai vaikyste, kai visos problemos kurios pasipainioja mūsų gyvenime, mums yra ne tokios svarbios kaip tai, kas mums teikia džiaugsmą, yra skanu ir priverčia juoktis. Kai žmogus išauga iš vaikystės, jis tampa suaugusiuoju kuris yra pilnai už save atsakingas, turi pats sau prasimanyti maisto, o kai susilaukia vaikų pramaitinti ir juos, bet apie tai kaip atsiranda vaikai nepasakosiu tau tai nelabai būtu svarbu, tiesiog žinok, kad du žmonės vyras ir moter...
Vadu sustojo apsižvalgė ir tarė:
- Panacėjau, kodėl čia nėra nė vienos moters?
- Ko? Moters? - pasitikslinau nesupratęs apie ką eina kalba.
- Žemėje yra dvi lytis tai moterys, kurios gimdo vaikus ir vyrai, kurie čia dabar yra su mumis. Supranti, reikia dviejų skirtingų lyčių, kad gimtų vaikas ir ne kitaip. Vyrai dažniausiai kariauja ir sprendžia maisto reikalus, o moterys prižiūri ir augina vaikus, bet ne visada taip būna, juk sakiau, kad pasirinkimas yra laisvas.
- Žinai, kai sutiksiu tą kuris man galės atsakyti į tavo klausimą, aš būtinai paklausiu.
Vadu giliai atsiduso ir vėl užsimerkęs kalbėjo toliau:
- Galų gale, žmonės sulaukia senatvės, kai jų žinios yra pilnos gyvenimo išminties, bet neretai kūnai jau būna susidėvėję ir jiems sunku daryti tai, kas ankščiau sekėsi taip lengvai. Retas pasiekia senatve, nes gali mirti ir būdamas vaikas ir būdamas jau suaugęs, Mirtis nesigaili nieko.
- Žmonės, jūsų gyvenimas sunkus ir pavojingas tačiau jūs vis tiek pasirengę dėl jo žūti nors ir nežinote, kad pateksite būtent čia. Neretai matau sielų veiduose šypsena kurios nematau pas save. Jūs esate laimingi dėl to, kad gyvenote ir čia atsinešėte visus savo išgyvenimus.
- Nevisus- mane pertraukė Vadu. - mes neatsimenam žmonių veidų ir vardų... kai gimstame iš naujo visos sielos mums atrodo svetimos, o atsiminimai blankūs, bet tai puiki proga viską pradėti iš naujo.
- Vadu, o žmonės turi sparnus?
Vadu pažvelgė į savo sparnus, sau ant nugaros ir vėl pažvelgęs į mane sušuko:
- Gauti tokia dovaną pasiseka tik kartą per du gyvenimus.
- Dėkoju už pasakojimus, dabar turėsiu apie ką pamastyti .
Vadu netarė nė žodžio,  bet pakilęs į orą neteko kelių plunksnų ir tada aš taip pat išroviau vieną savo plunksną tardamas:
- Ačiū.

60skyrius

Skrisdami virš miesto jautėmės laisvi, nes visas pasaulis liko po mūsų kojomis, bet jei pakyli visada turi nusileisti ir pasiekę savo tikslą turėjome nusileisti ir mes su Šarto.
Stovėdamas priešais vadų šventyklą grožėjausi jos išvaizda.
- Žinai, Šarto... aš mieste buvau vos tris kartus ir nespėjau pamatyti visko ką galiu. 
- Reiškias užsibusi pas mus kiek ilgiau, negu tau atrodo- užkabindamas mano petį ir garsiai juokdamasis Šarto šovė bėgti įėjimo link.
Lipdami laiptais ir eidami koridoriumi girdėjome nesuvokiamą šurmulį, kuris netgi trukdė mąstyti. Užėję į sale pamatėme tūkstančius angelų kurie visi iki vieno, ginčijosi, diskutavo ir mėgino šaukti garsiau už šalia esanti.
Stovėjau ir žvelgdamas į tvyranti chaosą iš visų jėgų sušukau:
- Teisėjo vardan, tylos!
Akimirksniu stojo tyla, šiuo metu ji buvo malonesnis dalykas negu kas kita šiam pasaulyje.
Visi angelai stovėjo lyg akmenys tik vienas angelas kitame salės gale lydimas šviesos blyksnio atsispindėjusio nuo jo kardo sušuko:
- Aš būsiu priverstas panaudoti smurtą, jeigu man niekas neduos kelio.
Angelai lėtai judėdami davė Mezujui kelią. Mezujus pradangino kardą ir pradėjo bėgti mano su Šarto link. Bėgo Mezujus greitai ir supratau, kad jis norės manę apkabinti kaip tikrai senai matytą draugą. Likus sekundei iki jo šuolio į mane, aš paėmiau skydą ir atstačiau į Mezuju, bet jis to tikėdamasis atsirado virš manęs ir užgriuvo mane visu svoriu.
Nusimetęs Mezujų nuo savęs piktai tariau:
- Mezujau, aš juk vis dėl to esu Teisėjas.
- Tu man visad būsi mano būrio naujokas ir nors ir gavai sparnus, ir tapai asmenybe, bet aš tave pažystu geriau negu kas kitas šiam pasaulyje- rimtu bet pašaipiu balsu kalbėjo Mezujus.
Kurį laiką mėgindamas išlaikyti rimtą veidą vis tiek galiausiai nusijuokiau, bet greitai surimtėjęs atsisukau į salę ir sušukau:
- O jūs? Ko čia ginčijatės? Ko nepasidalinate? Karas baigtas, dabar taika, nejau neturit kaip pasidžiaugti ramybę, o tik toliau kalbėti apie karą? Visi staigiai palieka vadų šventyklą ir iki karo pradžios čia nesirodo nė vienas.
Iš minios pasigirdo nedrąsus balsas:
- Nori taikos, ruoškis karui.
- Juokdary, tu juk generolas žinau, kad apie nieką tu galvot negali- juokiausi atpažinęs Juokdario balsą.
Generolas nusišypsojo ir pakėlęs ranką tarė:
- Visi lauk iš šventyklos.
Angelai greitai, bet disciplinuotai pradėjo palikti salę.
Eidamas paskutinis Juokdarys pasakė:
- Galamarai, susirask mane kai jau keliausi iš miesto.
Visiems angelams palikus šventykla joje likome tik mes trise.
- Galamarai, kam turiu būti dėkingas, kad pats Teisėjas panoro mane pamatyti.
- Kam dėkoti? Turi dėkoti tik sau, nes jei nebūtum toks geras draugas, nebūčiau panorėjęs tavęs aplankyti.
Susėdę ratu ant žemės Mezujus su Šarto pradėjo mane kamantinėti.
- Sakyk, tai kaip ten aukštai debesyse? Sunku atlikti savo pareiga? - pakreipęs galvą į šoną kalbėjo Mezujus.
Atsisėdau ir aš, bet greitai išsidrėbiau visu ūgiu palikdamas sparnus prispaustus.
- Nėra sunkesnio ir kartu kilmingesnio darbo, šiam pasaulyje. -negalėjau paslėpti šypsenos. – viskas turi gerąją puse, viskas turi blogąją puse, lygiai taip pat kaip šviesa visada meta šešėli, jei kas nors stovi šviesos pusėje.
- Ką tu turi omenyje, Galamarai? -nesuprato Šarto.
- Aš turiu omenyje, kad atsakomybė už šį darbą yra milžiniška, nes tavo rankose kitų likimas, tačiau kažkada jis priklausė nuo jų pačių, aš juk tik teisėjas-šypsena aplankė mano veidą.
- Galamarai, visi turim atlikti savo vaidmenį šiame Dievų žaidime ir kas mes tokie, kad abejoti tuo kuo darome-kalbėjo mano kairėje sėdintis Šarto.
Kelioms akimirkoms aplinkui stojo tyla tačiau Mezujus ją greitai nutraukė.
- Baikim niūrias kalbas, juk mes susitikom po nesuskaičiuojamų metų gausos, manau turim apie ką pakalbėti išskyrus blogus dalykus.
Garsiai nusijuokiau ir suplasnojąs sparnais atsistojau ant savo kojų.
- Draugai, nenorit palaikyti kompaniją mano skrydyje.
Nieko nepasakę Mezujus su Šarto atsistojo ir laukė kol aš žengsiu pirmuosius žingsnius išėjimo link.
- Žinot Teisėjo darbas susideda iš to, kad reikia teisti sielas už jų visus atliktus darbus ir padarytas nuodėmes, ir nereikia vienos sureikšminti, nes prieš mano teismą visi stoja lygūs. Žvelgdamas žmonėms į sielas suprantu tokius dalykus, kuriems suprasti žemėje turėjau per mažai laiko.
-Visi mes buvome žmonės, visi mes tapome kariais. Mūsų likimas užrašytas kažkokioje knygoje kurios mes niekada nepamatysime, bet tas kas ją rašo, puikiai žino, kad mes visi esame lygūs- dėstė savo nuomone Šarto.
- Jeigu mes visi esame lygūs, kodėl aš tapau Teisėju, o pavyzdžiui Folas su Rokeriu žuvo?
Mes trise sustojom ir aš atsisukau per petį žvilgtelti, iš pradžių į Mezuju paskui Šarto. Jie stovėjo nuleidę akis. Mano veide buvo matyti pyktis kuris drįso tai pasakyti. Išroviau savo plunksną ir ją paleidau, taip pat pasielgė ir Mezujus su Šarto.
Šarto visada buvo pozityvi asmenybė bet niekada nebijodavo reikšti savo nuomonės. Mezujus visada manė, kad geriausia gynyba yra puolimas, bet geriausias puolimas yra juokas. Visada būdavo lengva su jais sutarti, nes greitai rasdavom savo vidury dėl kurio sutardavom, bet tik ne dabar.
- Jūs, net nenutuokiat kas dedasi šiam pasaulyje, o elgėtės taip lyg išvis nieko nevyktu-pradėjau šaukti ant savo draugų, - jeigu keisti, tai keisti viską, jei aukoti, tai tik gyvybę, o jei ne, tada tyliai sėdėti nieko nesakant ir nevertinant taip lyg nieko negalėdami padaryti.
- Galamarai, kas tau atsitiko? - susirūpino Mezujus.
- Neteisybė šiam pasaulyje vyrauja jau nuo neatmenamų laikų ir niekas to nenori keisti, o aš vienas negaliu kariauti su visu likusiu pasauliu.
- O tu bent mėginai, kad taip sakai? - kritiškai kalbėjo Šarto. 
Mano veidą pervėrė paniekos išraiška ir negalėdamas daugiau kęsti šios kompanijos galingu šuoliu pralaužiau virš manęs buvusias lubas ir pakilau į orą. Per trumpiausią įmanomą laiką pasiekiau vartus ir norėjau juos vienu spyriu atidaryti, bet mane pertraukė Juokdarys.
- Galamarai, jau išvyksti? Aš norėjau tavęs paklausti kelių dalykų.
Giliai įkvėpiau nusiraminau ir susikaupęs atsisukau į generolą.
- Tau viskas gerai Galamarai? Manau, kad kitaip ir būt negali... klausyk, kaip tau tavo pareigybė nauja susitvarkai?
- Taip.
- Tada kitas klausimas. Liuciferio armija bus nugalima kai prasidės karas?
- Ne.
- Ha, ha, ha kurgi ne geras pokštas, Galamarai.
- Kam tu klausi jeigu neesi pasiruošiąs išgirsti atsakymo...
Greitai užsisukau ir kardu žaibiškai trenkęs į vartus praslydau dar tik pro atsidarinėjančius vartus. Dingau taip greitai jog Juokdarys net nespėjo susivokti ką aš jam iš tiesų pasakiau.
Skridau į savo rūmus ir mąsčiau, kad atėjo laikas viską keisti.

61skyrius

Pasiekėm Triširachą ir aš palikau savo armiją, prie miesto vartų, pasakęs Vadu:
- Vadu lieki atsakingas už visus. Kai iš miesto išsiverš armija, jūs turėsite ją sulaikyti bet kokią kainą ir taip duoti man laiko.
- Kodėl mes negalim pulti pirmi? Juk vartai atviri. Gal net jokios armijos ten nėra.
Kraipydamas galva į šonus atsakiau:
- Patikėk, ji ten yra.
Palikęs armiją skubėjau į Baudėjo rūmus ir dabar man ten nukeliauti nepadės mirtis. Skrisdamas link rūmų turėjau daug laiko apmąstyti kaip man teks kovoti su broliu ir ką man jam reikės sakyti. Žinojau, kad jeigu nelaimėsiu dabar, daugiau niekada nebūs jokių pergalių.
Pasiekęs rūmus ryžtingai žengiau vidun ieškodamas savo brolio. Sielų rūmuose nebuvo daug teisiamųjų, vos kelios klaidžiojančios sielos po rūmus, kurie pastatyti kaip labirintas. Galiausiai pasiekiau reikiama kambarį ir tik kartą įkvėpęs išspyriau baltas duris.
- Kas čia vykstą- staugė Liuciferis.
- Atėjo teisingumas, aš beldžiau, bet tu pats neatidarei- šaukiau broliui atgal.
- Panacėjau, aš tau jau sakiau kas tavęs laukia, kai tu čia pasirodysi po praėjusio karto. Tu pasiruošiąs priimti savo likimą ir bučiuoti mirti į lūpas?
- Mirtis niekada nepabučiuos, nei tavęs, nei manęs, bet tu vis tiek krisi prieš manę ant kelių.
Liuciferis atsistojo ir visos sielos dingo. Tada jis lėtai apėjo stalą ir smalsiu žvilgsniu nužiūrinėjo mano krūtinę puošusius šarvus.
Mano brolis lėtai, lėtai prabilo:
- Iš kur, tu juos gavai?
- Tai tavo dovana brolau. jeigu ne tu. aš jų niekada nebūčiau gavęs.
Liuciferis nurijo seilę ir tarė:
- Sagi...
- Sagirašas- grubiai pertraukiau brolį.
- Dabar tikrai reikės tave nužudyti brolau- susirūpino Liuciferis.
Nieko neatsakiau, nieko net neatėjo man į galvą ką galėjau jam pasakyti, bet vos supratau, kad kelio atgal nėra puoliau visa jėga.
Šokau į brolį atstatęs kardą, bet jis tik pasisukęs į šoną sugriebė manę už riešo ir sviedė į sieną. Greitai atsistojau ir laikydamas skydą puoliau jį iš šono. Brolis taip pat išsitraukė savo kardą ir gynėsi nuo mano atakų.
- Tuoj čia bus visa pragaro kariauna, prieš ją tau nelaimėti.
- Tavo armija dabar kaunasi su mano armija, todėl mes turim pakankamai laiko išsiaiškinti viską, visiems laikams.
Savo krūtine pagavau galinga Liuciferio smūgi kairia ranka kuris mane parbloškė ant žemės. Pakėliau akis ir pamačiau kaip Liuciferis rangosi iš skausmo, jis nesitikėjo, kad šarvai bus tokie tvirti. Supratęs, kad tai mano šansas vėl puoliau, bet vėl bergždžiai. Viena po kitos mano atakos byrėjo kaip byra smėlis pro pirštus.
Galiausiai brolis įsigudrino tiesiu dūriu smeigti man tiesiai į krūtinę. Skausmas buvo nesuvokiamas, nes galia kuri lydėjo dūrį buvo triuškinanti.
Nusiridenęs kūliais, bet sugebėjęs atsistoti vėl pradėjau eiti savo brolio link tačiau kai pakėliau akis ir pamačiau kas atsitiko plačiai nusišypsojau. Liuciferio kardas buvo sutrupėjęs iki pačios rankenos ir ašmenys lyg šukės nukrito ant žemės. Brolis negalėjo tuo patikėti ir lyg suakmenėjęs žiūrėjo į jo rankoje likusia rankena. Galiausiai ištrūkęs iš transo būsenos jis paėmė savo skydą ir pradėjo gintis nuo mano atakų kurios vis stiprėjo.
Paskutinis kirtis buvo tiesus, stiprus ir nutaikytas tiesiai į skydo centrą, už kurio slėpėsi Liuciferis. Kardas smigo kiaurai perverdamas mano brolį kuris sušuko iš skausmo.
- Tu laimėjai.
Ištraukiau kardą, o Liuciferis nukrito ant savo kelių tiesiai priešais mane. Atstačiau kardo ašmenis į brolio gerklę.
- Tu laimėjai tavo viršus... - išvargusiu balsu kalbėjo Liuciferis.
Po brolio žodžių aš taip pat nukritau ant kelių, nes nuo nuovargio jau negalėjau pastovėti. Klūpėjau ir žiūrėjau į savo brolį.
- Ką mes padarėm brolau ar buvo verta?
Liuciferis pakėlė savo žvilgsnį, nes visą laiką žiūrėjo į žemę ir tarė:
- Tu net neįsivaizduoji, kokią galią gavai ir aš padariau tai ką turėjau... beje patikėk buvo verta...
Mano kūną užpildė pykčio pliūpsnis po kurio pakilau nuo kelių ir iš visų pasilikusių jėgų smogiau Liuciferiui iš kelio į galvą nuo ko jis paprasčiausiai nukrito išsidrėbęs visų ūgiu.
Šliauždamas keturiomis pradėjau rankioti brolio kardo šukęs paėmęs ir kardo rankeną.
- Tu nenusipelnei laikyti kardą, todėl aš jį iš tavęs atimu.
- Tu jau iš manęs atėmei viską ir nori pasiimti dar daugiau?
Pradanginau visas likusias brolio kardo šukes. Kiek atsikvėpęs išėjau iš rūmų, o mano brolis liko gulėti savo gėdos ir pažeminimo liūne. Išėjau iš rūmų tyliai be žodžių ir viską kas nutiko palikau šiuose rūmuose, tegul tik sienos apie tai kalba, manau nei aš, nei Liuciferis šios dienos atsiminti tikrai nenorės.

62skyrius

Pakilęs aukštai ten kur neskraido angelai pasiekiau savo rūmus ir pagaliau pirmą žingsnį žengiau baltomis grindimis. Džiaugiausi vėl būdamas savo tikruosiuose namuose, ten kur aš buvau dievas, nors ir su grandinėmis, siųstomis iš pačio pragaro.
Eidamas link savo darbo stalo pajaučiau šalti kurio čia netūrėtu būti. Pradėjau žvalgytis į visas puses ieškodamas Liuciferio, nes tik jis galėjo į šiuos rūmus atnešti šalti.
Niekada neieškok to kas yra tavo panosėje, nes atsisukęs veidu į priekį pamačiau, kad Liuciferis stovi priešais manę.
- Sveikas, Galamarai. Keliavai? Aplankei senus draugus? Patiko? Puiku, o dabar laikas grįžti prie darbo.
- Nemėgink man diktuoti ką aš turiu daryti ypač tada, kai aš pats žinau kur man reikia eiti.
Liuciferis užsisuko ir pradėjo eiti mano stalo link.
- Galamarai, juk matei kaip žmonės gyvena ir ten netgi vergams, kurie dirba puikiai, vis tiek negaili rimbų, kad jie nepamirštu savo vietos.
Nusišypsojau gudria šypsena, bet toliau stebėjau Liuciferi neapykantos pilnomis akimis.
- Nežinau apie kokį laiką čia kalbi, bet dabar žemėje nėra jokių vergų, ten tai ką jie vadina utopija, karai vyksta labai retai. Žmonės gyvena remdamiesi tuo ką jie vadina technologijomis ir jau seniai paliko savo žemę.
Trindamas delnus lyg nuo purvo Liuciferis tarė:
- Ką gi seniai nemačiau kaip ten žmonės gyvena tad gal mano žinios ir yra kiek pasenusios.
- Sakyk ko velnias iš manęs dabar nori....
- Pas tave eilėje 28497 stovi ir laukia siela ją vadinsi Deimantiniu ir siųsi jį į dangų, be jokių klausimų.
Gniaužiau kumšti kuriame laikiau visą savo pykti, nes Liuciferis išnaudodamas manę, tikrino mano kantrybę.
- Tada man sakyk ką kitą... kodėl tu esi nemirtingas?
Liuciferis sustingo ir aiškiai nustebo, dėl mano klausimo. Tada lėtai atsisuko ir pykčio kupinomis akimis pažvelgė į manę.
- Kaip tu drįst...
- Jei nori nužudyk manę, mirti dabar jau tikrai nebijau ir taip tu nuimsi mano grandines, kurias pats ir uždėjai, bet atmink, kad tada tavo Deimantinis niekada nepasieks dangaus- kalbėjau pertraukęs Liuciferį.
- Tavo derybininko įgūdžiai pasireiškė nuo pirmų mūsų pažinties akimirkų ir tu visada sakydavai tai, kas tavo omenyje ir už tai, aš tau suteikiau šią dovaną.
Žaibiškai atsidūriau priešais Liuciferį ir persmeigiau jį savo kardu iškeldamas virš savęs.
- Dabar tu klausyk manęs, aš žinau savo vietą ir žinau kokias grandines tu uždėjai ant manęs. Mūsų kova dabar trūktu amžinai jeigu nuspręstume kautis, nes aš stipresnis už tave, o tu esi nemirtingas. Amžina kova man nepriimtina juk kažkam reikia prižiūrėti, kad šis pasaulis nepražūtu.
Persmeigtas mano kardu Liuciferis ramiai klausė, ką aš jam turiu pasakyti.
- Motina, kuri globoja sielas, kurios tylėjo, kai buvo sprendžiamas jų likimas tuo metu kai Teisėjo vieta yra laisva. Štai kas man dovanojo nemirtingumą, bet nesijaudink, tu tokios dovanos niekada negautum, kad ir ką bepaaukotum.
Pradanginau kardą ir apeidamas Liuciferi atsistojau priešais savo stalą, tardamas:
- Tu gausi ko norėjai, o aš jau gavau ko ieškojau...
- Bet tai, dar neviskas, Galamarai. Man reikia tokio kario koks yra Lumas ir tam reikės šimtų sielų, bei tavo pagalbos. Mano kardas laiko tūkstančius sielų, kurias siuntei į pragarą. Tau reikia tik padėti ranką ant jo, kad prie Triširacho vartų gimtų bevardis karys, kuris saugotu Triširachą ir neįleistu plunksnų į vidų. Juk pameni, kad žadėjau jog niekas nepaliks pragaro po mūsų derybų.
Žengiau prie Liuciferio ir priliečiau jo prakeiktą kardą, ir pamačiau kaip iš kardo išskrenda juodos sielos šaukdamos, iš nevilties, ir daugumą šių sielų aš jau pažinojau.
Liuciferis ranka lietė tą vietą kurioje buvo persmeigtas ir tik metęs piktą žvilgsnį į manę, paliko rūmus.

Atėjo Deimantinio eilė. Pažvelgiau jam į sielą ir netikėjau į tai, ką mačiau. Žemėje jis buvo turtingas žmogus, bet neįtikėtinai klastingas ir žiaurus. Kai neužsiiminėjo pinigu gaminimu, jis garbino velnią, štai turbūt iš kur Liuciferis apie jį žino. Turėdamas visą jo gyvenimą ant delno aš tiesiog negalėjau ištarti dangus. Šis žmogus, ši siela, negali būti siunčiama netgi į pragarą, nes ji ten jaustųsi kaip rojuje. Vedamas dvejonių nežinojau kas man trukdo įvykdyti teisingumą, bet duotas žodis ir netgi duotas pačiam velniui, vis tiek lieka žodis, kurio reikia laikytis, nes ką aš dar turėsiu jei iš manęs atims viską.
Susikaupęs ir žinodamas, kad dabar neteisingumas yra teisingas kelias tariau:
- Dangus.

Po to kai nusiunčiau Deimantinį į dangų negalėjau toliau vykdyti savo pareigos. Mano sąžinę užgulė didžiulė graužatis dėl to, ką padariau. Ilgai meditavau, to išmokau iš žmonių atsiminimų. Klaidžiojau po savo atsiminimus mąsčiau apie kiekvieną mano padarytą žingsnį, apie kiekvieną įkvėpimą, kuris mane vedė link to, kur aš dabar esu.
Praleidęs apmastymuose daugybę dienų nusprendžiau, kad mano likimas dabar tik mano rankose.
Vėl atsisėdęs prie savo stalo, iš pradžių pradėjau teisėjauti sąžiningai, o vėliau absoliučiai visas sielas siųsti į dangų taip pildydamas karių gretas.

63skyrius

Kai palikau baudėjo rūmus, manęs lauke laukė mirtis. Tikrai nenorėjau jei kažko aiškinti ar daryti kokių nors sandorių, bet žinojau, kad jeigu noriu, kad mano brolis daugiau niekada nesėstu į sostą kuriame bus sprendžiamas netik svetimas, bet ir mano likimas turėjau paprašyti pačios mirties man padėti.
Liuciferis jau nebegali užimti Baudėjo sosto, bet savo klasta jis galėjo į Teisėjo sostą pasodinti jam tinkančią sielą.
- Imk mane už rankos ir keliausime- šnabždėjo Mirtis.
Nenorėjau jau nieko klausti, norėjau tiesiog pamiršti, kad man teko kautis prieš savo paties brolį.
Paėmęs Mirtį už rankos atsidūriau aukštai debesyse ir man teko iškarto pradėti plasnoti sparnais.
- Tavo rūmams puiki vieta bus aukštai danguje, kadangi Baudėjas įsikūrė ant žemės.
- Tebūnie mano rūmai būna balti kaip mano plunksnos ir juose būna erdvios salės kuriose rikiuosis sielos laukiančios mano žodžio.
Mirtis mostelėjo ranka.
- Aš matau tavo norus ir paversiu juos akmenimis, kurie niekad nenukris.
Priešais mano akis pradėjo iš žemės kilti akmenys kurie virsdavo baltais luitais ir vienas po kito surasdami sau vietą statė rūmus kurie man taps namais amžiams.
Plasnojau sparnais ir taip laikiausi ore, o mirtis stovėjo lyg stovėtu ant žemės, ir pakreipusi veidą į mano pusę, bet negalėdama pažiūrėti užsiūtomis akimis tarė:
- Daugiau nieko nenori manęs paprašyti?
Žinojau, kad Mirtis kalba apie Mondarėju, apie šviesą manyje, bet aš nenorėjau tapti tuo, kuo tapo mano brolis. Pažiūrėjau į Mirtį ir suskleidžiau sparnus taip pradėdamas kristi žemėn.
Palikau Mirti aukštai debesyse, o pats patraukiau Triširacho link, kad sutikti savo armiją. Kadangi buvau neįtikėtinai aukštai ir kritau tikrai greitai todėl pasiekiau Triširacha per kelias valandas.
Nusileidau ant žemė ir pamačiau tik pėdsakus čia vykusios kovos. Aplinkui vėjas draskė plunksnas ant žemės voliojosi šimtai šarvų ir žemę sėjo daugybė nesuskaičiuojamų kaulų krūvų.
Apsisukau į priešingą pusę nuo Triširacho ir pradėjau skristi Frakcijaus link matydamas, kad mano kariai patraukė namo. Tolumoje pamačiau žygiuojančius mano karius ir kiek apsidžiaugiau. Artėdamas prie armijos pamačiau kaip iš viršaus ant mano karių su trenksmu nusileidžia kažkas, kas nubloškė daugumą jų į šoną.
Pradėjau plasnoti sparnais iš visų jėgų, kad pasiekčiau juos kuo greičiau.
Būdamas pakankamai arti nepatikėjau tuo ką pamačiau, nes nusileidęs padaras, buvo mano brolis, plikomis rankomis draskydamas mano karius. Tapačia akimirką, kai Liuciferis praskrodė dangų ir nusileido ant mano armijos mano rankoje nevalingai atsirado kardas ir tik dabar žinau, kad tai pranešimas jog karas vėl prasidėjo.
- Liuciferi, stok arba šį kartą pasigailėjimo tau nematyti- šaukiau taip, kad visas pasaulis turbūt manę girdėjo.
- Brolau, aš vis tiek pasiimsiu tai, kas priklauso man- šaukė Liuciferis.
Nutūpęs už brolio iškarto pradėjau jį pulti ir pajaučiau, kad jis man neprilygsta jėga, nes dar pats to nežinodamas jau naudojau Teisėjo galias.
Mano brolis ignoravo mano kardą ir stengėsi išžudyti visus karius kuriuos tik matė, bet deja tuo metu kai aš jau pasiekiau mūšio vietą, jų buvo likę vos keli ir galų gale jis netgi juos sugebėjo nužudyti. Tik paskutiniam kariui pavirtus plunksnomis sugebėjau vėl parklupdyti savo beginklį brolį ant kelių ir du kartus per šią dieną tapti Teisėju. Liucifersi antrą kartą patyręs pralaimėjimą jau netarė ne vieno žodžio ir tyliai priėmė savo gėdą.

Kupinas neapykantos skridau pas Mirtį link savo naujųjų rūmų. Pasiekęs rūmus pasakiau:
- Tu iš mano brolio atėmei tamsos balsą ir taip Sagirašas surado savo naujuosius namus, šešėlyje. Aš noriu, kad tu iš manęs išimtum dešimt šviesos dalių vieną paliktum manyje aštuonias atiduotum kariams kuruos išrinksiu, o paskutinę atiduotum Sagirašui, kad jis žinotu kokia yra ir kita kardo ašmenų pusė...
- Panacėjau, tu supranti, kad neįtikėtinai rizikuoji šviesą, dovanodamas tamsai? Bet tebūnie tavo valia, kai ateis laikas vis tiek viskas stos į savo vietas ir šviesa švies be šešėlio, o tamsa vėl bus juoda kokia yra naktis. Šį kartą aš nieko tavęs neprašysiu mainais už mano darbus, bet tik šį kartą- sau panosėje tyliai, bet aiškiai šnabždėjo Mirtis.

Po mano sandorio su Mirtimi prasidėjo generolų gyvavimo era. Po to kai buvo pastatyti mano rūmai, buvo uždaryti Frakcijaus vartai nors juos ir galėjo atidaryti angelai arba pats Liuciferis. Sagirašas turėjo pripažinti ir šmėklų galimybę gauti šarvus, tad pradėjo minti mįsles abiem pusėms. Liuciferis manydamas, kad dar kada nors taps Baudėju vis ką nors aukodavo Mirčiai mainais už pagalba. Taip, mes gyvenome ir kariavome, vienas karas keitė kitą, vienas Liuciferio pralaimėjimas, buvo išlanksto nulemtas kitas vos per plauką neatvedė prie pergalės, bet Mirtis man pasakė tokius žodžius po to kai ištraukė iš manęs Mondarėjų.
- Liuciferis daugiau niekada netaps Baudėju, nes Baudėjo širdyje turi gyventi tamsa, ten turi būti Sagirašas kaip tavyje liko maža dalis Mondarėjaus. Liuciferis padarė skubotą sprendimą, kuris jam kainavo viską ko jis taip troško.
Sužinojęs, kad tapau Teisėju amžiams, atsikvėpiau taip lengvai kaip niekada gyvenime, daugiau neatsikvėpsiu. Karas tapo dalimi amžino gyvenimo, kurį man su broliu dovanojo Dievas, palikęs mus likimo, kurį kuriame patys, valiai.
Tūkstančius karų matė Niekados žemė ir gal dar tiek pat pamatys, bet paskutinis mano kaip Panacėjaus karas buvo lemiamas.

64skyrius

Ilgai aš siunčiau karius į dangų kol galiausiai visos sielos kurios buvo rūmuose dingos, o po kiek laiko mano rūmuose pasirodė vienas iš generolų ir du milžinai. Generolas tarė:
- Galamarai, mes sustabdom tavo kaip Teisėjo darbą  tu keliausi su mumis į Frakcijų.
Nieko nesuprasdamas tik primerkiau savo akis ir atsakiau:
- Kas mane privers? Tu? Ar šie milžinai? Nejuokinkit manęs ir nešdinkitės iš mano rūmų.
Iš už teisėjo išėjo Deimantinis, kuris sukėlė manyje pykčio bangą.
- Galamarai, tu esi suimamas už tyro šviesos vardo suteršimą.
Piktai trenkiau kumščiu į stalą reikalaudamas pasiaiškinimo, bet jo nesulaukęs, pajaučiau kaip mano kūną sukausto nematomos grandinės, o generolas gniaužia kumšti. Supratau, kad kiekvienas šviesos karys, turi nematomas grandines ir generolai, o gal ir netik gali jas panaudoti kai ateina laikas.
Mane gabeno į Frakcijų ir pasipiktinęs drįsau paklausti:
- Deimantini, tu tapai svarbia asmenybę?
- Aš buvau išrinktas pirmuoju Frakcijaus angelu. Miestas pirmą kartą skyrė sau vadovą ir apdovanojo mane išskirtinomis privilegijomis- pašaipiai gyrėsi Deimantinis.
Man jau nieko nepakeisti, mano žodis bus niekas, palyginti su Deimantinio, tad man lieka tik laukti ką man yra paruošia dievai.

Surakintas ir neteisingais apkaltintas, kad pirmas pradėjau karą aš atvykau į vietą nuo kurios ir pradėjau savo pasakojimą.

65skyrius

Paskutinis karas kurį pradėjau aš, būdamas Teisėju, pražudė tai, ką aš tiek laiko kūriau. Netikėtai po daugybės tūkstantmečių mane apėmė permainų troškimas ir aš panorau nužudyti savo brolį, kad daugiau nė vienas karas netryptu šio pasaulio.
Patekęs į Triširachą susikoviau su savo broliu akis į akį. Manau niekas negalėjo įtarti kad Teisėjas tyriausias ir garbingiausias šviesos atstovas kuris buvo taikos simbolis, galėjo pradėti karą.
Buvau šimteriopai galingesni už Liuciferį, bet jis jau seniai buvo sudaręs naują sandorį su Mirtimi apie kurį aš nežinojau ir apgavęs Mirtį jis gavo nemirtingumą. Turbūt iš ten pat jis gavo ir naują kardą nes senajį aš iš jo atėmiau.
Perdūręs Liuciferį kardu kadangi jis nemėgo nešioti Sagirašo jam suteiktus šarvus, jo krūtinėje atsidūrė mano kardas. Laukdamas kada mano brolis taps kaulų krūva laukiau šviesos tamsoje... dar kartą smeigęs savo kardą į Liuciferį vėl nesulaukiau laukiamo rezultato, bet mano brolis tik pakėlė savo kardą ir kirsdamas man į kaklą pavertė mano kūną plunksnomis, o mano šarvais papuošė savo menę.

66skyrius

Priešais mano akis prabėgo Panacėjo gyvenimas, mano gyvenimas...
Atsipeikėjęs apsižvalgiau ir pamačiau, kad menėje vis dar stovi Liuciferis ir Inekas, ar Sagirašas, aš jau nežinojau kaip jį vadinti, nes nežinojau kas jis yra. Kol kas netariau nė vieno žodžio.
Kai aš stovėjau priešais šarvus Liuciferis su Sagirašu stovėjo sustingę turbūt melsdamiesi, kad tai nebūtų tiesa.
Dešine ranka sugriebiau priešais manę gulėjusius šarvus ir juos pakėlęs sušukau, kad Sagirašas manę išgirstu:
- Tu man neteisingai uždavei klausimą... tu, sakei kodėl viskas kas gyva turi mirti, o kas yra mirę niekada nebus gyvą... klausimas turėjo skambėti taip- kodėl kas mirė vis tiek atgims, o kas gyva vis tiek turės mirti. O atsakymas toks, kad prieš likimą mes bejėgiai.
Užsidėjau šarvus kurie nuo pat pradžių priklausė man. Atsisukau ir Liuciuferis sušuko:
- NEEEEEEE...
Ant mano krūtinės buvo mano, Panacėjaus šarvai. Jausdamas kaip jėgos vėl pildo mano kūną paklausiau:
- Broli, aš pamiršau paklausti, iš kur tu gavai naują kardą? Juk tavo tikras kardas buvo sudužęs į šukęs ir sudužo būtent į šiuos šarvus. Turbūt tu paprašei Mirties mainais už kažką, kad ji tave nuvestu pas kalvį ir jis nukaltu tau tinkantį kardą...
Mačiau kaip Liuciferio veide verda neapykanta, kurią jis nori išlieti ant manęs, bet baimė kuri taip pat slėpėsi jo veide neleido jam kalbėti, tad toliau kalbėjau aš.
- Man čia padėjo ateiti Mirties man siųsta armija ir pasisveikink su jos vedliu BO- garsiai sušukau .
Iš šešėlio esančio man už nugaros, pačios Mirties lydimais žingsniais prie manęs prisiartino Bo. Ištraukiau kardą ir padaviau jį jo savininkui, o iš Bo pasiėmiau kitą surūdijusį kardą.
- Brolau nieko neatpažįsti?
Liuciferis parkrito ant kelių ir murmėdamas tarė:
- Bet.. bet... jis sudužo į šukęs.
Rankoje laikiau brolio kardą kuris per tiek tūkstantmečių net surūdijo, bet užsimojąs trenkiau kardu į savo šarvus ir nuo jo pabiro visos rūdys. Kardas vėl buvo blizgantis ir aštrus kaip kadaise, bet šis kardas jau nepriklausė mano broliu, dabar jis buvo mano kardas, kuriam negaliojo nemirtingumo įstatymai, nes juo dar nebuvo atimta gyvybė, jis nepaiso nemirtingumo, jis nužudys bet ką, kurio kūną praskros, tai žinojau aš, tai žinojo ir mano brolis.
- Galamarai... - prabilo Sagirašas.
- Aš tau ne, Galamaras, jei dar nesupratai. Tai tik Galamaro kūnas, dabar aš Panacėjas ir vienintelis Teisėjas sugrįžo.                                                                                                                                                                                                                                                                                                       
Sagirašas žengė žingsnį atgal nepatikėjęs tuo ką išgirdo.
- Jūs abudu išdavėte manę- kalbėjau pykčio kupinu balsu, - nelaukite pasigailėjimo, nes teisingumas vis tiek triumfuos, kas ne kas, bet jūs abudu tai puikiai žinote. Brolau tavo žodis daugiau neskambės šiam pasaulyje kaip vienintelė tiesa ir teisingumas, o tu Sagirašai, nuo pat ištrėmimo rezgei planą kaip sugrįžti atgal, kur tavo žodis vėl bus daugiau, nei šnabždesys šešėlyje.
Liuciferis pažiūrėjo į Sagirašą ir vėl atsisukęs į mane sušuko:
- Tu iš manęs atėmei viską tada dar daugiau ir nori pasiimti tai kas liko? Niekada.
- Brolau mano jėgos sugrįžo, keršto troškimas vėl verda ir tu dabar esi kitoje mano kardo pusėje, ko aš dar galėčiau norėti? Turbūt norėčiau, kad tu dabar atsimintum savo žodžius, kai manei, kad aš bučiuosiu mirtį į lūpas.
- Tu darai klaidą... - Liuciferis mėgino mane perkalbėti.
- Vienintelę klaidą kurią kas padarė kuri lėmė visas likusias klaidas tai buvo jog Dievas tave paskyrė Baudėju ir leido tau savivaliauti.
- O nematai, kad Dievas viską matė, kas atsitiks su jo sprendimu, nemanai, kad viskas ką mes dabar darom buvo nulemta dar prieš mums pasirodant? Mes kalbam apie galias kurių niekam nesuprasti. Kas tu toks, kad teistum Dievą? - samprotavo Sagirašas.
Šokau prie Ineko kūno ir atsidūriau tiesiai jam panosėje.
- Tavo laisvės ir valdžios noras pagrįstas, bet neįvykdomas.
Smeigiau kardą į Sagirašą tyliai šnabždėdamas:
- Atleisk man Inekai.
Ištraukiau kardą ir Sagirašas sprogo paskleisdamas aplinkui tamsą.
- Panacėja, u kodėl tu nužudei kūną kuriame glaudėsi Sagirašas, argi tavo kerštas nesibaigia manimi?
Atsistojau pilnu ūgiu ir braukdamas pirštais per kardą pasakiau:
- Tu mėginai mane nužudyti kaip ir aš tave, bet tu panaudojai klastą, kaip kažkada ir aš, bet mano pyktis tau yra dėl to, kad tu man parodei jog sąžiningai gyventi negalima, norint laimėti ir aš turėjau atiduoti tai ką atidavei tu, tiksliau beveik tapati. Sagirašas nebuvo mano priešas daugybę metų, bet po to kai panorau atsikratyti tavęs supratau tai, kad kai atidaviau tamsai dalį savo šviesos nežinojau, kad taip savyje pasėjau tamsą kuri ilgainiui augo ir galiausiai tapo nekontroliuojama. Bo man padėjo ištraukti šia tamsą iš manęs ir vėl grąžinti šviesa kuri priklausė man. Man reikėjo apsivalyti ką aš ir padariau. Dabar aš nužudysiu tave ir į šį pasaulį ateis taika kurios niekas nesugebės nutraukti. Tik tu visada pradėdavai karą, kuriame žūdavo sielos, nieko dėtų karių, kurie čia turėjo surasti namus, o ne dar vieną mirtį.
- Aš tenorėjau turėti valdžia savo rankose ir nuo nieko nepriklausyti. Galamaro dėka aš beveik vėl turėjau tapačia galią kaip ir prieš pirmąjį karą. Jo dėka aš sugebėjau atstatyti Triširachą kurį tu pastoviai griaudavai čia vesdamas savo kariuomenę. Pagalvok dar kartą, ką darai, nes kelio atgal nebus, o pragarui reikalingas velnias taip pat kaip tau reikalingas šis kardas kurį laikai, kad mane nužudytum.
Įsmeigiau kardą priešais save ir paklausiau:
- Broli, Sagirašas norėjo vėl grįžti į valdžią perimdamas tavo sostą ir užvaldydamas tave, todėl norėjo, kad duočiau žodį, kad tavęs nežudysiu, nes jis tapo daug stipresnis negu tada kai tu jo atsikratei ir todėl jis sukūrė karį, kuris tapo mano draugu, bet ir priklausė jo klastingam planui, kaip patekti į tavo rūmus. Suprantu kodėl Sagirašas norėjo tavo mirties, bet kodėl pati Mirtis norėjo kad tu pražūtum?
Liuciferis ilgam nutilo ir apsisukęs nužygiavo iki savo sosto. Jame patogiai įsitaisė žinodamas kad kalba savo paskutinius žodžius. Liuciferiui dar nepradėjus kalbėti sušukau:
- Bo, atvesk man demoną kurio vardas Senli ir atvesk jį man gyvą.
Liuciferis tik žvilgtelėjo į Bo, bet žinojo, kad nieko negali pakeisti tad sėdėjo ramiai.
- Su mirtimi aš sudariau daugybę sandorių, vieniems paaukojau savo ragus, kitiems savo karius, bet paskutinį kartą pažadėjau Mirčiai, kad atversiu jos akis ir ji galės matyti, bet brolau žinok, nevalia apgauti mirties, nes jei ji negalės pati ateiti pas tave pasiųs tą kas gali.
Staiga Liuciferis žengė per šešėli ir jau stovėjo man už nugaros manydamas, kad paskutinis šansas nužudyti mane vėl jau atėjo. Mano brolis dūrė man į vietą kur šarvai buvo praskirti sparnams kurių aš dar neturėjau.
Kardas įsmigo į mane, bet aš nieko nepajaučiau ir žengęs žingsnį į priekį ištraukiau kardą iš savęs.
- Broli mirtis man prižadėjo, kad dėl mirties man nereikia jaudintis, Mirtis užmerkusi akis į mūsų kovą.
Liuciferį nustebino mano žodžiai ir netgi jo kardas išslydo jam iš rankų. Dabar per šešėlį žengiau aš ir atsidūriau Liuciferiui už nugaros, tik mano kirtis buvo staigus tikslus ir mirtinas. Kardui pakilus ir kardui nusileidus mano brolis, jau stovėjo be sparnų.
- Pajausk ką tu padarei, iš Galamaro atimdamas tai, dėl ko jis gyveno. Paprastai sielai sparnai tai visas gyvenimo turtas, mes juos gavom už dyką, todėl nesuprasim ką tai reiškia. Negalima atimti iš sielos gyvenimo tikslo, nes kerštas tai pats baisiausias ginklas kuriam nėra jokių taisyklių-šnabždėjau ramiai stovėdamas už savo brolio.
Peršokau per Liuciferį ir smogiau jam iš kojos todėl jis nusirideno iki artimiausios sienos.
- Brolau sakyk, aš žinau kodėl tu tiesiog neatėmei iš Galamaro sparnų pačiuose Teisėjo rūmuose, nes kažkurios tavo galios baigiasi ties Triširacho slenksčiu, bet kaip tu įtikinai, kad Galamaras, o ne tu pradėjai karą?
Liuciferis vis dar nenorėjo susitaikyti su likimu ir mėgino bėgti per šešėlius, bet šokdamas priešais jį sugriebdavau tai, kas atrodė nematoma ir vėl sviesdavau link sienos. Paskutinį kartą pagavęs brolį už kojos ir sviedęs į sieną sviedžiau ir kardą taip įkalindamas Liuciferį prie sienos, nes šio kardo jis nepajėgė ištraukti kad ir kaip stipriai mėgino.
- Gerai, tavo viršus-šaukė Liuciferis, -nori žinoti kaip viskas vyko? Tebūnie... aš pas Kalvi gavau savo naująjį kardą ir ten pat gavau Frakcijaus vartų raktą, kuris leistu man juos atidaryti, nes po pirmųjų karų mes uždarėm savo miestus ir paskelbėm įstatymą kuris bylojo, kad taikos metu sieloms negalima palikti miestų. Tiksliau tik tu laikeisi šio įstatymo bijodamas, kad kurį karą pradės ne mano, o tavo pusė. Po to kai supratau, kad Galamaras nesilaiko duoto žodžio...
- Duoto žodžio? -šaukiau nesavu balsu. - tu privertei jį prisiekti, kad jis išduos šviesą, tik dėl kurios jis ir gyveno.
- Išduos? Argi ne aš jam daviau sparnus? Argi ne aš jį paverčiau Teisėju? Tamsa, štai kur jo namai... bet svarbiausia, kad jis tą žodį sulaužė. Neapsikentęs išdavystės žinojau, kad dabar iš jo sparnų man nepavyks atimti, kol jis pats neateis į Triširachą, bet po savo vieno vizito jis daugiau ten nesirodė todėl atėjo laikas veikti man. Pasiėmiau vieną šmėklą ir prasmukau į Frakcijų pasinaudojąs raktu. Kartu su šmėkla susiradau Deimantinį kuris man nuolankiai tarnavo ir įsakiau jam nužudyti nekaltą šmėklą pačioje Teisėjo šventykloje. Angelui nužudžius šmėklą akimirksniu buvo paskelbtas karas ir matydami kas jį pradėjo, žinojo kur ieškoti kaltininko.
Stovėdamas priešais brolį degiau neapykanta dėl to ką jis padarė.
- Pati tyriausia siela, kuri buvo gimusi šiam pasaulyje, panoro viską daryti sąžiningai ir teisingai, o tu dėl to atėmei iš jos viską...
- Iš kur žinai, kad ji pati tyriausia? Kodėl nemanai, kad Galamaras eilinė siela?
- Nes tik tyriausioje sieloje galėjau paslėpti šviesą kuri kažkada buvo Panacėjo viduje, o po jo mirties jai reikėjo kažkur prisiglaust, kad ji neišnyktu. O tokių tyrų sielų seniai nemačiau po generolų įšventinimo kuris buvo jau labai, labai seniai.
Žinojau kas kalba man už nugaros, bet norėdamas įsitikinti mečiau žvilgsnį per petį ir pamačiau, kad už manęs stovi Mirtis, o jos pašonėje Bo su Senli.
- Galamarai? Tiesą sakei kad mūsų keliai dar susikirs- nustebo Senli.
- Ką tu čia darai? Ir tu nori iš manęs atimti viską? - Liuciferis šaukė ant Mirties.
- Nedrįsk teisti Mirties, nes galiausiai tik ji bus tavo vienintelis draugas- samprotavo Bo.
- Galamarai, Senli buvo miręs, bet dėl tavęs aš jį sugrąžinau į šį pasaulį.
Mirtis dūrė pirštu į Liuciferio kardą ir tarė:
- Bo atnešk šios išgamos kardą.
Bo greitai atnešė kardą ir įteikė jį pačiai Mirčiai. Mirtis apžiūrėjo kardą ir atsuko rankeną į Senli.
- Ką Dievo vardan jūs darote? - sumišusiai klausė Liuciferis.
- Tu juk pats sakei pragarui reikalingas velnias, o tavo vardas jau per ilgai siejosi su juo todėl atėjo laikas tave pakeisti- šnabždėjo Mirtis.
- Jūs visi susimokėte priešais manę, taip negalima yra įstatymai...
- Įstatymai kuriuos tu pats pirmas ir sulaužei- pertraukiau brolį.
Mirtis apžiūrėjo kardą iš įvairių pusių ir padavė rankeną Senli. Paėmęs kardą mano draugas pradėjo keistis akyse, jo ūgis padvigubėjo, žvynai aiškiai tapo daug tvirtesni, o sparnai didesni ir labiau raumeningi, negu buvo iki tol.
- O dabar paskutinis dalykas.
Mirtis pasilenkė prie Liuciferio ir savo kaulėtomis rankomis įėjo į Liuciferį sukeldama jam tokį skausmą, kurį netgi riksmu jis negalėjo perteikti. Kelias akimirkas atrodė taip, lyg ji ten kažko ieškotu savo rankomis, bet netrukus tai surado ir panaudojus visas jėgas ištraukė tai iš Liuciferio.
Kai Mirtis išsitiesė visu ūgiu, rankose laikė tai, kas privertė patikėti tuom, kad akimirkai laikas aplinkui mus sustojo. Mirties rankos pradėjo gyti ir kaulai vėl apsitraukė oda. Kažkas ką aprašyti neįmanoma, kažkas kas slėpė milžinišką jėgą. Neaiškios formos spinduliuojantis įvairiausiomis spalvomis daiktas kerėjo netgi pačią Mirtį.
- Ką tu laikai savo rankose? - klausiau žiūrėdamas į kerinčias spalvas.
- Tai aš galiu pavadinti, Dievo dalele. Kai Dievas jus sukūrė, jis pasidalino maža savo galios dalimi, kad jūs šiam pasaulyje būtumėt panašūs į dievus. Tai ką laikau savo rankose dabar atiduodu tau Senli- kalbėjo Mirtis.
Senli tik nurijo seilę ir linktelėjo galva.
- Jūs iš manęs atimate tai, kas teisėtai priklauso man... - vis greičiau netekdamas jėgų murmėjo Liuciferis.
Mirtis keliais žingsniais atsidūrė priešais Senli, bet pasukusi galvą kurią visą laiką dengia gaubtas tarė:
- Panacėjau, nieko nenori Senli pasakyti?
Sugriebiau Senli ir žiūrėdamas tiesiai į akis paklausiau:
- Tu sąžiningai atliksi savo darbą? Aš prižadu, kad nė viena siela nebus nuteista neteisingai. Tau nebus dėl ko pradėti karo ir šį pasaulį apgaubs taikos šydas. Tu turėsi visas Liuciferio galias ir būsi atsakingas už Triširachą, tik todėl jog tikiu, kad tu elgsies teisingai ir suprasi daug naujų tiesų, kurios buvo nuo tavęs slepiamos. Tavo akyse angelai neturi būti priešai, o angelams daugiau niekada nereikės kelti savo kardus prieš demonus.
- Tu man dovanojai gyvybę, kai ji buvo tavo rankose, tu įtikinai Mirtį paleisti mane iš savo gniaužtų ir atgabenti čia, todėl aš pasižadu būti teisingas ir gailestingas koks tu buvai man..
- Puiku- sušuko Mirtis.
Stovėdama priešais Senli Mirtis be įspėjimo prispaudė savo delnus kuriuose buvo Dievo dalelė jam prie krūtinės ir taip dalis kuri kažkada buvo Liuciferio dalimi tapo Senli.
Regis nieko nepasikeitė, bet Senli nukrito ant kelių ir pradėjo giliai kvėpuoti, pajautęs jėgų pliūpsnį.
- Mane sudegino ant laužo ir net tada toks karštis neplėšė manęs iš vidaus, kaip dabar- kentėdamas skausmą šnabždėjo Senli.
Staiga žiūrint į iš skausmo besiraitantį Senli paklausiau Mirties:
- Giltine...
- Todėl kad Dievas sukūrė ne vien šį ir kitą pasaulį, o ir daugybę kitų, kur gyvybe egzistuoja įvairiomis formomis. Moterų sielų šiam pasaulyje nėra todėl, kad karas vienintelis žaidimas kurį galima žaisti be moterų, taip išsireiškė vienas žmogus Žemėje. Dievas nusprendė, kad tai ką žemėje vadina meilę liks tik Žemėje, o į šį pasaulį ateis tik brolybė kuri gimsta tarp vyrų karo metu. Moterų sielos keliauja į kitą pasaulį kurio keliai su šiuo pasauliu niekada nesusikirs- kalbėjo Mirtis.
- Manę daugybę metų kankino šis klausimas kurį man uždavė vienas mano pirmųjų karių ir tik atsiminęs pačia pradžią vėl sau uždaviau šį klausimą.
- Panacėjau, Dievas jus paliko atsakingus, bet ir man suteikė nemažai galių, tačiau paliko ir daugybę mįslių dalį iš kurių gal, ir reika įminti, o kažkurias palikti tik mįslėmis- stebėdama Senli kalbėjo Mirtis.
Atsisukau pažiūrėti į savo brolį ir nustebau, kad jis lyg susitraukė jo ūgis jau nebuvo koks buvo prieš tai, jis atrodė lyg išsunktas ir jo gyvybės syvai vos palaiko jam gyvybę. Priėjęs arčiau ištraukiau kardą įsmeigta į jį ir Liuciferis krito ant žemės.
- Ir kaip manai ką mums teks daryti su tavimi?
Sunkiai gaudydamas orą Liuciferis prabilo:
- Regis man teks bučiuoti mirti į lūpas.
- Tau, Liuciferi, aš suradau palankesnę lemtį... amžinybė- štai kiek truks tavo vienatvė. Busi įkalintas kažkada savo paties rūmuose ir kiek norėsi galėsi svajoti apie tuos laikus kai buvai Baudėjas.
Pažiūrėjau į Giltinę ir linktelėdamas galva supratau, kad tai mano broliui pasitarnaus didesne bausme negu mirtis. Atsiklaupiau priešais brolį ir su panieka veide tariau:
- Galamaras, tenorėjo sparnų, jam netgi nebuvo reikalingi šarvai, jis tenorėjo sparnų ir viskas būtu pasibaigę visiškai kitaip. Tu norėjai visko, todėl nepyk, kad iš tavęs atimam dar daugiau.
Liuciferis tik giliai kvėpavo ir nedrįso pasakyti nieko, todėl sėdėjo savo tyloje.
- Liuciferi, mes tau uždedam grandines nukaltas mūsų kalvio ir užrakinam tave toliausiame Baudėjo rūmų kampe kur tavo riksmų niekas negirdės, kur netgi Sagirašas tavęs neras, ten kur apie tave visi pamirš.
Mirtis mostelėjo ranka į Liuciferio pusę ir Bo, kuris visą laiką sau už nugaros laikė baltas grandines, jas uždėjo Liuciferiui. Kai grandinės buvo uždėtos Bo, žengė su Liuciferiu vieną žingsnį ir dingo šešėlyje.
Tuo tarpu Senli sugebėjo pats atsistoti ir nusišypsoti jausdamas kokia jėga dabar slepiasi jo viduje. Senli kiek suabejojo ką turi daryti, bet galiausiai žengė žingsnį atgal ir atsiklaupė ant vieno kelio priešais mane ir Mirtį.
Mirtis tai pamačiusi lyg besigėdindama prieš išnykdama tarė:
- Ne prieš mane turi klauptis, mano darbas čia, yra baigtas.
Mirtis išnyko priešais mūsų akis. Aš tuo tarpu susimąsčiau ir nežinojau ką pasakyti Senli, bet taip pat atsiklaupiau priešais Senli ir mes klūpėjome ant kelių vienas priešais kitą.
- Senli, tūkstančius metų aš teisiau neteisingais ir tik dėl to, kad Liuciferis norėjo sunaikinti viską ką aš sukūriau, bet dabar kai jo nėra, aš teisiu teisingai ir nedrįsk abejoti mano žodžiu.
- Galamarai, tu man visada liksi Galamaru, dovanojai galia apie kurią negalėjau net svajoti ir uždėjai atsakomybės grandines kurias aš mielai dėvėsiu kol neateis laiko pabaiga.
Atsistojau ir Senli atsistojo su manimi. Nusišypsojau ir durdamas pirštu išėjimo link tariau:
- Šis pasaulis tau dabar pasirodys visiškai kitoks negu buvo iki tol, kai į jį žvelgsi ne pro užmerktas akis todėl praleisk nevienelius metus klajonėse ir atsakyk į daugybę klausimų, bet tik tada kai manysi, kad žinai viską apie tau buvo meluojama grįžk į Triširachą ir valdyk kaip nevaldė Liuciferis.
Nelaukdamas atsakymo patraukiau išėjimo link. Eidamas link išėjimo sustojau priešais Maldininko šarvus. Senli pasirodė man už nugaros ir uždavė vieną klausimą:
- Ką reiškią visi šie šarvuose įkalinti vaizdiniai?
- Sagirašas man sakė, kad tai kas pavaizduota šarvuose ateities vizija bet ji nebūtinai turi išsipildyti. Matai kad šiuose šarvuose Galamaras stovi ir prieš jį lenkiasi tiek dangus tiek pragaras?
Senli dar kartą atitžiai pažiūrėjo į šarvus ir linktelėjo galva.
- Aš galėjau tapti tiek pragaro tiek rojaus valdovu nužudęs Liuciferį ir valdyti du miestus, bet tai tas kelias kurio būtu norėjusi tamsa jeigu būtu jos valia. Teisingas kelias buvo toks, kad viskas turi likti savo vietose, nes nevalia nepaisyti Dievo mums skelbtų įstatymų.
Po kiek laiko palikau rūmus. bet man išėjus iš rūmų vėl pamačiau Senli.
- Galamarai. tu dabar keliausi į Frakcijų, kad sutvarkyti reikalą su Deimantiniu. žinau tai, nes Liuciferio atsiminimai tapo mano atsiminimais. Aš tau padėsiu miestą pasiekti greičiau.
Senli tarus paskutinius žodžius iš dangaus nusileido mėlynas drakonas.
- Šok jam ant nugaros ir skrisi kaip dar neskridai iki tol.
Aš tik pagarbiai nusilenkiau ir šokau ant drakono, ir pajaučiau kaip jis manęs klausia „kur keliaujam? “ tik šis balsas kalbėjo manyje o ne sklido iš drakono nasrų.
- Į Frakcijų- garsiai sušukau.

67skyrius

Ant drakono nugaros kelione neprailgo, nes puikiai skridome ir naktį. Pasiekėme Frakcijaus vartus ir drakonas patraukė savo keliais, turbūt į Triširachą.
Stovėjau priešais uždarytus Frakcijaus vartus ir laukiau...
- Galamarai. Negaliu patikėti, kad tai tu-iš viršaus besileisdamas šaukė Lumas.
Jis nusileido mano pašonėje, bet aš jam nieko neatsakiau, o tik sugriebiau už rankos ir sugėriau tai kas kažkada buvo mano. Šviesa buvusi mano dalimi tapo generolų jėgos paslaptimi ir Lumas taip pat turėjo šviesos galią. Lumas vėl tapo mano dalimi ir Mondarėjaus balsas manyje sustiprėjo, bet jis vis tiek buvo per tylus, kad jį išgirsčiau.
Man neapsakomai buvo gaila to ką padariau ir pajaučiau net kaip Galamaro dalis manyje, išreiškė savo gailestį dėl buvusio jo draugo.
Trenkiau tris kart kardu į vartus, mačiau vartus nes aš vėl buvau Panacėjas Dievo sūnus. Pykčio kupinomis akimis stebėjau kaip vartai atsidaro.
Vartai atvėrė netik kelia, bet ir vaizdą į tuščias Frakcijaus gatves. Nežinojau kas dedasi mieste, kuriame nebuvau po to kai netekau sparnų.
- Mezujau- sušukau kiek turėjau jėgų.
Lėtai pradėjau eiti gatvėmis. Netikėtai pasigirdo sparnų plasnojimas ir virš miesto pamačiau manęs link skrendantį Mezuju.
Mezujui nutūpus priešais manę iškarto paklausiau:
- Mezujau, kur visi?
Bet Mezujus tik stovėjo suakmenėjąs ir žiūrėjo į šarvus kuriuos dėviu.
- Ką tu dėvi? - paklausė Mezujus.
- Mezujau klausyk manes labai įdėmiai. Aš jau nebe Galamaras, aš Panacėjas. Kur Deimantinis? Kur generolai?
Mezujus pakėlė savo akis ir jau žiūrėdamas man į akis tarė:
- Deimantinis kaunasi su savo broliais netoli Pa... netoli tavo šventyklos, jis žudo angelus ir Generolai jam padeda.
- Greičiau padėk man ten patekti, Deimantinis nori tapti Teisėju, jis valdo generolus, nes jis buvo paskirtas valdyti Frakcijų, jam tame padėjo pats Liuciferis.
Iš akių buvo matyti, kad Mezujus manimi netiki, jis mato savo draugą Galamrą, bet jo lūpomis kalba jau ne jis, todėl man teko jį įtikinėti.
- Tu buvai ištikimas Galamarui, todėl turi būti ištikimas ir man, nes jeigu ne tavo draugas Panacėjo vardas daugiau neskambėtų šiam pasaulyje. Mezujau, tu man sakei, kad jeigu tik man ko nors reikės iš tavęs tu man padėsi, dabar tu man turi padėti dar kartą išgelbėti šviesą.
Mezujus linktelėjo galva ir sugriebė mane už rankos, iškart pakilęs į orą. Skridome greitai ir greitai pasiekėme šventyklą aplink kurią buvo susirinkusi visa likusi Frakcijaus kariauna.
- Ne pro įėjimą paleisk manę virš pačios šventyklos eisiu pro lubas. Šie angelai mane atsimena tik kaip dangaus išdaviką dabar jie mane nukryžiuotu.
Mezujus paleido mane iš labai aukštai todėl lengvai pramušiau žemę ir patekau į šventyklos vidų, netgi nusileidau ant savo paties skulptūros. Nuslydęs žemyn nieko netaręs leidausi Deimantinio link, bet už jį stojosi visi generolai.
Pirmasis mane puolė Fantui. Išsisukau nuo generolo kardo ir sugriebęs jį už kojos, paverčiau jį savo dalimi kaip paverčiau ir Lumą. Deimantinis aiškiai nustebo, bet nieko nepasakė todėl generolai puolė toliau. Mane pradėjo pulti iškarto du generolai, Giute ir Forumas. Forumo kardas sudužo pataikęs į mano šarvus, o Giute net nespėjo užsimoti ir juos abudu sugriebęs vieną už veido kitą už rankos pradanginau ore.
- Tai kas buvo mano aš pasiimsiu, tai kas laukia tavęs aš nulemsiu ir ne kitaip- kalbėjau, kad pats Deimantinis manę išgirstu.
Deimantinis stovėdamas prie pat įėjimo, bet būdamas toliausiai nuo manęs krūptelėjo, nes regis jo viduje blykstelėjo baimė.
Mane puolė Zigmuras, kuriam pritūpęs smogiau per kojas ir iš nugaros jam begriūnant sugriebiau jį už sparnų taip pradangindamas dar vieną generolą. Atsisukau ir ranka sugriebiau Arkado kardą kuris jau norėjo atskirti mano galvą nuo kūno. Arkado kūną sukaustė baimė todėl lėtai priliečiau jo ranką kuri laikė kardą ir ėjau toliau.
- Manai tavo grandinės kuriu dėka valdai generolus yra nesunaikinamos? Manai, kad tu tapsi Teisėju ir sėsi Liuciferio žodi? Liuciferiui uždėtos grandinės kurių jis nenusiims, jis įkalintas ten iš kur niekada nepabėgs.
Deimantinis neapsikentęs mano įžudomo sušuko:
- Kas tu manai esąs, kad gali trypti Liuciferio vardą? Buvai Teisėju, bet nemokėjai laikytis savo duoto žodžio todėl buvai nubaustas.
Nepiras šoko į kovą su manimi, bet ir jis sugrįžo ten kur jo vieta. Galiausiai manęs link šoko Juokdarys. Generolas puolė aršiai ir jo atakos buvo galingiausios iš visų, tačiau pagavau Juokdary už kojos ir sviedžiau jį į mano ir mano brolio skulptūras.
- Mano vardas Panacėjas ir tai bus paskutinis vardas kurį tu išgirsi, nes tavo mirtis jau stovi už tavo nugaros ir laukia. Tu iš manęs atėmei sparnus o a iš tavęs atimsiu gyvybę.
- Tavo žodžiai man nieko nereiškia ir jeigu manai kad manę įbauginsi klysti.
- Tavo išdavystei man žodžių apsakyti tiesiog neužtenka. Pasirinkimą aš turėjau aišku mirti ir negyventi, atiduoti pragarui dangaus vietą ar aukoti garbę kurios tu neturi, kad Frakcijaus gyventojai būtu gyvi?
- Tavo žodžiai jau nieko neverti nes kartą buvo suteršti!
- Aš tave išgelbėjau nuo pragaro kančių!
- Bet nepagailėjai dangaus man uždėtų pančių...
- Net neįsivaizduoji kokią galią aš turiu ir su kokia neapykantą sutraiškysiu tave deja...
Deimantinis tik pakreipė galvą ir norėdamas pasitikslinti paklausė:
- Kuo sakai tu vardu?
Šokau prie pat Deimantinio, jis negalėjo tuo metu pajudėti ir išsisukti, nes Mezujus tyliai nusileidęs laiptais jį laikė už sparnų, kad jis nesugebėtu pabėgti. Dūriau savo kardu tiesiai Deimantiniui į krūtinę, bet po kelių sekundžių supratau, kad perdūriau ir pati Mezuju.
Praėjo sekundė kai Deimantinis tapo kaulų krūva, o Mezujus plunksnų debesiu. Keista ir skaudu buvo matyti kaip angelas virsta kaulais, bet dar skaudžiau buvo matyti kaip ant mano kardo smaigalio puikuojasi Mezujaus raudonieji šarvai.
Girdėjau kaip manyje pats Galamaras šaukia „ką tu padarei?! “, bet kam geriau žinoti jei ne man, kad viskas reikalauja aukų. Kovodamas su savimi viduje pajaučiau kaip man kūną pildo naujos jėgos ir kaip naujai gimę sparnai mane akina netgi būdami man už nugaros.
- Ir tai viskas? - sušnabždėjau sau panosei, - tiek turėjau paaukoti, kad vėl atgauti savo sparnus? - stipriai sugniaužiau kumštį, - bet kokia kaina yra pateisinta tam, kad vėl įsigaliotu teisingumas.... kad ir pasaulis pražūsta te įvyksta teisingumas...

68skyrius

Stovėjau šventykloje trindamas sau veidą sunkai priimdamas tai kas ką tik įvyko. Atsisėdau ant laiptų prie pat pradurtų Mezujaus šarvų. Sėdėjau ir laukiau kol Juokdarys atsipeikės ir pakils iš po akmenų kurie ant jo užgriuvo subyrėjus skulptūroms.
Po kelių minučių akmenys pradėjo judėti ir iš po jų iššoko Juokdarys, tik jau su savo protu galvoje, o ne pančiais aplink jį. Jis lėtai ėjo manęs link dairydamasis, bet dar pats nežinodamas ko ieško. Manau jis nepamena ką darė ir kodėl atsidūrė čia kur dabar yra kartu su manimi.
- Galamarai? - Juokdarys žiūrėjo į mane.
- Galamaras man pasitarnavo kaip draugas, kuris man padėjo pabėgti iš kalėjimo kuriame buvau, gal ir teisingai įkalintas, bet jeigu nebūčiau ištrūkęs viskas būtu pasibaigę neprognozuojamai. Kūnas kurį matai yra Galamaro, bet siela viduje jis dalinasi su Panacėjumi.
Juokdarys tik kiek prisimerkė žiūrėdamas į šarvus, o paskui ir į sparnus, ir žengęs dar kelis žingsnius manęs link atsiklaupė ant vieno kelio.
- Teisėjau... - mikčiojo Juokdarys.
- Generole klausyk... tavo bendražygių daugiau nėra, aš pasiėmiau tas kas priklausė man. Kiekviename iš jūsų buvo pasėta Mondarėjaus tyriausios šviesos dalis, kuri ir teikė jums visas galias. Dabar puikiai girdžiu kaip Mondarėjus su manim kalbasi ir sako tai, ką negalėjo pasakyti tiek laiko. Man ir Galamarui teko praeiti ilgą kelią tam, kad susigrąžinti sąžinės balsą. Kaina kurią mes visi sumokėjome buvo milžiniška, bet tik dėl jos mes galime pamiršti žodį karas.
Juokdarys pakėlė akis nuo žemės ir žiūrėdamas man į akis paklausė:
- Kaip tai suprasti?
- Frakcijaus vartai daugiau niekada nebus uždaryti. Nevienas angelas neturės teisės kelti kardą priešais pragaro vaiką. Liuciferis nugalėtas visiems laikams ir pragarui vadovauja demonas vardu Senli, jis naujasis velnias ir mano draugas. Kiekvienas karas prasidėdavo tik dėl mano kaltės tačiau už tai mokėdavo kiti. Dabar aš teisiu visas sielas lygiai ir visi keliaus tik ten kur jų pačių susikurtas likimas tai lėmė.
- Ką, Teisėjąs turi omenyje?
Priėjau arčiau Juokdario ir paėmęs jį už šarvo žemiau kaklo iškėliau virš savęs.
- Tai reiškia, kad teisme kuriam vadovavau aš teisiau taip kaip man atrodė teisinga, o ne kaip buvo iš tikrųjų. Mondarėjus turėjo man trukdyti tai daryti, bet po sandorio su pačia Mirtimi ir aš, ir mano brolis Liuciferis atsikratėm nereikalingų patarėjų kurie mums trukdytu savivaliauti...
Juokdario akyse pasirodė primityvi baimė ir jis pasitikslino:
- Jūsų brolis pats Liuciferis?
Aš tik linktelėjau galva ir paleidau generolą. Jis suplasnojo sparnais ir grakščiai nutūpė ant žemės.
- Dar vienas dalykas Generole... nevesk daugiau naujų karių į tamsą iš tamsos mums daugiau nebereikia šarvų tai buvo paskutinis karas, o tie kas turi juos dabar tegul palieka šarvus šioje šventykloje. Mes kovojome dėl taikos ją ir gavome...
Aš pasakiau viską, o išgirsti man daugiau nebuvo ko, todėl pradėjau lipti laiptais aukštyn. Pasiekęs viršų pažvelgiau į gatvėse stovinčia armiją kuri su nuostaba žiūrėjo į manę. Žiūrėjau nevilties kupinomis akimis galvodamas „ar jie kada nors sužinos kokia kaina buvo sumokėta už jų gyvybes“. Kelias sekundes sudelsęs pakilau į orą ir skridau link vartų.
Pasiekęs atidarytus Frakcijaus vartus stipriai sugniaužiau kardą ir keliais kirčiais sukapojau vartus kurie buvo tik buvusio karo simbolis.
Už miesto slenksčio manęs kantriai laukė Mirtis.
- Atėjai ir manęs pasiimti? – tariau piktu balsu.
Mirtis tik pakraipė galvą dengiama gaubto ir ištiesė savo ranką. Giliai atsikvėpiau ir paėmiau mirtį už jau nebekaulėto delno.
Atsidūrėme aklinoje tamsoje, bet mano šarvai man nespėjus praregėti kiaurai tamsą pradėjo švytėti ir pamačiau, kad mes stovim kambaryje be durų ir langų, o kambario gale prie sienos prirakintas baltomis grandinėmis guli Liuciferis.
- Palik savo šarvus čia, kad tamsa daugiau niekada nematytu kur įkalintas Liuciferis – kalbėjo Giltinė.
Greitai nusiėmiau šarvus ir mečiau juos arčiau brolio. Priėjęs arčiau ir pritūpęs pasakiau:
- Dangus Galamarą kalino aklinoje tamsoje kurios jis nepabūgo, dabar tu kalėsi absoliučioje šviesoje ir nedrįsk jos pamėgti.
Liuciferis gulėjo nejudėdamas ir nedrįso tarti nė žodžio, nes tik taip jis galėjo išlaikyti savo nuverstojo karaliaus orumą.
Palikome mano brolį amžinybėje su savimi ir šviesa. Mano viduje jau vėl šnabždėjo balsas kuris buvo tikrai malonus ir aš tikėjau viskuo ką jis man sako.
Kai iš karaliaus neteisėtai būna atimama karūna, teisingumas visada ją gražins į teisėtas rankas.

Skrisdamas savo rūmų link sutikau tą su kuriuo tikrai nenorėjau susitikti. Šarto pasipainiojo mano kelyje.
- Tai tu esi Panacėjas? Ar tave toliau vadinti Galamaru?
- Aš, esu Panacėjas, jis yra Galamaras dabar mes viena siela todėl kreipkis kaip tau patogu- atsakinėjau grubiu tonu.
- Panacėjau ką tu padarei? – gailesčio kupinu balsu kalbėjo Šarto.
- Aš padariau tai ką reikėjo, aš padariau taip, kad viskas stotu į savo vietas, nes kelias kuriuo einant buvo rašoma istorija buvo tik melas ir nieko daugiau.
Šarto tik paniekinančiai į mane pažiūrėjo ir užsisukęs patraukė savo keliu.

Pasiekiau savo rūmus, savo darbo vietą, bet man nebuvo jokio noro atlikti, savo darbo. Man nerūpėjo ar kariai manę teis ar manę toliau garbins. Tas kas elgiasi teisingai ir nori ištaisyti padarytas klaidas, nebūtinai turi būti garbinamas už tai, ką padarė. Melas kurį žino milijonai neprilygsta tai tiesai apie kurią žino vienetai. Žygiavau lik pabaigos ilgai ir nors mane retai parklupdydavo pralaimėjimas, bet netektis tai atpirkdavo. Atsakingas už visą likusį pasaulį pasiruošiąs priimti tremti, nes ką reiškia gyvybė kai miršta milijonai.
Dievas neturi būti mėgstamas jis turi būti teisingas ir kas likusieji tokie, kad abejoti Dievo, mano žodžiu...










by Faust Makiaveli