Gaivi susprogsta medžių žaluma,
Rytinė saulė švelniai pro rūkus paglosto Žemę.
Atgimęs Kristus tyliai laimins nevertus,
O laisvas paukštis džiugiai lieja meilę savo.
Aš jau nebematau tavęs,
Tu negirdi kalbos manosios.
Ir taip pavasariai pakeis žiemas,
O vasaros iš naujo žiemom klosis.