Pavėluota evakuacija (2)

Sekmadienis 18. 20 – 20. 20

Klydau, anksčiau galvodamas, kad miestelyje visiškai tylu. Kol nuėjau iki netoli stūksančio prekybos centro, girdėjau tolimą cypimą bei kaukimą. Spėjau, kad tai buvo šunys, greičiausiai pririšti, nors pačių gyvūnų nepamačiau. Garsai nebuvo labai stiprūs, juos išgirsti galėjai tik gerai įsiklausęs ir sklido iš tos pusės, kur buvo įsikūrę daugiausiai individualūs namai.
Ėjau galvoje vaikydamas nelinksmas mintis. Sunkiausia buvo įsisąmoninti, kad iš gyvenimo man išsibraukė ištisos dvi paros. Tiksliau, aš pats jas ir išbraukiau, ne kas nors kitas.
Po kokios valandos grįžau į ligoninę, vėl išgąsdindamas Liną. Šį kartą dėl pasikeitusios išvaizdos. Pamačiusi mane tarpduryje, ji krūptelėjo, tačiau pažinusi nusišypsojo. Ar man pasirodė, ar ji iš tikro truputį nuraudo? Bet kas čia tokio? Aš buvau visiškai kitas žmogus. Apsirengęs džinsais, ant žalsvų marškinių apsivilkęs pilkos spalvos megztinį bei trumpą pavasarinę striukę, apsiavęs naujais batais, kuriuose nebuvo vandens. Tamsūs, trumpai kirpti plaukai buvo tvarkingai sušukuoti. Net pats sau patikau.
Prekybos centre pririnkau būtiniausių maisto produktų, dvi penkių litrų talpas geriamo vandens, keletą skardinių alaus bei kitokių gėrimų ir jau būčiau traukęs atgal, jei atsitiktinai veidrodyje nebūčiau užtikęs savo fizionomijos. Šūdas! Apšviesta neryškios prožektoriaus šviesos į mane žvelgė beveik savaitę nesiskutusi, susivėlusi ir nesipraususi žmogysta. Bomžas, ne kitaip. Nenuostabu, kad pradžioje Lina išsigando. O aš dar įsivaizdavau, kad ją išgąsdino pistoletas. Kurgi ne!
Iššniukštinėjau personalo buitines patalpas, aptikau įrengtą dušą, kuriame visai normalia srove bėgo šaltas vanduo. Grįžau į prekybos salę, išsirinkau sau naujų drabužių, skutimosi reikmenų bei tualetinių priemonių ir vėl nukulniavau į dušą. Dėl piniginių reikalų sąžinė negraužė. Būčiau galėjęs susimokėti. Nebuvo kam.
Prieš išeinant iš ligoninės buvau numatęs truputį pavaikštinėti po miestą, gal net nueiti iki savo namų, tačiau taip pakrypus reikalams ir prisiminus Linos būseną, apsitvarkęs nutariau kuo greičiau grįžti ir ją pavalgydinti, bei sužinoti kas čia vis dėlto vyksta. Todėl kuo spėriau grįžau į mūsų su Lina buveinę. Į žvalgybą nueisiu vėliau.
Sėdėjome tame pačiame kambarėlyje, kuriame kalbėjomės anksčiau. Čia buvome įsirengę sau „valgomąjį“ – į vidurį patalpos įstūmėme netoli lango riogsojusį rašomąjį stalą, prie jo iš skirtingų pusių pastatėme kėdes. Ant klijuote aptraukto gulto padėjau atsineštą kuprinę su maistu. Kažkurioje patalpoje, spintoje buvau radęs elektrinį virdulį. Dabar jis stovėjo ant grindų netoli rozetės. Tikėjausi, kad veiks kai to prireiks.
Valgėme neskubėdami, kad be reikalo neerzintumėm išbadėjusių organizmų. Aš krimtau „rimtesnį“ maistą – dešrą ir mėsos vyniotinį užsikąsdamas duona, o Lina tenkinosi liesu jogurtu. Ant stalo įvairaus maisto buvo apsčiai, nemažai jo pasiliko ir kuprinėje.
Kai šiek tiek užkandome, virdulyje užvirinau vandenį ir užplikiau Linai arbatos. Sau atsidariau skardinę alaus.
- Oi, visai pamiršau, - ji šūktelėjo. – tavo galva! Parodyk.
Kadangi buvau žadėjęs, tai nebebuvo kaip atsisakyti. Ji priėjo man iš šono, savo pirštais praskleidė plaukus kairėje galvos pusėje ir susirūpinusi apžiūrėjo iš arčiau. Tada skubriai kažkur išėjo ir netrukus grįžo su kažkokiu buteliuku bei vatos tamponu. Pamirkiusi vatą į skystį, juo patepė mano galvą. Aš į visą šią medicininę operaciją žiūrėjau atsargiai. Lina tai pastebėjo.
- Tai jodo tirpalas, - paaiškino. - Nemirsi.
- Nors tiek gerai, - atsipūčiau su palengvėjimu, kai ji baigė procedūrą. – Ačiū. O dabar, pasakok. Nuo pat pradžių.
Ji padvejojo, nežinodama nuo ko pradėti.
Lina iš tikrųjų nebuvo labai gera pasakotoja. Dėstydama mintis, ji šokinėjo nuo vieno dalyko prie kito, vėl kartodavo jau pasakytą informaciją, nutylėdavo, kaip jai atrodė, neesminius dalykus, nors man atrodė kitaip. Tada aš jai užduodavau klausimus, prašydavau nuodugniau paaiškinti vieną ar kitą epizodą. Klausydamasis jos, aš bandžiau įsivaizduoti, kur vienu ar kitu momentu buvau ir ką tuo metu veikiau. Po kokio pusvalandžio tokio pokalbio štai ką man pavyko sužinoti.
Ketvirtadienį nuo ankstaus ryto beveik visos žinių tarnybos per televiziją bei internetą pranešė apie būtinybę visiems kuo skubiau evakuotis, kadangi mokslininkai nustatė, kad silpsta žemės gravitacijos jėga ir tuoj prasidės negrįžtami pokyčiai, pavojingi visai žemės gyvybei. Buvo nurodytos tam tikros vietos, kur masiškai turėtų rinktis žmonės, ir iš ten jie bus paimami kas keturios valandos tą ir kitą dieną, t. y. ketvirtadienį ir penktadienį (kai aš tvarkingai gulėjau pakelės griovyje). Lietuvoje tokių vietų buvo numatyta penkios.
Kaip visada atsirado skeptikų, kurie tuo netikėjo ir neskubėjo vykti į surinkimo vietas. Todėl realiai pilnu tempu evakuacija prasidėjo po „daiktinių įrodymų“ atsiradimo, t. y. jau gerokai po to, kai pakilo pirmosios dulkės (tai atsitiko ketvirtadienį apie pietus Lietuvos laiku). Jeigu viskas klojosi kaip buvo sumatyta, penktadienį ji turėjo baigtis. Nuo penktadienio nebeveikė nei televizija, nei radijas, todėl dabartinė situacija buvo visiškai neaiški. Informacijos skleidėjai, matyt, taip pat evakavosi.
Asmeniškai aš, tame informacijos sraute įžvelgiau daug nelogiškumų. Iš kur tokios techninės galimybės tokiai grandiozinei evakuacijai? Kiek tam reikėjo kosminių laivų? Ir ne bet kokių, o labai didelių ir greitų. Ir kas, galų gale, viską koordinavo? Dar vienas abejotinas dalykas – kur sutalpinti tiek žmonių? Logika man sufleravo, kad organizatoriai, atvirkščiai,  turėjo slėpti informaciją apie pavojų, kad spėtų išsigelbėti „išrinktieji“, o ne trimituoti apie ją visomis priemonėmis, rizikuojant sukelti chaosą.
Tačiau Lina į tas abejones atsakė, kad informacinėse televizijos laidose buvo rodomi galingi kosminiai laivai- miestai, pagaminti žemiečių kolonizuotose planetose. Pasirodo, JAV ilgus metus vykdė slaptą planetų paieškos misiją, turi išplėtotą itin galingų ir šiuolaikiškų erdvėlaivių parką ir dabar yra dešimtys planetų, kurios jau dalinai kolonizuotos ir yra paruoštos masiniam apgyvendinimui. Matomai, eilę metų panašiam atvejui buvo rimtai ruošiamasi. Toms planetoms reikės žmonių rankų, todėl žmonių skaičius - ne minusas. Kažkas buvo paskleidęs informaciją, kad žemės evakuacijoje dalyvauja ir nežemiškų civilizacijų atstovai, su kuriais misijų atstovai buvo užmezgę kontaktus.
Kai sužinojau viską ką norėjau, susimąsčiau. Lina trumpam nuėjo į palatą pas tėvą.
Ar patikėjau tuo ką man papasakojo Lina?
Nežinau. Žinojau tik tai, kad jei tuo netikėsiu, tai neverta galvoti net apie teorinį bandymą išsigelbėti.


Sekmadienis 20. 30 – 21. 45

Lina stovėjo šalia ir nedrąsiai mindžikavo. Rankoje laikydamas pusiau nugertą alaus skardinę ir mąstydamas tebesėdėjau „valgomajame“ prie stalo. Galop ji įsidrąsino:
- Kęstai, gal galėtum mane palydėti į tą prekybos centrą, kur buvai.
- Ką nori pirk... įsigyti? Nesuk galvos – ir taip gerai atrodai, - norėjau išsisukti nuo nemėgstamos misijos. Negalėjau pakęsti betikslio slampinėjimo po parduotuves. Ypač, žinant moterų polinkį ilgai rinktis.
- Ačiū, ... bet aš taip pat norėčiau... nusiprausti, - paaiškino.
Ką gi, rimtas argumentas, apie tai visai nepagalvojau.
- Gerai, eime. Bet žinok, ten tik šaltas vanduo, - atsistojau.
- Tiks, - ji nusišypsojo. – Alaus nebaigsi?
Aš tik mostelėjau ranka.
Kelią jau žinojau, todėl tikslą pasiekėme gana greitai. Nors ėjome apšviestu šaligatviu, beveik visą kelią Lina ėjo baugščiai dairydamasi aplinkui, tačiau į parankę man nesikibo. Aš ir nesisiūliau.
Šį kartą uždegiau šviesas ir salėje. Praėjusį kartą verčiausi vien su prožektoriumi. Kad ir ką sakytum, dviese jautiesi smagiau ir saugiau. Parodžiau jai, kur yra drabužių ir tualetinių reikmenų skyrius. Ji išsirinko drabužius bei reikalingas priemones ir aš ją nulydėjau į dušo patalpą.
- Palauksi, nepabėgsi? – paklausė ir žvilgtelėjo į mane. – Nė nesvajok! Turėjau galvoje  - iš parduotuvės.
Buvau truputį apkvaitęs nuo išgerto alaus, todėl ne iš karto supratau jos žodžių potekstę. Kai supratau -  suėmė juokas. Jei tas tiesmukas „nė nesvajok“ būtų pataikęs į tikslą, nė nežinau, kaip būčiau sureagavęs - gal ir būčiau suglumęs ar kiek papykęs. Dabar gi, turėjau pripažinti, kad pas Liną su humoro jausmu viskas tvarkoje.
- Matysim. Jei nepasirodys netoliese kokia graži moteris ar deivė..., – grąžinau skolą su kaupu.
- Supratau, - lyg pyktelėjusi mestelėjo ir uždarė duris. Neužilgo pasigirdo vandens šniokštimas ir negarsus aiktelėjimas.
Išėjau pro laukines duris apsižvalgyti. Mat kaip, „nė nesvajok“. Šyptelėjau. Miestas ir toliau atrodė lyg išmiręs. Susimąsčiau. Tik grįžus iš parduotuvės man buvo kilęs klausimas, kodėl Lina negalėjo ateiti čia ir pasiimti maisto? Visai netoli. Juk gatvės apšviestos. Palaipsniui atėjo suvokimas. Koks aš idiotas! Iš vienos pusės ji manė, kad mieste yra likusi viena su tėvu. Brr... nusipurčiau. Nežinau, kaip jausčiausi aš, taip manydamas, o ji juk moteris. Iš kitos pusės, vienatvė gali būti didelis pliusas, kadangi tokiomis aplinkybėmis sutikti kitą žmogų yra lyg loterija – juk gali būti, kad sutiktasis artėjančio žlugimo akivaizdoje bus praradęs paskutinius žmogiškumo likučius. Kas tada? Neįmanoma suprognozuoti. Į pagalbą juk nieko neprisišauktum. Todėl ji ir bazavosi ligoninėje, manydama esanti saugi, niekur iš jos neidama ir kęsdama troškulį bei alkį.
Staiga mano dėmesį patraukė kažkoks šmėkštelėjimas kitoje gatvės pusėje tarp dviejų gretimų namų. Neįžiūrėjau, kas ten buvo, tai galėjo būti tiek stambus šuo, tiek žmogus. O gal man taip tik pasirodė?
Nuo šiol nusprendžiau būti atsargesnis. Grįžau į vidų ir ėmiau be tikslo slampinėti tarp lentynų. Netyčia akis užkliuvo už svarstyklių. Skaitmeninės, kartu su elementais. Pasiėmiau, pavarčiau rankoje ir pasikišau po pažastimi. Pravers. Po kokių dešimties minučių išgirdau atidaromų durų garsą. Mintyse pagyriau Liną už supratingumą.
- Vadinasi, deivė taip ir nepasirodė? – paklausė rankšluosčiu šluostydamasi savo ilgus plaukus. – Jos nauja suknelė buvo prilipusi prie drėgno kūno, išryškindama puikią figūrą.
Ji atrodė dar geriau nei pirma. Pažvelgiau į ją ir nutaisiau abejingą išraišką.
- Pasirodė, kodėl ne? – atšoviau.
- Tai ko nenusivijai? – ji nuslinko prie gretimos lentynos ir nustvėrė plaukų šepetį.
- Kam vytis, jei niekur nebėga? – trūktelėjau pečiais ir, tarsi kalbėčiau apie pašalinį asmenį, pridūriau:
- Štai, susišukuos plaukus ir kulniuosim abu kartu.
Mačiau, kaip ji šukuojasi plaukus ir nesuprantama veido išraiška žiūri į mane pro tarpą tarp lentynų.
Grįžome kitu keliu. Specialiai pasukau į tamsius skersgatvius, kad suklaidinčiau piktavalius, jeigu atsirastų tokių, kurie sumanytų mus pasekti ir sužinoti kur esame įsikūrę. Dabar Lina ėjo man įsikibusi į parankę, jaučiau, kaip ji dreba iš baimės, o aš nepasukdamas galvos, tik akimis stebėjau aplinką, kiek leido tamsa.
Ypač tamsioje vietoje, nuo kurios nebesimatė apšviestos gatvės, apaugusioje vešliais krūmynais, Lina stipriai įsikirto man į žastą ir sušnabždėjo:
- Kęstai, man baisu!
Kaip tik tada pagalvojau, ar galėtų susiklostyti tokios aplinkybės, kad aš galėčiau pasielgti savanaudiškai?  Kaip nekeista, atsakymo neradau.
- Pasitikėk manim. Šiaip ar taip, juk neturi kito pasirinkimo, - atsakiau.
Ji dar labiau sudrebėjo.
Kai grįžome į ligoninę, ji iš karto nuėjo aplankyti tėvo.


Sekmadienis 22. 10  - 22. 35

Sėdėjau vienas „valgomajame“. Kaip tik kramčiau sumuštinį, užgerdamas kava, kai įėjo Lina. Jos nuotaika buvo subjurusi ir aš pagalvojau, kad ji dar neatsitokėjo nuo kelionės iš parduotuvės. Tačiau klydau.
- Man rodos, jam blogiau, - prislėgtu balsu ištarė.
Nežinojau, kaip galėčiau jai pagelbėti.
- Gal pasistiprinsi? – pasiūliau.
Ji papurtė galvą.
- Tada laikas į lovą. Tau reikia pailsėti.
Ji vėl papurtė galvą.
- Klausyk, nenoriu nieko girdėti! Kaip tu ten sakai? Nė nesvajok! Man rytoj gali prireikti tavo pagalbos. Fizinės irgi. Kuo tu man galėsi padėti neišsimiegojusi? – griežtu tonu sustačiau viską į vietas. - Kur miegodavai iki šiol?
Ji nepatikliai žiūrėjo į mane. Kokia dar pagalba? Greičiausiai pamanė, kad ją maustau. Pasaulis miršta, kokie dar fiziniai darbai?
- Tėčio palatoje, - atrodė, kad ji susitaikė su neišvengiamybe.
Palydėjau ją iki palatos, ji atsigulė į laisvą lovą. Apkamšiau ją antklode.
- Labanakt.
- Labanakt, Kęstai. Ar tu neišeisi?
- Nė nesvajok, - pažadėjau. Visgi įstrigo man tie žodžiai. – Miegok ramiai.
- Pasilenk, noriu tau kai ką pasakyti, -  paprašė ji, - į ausį.
Kai pasilenkiau, ji lūpomis pakštelėjo man į skruostą. Ką tas galėtų reikšti? Užgesinau šviesą ir grįžęs į „valgomąjį“ atsisėdau apgalvoti tolimesnių veiksmų.
Iš tikrųjų nuvaryti Liną miegoti man reikėjo dėl dviejų priežasčių. Pirmoji tokia ir buvo – jai iš tikro reikėjo poilsio. Antroji priežastis buvo ta, kad esant šalia jai aš negalėjau ramiai apmąstyti to, kas mūsų laukia. Ne dėl to, kad jos išvaizda būtų trukdžiusi blaiviai mąstyti, bet dėl to, kad su ja reikėjo bendrauti. Ar ji man patiko? Sunku objektyviai galvoti apie tokius dalykus, kai neturi pasirinkimo, todėl vienareikšmiško atsakymo dar neturėjau.
Be anksčiau paminėtų priežasčių, norėjau išeiti pasižvalgyti po miestą, gal kils kokių nors idėjų. Kada geriausiai tai padaryti? Aišku, kai ji miega. Į duotą pažadą visai nekreipiau dėmesio – dėl šventos ramybės yra tekę meluoti ir rimčiau. Vėlyvas metas taip pat nekėlė jokių asociacijų – juk po „dulkių dangumi“ nebuvo jokio skirtumo – diena ar naktis. Su slankiojančiais šešėliais teks susitaikyti – jei ką, turiu pistoletą.
Palaukiau dar kokią dešimt minučių, kad tikrai įsitikinčiau, kad Lina miega, ir tyliai išslinkau į miestą.