Dovana

Kvapas. Koks kvapas? Silpnas, bet gerai pažįstamas kvapas, besismelkiantis į kiekvieną kūno ir sielos lopinėlį. Besibraunantis į sapną ir išplėšiantis iš miego kerų.
Imu niurnėti ir sunkiai atmerkiu akis. Užtrunku kelias minutes, kol sapnas mane iki galo paleidžia. Žiovaudamas lėtai ropščiuosi iš lovos, norėdamas sužinoti, kas sutrukdė mano miegą.
Pasirodo prieš užmigdamas palikau pravirą langą, buvo beprotiškai karšta. Tad kodėl atsibudau būtent dabar?
Nusijuokiu vos uždavęs sau klausimą. Atsibudau, nes užuodžiu lietų. Vieni žmonės būna jautrūs gėlėms, kiti maistui, o štai mano nosis jau prieš valandą žino, kad lis.
Lis. Nuo šio žodžio švelniai pašiurpsta oda, ima greičiau plakti širdis. Nežinau, ką tokio fantastiško turi lietus, bet man tai yra pirmas ir geriausias vaistas nuo depresijos, bėdų ir liūdesio. Atrodo, kad mano širdies plakimas yra su juo sujungtas.
Priėjęs atveriu langą tiek, kiek tik įmanoma. Niūniuodamas įjungiu virdulį, pasidarau puodelį kavos. Jos gėrimas lyjant man yra vienas iš retų būdų pasilepinti. Kol vanduo verda mano akys klaidžioja po pilkšvą pavasario dangų. Vėjas stiprėja ir iš lengvo vaikiško šnabždesio tampa reikliu šniokštimus. Jis sako tiek daug, tereikia įsiklausyti. Tad užmerkiu akis ir klausausi audros šauklio, lakstančio, skrajojančio aplink. Vienintelis garsas pertraukiantis šią muziką yra virdulys, kurį išjungiu kaip galėdamas greičiau.
Vos nukritus pirmiesiems lašams mano veidą puošia plati šypsena.
- Sveikas sugrįžęs, broli, - šaukiu per atvirą langą lyg koks beprotis. Nors turbūt toks ir esu. Šiam gamtos reiškiniui jaučiu daug daugiau nei daugumai žmonių. Nors kita vertus žmonės paprastai būna pikti ir niūrus, o lietus visuomet duoda gyvybę ir atstato jėgas. Nesvarbu ar tai švelnus vasaros lietutis trunkantis kelias minutes, ar laukinė jėga riaumojanti virš žmonijos keletą dienų ar savaičių – po lietaus visuomet nutinka kas nors gero.
Užtrunku vos kelias sekundes, mąstydamas ar šokti per langą laukan. Štai jau ir stoviu lauke be marškinėlių, basas ir su kavos puoduku rankoje. Lašai liečia mano pečius, krūtinę, nugarą, sveikindami mane vėl grįžusį į šventę. Pasiilgau tų prisilietimų. Besiskverbiančių pro odą, susiliejančių su krauju ir bėgančių, lenktyniaujančių  iki pat širdies. Tuomet ši ima daužytis lyg per maratoną. Užmerkiu akis ir priimu šią dovaną, šį susijungimą. Prieš pat užsimerkdamas matau gatve skubančius žmones, kurie kaip įmanydami mėgina išvengti kiekvieno lašo. Juokiuosi iš jų. Jie atsisako išlaisvinimo, žiemos dulkių atsikratymo. Cukriniai bejausmiai padarai. Mielai jiems tai išrėkčiau iš visų plaučių, bet mane nutraukia žaibas. Aš atmerkiu akis, o juokingieji cukrinukai susitraukia, dar labiau sulenda į marškinėlius bei džemperius, bei ristele pasileidžia link savo saugių betono dėžučių, kur galės sėkmingai drebėti iš baimės kvėpuodami užsistovėjusiu negyvu oru. Paskui žaibą sekantis griaustinis žadina mano sielą. Jaučiu manyje pulsuojančią energiją, troškimą kažką daryti. Vis nauji lietaus lašai plėšte plėšia nuo manęs žiemos miego likučius. Kai kurie iš jų nutūpia į vėstančią mano kavą, užtikrindami, kad gausiu lietaus dovaną visais įmanomais būdais.
Vienas iš cukrinių bailiukų turbūt nusprendžia, kad išprotėjau ir mane kuo greičiau reikia padaryti normaliu.
- Ei, tu. Eik į vidų, juk lyja, - šaukia jis mėgindamas perrėkti griaustinį.
- Na jau ne, nieku gyvų, - atkertu jam ir mano plaučiai prisipildo drėgno gaivaus oro.
Normalusis sekundę pamąsto, tada patraukia namo, manydamas, kad mano padėtis nebepataisoma. Šypsausi galvodamas apie jį. Šis nėra visiškai bejausmis, juk nusprendė padėti. Gaila, jog atbukimas nuo gamtos įsiskverbęs taip giliai...
Dar keli žaibai perskrodžia vakarėjantį dangų ir iškart po jų seka griaustinio trio, drebindamas žemę po mano šlapiomis kojomis. Tai nuostabus jausmas, gaila, kad tuojau baigsis. Žinau tai, nes lašai glosto ir bučiuoja mane vis rečiau. Turbūt dangus nusprendė, kad pirmam kartui dovanų užteks. Iš dalies man liūdna, kad negaliu pabūti sielos namuose ilgiau, bet kita vertus motina gamta išmokė būti dėkingam už viską. Juk galų gale šių šlapių penkių minučių pilnai užteko, kad po kelių žiemos mėnesių ir užplūdusios apatijos mano širdis vėl imtų plakti, pasijusčiau ne tik gyvas, bet ir gyvenantis. Šios penkios minutės lietuje padarė tai, ko nei vienas žmogus nesugebėjo – prikėlė mane.
-Ačiū, - tariu besitraukiančiam debesiui, gražinusiam man sielą. – Gero tau kelio.
Tuomet kelias minutes praleidžiu vaikščiodamas po šlapią žolę, leisdamas jai kutenti padus, kartu besidžiaugdamas dovana. Galiausiai prisėdu ant šlapio suoliuko kieme, puikiai suvokdamas kaip vėliau atrodys mano sėdynė. Bet man nesvarbu. Viskas, ko dabar noriu yra puodelis atvėsusios lietaus kavos lauke, traukiant į save šlapios žolės kvapą...