Kaukė

Bjauri tiesa. Aš visiškai nesu visada besišypsanti mergina, spinduliuojanti energija ir gera nuotaika. Visiems sakanti, kad reikia džiaugtis gyvenimu. Atrodo, kad man neegzistuoja blogas oras, slogi nuotaika, nelaimės, išdavystės. Plačiomis, gyvybės pilnomis akimis stebiu pasaulį. Mėginu niekada nesakyte „NE“. Spontaniškas elgesys? Taip. Kvaili sprendimai? Taip. Mėginimas visada išnaudoti visas galimybe?  Po velnių dvigubas TAIP! Tačiau kokia aš iš tiesų, kai grįžtu namo ir užveriu duris prieš save? Veidą papuošia nerimas. Dingsta akinanti šypsena. Visą dieną plepėdama apie viską, kas dedasi pasaulyje, klausinėdama, užjausdama, patardama nebeištariu nei žodžio. Lūpos užsirakina. Ir veidrodyje į mane žvelgia švelniai liūdna mergina, nusivylusi dabartimi, netikinti ateitimi ir niekinanti praeitį. Du užgesę žiburiai, netikėjimo pilnos akys. Štai kas aš, kai stoviu nuoga prieš pažinimo veidrodį.
Kai kiti šnabžda: „ Tu niekada nebūni liūdna“, „Tavo gyvenimas atrodo toks nuostabus ir tobulas“ - aš tyliu, esu surakinta nebylė ir tik šypsausi. Galbūt, kai girdi žodžius, kurie lyg užstrigusi plokštelė du šimtus kartų sukas ir sukas pradedi tikėti, kad iš tiesų tamsos ir nakties nėra. Viskas, kas niūru ir negražu toli toli, už devynių jūrų, keturių miškų ir marių. Visiškai kitame pasaulyje.
Mano veidas tarsi išlietas. Lygios, tobulos linijos. Visiems malonus, visiems švelnus. Niekas net nepajaučia, kad šaltas lyg ledas. Akmeninis, sustingęs.
Viskas kartojas kartojas kartojas. Rytą keičia diena, dieną vakaras. Išaušta dar vienas, ir dar vienas rytas.  Užtrenkiu ir užrakinu namų duris. Mano pasaulis pasilieka už jų. Girdžiu bildesį, kai pasrūvę krauju kumščiai beviltiškai trankosi į kietą miedieną. Kančia girgždantis balsas maldauja išleisti. Tačiau viską palieku. Lekiu į judrią gatvę. Pasuku šaligatviu. Šypsausi pasauliui.  Juk mėgstu sakyti: „Reikia mylėti gyvenimą“.