Snygio nuotykiai

Bakst, bakst, bakst, – kažkas iš ryto,
Savo drėgnu nosiuku
Man baksnoja į kaktytę,
Susijuokus – nubundu.

Matau – balta letenėlė
Siekia ausį pakutent,
O šeši balti ūseliai
Kruta – norisi krizent.

Ach, tas baltas katinėlis!
Labai mielas ir vikrus,
Mėgsta žaisti kamuoliukais,
Pievoj gainioti drugius.

Kartais sėlina iš lėto,
Uostinėja pamažu,
Randa mažą vabaliuką,
Ropinėjantį stiebu.

Kapt, kapt, kapt, – maža kojyte –
Žaisti pasiruošęs jis -
Tik išriečia nugarytę...
Vabaliukas tuoj nukris!

Vabaliukas - šast! – ir skrenda,
Jau virš stiebo kyla jis,
Katinėlis – strykt! – pašoka...
Kur ten skrendantį pavys.

Bet... pamato jis šunelį,
Vizginantį uodega,
Capt! – su priekinėm kojelėm...
- Snygi, Snygi, nevalia! -

Jam šaukiu jau aš iš tolo,
Bet... šiek tiek pavėlavau,
Pyktelėjęs tas šunelis
Kando Snygiui – Miau, miau, miau! –

Vargšas mano katinėlis!
Puolė pasislėpt medin,
Ant šakos aukštai užsliuogęs,
Dar miauksėjo įkandin.

O tam medyje – paukštelis –
Čir, čir, čir! - čirena jis,
Po to suplazda sparneliais
Ir pakyla jis aukštyn.

„Suplazda“ kojelėm Snygis,
- Gelbėkit! – šaukiu kažkam, -
Ir, pripuolusi prie medžio,
Gaudau Snygį... tiktai – bamt! –

Krito baltas katinėlis,
Tai gerai, kad man glėbin,
Visas dreba išsigandęs,
- O dabar, - sakau, – pirmyn!

- Ramunėlių arbatėlės,
Ir – miegoti – jau – vėlu,
Nuotykiai šiandieną baigės,
Labanakt – saldžių sapnų!