Be pavadinimo... kol kas.

Prologas
Buvo tylus ir ramus vakaras. Šalia miško, netoli nuo Šventragės kaimelio stovėjo paprastas, niekuo neisiskeriantis namelis. Visai netoli namelio, pamiškėje slėpėsi du vyrai. Vienas didelis, raumeningas, ilgšis ir kitas jaunas, nususes pienburnis. Jedu buvo prisiglaude prie vieno iš nugriuvusių medžiu ir smarkiai ginčiojosi: 
-Aš vis tik manau kad tai klaida juk žinai ką apie jį kalbą vietiniai... be to ar vertėjo už tokį menką užmokestį imtis šio darbelio? - Išlemeno apšepęs žiurkiškos išvaizdos žaliukas.
-Patylėk ir leisk susikaupti!... Juk pats norėjai ištrūkti iš namų, be to nėra ko jaudintis pats meistras sakė jog dabar Audrius tėra senas, pražilęs ir nukaršęs atsiskyrėlis, – atrėžė jo ilgšis, raumeningas, baltai mėlynais rūbais apsirėdęs draugužis.
-Gerai tada atsakyk man visažini iš kur tos legendos, bei gandai apie jo galias a? Kodėl jo  bijo ir kodėl Aistuvos kriviai jį taip gerbia?
-Mažiau klausyk bobučių pasakų ir gandų, meistras puikiai žino, kad Audriaus negalima visiškai nuvertinti neveltui jis man davė penkiakampę manos saugyklą, – tai tardamas jis iš odinio maišelio, pririšto prie diržo, išsitraukė blizgančią, runomis ir magiškais ženklais išraižytą, delno didumo, penkiakampę žvaigždę.
-Taip..... tavo meistras tikrai nepagailėjo pinigų,  bei galios, - su pagarbia baime balse tarė žaliukas.
- Taip, o dabar užsičiaupk ir leisk man ieškoti magijos susitelkimo ženklų nebent nori būti pačirškintas kokių nors spąstų lyg kokia nupampusi kiaulė!
Truputėli apsidairęs ilgšis atsiklaupė, jo veidas  nurimo, pabalo ir prarado ta, visą kas gyvą, niekinanti žvilgsnį,  o  jo akys užsivertė aukštyn ir pasirodė balti akių obuoliai  išvagoti raudonomis kraujagyslėmis, tačiau po kurio laiko jos grižo į normalią padėtį, nors vis dar buvo šiek tiek raudonos.
Pats ilgšis pasinėręs į magišką transą mąstė kaip būtų gerai pačirškinti savo pagalbininką. Nors vieną ugnies rutulį į tą, niekad nesustojančią leisti garsus kakarinę... Deja jis dar nebuvo toks galingas burtininkas kad pajėgtų iškrėsti tokį triuką.. Dar yra tą penkiakampė žvaigždė, bet ne, geriau jos nevartoti be reikalo. Ilgšiui Boguslavui norėjosi manyti, kad meistras jį pasirinko dėl jo kruopštumo bei meistriškumo, tačiau jo blaiviai mąstantį pusė suprato jog jis buvo pasiustas nužudyti ir apiplėšti tokio garsaus ir kaip manoma galingo žynio ne todėl, kad buvo gabus ar pažengęs burtininkas, o greičiau todėl, kad  buvo vienintelis kurį meistras galėjo pasiusti į šią užduotį ir vienintelis kuris nebuvo toks vertingas, kad jo žūtis butu smarkus smūgis gildijai. Ta mintis ji gąsdino, o dar labiau pykdė jo išdidžią savigarbą. O dar tas pagalbininkas! Nors be jo pagalbos butų buvę sunku rasti žynį ar nekristi į akis vietiniams.
Burtininkas pradėjo įdėmiai stebėti vietovę aplink atsiskyrėlio žynio namą. Pats namas, tiesą sakant, iš pažiūros nebuvo ypatingas ar kuo išsiskiriantis nuo kitų Šventragės apylinkės valstiečių bei laukininkų trobesių – paprastą, iš pilkų, kinivarpų sugraužtų rastų suręsta troba su keturšlaičiu stogu dengtu šiaudais. Ant sienų nesimatė jokių magijos ženklų, tačiau sukoncentravęs savo magišką žvilgsnį į šalimais trobos augančias erškėtrožes bei dilgeles, Boguslavas  pradėjo regėti magišką švytėjimą - įvairiaspalvį, neturinti tikslios formos ir primenantį liepsną. Ilgiau pabuvojąs transe, burtininkas pradėjo matyti visą žiedą tokių liepsnų kurios mirguliuodamos supo visą namą. Tai buvo ženklas, kad kažkokie spąstai ar bent jau savisaugos burtas juose namą. Saugiausia, neturint pakankamų magiškų galių perskristi tokią sieną, butu buvę kastis po ja arba tiesiog palikti ją ramybėje, tačiau Boguslavas jautė energiją kylančią iš žemės, tad pasikąsti butu beveiki neįmanoma, jau nekalbant apie tai, kad toks veržimosi būdas galėjo būtį numatytas ir  jam atremti gali būti palikta šleikštoka staigmenėlė. Tačiau tai Boguslavo nejaudino, mat, meistras jam buvo įteikęs penkiakampę žvaigždę, o joje magiškos galios buvo tiek, kad kiekvienas, nors truputį magijai jautrus žmogelis tikrai butų ją pajutęs kilometro spinduliu kaip ir, beje, atsiskyrėlis Audrius, tačiau meistras kažkokiu, Boguslavui nesuprantamų būdu užkerėjo žvaigždę nes pats Boguslavas nejautė nieko nors visą dieną ruošdamasis prieš savo misiją jis bandė išsiaiškinti penkiakampės žvaigždės paslaptis, tačiau jo didžiam įniršiui tai nepavyko. Žinoma, burtininkas puikiai žinojo žvaigždės veikimo principą ir kam tokie daikteliai yra naudojami. Tai buvo magiškosios galios arba manos, kaip magiją valdantys asmenys ją vadina, šaltinis. Tačiau ši buvo unikali – ji turėjo keistus simbolius, kokie paprastai nevartojami ant manos saugyklų, be kitą ko meistras nurodė, kad šiai žvaigždei nereikalingi papildomi atrakinimo burtažodžiai, o svarbiausia, kad žvaigždė visą darbą atliks pati, o tai  jau visai nebūdinga tokiam daikteliui funkcija. Pagaliau įvertinęs padėti Boguslavas  nusprendė veikti. Grįžtant iš transo jo veidas pradėjo raudonuoti, atgauti įprastinę išraišką.
-Na ką pamatei? Ar jau galim pradėti? – paklausė jo pagalbininkas
-Nieko įspūdingo aš ten nepamačiau – tiesiog apsauginė užkarda, galima pradėti. – tarė burtininkas ir negaišdamas pajudėjo pirmyn. . Jo pagalbininkui nors vis dar ir besijaudinančiam neliko nieko kito kaip tik sekti iš paskos. Jie peršoko nuvirtusį medį už kurio slėpėsi ir pasilenkę nuskuodė link aukštos žolės augančios priešais namą. Boguslavas sustojo pusiaukelėj tarp medžio ir trobos, išsitraukė penkiakampę žvaigždę ir iš lėto pradėjo artintis. Jo draugužis tai pat sulėtino žingsnį ir pradėjo sekti paskui jį. Iš pradžių neįvyko nieko įdomaus, tačiau prisiartinus arčiau tos vietos kur turėjo būti užkarda burtininkas pajuto, kad žvaigždė pradeda kaisti, ant jos išraižyti magiški simboliai ėmė švytėti. Boguslavas greitomis vėl perėjo i transą įsitikinti ar viskas veikią pagal planą. Metęs žvilgsnį burtininkas pamatė kas prieš juos buvusi užkarda išnyko. Jam grįžtant iš transo jo nekantrus pagalbininkas paklausė:
-Tai kaip, ar žvaigždė suveikė, užkarda dingo?
-Taip, žingsniuok priekin.
-Ką?! Bet aš….
- Žingsniuok priekin, - grėsmingai tarė burtininkas, nespėjusiam išlementi pasiteisinimo padėjėjui.
Šio veidas perbalo, tačiau jis pakluso ir iš lėto žingsniavo  priekyje, o burtininkas nusekė iš paskos. Pagaliau jie išnyro iš aukštos žolės ir priėjo namą. Langas buvo tik vienas, ir tas uždaromis langinėmis, vienintelis kelias – tiesiai per duris.
-Daryk duris, - paliepė burtininkas tuo tarpu jo padėjėjas nedrąsiai, drebančiu delnu pradėjo siekti durų.
-Greičiau, prie durų nėra jokios apsaugos!.
Pagaliau įsidrąsinęs, padėjėjas, atidarė duris. Viduje buvo aklinai tamsu tik pro vienų durų plyšį sklido šviesa ir girdėjosi keisti, plauką šiaušiantys garsai. Greitai Boguslavas pradėjo užuosti keista, pelkę primenantį kvapą. Kiek palūkėjąs ir apsipratęs su tamsą, burtininkas, laikydamas penkiakampę žvaigždę delne linktelėjo galva savo draugužiai tam, kad šis sektų, o pats pajudėjo tyliai ant pirštų galų, kad nesukeltų garso. Po lėto ir tarytum amžinybę trukusio tipenimo jie pagaliau prislinko prie durų ir priglaudė ausis prie jos plyšių. Kiek pasiklausęs burtininkas dar sykį linktelėjo savo draugužiui ir šis iš lėto atvėrė antras duris. Kambario turinys, žmogui kuris nieko nenutuokę ar nežino apie magiją butų sustingdęs kraują gyslose ir sutrikdęs nervus, tačiau Boguslavas buvo burtininkas, tad jo kambarys itin nenustebino, tačiau jis turėjo pripažinti, kad kambarys skyrėsi nuo įprastinių burtininkų laboratorijų. Jame buvo mažiau technikos, amuletų ar kitos įprastinės atributikos. Vietoj užkonservuotų gyvūnų čia stovėjo narvai su įtartinai ramiais ir tyliais, tačiau gyvais gyvūnais. O jų buvo visokių: pradedant nuo  paukščių, smulkių žinduolių ir baigiant žalčiais, voragyviais bei šliužais uždarytais stiklainiuose. Tačiau jie visi buvo ramūs ir tylus ir jeigu ne reti judesiai kuriuos jie darė butų galimą pagalvoti, kad tai tebuvo iškamšos. Tas ir tai, kad ant sienų karojo pakabintų gyvūnų kaukolių bei skeletų kolekcija ne ką nenusileidžianti gyvų gyvūnų kolekcijai ko gero itin nudirgino burtininko padėjėjo jau ir taip įtemptus nerus, nes jis, stovėdamas su atvėpusiu žandikaulių žiūrėjo į vieną narvą su mažo didžio įnamiu, kuris Boguslavui priminė gnomą ar leprekoną. Tačiau nevienas iš gyvių nekėlė jokio garso, vienintelis garsas kambaryje sklido iš tiesios, ąžuolinės, įmantriai išraižytos lazdos – žynio krivūlės. Ji buvo atremta į stalą apkrautą knygomis, o šalia to stalo stovėjo lovą., joje ir snaudė pats žynys Audrius. Iš pažiūros, Boguslavui, jis nepasirodė ypatingas. Tiesiog pražilęs senis, su ilga, bambą siekiančia barzda ir didelę, bulvę primenančia, nosimi bei raukšlių išvagotu veidu, tačiau geriau įsižiūrėjus net ir miegančiame žynio veide buvo galima įžiūrėti ryžtą bei užsispyrimą. Galiausia baigę žvalgytis abu smogikai pajudėjo link Audriaus. Tyliai, žingsnis po žingsnio jie slinko link žynio. Kiekvienas žingsnis tarsi sulėtino laiką, kvėpavimą. Buvo likę tik keletas metrų kai burtininko padėjėjas prisiartino arčiau narvų. Staiga, mažasis humanoidas primanantis gnomą pramerkė vieną akį ir nužvelgė abu įsibrovėlius įtariu žvilgsniu. Tą akimirką burtininkas suprato, kad įvyko kažkas labai blogo. Tai truko tik viena akimirka – vienas žalios šviesos blyksnis ir burtininko padėjėjas virto žalia dvokiančia buzine ant aslos. Tuo tarpu Audriaus akys prasivėrė. Jos buvo lyg dvi mėlynos liepsnelės. Žynys pradėjo keltis, tačiau jam nespėjus nė atsisėsti penkiakampė žvaigždė kurią iki tol burtininkas laikė delne įkaito, jos runos ėmė švytėti, ir ji zvimbdama skriete išskriejo iš burtininko rankos tiesiai link žynio, jį pasiekusi smigo žemiau į paširdžius, išversdama atsiskyrėlį iš lovos aukštielninką. Pasinaudojąs proga burtininkas Boguslavas pagriebė Audriaus krivūlę ir kiek galėdamas greičiau išskuodė iš namo.