Karalienė Žalia

Karalienė Žalia –
                          dar tokia jauna,
pirmą kartą – Pavasario sostan;
ir jos svita žalia, pienių saulėm puošta,
gintariniais žiedais taką klosto.


Dar tokia nedrąsi –
                          virpa šydas skaidrus
šviesios žalumos austo grožio;
amžinybės dangaus ir viltingo žmogaus,
žemės paslaptis klausosi godžiai.


Menės durys plačiai
                        Karalienę pakvies,
kris ant Žemės jos žalias apsiaustas –
išmintis ir branda, ir gyvybė nauja
Karalienės ranka atnašauta.


Žalią tylą nutraukt
                          paukščių choras skubės
giesmininkų balsais  prisakyti;
gintarinė karūna Saulės palaimą skleis
sutemų  nirtuliams išsklaidyti.


Gintaro žirginiais
                          beržo meilė kalbės,
ir svaigins lietumi pirmas griausmas;
deimantine rasa žalios pievos žėrės –
purpurinio saulėlydžio džiaugsmui.


Karalienė Žalia,
                          Tu -  Čiurlionio gaida,
jo simfonijų  mūza, sonatų ir fugų šviesa;
Sutvertajam pasauliui  - Allegro –Andante - Finale–
vilties gintarinė banga.


2014-04-14