Sezonas

—Aš dažausi lygiai valandą, —pareiškė Odrė atsainiai supdama koją ant kojos nukleiptus smėlio spalvos aukštakulnius. Jos visas dėmesys buvo sutelktas į įnirtingą nagų dildymą. Tą ji darė meistriškai. Kai brūkštelėjo paskutinį balto perlamutrinio lako potėpį, — drūti, vanagiškai išsikėčiantys pirštai atrodė nepriekaištingai, tarsi po stropios manikiūrininkės darbo. Oncė nevalingai mestelėjo žvilgsnį į savo nudirbtas mažas rankas. Nagai nukirpti iki gyvuonies. Šitiek gėlių lysvių, šalavijų, aviečių salos, saldžiarūgščių žemuogių šlaitelis, šiemet „Miranda“ moliūgą sėjo, kitąmet „Swet Mama“ bandys.. Šios svajonės tikrai gražesnės už lakuotus nagus savaip pamanė Oncė ir lengvai leptelėjo:
—Aš dešimt penkiolika minučių, ne daugiau. Ją vis dar palaimingai šildė išgerta arbata, jos atsinešto obuolių pyrago saldumas ir globėjiška iš aukšto Odrės šypsena. Jai iš tikro ne Odrės. Vedėjos. Jos naujo išsvajoto darbo sėklų parduotuvėje vedėjos dirbtinė, ką ji žymiai vėliau supras, šypsena. Tiesą sakant jos abi buvo Onos. Pirmoji pasikeitė vardą, nes manė kad tapus prestižinės sėklų parduotuvės vedėja toks vardas per prastas. Antrąją namiškiai vadino Onute, bet kadangi jinai visur buvo bėgtina, aplinkiniai užlipdė dzūkiška Oncę. Odrė paniekinamai suklapsėjo savo priklijuotomis ilgomis juodomis blakstienomis. Iš po tų vėduoklių jos akių mėlis buvo fantastiškas. Taip spindi mėlynas stiklas. Labai gražus. Bet negyvas. Tose akyse nevirptelėdavo joks jausmas. Net tada, kai Odrę paliko vyras iš tų akių neištryško nei viena ašara. Bandančioms užjausti, o gal pasirankioti paskalų kūmutėms, išspausdavo plėšrūnišką šypseną:
—Suvystė viena kalė, tevargsta dabar, nebe mano rūpestis. Tačiau iš tikrųjų rūpėjo viskas. Pradedant nuo to kad ta „kalė“ tiktai pardavėja ir be jokios abejonės nemoka taip skaniai pakepinti vištienos kepsniukų kaip jinai, baigiant tuo, kad miestelio želdintoja visiškai nemoka parinkti augalų gatvėms. Ir jau visiškai jai nesuprantama buvo kodėl parduotuvės vadovybė, vos mestelėjusi akį į jos nucimpusį ilgamoliūgį be vaisių viduryje miesto, nuskubėjo apsikaišę pasigėrėjimo šūksniais prie išraudusių pelargonijų pramašiui su ryškiai mėlynomis svyrančiomis lobelijomis šaligatviuose.
Tai buvo naujoji mada. Dvimetriniuose mediniuose karkasuose sutupdyti vazonai su visiškai juos paslepiančiomis kabančiomis gėlėmis. Viso miestelio gatvės ir aikštės džiugino akį žydinčiais bokštais.
—O tas sidabrinis nusviręs šlamutis kaip gražiai pabrėžia gėlių spalvas, —gėrėjosi viena iš vadybininkių.
—Gražu, gražu, —nurijo nepasitenkinimą, lyg kirmėliuotą obuolio kąsnį Odrė. Neišspjovė. Valdžia juk. O kad jos šlamutis užstiręs vietoje, nelapoja išpuvusiame kelme šalia ilgamoliūgio, klius eilinei kalei, —pardavėjai, kurias ji kas du metai pasikeičia, nes nei viena kaip jinai, nepriekaištingoji Odrė, ir negali būti tokia. O jeigu ir atsirastų dar, tūkstantį kartų dar blogiau, nes ši parduotuvė yra jos nuosavybė, jos valdžios imperija, jos gražbylystės už kasos sakyklos, šventovė. Čia įžengiama ir išeinama jos geležinės valdžios tvarka, jos norų valia. Dar vėliau, po atsitikimo su senute, Oncė  ją mintyse pavadins ledo karaliene. Dabar ji tik matė labai gražias šviesiai mėlynas nepatenkintas akis. „Gerai kad neužsiminiau jog buvusioje maisto parduotuvėje pasidažydavau jau darbo metu, įjungusi kasą, per tris minutes“, —nusmelkė mintis ir nuojauta, kad jos svajonė būti specialiste prie sėklų pakelių naivi, maizgana, kaip jos pilkų plaukų bizikė surišta užpakalyje.
Oncė buvo gamtos vaikas. Ištisas dienas praleisdavo lauke tarp savo augalų, vakarais su šuneliu išeidavo prie upės, kur svajodavo kaip ir kas užaugs jos sode, kaip stebėsis kaimynės kokie didžiuliai pomidorai jos šiltnamyje. Savo išvaizdai mažai skyrė dėmesio, buvo natūrali kaip ir ją supanti gamta. Ir jei kas nors iš pažįstamų prikibdavo, jog jos akių žalumą labiau pabrėžtų geltonai dažyti plaukai, tik nusijuokdavo. Nesuprato jog gyvena žmonių pasaulyje, jog nėra raina katė kuriai tereikia susilyginti su dirvonu, kad pagauti paukštį. Žmonių pasaulyje viskas kitaip. Kad pirkėjas tave vertintų, turi būti ryški. Odrė tokia ir buvo. Dažyti varno sparno juodumo plaukai ir ryškiai raudonai nuteptos lūpos. Nagams tik perlamutras, nes stori pirštai pernelyg išdavė kaimietišką prigimtį, kurios nė lašo nebuvo jos noruose. Savaitgaliais ji užsimaudavo geltonas gumines pirštines ir kantriai ravėdavo mamos daržus iš kurių parsiveždavo bulvių prie vištienos kepsniukų. Juos lygiai taip pat kantriai, kaip ravėdama, išmušdavo. Jai subyrėjusios santuokos gyvenimas paliko kai ką gražaus—sūnų, kuriam galima kepinti kepsnius. Galėtų būti beveik laiminga, bet va, nemoka, neišeina gal ir nenori. Širdis sukepė. Dėl kalės. Kuri nekontroliuoja kiek vakare galima kepsniukų suvalgyti. O jis taip ir pasakė: “tu per daug viską valdyti nori.. “
Buvo tik Vasario antra diena, iki Kovo, iki sezono, laiko užteko viskam. Kad ir lentynų perstatymams. Abi  jas stumdė . Odrė atsimatavo pusmetrį bambuko atramoms sudėti ir Oncė kantriai, nuolankiai tąsė  centnerinius trąšų maišus, kad būtų galima jas atitraukti. Tiesa vakarais, kai švelni vyro ranka perbraukdavo įsiskaudusią nugarą, pagalvodavo, kad galėjo ir dviese nešti, bet iškart ir pamiršdavo, užmigdavo giliu, pailsusio žmogaus miegu.. Taigi to laiko taip pat buvo ir  nagų dailinimui. Ir  darbo reikalavimų skaitymams. Ir specialiajam produktų medžiagos studijavimui.
—Tu skaityk ir man pasakok, —mestelėdavo Odrė studijuodama šoumenų spalvingas nuotraukas populiariuose bulvariniuose žurnaluose. Oncė studijavo. Apie perlitą, vermikulitą padidinančius drėgmę aplink susodintus vazonuose augalus. Kurių niekad nė neatvežė į jų parduotuvę. Apie darbo saugą, paslaugų elgesį su pirkėjais...
Atėjo kovas. Oncė įsitempusi stovėjo prie margo gėlių sėklų stendo. Jei kokia moteriškė imdavo jį tyrinėti, pastūmėta Odrės žvilgsnio karštai dėstydavo savo žinias. Viską įduodavo, —nuo neužmirštuolių iki alyvomis kvepiančių budlėjų sėklų. Tačiau įdomiausia būdavo stebėti kaip dirba Odrė. Oncė ją sekdavo susižavėjimo kupinu žvilgsniu. Ši dažniausiai pradėdavo ramiai, vardindama aukštaūgius, žemaūgius, ankstyvus, vėlyvus pomidorus. Kai ant prekystalio jau gulėdavo gerokas pundelis sėklų, ją staiga apimdavo įkvėpimas.
—Pasiimkim dar šitų, geltonų pomidorų! Pamatysit jų bus tiek daug prikibę, kad atrodys kaip karvės tešmuo!
—Ir šiuos agurkus, būtinai. Jų bus prigulę ant žemės taip gausiai, kaip prie kiaulės paršiukų!
—Ir šitą trąšų kibirėlį. Nemažai sumokėsit bet atsipirks. Pamatysit gėlės grius iš vazonų.
—A a tai čia tik gėlėms. Nereikia...
—Ką jūs! Ne tik gėlėms. Kas žydi, kas dera. Viskam!
Oncę taip žavėdavo jos palyginimai, kad ir pati nėrėsi iš kailio siūlydama gėles.
—Pažvelkit kokios gražios lelijos, baltos kaip nuotaka!
—O ši raudona kaip ryškiai žiūrėsis šalia baltų!
Parduota prekė buvo jų darbo prasmė, Odrės dažymosi kiekvieną rytą, kaip indėno, besiruošiančio į karą, gyvenimo vertė. Visgi Oncę ėmė gluminti vedėjos azartas. Tokius dalykus, kad nepakankamai kruopščiai išplovė parduotuvę, kad braukia skudurą ne į tą pusę, jinai galėjo nutylėti. Sukasdavo dantis, kai pirkėjui Odrė įkišdavo pesticidą nuo koloradų, nors tas prašydavo nuo amarų, nes mat užsigulėjusi prekė, reikia išsiparduoti. Visgi krūptelėdavo tarsi su vytele peršniota drauge su išeinančiu klientu, kai jį pasivydavo vedėjos žodžiai:
—Kodėl išeinate! Kodėl nieko nepirkote! Juk daržui tiek visko reikia, pirkit bet ką!
Arba kai Oncė įsijautusi prie prieskonių stendo pasakodavo apie raudonėlio gydomąsias savybes, išgirsdavo:
—Eik prie įrankių!
Ten be abejo stovėdavo raudonėliais susidomėjusios moters vyras. Jis tiktai lūkuriuodavo žmonos.  Oncei nieko kito nelikdavo kaip paklausti:
—Kas domina?
—Ee aš tik šiaip, ateičiai žiūrinėju, laukiu žmonos.
—Na yra į ką pasižiūrėti, —šis pjūkliukas „Samuraj“ tikrai puikus medžių genėjimui, ir sekatorių patogių turime. O šis kauptukas matot koks platus, kaip palengvintų darbą jūsų žmonai.
—Taip, bet kitą kartą.
Ir belikdavo Oncei ir pirkėjos vyrui atsistoti šalia kasos ir žiūrėti kaip vedėja Odrė muša į ją ridikėlių, pomidorų, raudonėlio sėklų kainas, dar sušunka:
—Kažko dar norėjot?! Bet jie sprunka. Abu. Vedėjai pavymui dar besiūlant žiurkių nuodų. Efektingų. Oncei jau ima pagunda leptelėti kad pabarstytų jais raudonėlius, kai sudygs.
Parduotuvėlė buvo nedidukė. Oras tvankus. Viskas čia kvėpavo—gruntų, substratų, reikalingų užpildyti vazonėlius, pakai. Trąšų maišai skirti bulvių laukams, vejų plotams. Oncė ir Odrė buvo tam atsparios. Nekosėjo. Nealpo. O su žmonėmis būdavo visaip. Ypač tokią dieną, kai jų prisirinkdavo tokia tirštybė, kaip pakrapštyto skruzdėlyno. Jau buvo po pietų, parduotuvėlės salė ištuštėjusi, kai užėjo sulinkusi sudžiuvusio vaisiaus veido senučiukė su laiba baugščia mergiote.
—Mano anūkytė, —meiliai kryptelėjo jos pusėn pablukusios skarelės kampu.
—Man plėvelės šiltnamiui uždengti. Šešis metrus, —pratęsė.
Oncė puolė matuoti. Pro plėvelės šiušenimą būtų nė neišgirdusi keisto šlumštelėjimo, jei ne Odrės šūktelėjimas:
—Vandens!
—Ir kėdę! Kėdę atnešk!
Senutė buvo susmukusi ant gruntų maišų. Kol Oncė atsargiai, mažais gurkšneliais ją girdė, baugščioji palydovė plonu balseliu aiškino:
—Jinai dar silpna. Nesenai atsigavusi po insulto.
Prakalbo ir senutė:
—Nevalgiau nieko nuo ryto, gal todėl susilpau.
—Atnešk sumuštinį!
Oncė paknopstomis puolė į poilsio kambarėlį, čiuptelėjo savo pietums įsidėto valgymo ir grįžo. Senutė sunkiai alsavo, šluostėsi išrasojusią kaktą.
—Aš tik gerti norėjau, —stūmė tolyn duoną su kepta susmulkinta mėsa ant viršaus. Bet gręžiama reiklių šios situacijos geradėjos Odrės akių paėmė ir atsargiai ėmė kramsnoti. Šiek tiek atsigavusi jau ruošėsi namo. Bet vedėją pagavo įkvėpimas.
—Plėvelę juk imsit?
—Taip, taip.
—O baltasparnių, maro šiltnamyje nebūna?
—Būna, būna.
—Tai su siera išdūminkim, gerai?
—Gerai. O pomidorų kokių turit? —Gavau pensiją, galiu šį tą pasiimti.
—Va, —„Raisa“, —aukštaūgiai, derlingi, kad užraudonuoja, net lapų nesimato. Tik brangoki—13 litų 10 sėklučių. Bet atsiperka, kiekgi kilogramų vaisių už tokią kainą tenusipirksi parduotuvėje.
—Gerai, gerai, —vis dar trūksmingai įkvėpdama, tebesėdėdama ant kėdės atsiliepė padėrusiomis akimis senutė.
O Odrė jau buvo kovinėje parengtyje, už prekystalio, ant kurio šalia kasos aparato buvo pridėliota siūlomiausių prekių. Akys užkliuvo už trąšų kibirėlio:
—Dvidešimt keturi litai, bet tirpalo toną pasidarysit, neišlaistysit per sezoną. Imam?
—Kad aš su mėšlu tręšiu..
—Jokio mėšlo! Ten vieni nitratai ir ligos!
—Bobute, kokios gražios begonijos, —cyptelėjo mergiotė apžiūrinėdama dėželes su gumbeliais ir spalvotomis iliustracijomis mergiotė.
—Taip, taip labai gražios ir jau matot su daigeliais. Visokių turim—baltų, rausvų, geltonos ypač gražios. Pasiimam? Įdėsiu visų spalvų po vieną gumbą.
—Gerai, gerai, —sutiko su  geradėja senutė. Jinai taip prastai atrodė, kad Oncė numykė:
—Gal geriau jums namo, prigulti. Apsipirksit kitą dieną.
Odrė  stikliniu žvilgsniu vos ką nepersmeigė Oncės.
—Juk iš kaimo atvažiavę, nekiekvieną dieną tikriausiai į tokią kelionę susiruošiat?
—Taip, taip.
—Va žiūrėkit, o čia vokiškos trąšos kambarinėms gėlėms. Penkiasdešimt litų, bet tik septyni lašeliai litrui, o gėlės tiesiog grius iš vazonų.
—Hmm. Brangu.
—Yra mažesnis kiekis už trisdešimt litų..
—Gerai.
—Pelyčių juk būna? Labai gerų nuodų turime! Sumumijuoja, nebūna jokia kvapo, jei kur po grindimis nugaišta.
—Šitas grėbliukas nedidukas, susiskleidžia, į rankinuką net gali įsidėti. Labai patogu važiuojant į kapus pasiimti.
—O purkštuvą ar turit?
—Senas jau, kaip ir aš, —gailiai šypteli senučiukė.
—Truputį praleidžia vandenį, —antrina mergiotė.
—Tai nors mažutį, pigiausią pasiimkim. Žiūrėkit kaip smulkiai purškia, —įsijautusi apšvirkščia sutrikusiai mergiotei, nežinia kur sukančias rankas.
Dar kalkių medeliams balinti, dar žuvų kaulamilčių pomidorams į duobelas, dar stimuliatoriaus gumbeliams mirkyti dar, dar, dar...
—Keturi šimtai litų! —iškilmingai reziumuoja vedėja.
Iš nučiurusios piniginės sušnareno du naujintėlaičiai mėlyni banknotai, vos ka ne visa senutės pensija. Susitarus jog plėvelę paims jos kaimynas, jau visai apkvaitusi, prisilaikydama laibutės mergaitės, išsvyravo su nešuliais laukan.
Odrė pergalingai atsisuko į Oncę, pakėlė akis aukštyn ir tarė:
—Ačiū Dieve tau už tokį gerą pirkėją!
—Aš išeinu, —Oncės žvilgsnis pro langą kliuvinėjo už nueinančių siluetų.
—Kur? Bandelių pirkti?
—Iš darbo. AŠ IŠEINU IŠ ŠITO NESVEIKO DARBO! Nes NEBEGALIU.
—Nesupratau? Juk pats sezonas!
—Taip sezonas. Bet aš nebežinau ar dar vis esu žmogus...