Namo

kelią atgal užmiršau
kaip akląjį veski
prašau, būk paskutinis
būk tas, kuris žino
surasčiau savo namus

bet tu mano veidą užmirši
ir vardą klaidingai kirčiuotą
raudonus apgraužtus nagus
tik ciniškas mandagumas beliko
tik pokštas tas kelias žiaurus
aklieji neturi namų

ne jo, o tavęs, žeme, lauksiu
akim praregėjusiom
nuvargintom kojom
priimki, žeme,
gulsčiom