Pabėgimas

Ji gulėjo lovoje, susisukusi į kamuoliuką, visa šalta kaip ledas. Buvo naktis. Visiškoje tyloje galėjai išgirsti kaip stipriai plaka širdis. Veidu riedėjo juodos nuo blakstirnų tušo ašaros. Jai skaudėjo, nepaaiškinama įtampa paralyžiavo kūną, šaltis tekėjo gyslomis, kažkokia neapykanta gniuždė. Ji stengėsi nekūkčioti, nes namie buvo ne viena, juk šiuo metu nereikia papildomu klausimų.
Tas keistas jausmas buvo toks tikras, galvoje sukosi blogos mintys.

Buvo girdėti keistas siugždėjimas, lyg kas aštriu daiktu raižytų. Nežinau kodėl ji pasiėmė plunksną ir juodą tušą... Ji rašė. Raštas buvo netvarkingas, pabirusios raidės lape aiškiai leidosi žemyn. Kur ne kur jos buvo išsiliejusios nuo papsinčių ašarų, ji vėl verkė.
Ką ji rašė?
Ji greitai pašoko, metė plunksną.
Tada jau nieko nebuvo jos galvoje, o gal kaip tik ji tai darė su tikslu, nes rėžė ten kur buvo mirtina.
Ji ne iš tų, kurie tik gąsdina pjaustydamiesi riešus.

Tą rytą ji buvo viena, tą rytą ji paliko neįskaitomą laišką, nes mesdama pluksną paliejo rašala. Liko tik paskutinis žodis: „pavargau“.
Tragiskai išbalusį veidą apšvietė rytinė saulė, balti naktiniai marškiniai godžiai „gėrė“ tirštą merginos kraują.
Ji pabėgo nuo problemų...

Vadinkit tai kaip norit silpnumu, baime, pamišimu, galit ją smerkti, sakyti, kad tai ne sprendimas. O aš galiu pasakyti, kad savižudybė jokia savivalė. Mirtis nėra žmogaus valioje. Priešingai. Savižudžiai - tai tie kuriuos mirtis pasiima jų pačių rankomis.