Gyvenimo žaidimas

Prologas
Kai gerklę užspaudžia skausmas ir neįmanoma jo atsikratyti, nes net rėkti nebegali, iš tamsos išnyra jis – lošėjas. Iš pažiūros šis vaikinas – mielas, drovus ir velniškai gražus ir ve vien dėl savo tamsių akių, šiek tiek ilgesnių juodų it varno sparnai plaukų. Ne... Jis turi kažką kitokio. Kažką viduje, verčiančio pasitikėti ir lošti lošti lošti, kol pastebi, kad rankose nebeturi nieko, o viskas kas liko – tai žaibo greičiu artėjanti mirtis ir amžinybė pragaro liepsnose.
Tai - ne eilinė pokerio partija ar loterija, lošimas iš gyvenimo - tai lyg plonytė riba tarp žemės ir mirusiųjų pasaulio, kurią peržengti pasidarė labai lengva, kai apsireiškė žaidėjas iš pragaro. Jis - paslaptinga būtybė, atsirandanti iš niekur ir taip pat netikėtai dingstanti - gali bet kurią akimirką pasirodyti prie tavo namų slenksčio su pasiūlymu, kurio atsisakyti neverta. Jo taisyklės paprastos: nori to ar ne, gauni užduotį, dažniausiai, sudėtingą emociškai, neretai ir fiziškai, kurią turi įvykdyti. Jeigu tau pasiseks ją atlikti, tau bus suteikta galimybė grąžinti į žemę mirusį artimąjį, kuris iki šiol gyveno nežinomoje erdvėje. Jeigu užduotis bus neatlikta - mirsi. Taisyklės aiškios, o pasirinkimo neturi, niekas neklausia, ar nori būti įtrauktas į šį pragarišką žaidimą.
Ne vieną tūkstantį sielų šis lošėjas pasiuntė į pragaro kančias ir tik keli laimingieji sugebėjo laimėti žaidimą ir susigražinti mylimą žmogų iš anapus. Daugelis mitologijų paslaptingąjį lošėją vardu – Alistair laiko demonu, šėtono pasiuntiniu arba tiesiog „velnio vaiku“. Na, iš esmės, visa tai grynų gryniausia tiesa, kadangi Alistair buvo sukurtas pačio kritusio angelo Liuciferio, kuriam pasidarė nuobodu tupėti uždarytam giliausiame pragaro kampe. Iš pradžių, Alistaras buvo pats žiauriausias iš visų velnio sukurtų demonų, jis žudė, kankino ir prievartavo tol, kol jam tiesiog nusibodo. Tuomet, jis grįžo į pragarą ir siautė ilgus amžius ten, žaisdamas su vargšų mirusiųjų sielomis. Alistaras, arba A, pačiais žiauriausiais būdais išnarstydavo kiekvieno mirusiojo kūną, o kai nieko nelikdavo, jis magiškai surinkdavo auką atgal ir pradėdavo viską iš naujo. O kiekvienos dienos, pabaigoje, A ateidavo pas kiekvieną ir pasiūlydavo sandėrį – jis nuimsiąs juos nuo kankinamųjų lentynos jei šie taps tokie kaip jis pats – ims kankinti naujai plaukiančius nusidėjėlius. Dauguma iš kart sutikdavo, nes tai, ką patyrė Alistaro kankinimų metu, buvo nebepakeliama. Dėl to, ėmė mažėti kankinamųjų, todėl pats Liuciferis, A pasiuntė atgal į žemę. Ir dabar jis čia – pasiruošęs įvykdyti dar daugiau lošimų ir vėl paversti pragarą savo žaidimų aikštele. Tačiau, ar tai bus taip lengva, kai žemėje jis išvysta Miną – gražiausią jam būtybę pasaulyje? Ar A su gebės laviruoti tarp jos ir tarp lošimų. Ir ar išties jis turi sielą, kad galėtų pamilti ir neįskaudinti? Ar jis apskritai gali būti su žmogumi? Ar pats baisiausias padaras žemėje turi savyje gėrio krislelį ir kažkoks protingas filosofas buvo teisus sakydamas, kad nėra visiškai blogų ar visiškai gerų žmonių ir visi kad ir kokie žiaurūs būtų – turi kažką gero?