Gyvenimo tėkmė

Rodyklės pajuodusio vario
Lyg duoną kasdienę suraiko
Ir dosniai dalina visiems
Kąsnelius aptrupėjusio laiko.

Juos neša tolyn, atsikvėpti nestoja
Įvykių upė savo vaga
Ten, kur dugne jūros boluoja
Rutinoj paskendus vakar diena.

Lyg lopšį gyvybės vilnys sūpuoja
Gyvenimo valtį kiauru dugnu,
Ją ilgainiui būties jūra apžioja,
Slepia gelmėj svajų pamirštų.