Atspindžiai (4 dalis „Sugrįžimas“; 40(2), 41 skyrius_Pabaiga)

                                                        * * *

Jis mindžikavo po apytuštę palatą laukdamas pokalbio su gydytoju. Nejau tai tikrai tas pats Hoveris? Reimondas Hoveris - daktaras iš jo vaikystės? Jį ši mintis ir džiugino, ir neramino. Jis galėjo tuojau pat dingti iš čia, tiesiog išeiti ir viskas. Bet jam buvo smalsu sužinoti, kas vyksta. Kaip keistame sapne, kuris tave baugina, bet tuo pačiu nesinori pabusti nepamačius, kas nutiks vėliau. Vaikščiodamas pirmyn atgal Džeikas pastebėjo, kad vieninteliai baldai palatoje - lova ir spintelė – pritvirtinti prie grindų.

Pro tarpdurį nosį įkišo Frančeska ir ištarė:

-       Eime, gydytojas jau čia.

-       Laba diena, Džeikai. Kaip gyvuoji? – paklausė jo gerai pažįstamas gydytojas.

-       Reimondas Hoveris? – pasitikslino Džeikas.

-       Taip, tas pats, - šyptelėjo jis. – Mes matėmės praeitą savaitę, Džeikai, nepameni?

-       Negali būti, - trumpai ištarė jis.

-       Nejaugi?

Gydytojas sėdėjo priešais jį, kaip ir Tonis prieš keletą valandų, ir taip pat atsiduso.

-       Kas nutiko? Gal gali man papasakoti? – paprašė gydytojas.

-       Aš tikėjausi, kad tai Jūs man papasakosit.

-       Man pranešė, kad su tavimi buvo šiokių tokių neramumų... – numykė daktaras Hoveris ir skėstelėjo rankomis.

-       Nesuprantu, kas čia dedasi... – papurtė galvą Džeikas.

-       Papasakok man, ką tu prisimeni? Apie tai, kas buvo vakar, prieš savaitę, prieš mėnesį...

-       Prieš mėnesį sudegė mano butas... prieš savaitę aš dar gyvenau Matildos bute... o vakar patekau į avariją ir atsibudau šičia! Jie surišo man rankas! – suirzęs sušuko Džeikas.

Gydytojas iškėlė delną prašydamas jį liautis.

-       Gydytojas Bentas man sakė, kad tu nenorėjai su juo kalbėtis. Galbūt sutiksi pasikalbėti su manimi?

Džeikas linktelėjo.

-       Iš pradžių tau papasakosiu tai, kas tau galbūt pasimetė galvoje ir susimaišė, pabandysim padaryti tvarką, gerai?

Jis linktelėjo vėl.

-       Gal pradžioje atrodys, kad kai kurių faktų tu neprisimeni, tačiau pabandyk reaguoti ramiai ir priimti juos, kokie yra, pamatysi, viską netrukus prisiminsi pats. Taip jau yra buvę.

[Kas yra buvę?!]

Kai gydytojas sulaukė dar vieno Džeiko linktelėjimo, prakalbo:

-       Čia yra Sedinvilio psichiatrinė ligoninė. Tu patekai čia ne po avarijos, Džeikai, ir ne vakar.

Džeikas buvo beprabylantis, bet gydytojas paprašė iš pradžių jį įdėmiai išklausyti.

-       Pameni, kai buvai dar visai jaunas vaikis, į mano kabinetą tave atvesdavo tavo teta Ema?

Jis prisimena, todėl linktelėjo.

-       Tau buvo labai sunku, nes avarijoje tavo akyse žuvo tėvai. Taip?

Taip, jis teisus.

-       Tuomet tau pasireiškė kai kurie ankstyvos pradžios šizofrenijossimptomai. Tu turėjai ilgą laiką vaikščioti pas mane ir gerti neuroleptikus. Nedideles gelsvas tabletes...

-       Pamenu, - įsiterpė Džeikas.

-       Taigi, mes bendravome gana ilgai, o po to tavo vizitai retėjo. Atrodė, kad reikalai taisosi. Tu vis noriau su manimi kalbėdavaisi, susiradai draugų, Ema nebesiskundė tavo nuotaikų kaita ar nervų protrūkiais. Tu man paaiškinai, kad susitaikei su tėvų netektimi ir labiausiai nori gyventi toliau.

Džeikas išliko tylus, nes tai nebuvo visiška teisybė. Su tėvų žūtimi jis nesusitaikė. Tie vaizdai jį persekiojo visada. Tačiau ar galima tokius dalykus pamiršti? Vargiai...

-       Tavo teta man papasakojo, kaip tau buvo sunku, kai nugaišo tavo taip mylimas šuo...

-       Jis ne šiaip nugaišo, jį nugalabijo! – paprieštaravo Džeikas.

-       Kuo jis buvo vardu?

-       Rudolfas.

-       Aš galiu suprasti, ką jis tau reiškė tuo metu. Ir kokį sielvartą turėjai vėlgi išgyventi.

-       Ar ji tik nepamiršo pridurti, kad pati prikišo prie to nagus?! – piktai šyptelėjo Džeikas. – Tikriausiai nutylėjo.

-       Sakiau jai, kad gal vertėtų atnaujinti mūsų susitikimus kažkuriam laikui, tačiau ji teigė mananti, kad šįkart tu susitvarkysi pats. Vėliau sakė, kad tau geriau, kad taip nebepergyveni, ir šiaip reikalai pas tave klostosi gerai, tad nėra reikalo versti tave pas mane vaikščioti. Bet... Vieną dieną tu... Ar pameni, Džeikai, ką tu padarei?

-       Išėjau iš tų prakeiktų namų, - Džeikas iškošė pro dantis.

-       O daugiau?

Jis tylėjo.

-       Prieš išeidamas tu padegei tetos namus.

Džeiko kaktoje išryškėjo gilios raukšlės. Ką jis tauškia? !

-       Tai netiesa, - tvirtai tarė jis. – Jūs kalbat niekus.

-       Aš kalbu apie tai, kaip buvo, Džeikai. Patinka tau tai ar ne. Name buvo tavo teta Ema ir Haris Bekersas. Pameni jį? – paklausė gydytojas, bet Džeikas tik sukando dantis. – Jie sudegė gyvi. Abu.

-       Kodėl Jūs man taip sakot?! Kodėl man šitaip meluojat?! – sušuko Džeikas, pakilęs nuo kėdės.

-       Nurimk. Aš papasakosiu faktus, o tu spręsk pats, ką su jais daryti. Ateis laikas, pats prisiminsi ir priimsi juos, nors nevisi tau pačiam bus mieli… Prisėsk, prašau tavęs.

Perbraukęs veidą delnu Džeikas vėl prisėdo ant kėdės.

-       Padegei pasinaudojęs degiu skysčiu, kurį, kaip vėliau pasakojai, radai garaže. Teta ir tas vyras, Bekersas, buvo neblaivūs ir tuo metu miegojo. Kai atvyko gaisrinė ir medicinos pagalba, tu sėdėjai ant vejos priešais namą ir kartojai - ugnis sunaikina viską, ugnis sunaikina viską... Taip ir negalėjai paaiškinti, kodėl šitaip pasielgei. Tu tais metais baigei mokyklą, galėjai išvykti ir viskas...

-       Degu nekantrumu sužinoti, kas Jūsų teigimu nutiko vėliau? – šaltai šyptelėjo Džeikas. – Garbės žodis, aš tiesiog sukaustytas iš nekantrumo, - ironizavo jis.

-       Vėliau tu patekai čia.

-       Į Sedinvilio psichiatrinę ligoninę, - įsiterpė Džeikas. – Taip, šitai jau girdėjau.

-       Nors padarei rimtą nusikaltimą, mes visi tikėjom, kad tu labai ilgai čia neužsibūsi. Buvai visai vaikis, turėjai asmenybės sutrikimų, tačiau jos daugiausia buvo įtakotos psichologinės traumos. Šiaip buvai protingas, įžvalgus, mąstantis, todėl turėjai neblogą potencialą pradėti viską iš naujo. Smegenys yra sudėtingas dalykas, tačiau be galo daug žmonių su įvairiais psichologiniais sutrikimais daugiau mažiau sėkmingai gyvena už šios tvoros. Tačiau tu įstrigai kažkur savo pasaulyje, Džeikai, kažkoks taškas tavo galvoje tarytum užsiblokavo, ir tu žengęs kelis didelius žingsnius į priekį, netrukus tokiu pačiu žingsniu sugrįždavai atgal. Tai tapo panašu į užburtą ratą, ir mes iki šiol negalime paaiškinti, kodėl taip nutinka.

-       Nesuprantu apie ką Jūs, - neapsikentė Džeikas. – Aš pabaigiau koledžą, įsidarbinau redakcijoje, nuomojausi butą, kol tas nesudegė, dabar gyvenu kitame bute, Užmiestyje... Aš niekada negulėjau jokioj ligoninėj!

-       Nebuvo jokio koledžo, Džeikai. Taip, tu čia daug skaitei, vargu, ar šitame pastate liko tavo neperskaitytų knygų. Bet jokiam koledže nesimokei. Jokios redakcijos nebuvo taip pat, kaip ir gaisro tavo bute, degė tik tavo tetos namas.

-       Paistalai! – vėl įniršo Džeikas. – Norit pasakyti aš viską išsigalvojau?!

-       Tai vis tavo pjesės...

-       Pjesės?

-       Nuo pat pradžios kai čia patekai, iki pat šiol, tu be paliavos rašai pjeses. Per visą laiką jų prisikaupė nemaža krūva, - tarė gydytojas Hoveris ir pakilęs nuo kėdės nuėjo prie spintos, tada atitraukė stalčių ir bakstelėjo ten. – Visos jos sudėtos pas mane, išskyrus paskutiniąją,   ji vis dar guli  tavo palatoje.

-       Ji guli pas mane namie, Sedingtono gatvėje!

-       Taip, taip, Bernardos bute. Taip ir parašyta paskutiniojoje tavo pjesėje, aš ją šiek tiek perverčiau, - pripažino Hoveris ir paėmė porą nedidelių segtuvų nuo viršaus. – Štai dvi iš daugelio, - tarė padėjęs segtuvus ant stalo priešais Džeiką, tada pats prisėdo ir tęsė. - Pagrindinis veikėjas visada esi tu, Džeikai, kiekvienoje iš jų. Tik vienur tu esi aktorius, kitur keliautojas, dar kitur zoologijos parko prižiūrėtojas, netgi kai kažkuriuo metu buvai susidomėjęs augalais lauke, pjesėje tapai botaniku, puoselėjančiu savo paslaptingos, labai retos augmenijos sodą. Paskutinėje savo pjesėje tu, kaip ir pats sakei, pabaigei koledžą ir dirbi redakcijoje, tačiau nesi labai tuo patenkintas, nes labiau už viską nori tapti rašytoju.

-       O veidrodis..? Rozali..?

-       Visko ten yra. Beveik visi bent po kartą esam patekę į tavo pjesę. Todėl, pripažinsiu, man ir pačiam įdomu paskaityti. Su veidrodžiu košę užvirė Matilda, slaugė, nes būtent ji tau padovanojo šitą daiktą. Nedidelis ovalus veidrodėlis atrodė nekaltas žaisliukas, ir be abejo, naudingas. Be to, tau patiko. Šiaip šioje ligoninėje atsargiai vertinam tokius daikčiukus, ir nevisiems leidžiama juos turėti, tačiau nusprendėm, kad tau išties galima jį pasilikti. Tikriausiai jis ir davė peno tavo fantazijai, ir gimė nauja istorija. Rozali čia pateko neseniai, todėl galima sakyti suspėjo į nuvažiuojantį traukinį, tai yra - patekti į tavo pjesę. Gal nepameni ir to, bet ji pirmomis savaitėmis elgėsi agresyviai, todėl jai nebuvo galima išeiti laukan. Ji stebėdavo visus pro langą iš savo palatos, kartodavo, kad jai čia ne vieta, kad ją paleistume, kad ji vis tiek iš čia ištrūks.

-       Kaip Rozali čia pateko?

-       Ji buvo užpulta, patyrė rimtą galvos traumą, kažkiek laiko net pragulėjo komoje. Kai pabudo, nepajėgė nieko prisiminti. Ji pradėjo pamažu sveikti fiziškai, tačiau ne psichologiškai: išliko labai baugšti, nerami, atsiradus net menkiausiam dirgikliui, ji tapdavo nevaldoma ir labai agresyvi. Pateko čia kai per dvi dienas tris kartus vos neprismaugė žmogaus. Paskutinė buvo daržovių pardavėja, kuri bandė įsiūlyti jai nešviežių pomidorų. Sako prireikė keleto vyrų, kol pajėgė ją atplėšti nuo tos nelaimėlės. Ji jau buvo praradusi sąmonę, bet, laimei, išgyveno.

Džeikas pasilenkė ir atvertė segtuvus, kur gulėjo jo rašysena prirašyti lapai.

-       Beje, Vilis Vatsonas...

-       Mes kartu su juo lankėme koledžą, - prabilo Džeikas.

-       Ne visai. Jis taip pat buvo šios ligoninės pacientas. Tačiau ilgai čia neužsibuvo. Jūs tuo metu tapot neblogi draugai ir tiek jam, tiek mums buvo gaila, kad jūs išsiskiriat, kai jam atėjo laikas išvykti. Taip jau yra, kad kas išeina ir pradeda naują gyvenimą, nelabai nori nors trumpam čia užsukti. Tačiau po to kai išvyko Vilis, tu pradėjai noriau kalbėtis su Samueliu. Per jo pamainas kartais praleidžiat nemažai laiko kartu šnekučiuodamiesi. Tik pastaruoju metu jūsų draugystė šiek tiek pakriko. Po to kai čia atvyko Rozali, ir tu pradėjai krėsti kvailystes. Vis dėlto jis personalo darbuotojas, o tu - pacientas, todėl negali į viską užmerkti akis.

-       Kokias kvailystes? – klausė Džeikas mechaniškai, tiesiog iš smalsumo.

-       Ji tave įtikino, kad padėtum jai iš čia ištrūkti. Po to, kai jūs pradėjot bendrauti, tu pernelyg daug laiko leisdavai vaikštinėdamas prie tvoros ir prie pat vartų bei juos apžiūrinėdamas. Samuelis negalėdavo nuleisti nuo tavęs akių, ir turėdavo nuolatos paraginti sugrįžti atgal į kiemą, kur vaikštinėdavo visi kiti. Aš manau, kad tikriausiai jis, Tonis bei aš ir esame tie juodi siluetai tavo pjesėje, kurie nesiliauja tavęs persekioti „kitapus“, - tarė gydytojas ir šyptelėjo. - Prieš keletą dienų tu įkalbėjai mane ir Tonį, kad leistume judu į lauką, prižadėjai, kad pats asmeniškai prižiūrėsi Rozali. Kai ji pradėjo su tavimi bendrauti, gerokai aprimo, todėl patys buvome nusprendę suteikti jai daugiau laisvės ir neprieštaravome. Tačiau panašu, kad jau iš anksto buvot surezgę pabėgimo planą. Pavyko jus sulaikyti, bet reikėjo nejuokais pasistengti. Jei tik būčiau kiek anksčiau žvilgtelėjęs į tavo paskutinę pjesę...

Džeikas užvertė segtuvus, kuriuose susegtų lapų negalėjo prisiversti skaityti.

-       O kaip mano rankos? Jos subintuotos, nes susižeidžiau veidrodžio šukėmis...

-       Tai tik nubrozdinimai. Tu įnirtingai priešinaisi, kaip ir Rozali, kuomet norėjome priversti jus grįžti vidun. Tu parkritai, štai ir viskas. Jei netiki, gali atsibintuoti jas, nagi, - paragino gydytojas Hoveris. – Turėtum lengvai atskirti paviršinius nubrozdinimus nuo įpjovimų.

Pamažu, virpančiais pirštais, Džeikas atvyniavo savo delnus ir sustingo, staiga praradęs amą. Jis labai labai troško... pabusti.

-       O Markas? – galiausiai paklausė jis. – Kodėl jis čia?

-       Jis jau čia nemažai laiko... Pateko į Sedinvilio psichiatrinę po to, kai nužudė savo merginą, su kuria susitikinėjo kuris laikas, nes ši nepanoro pas jį apsigyventi. Markas smeigė jai peiliu, o po to apie porą savaičių išlaikė ją savo bute, tvarkingai pasodintą ant sofos priešais televizorių. Ji buvo rasta atsitiktinai, o kitaip būtų prabuvusi ten dar nežinia kiek laiko. Kai lavoną nešė iš buto, jis visiškai nenorėjo sutikti, kad ji negyva, ir reikalavo grąžinti jo merginą. Netrukus jis buvo atvežtas čia.

-       Kodėl jis taip pasielgė? – išlemeno Džeikas, jo galva vėl pradėjo tvinksėti ir svaigti.

-       Nežinia. Gal nebuvo pratęs būti atstumtas, o gal paniškai nemėgo būti vienas. Aš neturiu teisės šito pasakoti tau, pacientui, bet tu ir pats viską žinai. Tarp šitų sienų paslaptys ilgai neužsilaiko, - vos pastebimai šyptelėjo gydytojas. – Kiekvienas šioje vietoje turi savo istoriją. Jei grįžti prie tavosios, nuo to laiko, kai patekai į šią ligoninę, iki dabar, tu praleidai čia ne visą laiką. Kaip ir sakiau prieš tai, mes nuo pat pradžių tikėjome, jog tu turi potencialo pradėti naują gyvenimą. Tavo pjesės rodė, kad tu nori gyventi kitaip, kad nori kitokio gyvenimo. Visi patikėjo, kad tau geriau ir kad tu vertas šanso sugrįžti ir pabandyti. Juolab, buvo praėję daug metų...  

-       Ir?

-       Vienas visai šaunus vyrukas sutiko tave įdarbinti savo autoservise.  Pameni, man buvai pasakojęs, kad tavo tėvas taip pat turėjo autoservisą?

-       Dėl kurio tėvas vėliau paskendo skolose. Pamenu, - palinkčiojo galva Džeikas. - Jei tėvas ir nebūtų žuvęs, tikriausiai dėl šito vis tiek būtų negyvai nusigėręs.

-       Neteisk mirusiųjų, Džeikai, tegu tai padaro Dievas, - nutildė jo monologą gydytojas. - Bėda ta, kad tu anapus vartų nepragyvenai ilgai, galiausiai vėl turėjai grįžti čia.

-       Nejaugi? - ištarė Džeikas, jau atsainiai.

-       Kartą klientas atvarė juodą Chevrolet, atrodo reikėjo ištiesinti kėbulą ar panašiai. Automobilis tau taip patiko, kad įsiropštei į jį ir atsisakei lipti iš jo lauk. Net tada, kai klientas atvyko atsiimti automobilio. Tave įdarbinęs vyrukas, kaip čia pasakius, pabandė iškrapštyti tave lauk, tačiau tu taip pasiutai, kad keliskart tvojai jam replėmis, prakirsdamas ir sulaužydamas jo nosį bei gerokai sumaitodamas veidą, o po to kibai į atlapus ir pradėjai jį smaugti. Taigi, tu ir Rozali turit šiek tiek bendro, - bandė pajuokauti gydytojas, bet paskui susimąstė, ar sąmojis laiku ir vietoje. – Panašu, kad tu nebuvai pasiruošęs...

-       Aš nieko tokio neprisimenu, - susiraukė Džeikas ir vėl nutilo.

-       Grįžęs čia vėl pasinėrei į knygas ir savo pjeses, kurdamas vis kitą savo asmenybę. Būdavo, jog taip įsijausdavai į išgalvotą veikėją, kad viskas sumišdavo į vieną, ir nebegalėdavai atskirti, kas išgalvota, o kas ne. Panašiai, kaip dabar. Tonis liepė kontroliuoti tai, ką tu rašai. Šitą garbę patikėjo man. Bet tu ir pats noriai atnešdavai savo kūrinį man, kuomet užbaigdavai. Tų, kurie sugrįžta čia iš naujo, potencialas mąžta. Už tai, kad po tiek metų gydymo, vos išėjęs, tu padarei kitą nusikaltimą, juoda dėmė krito ant mūsų visų, ant visos Sedingtono psichiatrinės. Ant Tonio taip pat. Todėl jis pradėjo labiau tave sekti ir kontroliuoti. Dėl šito tu tikriausiai jo taip nemėgsti. Tai niekam nėra paslaptis. Tačiau turi pabandyti jį suprasti... Nuo to įvykio taip pat praėjo eilė metų, todėl pastaruoju metu Tonis buvo atlyžęs. O štai tu ir sukvailiojai vėl, Džeikai.

-       Mane pykina, - staiga patyliukais ištarė Džeikas. – Aš noriu namo...

-       Pasakysiu Frančeskai ar Olivijai, kad  leistų tau grįžti į savo palatą. Man atrodo, tu šiandien turi gerai išsimiegoti savo lovoje, ir viskas grįš į senas vėžias, - pasakė gydytojas Hoveris ir nuėjo prie durų. – O, štai ir tu, - ištarė kažkam, išlindęs per tarpdurį. – Nuvesk Džeiką į jo palatą, manau, jau galima. Ir tegul būtinai pavalgo pietus, atrodo visas paliegęs ir sulysęs, gal dėl to, kad baltas kaip drobė.

-       Pasitaisys, - pasigirdo Frančeskos balsas. - Gerai, nuvesiu, jis dar viduj?

-       Džeikai? – kreipėsi į jį atsigręžęs gydytojas. – Eik su ja, ji palydės tave. Pamatysi, viskas bus gerai, tiesiog nebevargink galvos nereikalingom mintim, bus tik blogiau. Susitiksim kitą savaitę, iki, - atsisveikino Hoveris ir patapšnojo Džeikui per petį.

                                                        * * *

Jo palatoje, kuri labiau panešėjo į kambarį, stovėjo dvi medinės lovos, tačiau šiuo metu čia buvo vienas jis. Arčiau lango dar stūksojo staliukas, o ant jo pastatytoje plastikinėje vazoje žydėjo netikra gėlė. Staiga jis prisiminė sapną, kuomet nuo bombonešių slėpėsi rūsyje. Ši patalpa jam šiek tiek priminė aną kambariuką iš sapno.

Ant sienos kabojo nuobodus pilkas laikrodis, kurio ilgoji rodyklė tiksėjo dideliais žingsniais aplink sukdama ratą.

Frančeska liepė jam pavalgyti, tačiau jis vis dar negalėjo praryti nė kąsnio, todėl griežtai atsisakė. Visgi Olivija vis tiek atnešė jo porciją į palatą ir padėjo ant stalo. Ji užsispyrusi moteris, visada turi pasiekti tai, ko nori. Dabar maistas garavo greta negyvos gėlės.

Prisėdęs ant lovos Džeikas pastebėjo krūvelę lapų ir suprato, kad tai jo paskutinė pjesė. Jis pervertė ją paskubom, akys tik kur ne kur spėjo užkliūti, o tada įsiutęs suplėšė ją į skutus ir sugrūdo į šiukšlių dėžę, stovėjusią netoli palatos durų. Grįžęs prie lovos Džeikas susisuko joje į kokoną, apsikabino pagalvę ir pratrūko raudoti, taip, kaip dar gyvendamas pas tetą Emą, raudodavo įsikniaubęs į savo šunį.

                                                         41

                                                  PERIFERIJOJE

JIS IŠMIEGOJO VISĄ LIKUSIĄ DIENĄ, o iš ryto jį pažadino Bernarda ir Matilda, slaugės, atėjusios pasižiūrėti, kaip jis laikosi.

-       Vaikuti, ar tau viskas gerai? – ištarė Bernarda. – Kelkis, tuoj ir para bus, kaip užmigai. Nagi, kelkis.

Džeikas pramerkė akis. Galva pasiutusiai sukosi.

-       Dabar pat eisim pavalgyti, - paliepė Matilda.

Netrukus vaizdas sugrįžo į vietas, tačiau suskaudo skrandis, lyg uždrausdamas ir šįkart atsisakyti maisto.

-       Tegu nueina nusiprausti veidą, atrodo kaip šmėkla. Eime, - paragino Matilda ir palydėjo jį iki tualeto, o vėliau papietauti.

                                                        * * *

Kai į palatą sugrįžo jau sotus, Džeikas, vos įėjęs vidun, pastebėjo krūvelę lapų, kaip ir vakar padėtą ant jo spintelės. Priėjęs arčiau pravertė lapus su savo rašysena ir įsitikino, kad tai ta pati jo parašyta pjesė, kurią vakar sudraskė ir išmetė į šiukšlių dėžę.

Nuėjęs prie šiukšlių dėžės pamatė ją jau tuščią.

-       Kur šiukšlės? – paklausė Džeikas Rendžio, kuris tuo metu kaip tik  įėjo vidun ir pasirodė esantis jo kambariokas.

-       Jas kas rytą išneša lauk, - atsakė jis. – O kam tau šiukšlės? – paklausė.

-       Niekam, - numykė Džeikas, o Rendis, pagūžčiojęs pečiais, susirado kažką spintelėje ir vėl dingo pro duris.

[Be galo keista... Iš kur ji galėjo vėl išdygti?]

Nesugalvodamas, ką veikti, Džeikas pasikuisė po savo spintelę. Buvo ten keletas knygų, dvejos nosinaitės, dėžutė su visokiais niekniekiais, tarp kurių pasitaikė net džiovintų lapų ir kaštonų, ir ovalus veidrodėlis. Valandėlę Džeikas įsistebeilijo į veidrodėlį su šviesiu mediniu rėmu, visaip vartydamas jį rankoje ir žiūrėdamas į savo atspindį mažame spindinčiame jo paviršiuje, o tada įsikišo jį kelnių kišenėn ir sumojo nusileisti apačion.

                                                        * * *

Ant supamojo krėslo, prie lango, sėdėjo Rozali. Markas su Rendžiu žaidė šaškėmis, Alisa kaip ir anąkart spoksojo į televizorių. Drybsojo čia ir Samuelis, kuriam tikriausiai buvo patikėta prižiūrėti tvarką. Jis tiriamai pažvelgė į Džeiką, kuomet tasai žengtelėjo į kambarį, ir nuleido nuo jo akis tik tada, kai Džeikas prisėdo ant pernelyg minkšto fotelio greta Alisos.

Dalis visos liaudies vaikštinėjo lauke, jis girdėjo balsus, sklindančius iš kiemo. Pro grotuotą langą Džeikas spėjo pastebėti plikas medžių šakas ir sustirusią žolę. Šiandien saulė buvo pasislėpusi už storo sluoksnio tirštų debesų, diena buvo apniukusi ir niūri. Nors prabėgo tik pora valandų nuo vidurdienio, patalpoje tapo apytamsiai kaip pavakarę. Samuelis įjungė šviesą, o netrukus išėjo, pakviestas vienos iš slaugių moteriškių.

Prisiminęs, kad kišenėje turi veidrodį, Džeikas išsiėmė jį ir pavartė rankoje. Jam toptelėjo mintis, ir širdis suvirpėjo, skatindama greičiau veikti.

Apsidairęs ir pasiklausęs, ar Samuelis negrįžta, jis priėjo prie Rozali, sėdinčios prie lango, ir priklaupė greta jos.

-       Labas, Rozali, - pasisveikino. – Kaip tu? – paklausė, bet pastebėjo, kad ji vis dar nesava. - Jie sako, kad čia Sedinvilio psichiatrinė ligoninė, kad čia praleidau vos ne pusę savo gyvenimo, jie sako, kad nužudžiau savo tetą, girdi Rozali? – šnibždėjo jis. - O visa kitką tiesiog išsigalvojau... Bet tai juk netiesa..? Pasakyk, kad tai netiesa. Tu juk žinai. Pasakyk, ką nors, - meldė Džeikas, sukniubęs jai ant kelių. - Žiūrėk, ką čia turiu. Veidrodis. Matai?

Rozali pažvelgė į spindintį daikčiuką jo rankoje.

-       Pameni veidrodį? Ne šitą, o didelį, su viršuje užsisukančiais ratilais, panašiais į kalnų ožio ragus, per kurį aš pas tave patekdavau? Pameni? – neatlyždamas klausė Džeikas, o tuo metu nejudriame šaltame Rozali veide sukruto jos akys, ir jose pasirodė krištolo skaidrumo ašaros. – Dievaži, tu pameni, gi taip? – nušvito Džeikas.

-       Džeikai, pasitrauk nuo jos, - įsakmiai tarė Samuelis, kuris grįžo jam nepastebint. – Tuojau pat.

Balsas sklido jam iš už nugaros ir skambėjo pakankamai įtikinamai. Jis nieku gyvu nebenorėjo gauti dozės vaistų, kurie trukdė jam blaiviai mąstyti, todėl besąlygiškai pakluso komandai ir pamažu nuo Rozali atsitraukė.

Jis žengtelėjo atgal, bet dar pastebėjo, kad viena ašara, nuriedėjusi sustingusiu Rozali veidu, nukrito jai ant kelių, kur ką tik glaudėsi Džeiko rankos, laikančios ovalų veidrodėlį, kurį, kaip sakė Reimondas Hoveris, jam padovanojo Matilda, užvirdama šitą košę.

Džeikas sekundei žvilgtelėjo į daikčiuką, tvirtai suspaustą rankoje, ir staiga ištiesė jį tiesiai prieš save.

Mažame ovaliame veidrodėlyje atsispindėjo ryžtingos Džeiko akys, žvelgiančios į periferiją, kurioje visai greta jo, tiesiai jam už nugaros, stovėjo juodas siluetas.
                                          
                                                     <PABAIGA>