Karys?

Sunku pasakyti, iš kur visa tai manyje. Gal kaip visada dėl visko, kas gera ir blogo yra mumyse kalti yra tėvai. Kad savo tingiai atžalai neįkvėpė ryžto būti savimi? O gal dėl visko kaltas aš pats? Reikia eiti ir prisikalti prie kryžiaus! Viską ką užgyvenau yra mano: ir gera, ir bloga. Tad gyvenu ir per daug nespjaudau ant savęs.
Aš mėgstu dziudo, bet meistru netapau. Užsiiminėjau karatė, pasiekiau kažkokį tai meistriškumą, bet raštiškai to neužtvirtinau. Įgijau prekybininko specialybę, bet darbo metu daugiau galvojau apie tai kaip įveikti absoliutų priešininką, negu apie kažką kitą, nors niekas negali pasakyti, kad savo pareigų neatlieku: nei žmona, nei darbdaviai...
Jau savo vaikai į mokyklą pradėjo eiti, o aš vis dar apie tą patį galvoju... Nuo nuolatinio galvojimo netgi kažkoks tai bendras meistriškumas atsirado. Kartais galvoju, kad tai - psichinė liga, bet gydytis pas psichiatrus neinu, dar nežinia, ką jie ten prikapstys apart šito sutrikimo.
O dabar dar prisidėjo ir ginklų manija... Iš pradžių ta kvaila idėja pasigaminti korėjietišką lanką, aistra šaudymui iš lanko. Dabar užgimė mintis pasigaminti kataną kardą? Likimas mane kažkam tai ruošia? Ar mano siela tėra kokio nors kario sielos reinkarnacija?
Vienas Dievas težino.

Vidinis pasaulėlis vidiniu pasaulėliu, o štai supantis pasaulis pradeda gąsdinti: Rusija aneksuoja Krymą, Ukraina pasirodė esanti tokia pati skystablauzdė kaip ir Lietuva 1940 metais: nė vieno šūvio neiššovė. Europa tik kumšteliu pagrūmojo, atsakydama Rusija tik po kojų pastarajai nusispjovė. Vadinasi, Rusija anksčiau ar vėliau pasuks Hitlerio Vokietijos pėdomis, nes niekas laiku į snukį neužvožė, kad atsipeikėtų. Lietuvą greičiausiai paaukos, kad tik likusios Europos neliestų... Ne šiandien, ir ne rytoj, bet manau penkiolikos metų bėgyje kažkas panašaus atsitiks. Ir duok Dieve, kad aš būčiau neteisus...

Iš esmės žemės dulkėms vienodai šviečia, kas tas dulkes kelia... Kol neįsimaišo į sūkurį patriotizmo idėja. Gal net nepatriotizmo, o sveiko pragmatizmo. Rusija visais laikais atsiliko nuo Europos gyvenimo kokybe ant kokių penkiasdešimties metų... Mes kaip jos satelitas velkamės iš paskos... O vat man norėtusi gyventi kaip Vokietijoje. Vien dėl to verta pasigaminti kardą, kad pabandyti apginti gimtąją žemę, aišku, aš tiek daug neturiu kaip mūsų oligarchai, bet turiu ką prarasti, ypač kai įsivaizduoju kaip vietiniai rusai prisidengdami socialinio keršto idėja, kova prieš vietinius fašistus ir taip toliau ateis su šakėm prie mano namų.
Reikia pasimelsti „youtube'ui“, o gal užteks padėkoti: iškilo koks nors noras, užklausei paieškos lange ir tau išmes krūvą informacijos įvairios kokybės, rinkis pagal savo sugebėjimų lygį. Klasikinę katanos gamybos versiją aš atmečiau:
- Sudėtinga, o ir sąlygų tokių neturiu! Man nereikia tokios tobulybės! Aš nesikaposiu mūšio lauke vienas prieš milijoną!
Mano tikslas kur kas kuklesnis:
- Duok Dieve, jo niekada iš ašmenų neišimti! O jei teks išimti, kad padėtų apsiginti! Užtenka išsirinkti parduotuvėje reikiamą metalo juostą, kokių 5 milimetrų storio, nubraižyti ant jo įsivaizduojamo kardo brėžinį ir išsipjauti su elektronine kampų šlifavimo mašinėle, gal netgi ir siaurapjūklio užteks, tik pjūkliuką metalui reikia nusipirkti. Po to su „šmirgeliu“ nugaląsti, rankeną audeklu, perteptu klijais, apvynioti, išdžiovinti, ir „šmirgeliu“ ją nušlifuoti. Štai ir visa katana, aišku aš įsivaizduoju, kaip susiraukė visokie ginklų mylėtojai, bet aš visada galvojau, kad svarbu ne ginklas, o mokėjimas juo naudotis. O aš tą dalyką moku, bus kardas rankose, bus galimybė suvokti ir kaip juo naudotis. Visą gyvenimą aš naudojusi fenomeno esmės suvokimo metodu, nes legendiniai mokytojai bent jau mano erdvėje neegzistuoja, arba manęs jie nepastebi, o gal aš jų tiesiog neieškau.
Štai taip susiformuoja idėja, belieka tik ją įgyvendinti, o tai kaip taisyklė toks ilgas kelias, nes galimybės mano ribotos, o ir pinigų norisi išleisti, kaip galima mažiau: ne iš gobšumo, o todėl, kad jų nuolatos trūksta.

- Na, ką, štai ir atėjo politika į mano namus...

Pas žmoną atvažiavo draugė su savo vaikais: ir kaip pradės abi pletkinti apie Ukrainos Maidaną, apie dvejų tūkstančių eurų algą paprastai lauko virėjai, kuri po visų įvykių pakliuvo į reanimaciją, nes buvo apsinuodijusi kažkokiais narkotikais.
-  Tu nori pasakyti, kad mano mama per sausio įvykius už algą stovėjo? - neiškenčiau ir įsikišau į pokalbį. - O gal tai buvo masinė isterija, kai žmonės tiesiog norėjo kažką pakeisti? Galvok ką šneki!
Akivaizdžiai tai buvo netikėtas posūkis pokalbyje.
Mano žmona ir jos draugė - rusės, o aš - neaiškios kilmės lietuvis.
- Iš kur tu tą ištraukei? Dimos informacijos šaltiniai irgi yra labai abejotini, kaip ir visa informacija internete. Ji yra vienpusiška. O jums reikėtų tiesiog pagalvoti kaip jūs norėtumėt gyventi: kaip Vokietijoje ar kaip Rusijoje?
- Tu manai, kad Rusijoje blogiau gyvena? - buvo mestas argumentas.
- Taip! Tu Maskos ir Piterio nežiūrėk, tai nevisa Rusija!
Gaila, kad tą akimirką nepriminiau, mūsų kelionės pas jos tėvą į Brianską, kai po apsilankymo parduotuvėje ji apsižliumbė, pasiųsta „nachui“ pardavėjos. Tą akimirką ji pasijuto europiete...
Bet aš mečiau kitą kortą:
- Jeigu taip ten gerai, tai kodėl tavo patriotai išvažiavo į Kanadą, į supuvusios vakarus, o ne į Rusiją?
Politinė diskusija užsibaigė.
Po kokios valandos svečiai išvažiavo, o žmona išėjo pasivaikščioti: apmąstyti savo patriotizmo ir šeimos santykį.
Keistuolė, aš jau seniai apmąsčiau: mano meilė jai nėra tapati meilei Rusijai. Taip tai didi kultūra, didi šalis, bet aš nenoriu būti jos dalis.
Nors kaip tik šią akimirką iškilo įdomus klausimas: jeigu staiga karas, aš išeinu į karą, kas už mane grąžins paskolą bankui? Ar taip ir liks mano asmeniniu mano ir banko reikalu?
Va, tau ir meilė Tėvynei! Klausimas ar Tėvynė mylės mane?
  Kažkaip sunkiai pas mane su patriotizmu, bet rimtai, aš už Tėvynę eisiu, o bankas pas mane namą atims?  Bankui gi dzin, jis dirbs prie bet kurios valdžios! Kaip ir didžioji dalis turčių. Nee, aš taip nesutinku!
  Ar Tėvynė pasirūpins manimi, mano vaikais, jei aš kovosiu už ją? Kažkaip apninka didelės abejonės...
    O iš esmės baisiausia bus ne svetima armija, jei prieš ją nešokinėsi, tai tavęs greičiausiai ir nelies, o vietiniai aktyvistai iš abiejų pusių: dalis vietinių rusų ir ne rusų ryškiai nuspręs pasinaudoti proga ir suvesti sąskaitas su jiems nepatinkančiais, jų nuomone, per daug turtingais. Tam jie paprasčiausiai susiburs į gaujas, pasivadins kokiais nors būriais ir aida plėšikauti.
  Kovotojų prieš naująjį rėžimą taip pat bus, tie taip pat apeliuos į paramą sau, įtikinamai su ginklu.
  Kaip viskas kartojasi, mano netikras senelis, mano mamos globėjas, lygiai taip gyveno tarp dviejų ugnių: ir antrojo pasaulinio karo metais,  ir po karo. O aš sprendžiant pagal renkuosi tą patį kelią. Karo lauke paprasčiau, ten tiek daug galvoti nereikia: arba tu, arba tave. O čia žmona, rėkianti apie atsakomybę šeimai, du vaikai, kuriuos reikia išsaugoti...
  Bet kuriuo atveju, šaltųjų ginklų arsenalas namuose nepakenks, tegul guli, duok Dieve, panaudoti neteks. Vaikus išmokinsiu naudotis, jog, jeigu ką, galėtų apginti save. Ir kūnui sveikata, ir sielą disciplinuoja, o minia visada bijojo tik jėgos.

Maždaug po penkiolikos metų

  Viskas kartojasi, tik asmenys kiti. Užkariauti ir valdyti Europą norėjo daugelis:
  Vokietija svaigo apie didžiąją Romos imperiją, du kartus bandė tai padaryti ginklu, trečiąjį kartą tai padarė šratinuku.

    Rusija visą laiką varvino seilę spoksodama pavydžiai į sočiai gyvenančią Europą, nesuvokdama, kodėl gi ji taip sočiai gyvena, kai visi turtai pas ją.
    - Ir kodėl su manimi niekas nesiskaito? - vis piktinosi ji. - Aš gi pasaulinė valstybė! O jie gyvena geriau nei mes! Netvarka!

    Turkija, kaip Osmanų imperijos įpėdinė, troško buvusios didybės: suvienyti tiurkų tautas, po viena vėliava ir susigrąžinti buvusias valdas.

    Štai čia du didybės maniakai ir surado vienas kitą.
    O kur buvo Anglija ir Amerika? O jos tiesiog paskaičiavo, kad neblogai pataisys savo pašlijusią finansinę padėtį, leisdama kvaileliams pakariauti.
      - Visi galiūnai anksčiau ar vėliau išsikvepia ir po to ilgalaikėje perspektyvoje pralaimi! Tad dabar mes uždirbsim parduodami ginklus skolon, po to uždirbsim investuodami į ūkio atstatymą. O vargšus užkariautojus nuteisim parodomuoju teismu ir įvarysim tokį patį kaltės kompleksą kaip ir vokiečiams. Nes suk kaip nori, bet trys šimtai milijonų sunkiai susitvarkys su penkiais šimtais milijonų, kurie anksčiau ar vėliau sukils, nes užkariautojai - idėjiniai, vadinasi, ambicijos liejasi per kraštus. Juolab sukilėlius anksčiau ar vėliau parems kinai, kurie labai daug pinigų sukišo į Europą, juk Naujieji užkariautojai pasiima tik grobį, o kreditiniai aukos įsipareigojimai jų absoliučiai nedomina.

  Štai taip atsirado kitas klastingai laukiančiųjų blokas, kurį idėjiškai ir finansiškai parėmė Naftos Arabų šeichai.
  Vaizdelis vertas Tolkino fentasy plunksnos, kol dvi, į liūtes panašios, pabaisos drąsko bejėgę senutę, hienų gauja stovi atokiai. Monstrės apsirys, tingios pasidarys, ir tada hienos jas išvarys. Senutė iš numirusiųjų prisikėls, kardą nusistvers ir monstres, lydima hienų, paskers.

  O kur mūsų šaltkalvis mėgėjas? Jis bent vieną kardą pasigamino?
  Pasigamino, netgi prekiauti pradėjo, paplatinęs katanų nuotraukas Facebook'e.
  Gal būtų ir sulaukęs Rusijos karių savo kieme, bet visai netikėtai jo žmoną kaip gerą Rusų kalbos dėstytoją rekomendavo Amerikiečių delegacijai, kuri nusileido Vilniuje, vietoje Maskvos, dėl susiklosčiusios sudėtingos politinės situacijos. Toliau santykiai susipainiojo, bet bendras rezultatas viso šio raizginio buvo pasiūlymas dėstyti rusų kalbą Amerikoje. Ji bandė suabejoti, bet vyras pasakė:
      -Važiuojam! Ar tu nori, kad tavo vaikai patirtų savo senelių karo ir pokario vaikystę?
    Ir nors ji netikėjo, kad jos istorinė Tėvynė gali ką nors užpulti, ji sutiko, taip jie atsidūrė iš pradžių Amerikoje, o vėliau prasidėjus III pasauliniam, Kanadoje.
      O kaip gi kario siela? Kova su blogiu, meile Tėvynei, galų gale karma? Dievai žino, šnekėti ir galvoti visada lengviau, nei daryti. Iš kitos pusės atsakomybė už šeimą turbūt bus visuomet didesnė už meilę Tėvynei: jie prieš tave štai čia gyvi, amžinai norintys kažko, reikalaujantys, o tu juos myli, jie juk tavo ir dėti juos ant patriotizmo aukuro labai sunku. Juolab, kad Tėvynė jeigu ką net neprisimins, ir tuo labiau nepasirūpins mano vaikais, tad jei susiklostė palankiai aplinkybės išvažiuoti į šalį, kur karo nebuvo pastaruosius  tris šimtus metų, reikia pasinaudoti.
        O gal iš viso aš ne joks karys, o paprastas verteiva, svajojantis apie kario būtį.
            Logiška istorijos pabaiga ir netgi sakyčiau laiminga, bet argi gali būti toks kūrinys? Patalpink jį į kokį nors mėgėjų grafomanų tinklalapį! Užspjaudys negyvai!
          Na, ir ką kursime kūrinį pagal visas literatūrinis žanro taisykles?

        Iš pradžių pradėjo burbėti lenkai. Tiesiog jie jau tokie žmonės, jie labai jau myli savo tautybę ir suvokia tai kaip visų likusiųjų niekinimą. Ir dar jie suvokia labai įdomiai lygybę:
        Lygybė - kai jie yra lygesni už kitus.
        Iš pradžių pavardės gimtąja abėcėle, po to primygtinis Vilniaus krašto lenkinimas, patyliukais net vietinius lietuvius paverčiant lenkais... O nuo ten jau netoli ir iki lenkų autonomijos, kuri palankiai susiklosčius aplinkybėms vėl virs amžina ir nedaroma Lenkijos dalimi?
        Kodėl mes visi draugiškai negalime sugyventi: vienas kito neišeliminuodami?
        Tokio klausimo niekas sau nekelia, tad ir atsakymo į jį nėra.