Be pavadinimo... kol kas 2

Adelheida

Ostsodeno kunigaikštystė, esantį pietrytinėje Imperijos dalyje buvo įkurta po bendro žygio kurio metu Imperijos ir Polenos karalystės pajėgos sutriuškino markmanų kunigaikščius, kurie buvo atsisakę mokėti duoklę Imperatoriui ir tuometiniam jo vasalui Polonijos karaliui Ziemovitui II . Žygio metų pasižymėjo vienas iš pietinio Torno kilmingųjų – Engelbertas Velfas, kuriam už lemtinga ir Imperijai pergalę iškovojusį kavalerijos manevrą, Imperatorius suteikė Ostsodeno markgrafo titulą. Engelbertas Velfas vedė markmanų kunigaikščio dukterį ir pradėjo Velfų dinastiją kurios atstovai šiandien valdo kaip Imperijos hercogai elektoriai.,
                                                                                            Hansas von Holzengeris
                                    Imperijos kunigaikštystės, bei jų raida amžiuose . 6 skyrius.
                                                                                         
Pilies kiemas. Skardus, metalo atsitrenkiančio į metalą garsas. Kieme trys siluetai - du apsišarvavę grandininiais  šarvais, jų veidus slepia didšalmiai, vienas iš jų – stambesnis, guli purve, kitas stovi šalimais su iškeltu kalaviju rankose. Trečiasis – vidutinio amžiaus, kiek žilstelėjęs vyras su rūgščia ir valdinga veido išraiška iki tol stovėjęs šalia patraukė link jų.
-Šiandienai pakaks Adelheida tu jau užtektinai pažeminai visus pilies karius, – tarė žilstelėjęs vyras tuo pačiu metu padėdamas kitam kovotojui išsikapanoti iš purvynės.
-Klausau meistre – ištarė jaunas tačiau ryžto pilnas balsas iš po didšalmio.
-Jūsų tėvas nori jus matyti savo apartamentuose, pilies rūmuose, miledi, pas jį atvyko imperijos kurjeris, - kiek tyliau į ausi pašnibždėjo Ostielburgo pilies kovų meistras Gerhardas iš Aldštato.
Adelheida nusimaukšlino didšalmį, pošalmį, po to atlaisvino savo supintus, juodus it anglis plaukus.
-Ar tėvas nieko nepasakė apie kurjerio žinią? – paklausė ji. Gerhardas nubuvo dvaro slapukautojas ir pasišnabždėjimai jam buvo nebūdingi.
-Ne miledi, tačiau iš jo balso tono supratau, kad žinios rimtos.
-Gerai, tuomet neversiu jo laukti – tai tarusi ji nusisuko ir nužingsniavo link pilies rūmų. Pilies kiemas buvo pilas ir niūrus kaip ir rytas pranašaujantis pilka ir vangią dieną. Perėjusi kiemą Adelheida įžengė į pagrindinį bokštą ir nužingsniavo link rūmų apartamentų. Buvo ankstus rytas, todėl be sargybinių ir keleto tarnų pilyje nebuvo matyti ne vienos gyvos dvasios. Galiausiai pasiekus rūmus Adelheida pradėjo lipti sraigtiniais laiptais link šeimos apartamentų. Prie tėvo kambario išskyrus vieną sargybinį  nebuvo nieko, tačiau pro vos  pravertas duris sklido tylus bei prislopinti balsai. Adelheida juos atpažino – tai buvo jos vyresniojo brolio Vilhelmo ir jos tėvo Konrado, Ostodeno hercogo-elektoriaus balsai. Nieko nelaukdama Adelheida įžengė į kambarį taip nutildydama savo tėvą ir brolį. Kūrį laika kambaryje karaliavo tyla, o Velfų šeimos nariai apsikeitė žvilgsniais, tačiau netrukus prabilo Adelheidos tėvas:
- Pagaliau atėjai, sėskis, mes su Vilhelmu jau aptariame naujienas iš sostinės, – tarė tėvas.
- Ir kokias būtent naujienas? .
- Imperatorius negyvas! Mirtis neaiški, jau pasklido gandai, kad kaltininkas yra Bajerno  kunigaikštis Ulrichas, – nespėjus prabilti tėvui, išpyškino Adelheidos brolis Vilhelmas
- Tyliau, nėra reikalo rėkauti, - Adelheidos tėvas barančiai nužvelgė Vilhelmą ir tęsė toliau, -, o šios kalbos nieko nereiškia, Imperatorius Otonas buvo ligotas ir silpnas. Stebuklas, kad jam pavyko sulaukti žilos senatvės, be to nieko nuostabaus, kad Ulrichas šmeižiamas juk jis šiuo metu turi didžiausia šansą būti išrinktas Imperatoriumi. Beje, kaip laiške rašoma, visai neseniai, hercogas Ulrichas sužinojo apie prieš jį nukreipta sąmokslą kuriuo buvo siekiama sufalsifikuoti įkalčius įrodančius jog Ulrichas siekia imperatoriaus Otono mirties kas imperijos akyse paverstu Ulrichą išdaviku ir jį sužlugdytų. Tačiau tai jiems nepavyko mat įkliuvo vienas iš sąmokslininkų šnipų kuris tardomas išdavė kitus. Ulrichas pateikė jiems dezinformacija ir pasiuntė savo žmones infiltruoti sąmokslininkų vado, – Rudvaldo pilies. Viskas įvyko gana greitai nors Rudvaldas buvo pasiryžęs laikytis užsidaręs tvirtovėje, tačiau jam nepasisekė – Ulricho šnipų užverbuoti žmones pilyje sukėlė maištą, o juo pasinaudoja atvėrė pilies vartus Ulriko kariams. Niekuomet negalvojau, kad Rudvaldas galėtu būti toks kvailas, kad bandyti taip sukilti prieš savo senjorą, tačiau kuo daugiau mąstau tuo labiau manau, kad  Rudvaldas buvo tik marionetė, jis tikrai nebūtų priešinęsis jei nebūtų laukias pagalbos... Atrodo, kad šio sąmokslo baigtis buvo apskaičiuota jo „tikrųjų“ iniciatorių ir buvo siekiama bent jau susilpninti Ulrichą ir dar labiau  sumažinti jo šansus tapti Imperatoriumi, tačiau per ankstyva Imperatoriaus mirtis sumaišė kortas... – susimatęs kalbėjo kunigaikštis Konradas.
- Bet kam jis visą tai tau rašo tėve?
- Ir taip aišku, – Ulrikas siekia tėvo paramos per imperatoriaus rinkimus, – vėl skubėdamas išbėrė Vilhelmas.
- Ko gero. Laiškia jis apie tai neužsiminė, tačiau išreiškė norą susitikti Grace. Reikia manyti, kad tuomet jis paprašys mano paramos... Taip senai jį mačiau... Juk kai buvom jauni, mes, su Ulrichu, kovojom prieš rytų elfus, taip pat kompanijoje prieš longobardus. Atrodo taip senai tai buvo.
- Taip, taip, tačiau žmonės keičiasi, girdėjau gandus, kad Ulrichas pasidarė uždaras, sakoma, kad dėl to kalta jo naujoji žmona iš pietų, valstiečiai jos bijo ir mano, kad ji raganą. Juk neveltui sklido ganai, kad  dėl Ulriko vienintelio sūnaus ir paveldėtojo mirties kalta ji...
-Neklausysiu daugiau tokio melo, tik ne iš savo vaikų, ir mažiau klausykis ką kalba pilies gandonešei, – pyktelėjo Konradas.
- Atleisk tėve, - kiek išsigandęs ir išraudęs atsiprašė Vilhelmas. Per ilgas liežuvis buvo gerai žinoma jo silpnybė.
- Tai kodėl tu manę taip skubiai iškvietei, tėve,  – paklausė Adelheida
- Mes su Vilhelmu turime kuo skubiau susiruošti ir išvykti į Frankenfurtą, į imperatoriaus rinkimus be to pakeliui turėsime užsukti į Gracą, susitikti su Ulrichu, apsirūpinti ilgai kelionei. O tau, Adelheida, teks prižiūrėti namus, rūpintis broliuku Frederiku kol mes būsime išvykę.
- Šaunu man teks žaisti auklę kol jus būsite  išvykę, – atsiduso Adelheida, tėvas visuomet nustumdavo ja į antraeilį vaidmenį vien dėl to, kad ji buvo moteris.
-  Na na, Adelheida, nėra ko pavydėti, – išsišiepė Vilhelmas
-  Manau pats metas supažindinti Vilhelmą su politinėm įmantrybėm, be to ten susirinks visi įtakingiausi Imperijos vasalai bei jų dukros ir seserys, galbūt pavyks sustiprinti mūsų padėti per vedybas, juk Vilhelmui seniai metas vesti, –  tai taręs Adelheidai tėvas gudriai mirktelėjo ir parodė vieną iš savo retų ir blankių šypsenų.
- Ką!? Palūkėk juk mes taip nesitarėm!
- Nepergyvenk Vilhelmai aš tik juokauju, nors nemanau, kad po jūsų motinos mirties aš galėsiu vesti dar kartą, tad pats metas tau pratęsti Velfų giminę, Vilhelmai, – kiek surimtėjąs tarė tėvas.
Vilhelmas nesiteikė atsakyti, o ir tėvas susimastęs skrajojo savo prisiminimuose, tad vienai Adelheidai teko pralaužti tylą.
- Na, kad ir kaip bebūtų jeigu ruošiesi keliauti į Gracą, pasiimk daugiau karių, tėve.
- Paklausyk kas ką mokiną, – pasisukęs į šoną hercogas Konradas nusišypsojo    Vilhelmui, – kariams aš vadovavau jau būdamas nieką vyresnis negu dabar yra Frederikas, aš geriau iš manau šiuos dalykus, Adelheida.
- Mes su Adelheida tą suprantame tik jaudinamės dėl tavęs, – pertraukė savo tėvą Vilhelmas.
- Na gerai, manau, kad jau norėsi grįžti treniruotis, Adelheida, tavo motina tiesiog pakrauptu matydama tave besikeikiančia ir besivoliojančia purve, manau, man atsirūgtu už tai, - jis nepritariančiai palinksėjo galva, - bet jei jau eisi ar negalėtum man pakviesti maršalo jo kaip nėra taip nėra, matyt ir prieš mūšį pradingtu, gal vis dar miega savo apartamentuose?
- Aš jį surasiu tėve, - tai tariusi, Adelheida apsisuko ir nužingsniavo ieškoti maršalo.
Jo apartamentuose neradusi paklausė sargybinių kur šis galėjo pradingti, šie nurodė, kad matė jį slampinėjant šalia arklidžių kartu su vyriausiuoju žirgininku bei kitu žmogėnu kurio nepažinojo. Būtent ten ji ir nuskuodė. Jai prisiartinus prie arklidžių visi trys vyrai nusilenkė.
-  Aš kaip tik jūsų ieškojau maršale.
- Atleiskite, kad buvau pasišalinęs miledi, mes su vyriausiuoju žirgininku klausėmės kurjerio naujienų, neoficialų žinoma, - gretai pasitaisė maršalas nenorėdamas įstumti kurjerio į nepatogia padėtį,. Imperijos kurjeriai garsėjo profesionalumu, kalbama, kad jie buvo Imperatoriaus akys ir ausys, atlikdavo šnipinėjimo ir žvalgybos darbus, tačiau ar šie gandai buvo teisybė sunku pasakyti. Pats kurjeris buvo dar gana jaunas, atrodo, kad neseniai perkopęs antrą dešimtį, juodų plaukų, tankių, surauktų antakių, panašus į prasčioką, tačiau ne į plepį.
- Mes kamantinėjome kurjerį apie įvairius gandus Imperijoje ir už jos ribų miledi, - tęsė vyriausiasis žirgininkas.
- Kokias būtent, - sukluso Adelheida.. Naujienos Ostsodeną pasiekdavo rečiau bei lėčiau negu kitas Imperijos teritorijas.
- Dalis jų, kaip visuomet, neturi pagrindo. Pirkliai iš įvairių kraštų mano, kad galingiausi Senosios Imperijos magai, bei burtininkai ruošęsi karui šiaurėje, nori prijungti per suirutes prarastas valdas, o gal ir daugiau. Iš užjūrio teritorijų plukdomi kareiviai, vergai tai pat egzotiški samdiniai, pirkliai pastebėjo, kad Senosios Imperijos miestuose padaugėjo driežažmogių, šuniažmogių ir kitokių išsigimėlių iš rytinių žemių. Kalvėse padaugėjo užsakymų dėl šarvų, ginklų pritaikytų šiai margai kariuomenei, juk patys išsigimėliai padorių šarvų negaminą, - pridusęs baigė savo kalbą žirgininkas.
- Taip, driežažmogiai mėgstą pultį iš pasalų miškinguose, pelkėtuose vietovėse, sunki ginkluotė tam tik trukdytų... tačiau nemanau, kad jie rengtųsi pultį šiaurę, jie tam dar nepasirengę, nors karių perkėlimas iš už jūrų į vakarus kelia nerimą, bet manau, kad tai daroma saugumo sumetimais. Atskilusios karalystės, bei kunigaikštystės neretai surengia plėšiamuosius žygius, o vergai, ir liaudis besipiktinanti burtininkų tironija rengia maištus.
- Jų pačių, tų kaukėtų niekšų kaltė, nereikėjo nuversti Imperatoriaus, o pasilikti rytuose, -  burbtelėjo žirgininkas, kuris buvo griežtai nusistatęs prieš magiją, bei „kitokius“ arba „išsigimėlius“ kaip jis juos vadino.
- Na, kad kaip ten bebūtų, miledi, tai tik gandai. Daug įdomesnes bei patikimas naujienas turime ne iš už jūrų marių, bet iš daug arčiau. Šiaurėje, Fryzlando kunigaikštystės pajūrio kaimus, o kartais net įtvirtintus miestelius pradėjo puldinėti žuviažmogiai arba Altushomines kaip juos vadina magai. Puolimai prasidėjo staiga ir, bent jau kaip manoma, be jokios priežasties ar preteksto. Kaimeliuose, bei miesteliuose pradėjo dingti visi, absoliučiai visi žmonės, tačiau kartelį žuviažmogiai užlipo ant stipresnio varžovo. Viename miestelyje buvo Degančiojo Kalavijo ordino brolių.  Susirėmimas buvo itin aršus, tačiau su brolių pagalba miestelėnams pavyko atremti žuviažmogius. Mūši išgyvenę kariai pasiuntė žinia kunigaikščiui bei jo vasalams, buvo sustiprinti pajūrio miestai, tačiau nuošalesnėse vietovėse vis dar pavojinga. Kas įdomiausia ir tuo pačiu metų kraupiausia yra tai, kad žuviažmogiai kažkokiu būdu apkeri sučiuptus belaisvius, jog šie sustingtas ir nesipriešina, o tada nusitempia juos į jūrą tą patį jie daro ir su žmonių bei saviškių lavonais, - kiek pritilęs užbaigė maršalas.
- Na apie tokius dalykus pasakoja visos žvejų žmonos savo vaikams kai šie neklauso kas svarbiausia yra tai, kad seniau žuviažmogiai taip nesielgdavo, žinoma buvo gandų apie nusitemtus į gelmę žvejus, tačiau niekuomet neatsirasdavo įrodymų, o dabar tos pabaisos netik ėmė temptis žmones į gelmes, bet ir puldinėja įtvirtintas gyvenvietes. Vietiniai kalbą, kad belaisvius jie tempę paaukoti savo nelabiems dievams ar kraujo ritualui, tačiau įrodymų tam nėra, galėjo mūsų protėviai juos išnaikinti - užbaigė žirgininkas.
-  Būtų išnaikinę jei butu užsiauginę žiauna, - nusišypsojo maršalas, - bet manau, kad miledi atėjo čia neklausytis mūsų gandų, o, leiskit spėti, su jo didenybės hercogo kvietimu, ar ne miledi? – vėl, tik kiek švelniau, nusišypsojęs paklausė maršalas.
- Taip jis nori, kad jūs prisistatytumėte jo apartamentuose aptarti reikalų, - atsakė Adelheida.
- Tad nederėtų jo didenybės versti laukti, - tarė žirgininkas ir kartu su maršalų nusilenkę pajudėjo link pagrindinio bokšto. O kurjeris tuo tarpu gretai linktelėjęs nuskubėjo į arklides palikdamas susimąsčiusia Adelheida stovėti pilies kiemo viduryje.