Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Folkardas

-Neškite tuos rastus link vežimo jūs tingus kalės vaikai, turime paruošti siena iki magistrui atvykstant! Judinkitės jūs šūdėdžiai! – taip rėkavo miestelėnams kareivis stovintis mediniame kuore. Ant jo balto apsiausto buvo išsiuvinėtas degantis kalavijas su rubino rankena. Būtent taip atrodė Degančiojo Kalavijo ordino brolis. Tačiau kas nežino šiame pasaulio kampe šio garsaus ir įtakingo ordino kurs valdė didžiulius turtus prilygstančius karalystėms? Daugeliui kilmingų vyrų ordinas buvo galimybė kilti aukštyn ypač jeigu minėtasis vyras yra jauniausias, septintas eilėje paveldėti titulus bei giminės turtus. Nepaisant to Folkardas Van Veldereinas šia „tarnyste Aukščiausiajam“ kaip, kad ja vadina šventikai, visiškai nesidžiaugė. Anaiptol. Jis jos pradėjo nekęsti labiau negu savo šeimos jau pirmąją minutę prieš apsivelkant apsiaustą, prieš klūpojimą ant šalto ir kieto bažnyčios grindinio, netgi prieš sutinkant savo „brolius“. Jam, kilusiam iš kilmingos giminės, kaip ir pridera buvo suteiktas leitenanto laipsnis. Deja, jam taip pat buvo suteikti kovos broliai. Apgailėtina minia, švelniai tariant. Kiti leitenantai, arba ordino broliai atrodė pakenčiamai, tačiau prasčiokai, eiliniai kareiviai - liūdnas vaizdelis bet kokio vado akims. Jų balti, paprasti ir neišsiuvinėti apsiaustai buvo margi nuo prakaito, purvo, dulkių ir žinoma kraujo dėmių. Šarvuoti odiniais šarvais, retai, labai retai, parudėjusiais žiedmarškiniais. Ginkluoti daugiausia ietimis tai pat durklais, vėzdais, trumpais kalavijais. Visi neturėjo jokios patirties, disciplina palaikė tik baimė kapitonui..... Kapitonas.... Tai buvo plataus žandikaulio, žemų, gauruotų antakių bei garsaus, pragerto balso savininkas. Atrodė didesnis prasčiokas negu jo kariai, beveik toks ir buvo. Būtent  savo garsios kakarinės bei geležinio kumščio dėka jis įvare baimę savo kariams bei miestelio gyventojams. Tiesa Folkardo ir kitų leitenantų jis nevarinėjo, tačiau tarp jų buvo juntama įtampa.
- Verneris vėl rėkauja, nori,  kad tu pasiimtum dalį vyrų, išverstum iš trobų pasislėpusius miestelėnus ir pristatytum juos taisyti sienos, – prisėlinęs iš užnugaris ir neapsisveikinęs prabilo Folkardo bičiulis, leitenantas Henrikas, jaunas, mėlynų it dangus akių ir trumputės, bergždžiai augančios barzdelės savininkas. Visuomet besišypsantis, ir, kaip bebūtu keista,  visuomet tylus ir susimastęs. Atrodo pats nejaučia jog šypsosi lyg koks kvailas kaimo bernas ganantis ožkas. Lyg su kitu pasauli besišnekantis.
- Maža bus iš to naudos, tik ne su šia kompanija, per paskutinį puolimą jie tik maišėsi, be to kam iš viso tą sukiužusią sieną tvarkyti, juk ją pralaužti bus vieni niekai, – suniurzgėjo Folkardas.
-  Magistro įsakymas, turim vykdyti., net jei ir naudos bus mažai. Aš tik nesuprantu kam ginti šį užkampį, su tokiais kariais kokius mums paskyrė magistras, miestelėnams geriau patiems gintis. Mūsiškiai kasti griovių padoriai nemoka, ką jau kalbėti apie kautynes ar gretos laikymą. Tokiems geriau laukuose dirbti.
- Teks ginti miestelį norime to ar ne. Tie žuviažmogiai kažkodėl pasiryžę verčiau būti sumalti į kačių ėdalą negu palikti ši miestelį ramybėje –  su surūgusia veido fizionomija kalbėjo  Folkardas.
- Ne prieš gerą jie čia taip veržiasi, įdomų ko jie siekia taip aukodami savo gyvybes ir šokdami ant mūsų kalavijų? Na man reikia eiti link kitos miestelio pusės, vadovausiu sienos remonto darbams toje dalyje, - tai taręs Henrikas pasuko į kita gatvelę ir kaip visuomet ramus bei susimastęs iš lėto žingsniuodamas, niekur neskubėdamas pranyko rėkaujančių karių ir miestelėnų minioje. Tuo tarpu Folkardas pajudėjo pagrindinę miestelio gatvele kuri tolumoje baigėsi netoli upės, įtekančios į jūrą, žiočių . Būtent ten stovėjo miestelio uostas, ir būtent ten buvo silpniausia miestelio vieta.  Per pirmąjį puolimą miestelį gynė patys gyventojai, tačiau jiems pavyko atsilaikyti nors tai ir kainavo daugeliui gyvybes. Žuviažmogiai buvo priversti trauktis nespėja net susirinkti savo kritusių, todėl miestelio žmonės kuri laika tipinėjo šalia jų lavonų, bent jau tol kol atvykęs kapitonas ir Degančiojo Kalavijo broliai jų neišvaikė. Antrasis puolimas pasikartojo tos pačios dienos naktį . Būtent šis puolimas buvo kruviniausias. Tiek broliai, tiek miestelėnai nebuvo pasiruošę puolimui nors ir numanė, kad jis gali pasikartoti. Naktį į uostą iš upės įsliūkinę žuviažmogiai pradėjo slampinėti gatvėmis, brautis į namus kol juos pastebėjo vienas iš ordino brolių ir papūtęs ragą įspėjo gyventoju. Užvirė chaotiškos kautynės, miestelio gyventojai kovėsi su į jų namus besiveržinčiais žuviažmogiais. Broliai tuo tarpu susitelkė į kelius būrius ir išvalė miestelio gatves. Žvynuoti monstrai dar šiek tiek laikėsi uosto aikštėję bei prieplaukoje, tačiau galiausiai visi buvo priversti sprukti į upę. Po šio puolimo kapitonas Verneris įsakė statyti barikadas uostę, tai pat tvirtinti  šiaurinę sieną kuri stovėjo šalia kranto. Jis tai pat uždraudė palikti miesteli be jo žinios ir leidimo. Per pastarąsias dienas neįvyko joks naujas puolimas, tačiau visi buvo įsitikinę, kad žuviažmogiai vėl ateis... nusitempti jų į gelmes... Tačiau pagrindinis klausimas buvo ar pavyks kapitonai pastatyti padoria barikada uoste iki kitos atakos, o dar svarbiau iki magistrui ir pastiprinimui pasirodant ko jis bijojo labiau ir todėl varinėjo gyventojus, bei ordino brolius prie darbų, kad tik jie spėtų pabaigti darbus.
Pagaliau Folkardas pasiekė uostą kur dirbo didžiuma ordino brolių, jį pamatęs kapitonas Verneris susiraukė, tačiau mostelėjo ranką prisistatyti ant medinio kuoro stovėjusio šalia upės, pačiame uosto šone, arčiausiai jūros. Folkardas pradėjo lipti senais, samanomis bei kerpėmis apaugusiais laiptais kol galiausiai užlipo į medinį kuorą. Jame, be kapitono, stovėjo tik sukiužęs stalas ant kurio gulėjo žemėlapis ir keletas laiškų.
-  Kvietėte broli-kapitone? – atiduodamas pagarba linktelėjo Folkardas.
- Taip leitenante. Man reikia rankų taisyti kuorams, barikadai, bei grumtis su žuviažmogiais, bet miestelėnai įsibauginę išsislapstė savo namuose. Duosiu tau dešimt vyrų, kad juos ištrauktumei iš slėptuvių.
-Kuriuos vyrus man paskyrėte kapitone?
-Seržantą Berhartą ir karius iš jo pulko, pasirink dešimtį iš jų pagal savo nuožiūrą.
-Klausau kapitone, - Folkardas susiraukė. Berharto pulkas buvo pats prasčiausias iš visos Vernerio kuopos. Folkardas nujautė, kad šiuos karius gavo vien dėl Vernerio šalto priešiškumo. Tačiau įsakymas yra įsakymas ir Folkardui neliko nieko kito kaip tik jį vykdyti.
- Turiu ir kitą, svarbesnę, užduoti. Miestelio turčių rajone pradėjo dingti sargybai paskirti ordino kareiviai, be to miestelio gyventojai ten pradėjo elgtis keisčiau negu įprasta, jie užsidarė savo namuose, nieko neįsileidžia, viską perduoda per tarnus... man tai nepatinka, galbūt jie susyja su dingimais, galbūt ne, svarbiausia sužinoti ką jie rezga, tačiau apie tai niekam neužsimink, savo kariams sakyk, kad įsakymas yra ieškoti pasislėpusių gyventojų.
Verneris nusisuko, o Folkardas, tuo tarpu, apmastė tai ką išgirdo.
-Ir pasistenk, kad jie neprievartautų kilmingų moterų, neplėšikautų.... smarkiai., – kiek tyliau, net neatsisukęs ir panardinęs galva žemėlapiuose murmtelėjo kapitonas Verneris. Vis dėl to kapitonui rūpėjo jo įvaizdis, o gal ordino įvaizdis?
Folkardas suprato tai kaip leidimą pasišalinti ir atidavęs pagarba pajudėjo link laiptų. Įvykdyti paskutinį kapitono prašymą bus sunkiau nei kas galėtų pagalvoti. Berharto vyrai buvo labiausiai nedisciplinuoti, žinia, įsakymams jie paklūstą ... jei juos kas nors prižiūrį. Nulipęs laiptais Folkardas susirado vieną iš leitenantų, paklausė jo kur lindėjo Berharto vyrai. Pasirodo, kad visi jie buvo sulindę į smuklę netoli uosto, vienoje iš nutriušusių gatvelių. Pasitaisęs prie šono kabantį kalaviją bei užsimaukšlinęs šalmą Folkardas pajudėjo link tos smuklės. Vadinosi ji „Girtas žvejys“, iškaboję buvo pavaizduotas žvejas su tinklu vienoje rankoje bei bokalu kitoje. Iškaba, be abejonės, tiko. Šioje smuklėje savo pinigus pragerdavo ne vienas žvejys ar jūreivis. Alus bei romas čia buvo prastas, tačiau pigus, nenuostabu, kad kareiviai prasmego šitoje landynėje. Šaunu, man teks tvarkytis netik su nedisciplinuotais kariais bet dar ir girtais kariais. Folkardui įžengė ir sustojo tarpduryje. Nosį užgulė stiprus, persimaišęs, alaus, česnako bei rūkytos žuvies tvaikas. Smuklėje sėdėjo dvi dešimtys karių ir nevieno miestelėno. Tarp karių lakstė aptarnaujančios padavėjos kurios, parodydamos savo vikrumą, vaikščiojo su padėklais abiejose rankose, vis išsisukinėdamos nuo landžių ir ižulių kareivių rankų, bandančių įžnybti jų užpakalius, krūtis. Pačiame smuklės gale, už baro stovėjo riebus smuklininkas su paraudusiu veidu.. Šalimais jo buvo išdėlioti padėklai su maistų, reik manyti, kad jų buvo užsisakoma retai, dabartiniai smuklės klientai pinigus buvo linkę leisti gėrimams. Folkardas kiek palauke, tada nužingsniavo prie vieno iš smuklės stalų ir garsiai trinktelėjo. Kariai nuščiuvo ir įdėmiai sužiuro į leitenantą. Negalima sakyti, kad kariai buvo nusistatę prieš Folkarda, tačiau jis buvo jų valdžia, o valdžios pasirodymas reiškė linksmybių pabaigą, nenuostabų, kad leitenanto pasirodymas jų nepradžiugino, linksmas jų šypsenas pakeitė suraukti antakiai. Persimetęs į vado vaidmenį Folkardas subliovė ant jam paskirtų kareivių:
- Vyrai, kapitonas Verneris įsakė mums surinkti miestelėnus ir pristatyti prie darbų! Dešimt iš jūsų padėsit man juos surasti, kiti - neškit subines iš smuklės statyti barikados!
Dalis karių susižvalgė, jų veidus iškreipė piktos šypsenos, kiti kariai, tarp jų ir būrio seržantas Berhartas kurio ranką juosė raudonas raištis, – seržanto insignija, ramiai sėdėjo ir laukė. Aptarnaujančio merginos, kartu su smuklininkų nujausdamos nemalonumus pasitraukė už baro.
- Mums gerai ir smuklėje, čia šilta, nereikia dirbti.... tad prisijunkite ir jūs... arba nešdinkitės ir statykit barikada pats! Sere! – nors ir su pikta šypsena bet vis dėl to nedrąsiai subliovė apgirtęs kareivis. Pagrindo būti nedrąsiam buvo. Nepaklusniems kariams, dezertyrams Degančiojo Kalavijo ordinas gali būti itin žiaurus. Folkardas įsiutęs sugniaužė savo, šarvuotomis pirštinėmis pridengta, kumšti ir grėsmingai pradėjo artintis prie nepaklusnaus kario. Šis pabalo, atsilošė atgal, žvilgtelėjo į savo draugus tačiau šie nepajudėjo, o liko savo vietose stebėti kas bus toliau. Jie žinojo kada galima juokauti, nepaklusti, o kada – ne. Priėjęs prie kario Folkardas su įsiūčiu trenkė šiam per veidą savo šarvinėmis pirštinėmis gerokai nubrozdindamas veidą ir pargriaudamas karį nuo suolo. Kareivis apsičiupinėjo veidą, trumpą akimirka jo veidą užvaldė įniršis, tačiau tik akimirką. Susitvardęs jis pakilo, pasitaisė apsiaustą ir išsitempęs laukė nurodymų. Kiti vyrai po šio spektaklio pradėjo judintis iš vietų, tingiai - tačiau užtikrintai, link smuklės durų. Paskui juo pajudėjo ir Folkardas, tačiau prieš jam išeinant už nugaros pasigirdo tylus balsas:
- Pone jūsų kariai nesumokėjo už paskutinį užsakymą, aš.... 
- Jie atsiligins taisydami sienas ir gindami miestelį, - nespėjus smuklininkui baigti  burbtelėjo Folkardas. Jo nuotaika buvo bjauri ir smuklininkas tai jautė, todėl toliau tylėjo ir nekėlė rūpesčių, juk kas jų norėjo turėti su Degančiojo Kalavijo broliu? Šiaip ordino broliai neplėšikaudavo, tačiau eiliniai ordino kariai, kurie neretai buvo prievarta surinkti į gretas, plėšę ne ką prasčiau negu samdomi kareiviai skirtumas buvo tik tas, kad pastarieji buvo labiau patyrę, geriau ginkluoti ir gaudavo geresnę alga. Tačiau kaip tyčia čia, Vernerio gvardijoje, jie sudarė mažiausią dalį. Tačiau tokius plėšikavimus buvo stengiamasi slėpti nuo bažnyčios akių,  žinoma išskyrus tuos atvejus kai buvo veikiama su palaiminimu iš aukščiau, tada, žinoma, ko neatleis paprasti mirtingieji tą atleis Kūrėjas.
Folkardui išėjus iš smuklės jo vyrai jau stovėjo išsirikiavę gatvėje. Kairėje nuo jų, šiek tiek atitolęs, stovėjo seržantas Berhartas. Folkardas rankos mostu paliepė jam ateiti arčiau ir prabilo:
- Mūsų užduoti jau girdėjote seržantę, tad įsakau atrinkti dešimt geriausių, labiausiai disciplinuotų jūsų pulko karių, o tau pačiam įsakau su likusiais kariais prisistatyti uosto kieme statyti barikadų.
- Klausau leitenante, - lenkdamasis tarė seržantas ir be jokios veido išraiškos ir emocijų, kuo jis ir garsėjo, apsisuko ir nuėjo atrinkti dešimties karių. Folkardas įdėmiai laukė, o tuo tarpu seržantas šiek tiek apžiaurėjąs savo karius galiausiai pradėjo juos vardinti, dali vardais dali pravardėmis kaip kuriam buvo įprasta: Frederikas, Linksmuolis, Raudonasis Teobaldas, Trumpasis Vilis, Volfgangas, Averinas, Hjugas, Gilbertas, Pedras ir Seilius. Visi, kuriuos išvardijo seržantas, žengė žingsnį į priekį, likę kariai – beveik dvi dešimtys nužygiavo uosto link su seržantu Berhartu priešaky. Folkardas kurį laiką apžiūrinėjo kareivius. Atrodė jie ne ką  geriau negu tie kurie išėjo statyti barikados. Tačiau Folkardas pasikliovė seržantu ir įsakė jiems sekti paskui. Pajudėjo jie link kitos miesto pusės, priešingos uostui. Iš pradžių vaizdas buvo įprastas – gatvės pilnos kareiviu bei gyventojų, šurmuliuojančių, dirbančių. Tačiau artėjant prie kalvos ant kurios buvo pietinė miesto dalis, vaizdas ėmė keistis. Neskaitant keleto patruliuojančių kareivių gatvės buvo tuščios. Pietinėje miestelio dalija gyveno turtuolių, pirklių elitas. Be to, čia, savo dvarelyje, gyveno įtakingiausias miestelio pirklys, Vygandas iš Vismaro, kuris, dėl tvyrančios padėties nekiša nosies ir nepasirodo net kviečiamas būtent nuo šio pirklio namų leitenantas ketino pradėti, bet Folkardą stebino kapitono kantrybė, jis manė, kad Verneris įtūžęs paprasčiausiai įsakys jėga juos atvesti kas, beje, atitiktų jo būdą. Kuo labiau Folkardas galvojo tuo labiau jam atrodė, kad Verneris tevykdė įsakymus iš viršaus, tai yra iš paties magistro. Galiausiai jie pasiekė pirklio rūmus, praėjo pro geležinius, grotuotus vartus prie kuriu stovėjo ir palaikė tvarką vienas iš ordino kareivių ir pasuko gristu keliuku aukštyn. Iš abiejų keliuko pusių buvo pasodintos tujos, kiek toliau matėsi fontanai, suoliukai, gėlių darželiai, tačiau nesimatė nė gyvos dvasios, ne vieno tarno, todėl rūmai atrodė apleisti ir nykus. Folkardas, su kariais, pasiekė rūmų duris ir nieko nelaukdamas pasibeldė. Neužilgo pasigirdo atrakinamų spinų garsas ir tarpduryje pasirodė vieno iš tarnų galva. Šis nieko nelaukdamas pradėjo kalbą:
- Laba diena sere, ar jus pageidaujate perduoti žinę mano gerbiamam ponui Vygandui iš Vismaro?
Ir taip buvo kiekvieną kartą atėjus pas kokį pirklį ir didžiūną, vis tas pats klausimas ir jokio kvietimo užeiti į vidų. Ir taip elgėsi dauguma įtakingesnių ir turtingesnių šio miestelio rajono gyventojų, išskyrus burmistrą, žinoma, kuris didžiąją laiko dali praleido po Vernerio padu, perkeltine prasme, žinoma.. Folkradui šis tarnų šaltumas atrodė įtartinas, net ir pats tarnas atrodė  keistas, panašus į viena iš tu bejausmių automatonų kuriuos gamindavo atsiskyrėliai magai ir burtininkai nepavaldus bažnyčiai ir Aukščiausiajam Palaimintajam. Kapitonas buvo įsakęs tarnų nespausti, tik perduoti laiškus bei klausimus savo šeimininkams, tačiau šį kart Folkardas turėjo kitokius įsakymus. Tačiau jo žarnokai „vertėsi“ pilve ir jis nujautė, kad viskas nebus taip paprasta. Bet vykdyti įsakymą Folkardas privalėjo, todėl kreipėsi mandagiai:
- Kapitonas Verneris įsakė man atvesti poną Vygandą iš Vismaro į uosto aikštę, todėl įsakau pasitraukti ir įpareigoju atvesti man tamstos šeimininką.
- Atleiskite, bet gerbiamasis ponas Vygandas iš Vismaro šiuo metu nepriima svečiu, bet bukite tikras jog aš būtinai pranešiu savo šeimininkui apie jūsų vizitą ir audiencijos prašymą, geros dienos pone, - jis jau buvo bepradedąs daryti duris,  tačiau jam to nespėjus padaryti Folkardas įkišo ranka į tarpdurį ir savo plieniniais gniaužtais pačiupo tarną už pakarpos.
- Tai ne audiencijos prašymas! Aš reikalauju,  kad atvestum man savo poną! Dabar!
- Atleiskite, bet ponas Vygandas iš Vismaro dabar negali su jumis susitikti.
Tai tik dar smarkiau įsiutino Folkardą, kuriam, kilusiam iš didingos giminės, duris prieš nosį bandė užtrenkti kažkokio nusususio pirklio tarnas. Su pykčiu, ir jėga Folkardas tėškė tarną ant grindų, o pats peržengė slenkstį ir įžengė į rūmus. Nustumtasis tarnas, parodydamas gyvybingumą kurio iš pradžių stokojo, pašoko ir išsitraukęs peilį iš vidinės liemenės pusės puolė prie nusisukusio Folkardo, tačiau jam nespėjus jo pasiekti ant tarno užšoko ir tiesioginę to žodžio prasmę pradėjo vartytis vienas iš Folkardo kareiviu,  tas kurį seržantas pavadino Raudonuoju Teobaldu. Jie galynėjosi kol galiausiai Teobaldas išplėšė durklą iš tarno rankų ir gerai vožtelėjęs jį atjungė. Keikdamasis Teobaldas atsistojo nuo grindų ir apspardė tarną. Tokio džiūsnos veržlumo nebuvo tikėtasi, kovėsi jis lyg slibinas. Galiausiai Folkardas, saugumo dėlei, įsakė, vyrui kurį seržantas pavadino Seiliumi, surišti tarną. O pats su likusiais kariais pradėjo versti apartamentus, tačiau jų nuostabai rūmuose nebuvo ne gyvos dvasios. Ir netik. Rūmai atrodė taip tarsi juose  niekas negyveno kelius mėnesius, nebuvo net to gyvybės „kvapo“ . Juk negalėjo žuviažmogiai jų nusitempti.... Galbūt jie pabėgo? Nieko nepešęs apartamentuose Folkardas nusprendė pabandyti laimę rūmų požeminiuose rūsiuose kur galėjo slėptis Vygandas iš Vismaro. Palikęs Seilių bei Trumpąjį Vili saugoti tarno, bei apartamentų, Folkardas, su likusiais aštuoniais kariais pajudėjo link rūsio. Pirmiausiai, kad į jį patektų reikėjo išlaužti duris, kurios, kaip bebūtų keista, buvo užrakintos iš vidinės rūsio pusės. Pats rūsys buvo apšviestas, ant sienų buvo pritvirtinti fakelai, o nuo lubų kabėjo sietynas su degančiomis žvakėmis. Ant grindų gulėjo prabangus kilimai. Šalia vienos sienos stovėjo rietuvės su vynų, o šalia kitos įvairus puodai bei dėžės.
- Kas per velnias, žvakės dega, durys užrakintos iš kitos pusės, tačiau rūsy ne gyvos dvasios, -  sumurmėjo vienas iš kareivių šalimais stovinčiam draugužiui.
- Leitenantę galbūt rūsyje yra slaptos durys, juk kažkas turėjo uždegti žvakes ir užrakinti duris.
- Galbūt... Folkardas pritūpęs pradėjo apžiūrinėti rūsio grindis. Įdėmiau pažvelgęs Folkardas pamatė dulkėtame kilime įsispaudusius pėdsakus, jų buvo kelio poros ir visos vedė tolyn kilimu link rūsio galo.
- Matot šituos pėdsakus ant kilimo? Jie ne mūsų, sekit paskui mane, - įsakė Folkardas ir pats pasilinkęs, sekdamas pėdsakus, pajudėjo pirmyn. Pėdsakai baigėsi kartu su kilimų, tačiau keli paskutiniai žingsniai, kurie liko įspausti kilime, buvo nukrypę į kairę rūsio pusę. Link jos Folkardas ir pasuko. Kampe tarp dėžių ir puodų buvo rakandais neapkrauta dviejų metrų platumo ir metro ilgumo aikštelė. Geriau pažvelgus matėsi, kad lentos toje vietoje buvo šiek tiek pakilusios. Patraukus lentas pasirodė penkių, šešių metrų gylio anga prie kurios akmenimis išmūrytų sienų buvo pritvirtintos kopėčios, kažkur, netoli angos, pačioje apačioje, sklido silpna šviesa.       
- Štai ir mūsų draugo Vygando slėptuvė,  - tarė Folkardas.
- Įdomu kam ji jam, juk rūsį tai tūri? – paklausė Teobaldas.
- Kaip tai kam avigalvi, aišku, kad slėpti turtam ir savo užpakaliui jei miestas būtų užimtas priešų, - piktai atkirto kitas karys, vardu Averinas. Teobaldas į jį piktai pažiūrėjo ir ko gero norėjo ginčitis, bet jiems nespėjus apsirieti prabilo Folkardas: 
- Gerai, leisimės ieškoti mūsų prapuolenio pirklio. Tu, Averinai, nubėk į viršų ir perduok Seiliui ir Raudonajam Viliui apie mūsų atradimą kol mes leisimės žemyn kopėčiomis po to grįžk atgal saugoti landos.
- Klausau leitenantę, - linktelėjęs ir giliai įkvėpęs Averinas nuskubėjo atgal į apartamentus aiškiai laimingas,  kad jam nereiks lipti žemyn landa.
- Aš lipsiu pirmas visi kiti - paskui mane, - įsakė Folkardas ir  pradėjo lipti kopėčiomis žemyn. Paskui ji pajudėjo Volfgangas, po to Teobaldas ir kiti. Jam nulipus viršuje pasigirdo sambrūzdis, vyrai aiškinosi kuriam teks lipti;
- Aš tikrai nelipsiu priešpaskutinis, Pedras persivalgė žuvies, aš nenoriu uostyt jo užpakalio Frederikai....
- Užsičiaupk Linksmuoli ir lipk kopėčiomis arba aš sukišiu tave į.... likusio ginčo Folkardas neišgirdo tik per sukastus dantis jiems liepė užsičiaupti ir lipti žemyn, galiausiai kopėčiomis nulipo Pedras ir kitas, iš jo besityčiojęs kareivis kitų pravardžiuojamas Linksmuoliu. Dabar, kai visi buvo nulipę, Folkardas ėmė apžiūrinėti tuneli į kurį juos atvedė landa. Tunelyje stovėjo keletas stalų, lova, bei dvi didžiulės skrynios. Folkardas jau pastebėjo gobšius savo kariu žvilgsnius metamus į tas skrynias, tačiau pamatę surauktus Folkardo antakius jie apsiramino. Leitenantas, žinoma, galėjo žiūrėti pro pirštus į plėšikavimus, tačiau Verneris davė įsakymą elgtis pagarbiai, be to nesinorėjo apiplėšti skrynios savininko nesusitikus su juo pačiu. Daugiau tunelyje, neskaitant durų jo gale, nieko nebuvo, todėl Folkardas pajudėjo pirmyn.
- Leitenante, čia kraujas, atrodo,  kad jau senas, - pastebėjo stalą apžiūrinėjantis Teobaldas.
- Leitenante pažiūrėkit, kas ant šito stalo, - šūktelėjo Frederikas. 
- Duok, - priėjęs Folkardas iš Frederiko ranku paėmė du objektus. Vienas buvo tamsiai melsvas, įdomių formų amuletas, kitas – šlykšti, juodo medžio statulėlė kurioje buvo pavaizduotas žmogėnas su storu, išpampusiu pilvu, žvynuota nugara su musės sparnais. Galva buvo netiksli, burna – išžiodyta, su didelėmis, neproporcingomis iltimis, akys buvo mažos, apskritos, o nuo smakro buvo ištašyta ilga, pilvą siekianti barzda. Tai buvo puolęs cherubinas Baelas arba Belzebubas - musių viešpats, kančių valgytojas, mirusiųjų išniekintojas,  arba kitaip - Viska Ėdantysis.
- Atrodo mūsų pirklys bus kultistas ir demonų garbintojas.
Folkardas toliau apžiūrinėjo statulėlę, tuo tarpu dalis labiau prietaringų jo vyrų spjaudėsi per petį, sukosi vietoje, ir darė kitus demonus atbaidančius užkeikimus. Belzebubas. Tikinčiajam tai buvo priešo simbolis. Simbolis vieno iš puolusių angelų, cherubinų ir kitų Kūrėjo sutvertų dangaus būtybių kurios, anot šventųjų raštų, sukilo prieš Kūrėją ir buvo pakurstytos juodojo drakono Šėtono arba kitaip – Drakono, užimti dangiškąjį sostą. Degančiojo Kalavijo ordino broliams neretai tekdavo susidurti su eretikais, pagonimis, demonų garbintojais, bei magais kurie garbino ir sudarinėjo sutartis su demonais bei velniais ir nieks nepaneigs, kad jie egzistavo, tačiau pačiais mitais apie puolusius angelus bei pragaro princus, demonus kurių kiekvienas valdė vieną iš septynių nuodėmių, Folkardas netikėjo. Jis žinojo, kad demonai pavojingi ir kad jais negalima pasikliauti. To jam pakako, o mitus ir tiesas šventuosiuose raštuose, Folkardas, palikdavo šventikams. Vis dėl to tai buvo blogas ženklas kuris paaiškintų dalies miestelio gyventojų keistą elgiasi, bei, kas kraupiausia, žmonių dingimus. Demonų garbintojai tai pat aukodavo savotiškas aukas. Folkardas žinojo ką jis privaląs daryti, tačiau jo galvoje kirbėjo du klausimai. Pirmasis buvo kaip visa tai siejasi su žuviažmogiais, o antrasis ar tai sutapimas, o gal kapitonas Verneris ar kas nors iš aukščiau žinojo apie šiuos kultistus.
- Gerai, ruoškitės, gali tekti susikauti su kultistais, paskui mane! – sukomandavo savo perbalusiems kariams Folkardas, tuomet užsidėjęs šalmą jis pajudėjo link durų tunelio gale. Už jų laukė virtinė blankiai apšviestų laiptų bei drėgnas koridorius. Koridoriaus gale stovėjo atlapoti vartai už kurių buvo gerai apšviesta požeminė menė, o iš jos sklido garsai pilni geismo, pašaipos, bei juoko. Folkardas pamojo savo vyrams sekti iš paskos ir kaip įmanoma tyliau nuskubėjo prie vartų. Menės gale, ant altoriaus stovėjo trys statulos, dvi iš jų buvo šlykščios, iškraipytų formų ir priklausė dviems iš pragaro princų: Belzebubui ir Asmodijui. Trečioji buvo smarkiai iškraipyta ir išniekinta Kūrėjo statula. Į jo galvą buvo įstatyti ožio ragai, o kūnas ištepliotais bei išraižytas šventvagiškomis nešvankybėmis bei frazėmis iš vieno eretikų šventojo rašto – Baelo knygos. Žemiau altoriaus vyko kultistų mišios, o jei tiksliau – orgija. Arčiausiai altoriaus buriavosi žuviažmogiai, visi jie stovėjo atsukę nugaras į mene, o po jų žvynuotomis ir plėvėtomis pėdomis kaupėsi kraujo klanai. Už žuviažmogių klūpėjo keletas ramių ir ekstazės apimtų žmonių. O toliausiai nuo altoriaus buriavosi kleginti, įraudusi minia. Dauguma sėdėjo šalia stalo valgė, lėbavo, kiti šoko ant stalų, dar kiti gulėjo ant kailių ir pagalvėliu atokiau nuo minios. Tarp jų, ant didelės pagalvės gulėjo storas, pusnuogis miestelio šventikas  prie kurio. iš abiejų pusių. gulėjo dvi nuogos moterys.
Folkardas lyg šiol nebuvo matęs eretikų mišių. Jis įvertino minia. Vieninteliai ginkluoti ietimis, trišakiais bei keistos formos, iltis  primenančiais durklais, buvo žuviažmogiai kurių buvo kiek daugiau nei dešimt, o kultistai, bent jau iš pirmo žvilgsnio, buvo neginkluoti. Pastarųjų buvo kiek daugiau nei dvi dešimtys. Nepaisant to Folkardas pasiryžo nutraukti šia šventvagystę . Priešai viršijo Folkardo jėgas, tačiau kito pasirinkimo nebuvo – kultistai galėjo padėti žuviažmogiams paimti miestelį iš vidaus, todėl jis privalėjo juos sustabdyti. Todėl savo vyrams tyliai šnypštelėjo:
- Mes privalome juos sustabdyti, išžudykite žuviažmogius ir neleiskite kultistams pasprukti, mums reikia iškvosti belaisvį.
Jo vyrai išbalę tylėjo, buvo aišku, kad bijojo kautynių, tačiau įsakymui pakluso ir išsitraukė kalavijus, vėzdus ir kitus ginklus ir apsišarvavę niūriais žvilgsniai pasirengė kovai. Folkardas gyliai įkvėpė ir su kalaviju rankoje pamojo savo kariams sekti paskui jį. Jiems įžengus menėje akimirkai stojo tyla. Po to pasigirdo vienos iš nuogų moterų klyksmas ir ši, kartu su siūbuojančiomis krūtimis, tekina pasileido bėgti prie  durų esančių šalia altoriaus. Jos pavyzdžiu pradėjo sekti kiti kultistai, kurie stumdydamiesi,
keikdamiesi ir trypdami vienas kitą pajudėjo link durų dėl teisės kuo greičiau išsinešdinti. Tuo tarpu žuviažmogiai bei žmonės klūpantys už jų išliko ramus. Tik pirmieji išsitraukė ginklus ir pajudėjo link Folkardo ir jo vyrų. Daugiau negu tuzinas iš jų artinosi link jo ir nieko gerą nežadančiai mojavo savo ginklais. Jų šaltos, bejausmės, juodos akys įspraustos į keistos formos galvą primenančia žuvies bei driežo hibridą stebėjo jį ir jo karius, jų žvynuotos, odomis bei medžiagų skiautėmis aprištos letenos gniaužė ginklus. Patys žuviažmogiai nevilkėjo jokių šarvų ar rūbų, nebuvo aišku kokios lyties jie yra, tiesa vieniems ant kaklu bei galvos augo žvynuotos skiauterės, kitiems – ne, taipogi skyrėsi jų dydžiai bei žvynų spalva. Mažesnieji, skiauterėtieji turėjo raudonus, žalsvus spindinčius žvynus, o tuo tarpu didesnieji buvo mėlynai pilki. Tačiau visi jie atrodė grėsmingi ir buvo visa galva ar dvejomis aukštesni už žmones. Tačiau kol jie artinosi Folkardas bei jo vyrai nesnaudė. Menė buvo pakankamai plati, o karių Folkardas turėjo nedaug, todėl visi išsirikiavo trikampiu ir iš lėto pajudėjo į priekį . Pirmieji žuviažmogiai, ginkluoti trišakiais, prisiartino prie priekyje stovėjusių Pedro bei Folkardo. Folkardui pavyko išvengti agresyvaus, tačiau lėto trišakio dūrio,  tuo tarpu Pedrui taip nepasisekė - jis buvo pargriautas didesnio žuviažmogio kuris kėsinosi jį pribaigti, tačiau žvynuočiui kelią pastojo ir vėzdu apatinį žandikaulį sutriuškino, pribėgęs iš šono, Teobaldas. Tuo tarpu likę jo kariai susirėmė su žuviažmogiais. Užvirė aršios kautynės, tačiau žvynuočiai nesubliaudavo net kai į juos smigdavo kalavijai, tiesiog be žado pargriūdavo lyg būtu bejausmės lėlės, o ne gyvį sutvėrimai. Folkardui pavyko išsilenkti nuo vieno nerangaus žuviažmogio puolimo ir tuo pasinaudojus, nudėti jį stipriu kirčiu į šoną. Balt jo ir jo karių apsiaustai bei veidai nusidažė violetiniu bei šiek tiek šiltu krauju, tačiau akimirkos atsikvėpti nebuvo, ant grindų voliojosi puse tuzino žvynuotų bei du nežvynuoti kūnai, vienas iš pastarųjų buvo Gilbertas, gulintis kraujo klane su sukiužinta galva bei persmeigtu pilvu, kitas karys gulėjo nusisukęs, todėl jo veido nesimatė . Folkardas ėmė artintis prie dviejų žuviažmogių puolančiu Hjugą. Tačiau vienas iš jų, atsigręžęs, pamatė leitenantą ir pasirengė kovai. Folkardas nukreipė kalavijo galiuką žemyn į grindis ir pradėjo artintis prie varžovo. Pamatęs nuleista kalaviją žuviažmogis stryktelėjo į prieki, tačiau jam nespėjus ietimi pasiekti taikinio, Folkardas šiek tiek atsitraukė į šoną, o žuviažmogis prarado pusiausvirą ir susvirduliavo, tačiau nepaisant to išvengė iš šono atskriejančio Folkardo kirčio, padarė kūlversti, atsistojo ir galiausiai pasirengė antrajam puolimui. Antrąjį Folkardo kirtį žvynuotis atmušė savo ietimi ir puolė tiesiai link Folkardo, tačiau nepataikė – jo ietis atsidūrė po leitenanto kairiąja pažastimi, tuo pasinaudojąs, leitenantas,  ją prispaudė tarp alkūnės ir kūno ir tuo pat metu prisiartinęs persmeigė žuviažmogio kaklą kalaviju. Žuviažmogis griuvo it žaibo trenktas, tuo pat metu pargriaudamas ir Folkardą, kuris skubėdamas atsikelti pradėjo kapanotis, tačiau jam pagaliau atsistojus ant kojų kova menėje jau buvo baigta, Dalis jo vyrų išsibarstė po tunelius ir nubėgo gaudyti pabėgėlių, o likusieji saugojo sučiuptus belaisvius bei tvarstė sužeistuosius. Adrenalinas ėmė slūgti, o Folkardas pradėjo justi nuovargį.. Leitenantas nusiėmė šalmą, giliai įkvėpė ir apsiausto šonu nusišluostė prakaitą nuo paraudonavusio veido. Tuo tarpu iš tunelio išlindo ir  prie jo pribėgo uždusęs Teobaldas. Tankiai kvėpuodamas ėmė raportuoti:
- Linksmuoliui ir Volfgangui pavyko sučiupti keletą kultistų, sere, likusieji išsibėgiojo slaptais tuneliais .
- Kokie mūsų nuostoliai?
- Pedrą bei Gilbertą nudėjo žuviažmogiai, o Frederiką nudūrė durklu vienas iš kultistų, leitenante.
- Aišku. Tuomet nubėk pas Averimą ir liepk jam raportuoti Verneriui apie situaciją. Tuomet, tegul grįžta su nurodymais ir gydytoju sužeistiesiems.
- Klausau leitenante, - Teobaldas linktelėjo, apsisuko ir nulėkė link įėjimo į menę. Folkardas, šiek tiek atsikvėpiąs,  pajudėjo link altoriaus šalia kurio klūpėjo keletas žmonių. Priėjus arčiau Folkardas pastebėjo keletą sudarkytu kūnų visiškai šalia altoriaus bet pirmiau, su parengtu kalaviju rankoje, prisiartino prie klūpančių žmonių. Nė vienas nebuvo panašus į kultistą, visi buvo skarmaluoti prasčiokai, tačiau visi nereagavo nei į ką tik įvykusią kovą nei į besiartinantį leitenantą . Folkardas sugriebė vieną iš jų už peties ir pažvelgė šiam į akis. Šios buvo apsiblaususios ir atrodė tarsi žvelgtu kažkur toli. Taip atrodė ir kiti klūpantieji. Folkardas paleido žmogaus petį ir pradėjo artintis prie altoriaus, šalia kurio voliojosi sudarkyti kūnai, mėtėsi nupjautos galūnės, bet pats altorius buvo švarus, ant jo gulėjo knyga kokios Folkardas nebuvo matęs. Ant jos juodo viršelio buvo išraižyta penkiakampė žvaigždė, o po ja - trikampis. Folkardas ėmė artintis prie knygos nors kita jo sąmonės dalis šaukte šaukė viską padegti ir kuo greičiau nešti kailį iš menės. Leitenantas pradėjo vartyti knygą, kol galiausiai sustojo prie puslapio, kurio viršuje buvo pavaizduota ta pati penkiakampė žvaigždė, o žemiau jos juodas spindulys vedantis žemyn link griežtos linijos apačioje. Šių linijų sankirtoje buvo nupieštas, berods krauju, raudonas apskritimas. Folkardo delnas pradėjo slysti puslapiu žemyn kol sustojo ties apskritimu.. Jis kurį laiką  stebėjo  apskritimą bet atsitraukė, suklupo ir susiėmė rankomis už  galvos, ir raitėsi prie altoriaus kol galiausia aptemo akys ir jis paskendo juodoje tuštybėje. Tačiau neilgam, nes netrukus jis pradėjo matyti švytėjimą tamsoje, lyg žvaigždę naktyje. Po kurio laiko juodas fonas ėmė keistis, pilkėti. Tuomet Folkardą apakino šviesus blyksnis kurio metu jis girdėjo siaubingus garsus, tarsi kažkas kautųsi, tačiau tas kažkas buvo tikrai nežmogiškas. Iš kart po to reginiai užplūdo Folkardą. Jis matė angelus krintančius iš dangaus, vėliau demonus klajojančius tamsiais tuneliais bei kavernomis, vieną mažą akimirką Folkardas butų galėjas prisiekti kad matė pilką, idealių bruožų, veidą bei visiškai juodas it anglis akis Vėliau jis regėjo juodą it anglis veidą bei raudonas, rūsčias akis žiūrinčias į tolį. Tada viskas vėl ėmė tamsėti ir galiausiai Degančiojo Kalavijo ordino brolis, Folkardas Van Veldereinas, nugrimzdo į juodą tuštumą.
2014-04-29 19:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-04-29 19:33
Tadilakas
Laukiu komentarų. Žiūrėsim kiek šį skyrių reiks redaguoti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą