Atspindžiai (3 dalis „Pasaulis anapus“; 34 skyrius; „Velniop tą Tonį“)

34

                                              VELNIOP TĄ TONĮ

KAIP IR KIEKVIENĄ RYTĄ DŽEIKAS Į DARBĄ KĖLĖSI VANGIAI. Atsibudo vienas lovoje ir jautėsi labai pavargęs. Po pirmo žadintuvo skambėjimo jis atidėjo kėlimąsi dešimčiai minučių. Per tas dešimt minučių dar kartą spėjo užmigti, o kai žadintuvas suskambo vėl, jis iš naujo budindamasis suurzgė kartu su juo ir galiausiai užvožė tam per pakaušį, kad čirškesys pagaliau liautųsi. Kai pagaliau atsisėdo ant lovos krašto, dar penketą minučių trynė akis. Dieną trumpėjo, rytai tapo tamsūs. Ir tai ūpo kilti iš lovos taip pat nepridėjo.
    Miesto gatvės buvo pilnos automobilių, vairuotojai vieni kitiems signalizavo ir grūmojo kumščiais, panašu, kad ne jis vienas iš lovos išlipo ne ta koja. Kokie visi irzlūs, - pagalvojo Džeikas, o pats balansavo tarp apatijos ir pykčio. Pyktis pastaruoju metu dažnai aplankydavo jį ir epizodiškai kėsindavosi visai užvaldyti, tačiau tvardytis jis mokėjo. Ilgai mokėsi, kaip emocijas laikyti arčiau prie savęs, kad tos neišsiveržtų. Ir gerai to išmoko. Ant ko pyko? Ant visko. Tai daugelis pavadintų depresija. Depresija dabar madinga. Depresija dabar galima daug ką paaiškinti: nenorą dirbti, kažkuo rūpintis, sukimą į kairę, neveiksnumą, nesėkmę, pykčio ir smurto protrūkį arba taikstymąsi su tuo. Bet tai dažnai tuo pačiu  ir priežastys tos būsenos, vadinamos depresija. Kažkoks užburtas ratas.
    Kai lifto durys atsidarė ir Džeikas tyliai žengė kilimine danga, vėluodamas penkiolika minučių, kurias papildomai išeikvojo bandydamas prasibusti, Tonis kaip nekeista tuo metu ėjo pro šalį ir jį pastebėjo. Nužvelgė tokiu žvilgsniu, lyg tas būtų pavėlavęs ne keliomis minutėmis, o nesirodęs keletą dienų.
    Džeikas susmuko ant kėdės.
    - Labas rytas, seni, - pasisveikino Markas, eidamas pro šalį su puodeliu kavos.
    - Labas, Markai.
    - Liusi jau persikraustė pas mane, - sušnibždėjo jis, palinkęs prie pat Džeiko, it tai būtų didžiausia paslaptis.
    - Puiku, ar ne? – tarstelėjo Džeikas.
    - Taip. Kol kas aš patenkintas. Žinai, bijau per anksti girtis, - sukikeno. – Man patinka tie ilgi pasivaikščiojimai, šnekučiavimasis iki išnaktų, patinka, kai ji mane pasitinka, kuomet grįžtu iš darbo.
    - Jei ne pašnekesiai iki išnaktų, būtų užtekę įsigyti šunį, - tarė Džeikas ir išsiviepė.
    - Stuobrys, -  užsimojo link jo Markas. – Palauk, tuoj ir tau pabos vienatvė.
    [Aš nesu vienas! Nesu, kad tave kur! Aš turiu Rozali! Aš nesu vienas!]
    - Gal nori šiandien kur nors nusitrenkti? Pažiūrėtume bare futbolą ir išgertume alaus. Ką manai? Nenoriu, kad Liusi matytų mane bemosikuojantį rankom prie televizorius ir girdėtų šauksmus ir keiksmus. Leisiu jai su manim apsiprasti palaipsniui, nes dar neapšilusi pėdų išdums lauk!
    - Atleisk, aš jau susitaręs šiandienai, - atsakė Džeikas ir susimojo, kad tauškia niekus, bet buvo per vėlu. Nėjau dabar sakys, kad nusišneka. Susitarimas su Samueliu anapus reiškė jokio susitarimo.
    - O, kaip įdomu. Nauja simpatija?
    Smalsumo jam netrūko.
    - Atstok nuo manęs, Markai, ne tavo sušiktas reikalas su kuo einu susitikti, - iškošė Džeikas pro dantis.
    - Oho, Džeikas nenusiteikęs juokauti, - ištarė Markas ir energingai tekštelėjo jam per petį.
    Džeikui toptelėjo, kad jei jis dar kartą prie jo prisilies, jis sulaužys jam ranką. Bet Markas tarė:
    - Gerai, palieku tave ramybėje, - ir nuėjo šalin.

                                                        * * *

    Visi sukosi kaip vijurkai, sparčiai ir noriai atlikinėdami ir užbaiginėdami savo darbus. Diena buvo darbinga, visi dvelkė energija, kurią liejo ant popierinių lapų; klavišų tiksėjimas užpildė visas garso nišas, ir Džeiko ausys pradėjo skausmingai tvinksėti. Kiekvienas klavišo spustelėjimas jam buvo kaip adatos dūris tiesiai į smegenis. Kad juos kur, tokios dienos jis neprisimena. Idėjų ir motyvacijos antplūdis, Tonis pažadėjo premijas? Kas po velnių jiems visiems? Jis jautėsi kaip nerangus drimba kažkokiu nepaaiškinamu būdu prisimaišęs prie atletiškos ir pajėgios krepšinio komandos. Dažnai dar mokantis mokykloje būna bent vienas nevykėlis klasėje, iš kurio visi gali krenkšėti, kikenti ir kvatoti per fizinio lavinimo pamokas. Nevykėlis, kuris viską atiduotų, kad tik šią pamoką kas nors išbrauktų iš pamokų tvarkaraščio. Nevykėlis, kuriam prieš pagaunant kamuolį, jis pliaukšteli jam tiesiai į veidą ar pilvą, o kai pagaliau jį sugraibo, susijaudinęs vėl pameta ar išsyk praranda. Nevykėlis, kuris stebi, kaip kamuolys plastiškai ir tiksliai keliauja iš rankų į rankas, o po to įkrenta į krepšį, o jis, žioplai besiblaškydamas po aikštelę, su siaubu laukia tos akimirkos, kol kas nors per neapdairumą perduos kamuolį ir jam. Nevykėlis, ant kurio treneris nekriokia tik iš gailesčio, o į aikštelę išleidžia tik tada, kai sugadinti situaciją tiesiog nebeįmanoma. Nors tiek mokykloje, tiek koledže jis buvo sportiškas ir neretai pasiekdavo neblogų rezultatų, dabar jis jautėsi panašiai kaip komandos drimba. Parašyti kažką vertą dėmesio jis nesugeba, paskutinės savo pjesės jis tiesiog niekaip negali pabaigti, darbas redakcijoje pastaruoju metu taip pat eina šuniui ant uodegos, nors rašymas iš esmes yra jo svarbiausiais „arkliukas“. Visi kažko pasiekia, eina į priekį, o jis ne tik kad nejuda pirmyn, bet dar ir ritasi atgal. Viskas eina po velnių.
    Tėvas prisiliuobęs iš jo atėmė motiną ir pats prasmego pragaran.
    Kalė Ema kartu su Hariu Bekersu nugalabijo jo šunį, kuris jam buvo svarbiausiais sutvėrimas pasaulyje tuo metu.
    Neaiškus padegėjas sudegino butą su jo daiktais. Jei sužinotų, kas jis toks, kaip Dievą myli, pasmaugtų jį plikom rankom!
    Kaip jis gali norėti eiti į priekį, kai kas nors vis atima iš jo tai, kas jam brangu?
    Džeikas taip ėmė savęs gailėti, kad net pajuto didelį spaudžiantį gumulą giliai gerklėje.
    [Nustok inkšti, mižniau!
    Nustok verkšlenti kaip tikras skystalas! ]
    Niršdamas pats ant savęs Džeikas pajuto spaudimą galvoje ir pasitrynė akis. Markas praėjo pro šalį net nežvilgteldamas jo pusėn, matyt nusprendęs šiandien palikti surūgusį kolegą vieną su savimi. Ir dėl to Džeikui buvo ir nesmagu, ir pikta.


                                                        * * *

    Pasidėjęs sugadintą lapą ant darbo stalo, Džeikas paišė keistas figūras, kurių reikšmės nei jis pats, nei kas nors kitas negalėjo suprasti. Jis suko ratus aplink išpieštas figūras tol, kol galiausiai popieriaus lapas ties linijomis pradėjo riestis ir plyšti. Galiausiai užstrigo rašiklis, ir Džeikas jį išardė, norėdamas nustatyti problemą: ar tik užstrigo rašalas ar galutinai pasibaigė? Šitą rašiklį jis mėgo, tokių kaip šis redakcija nebeužsako, o naujieji jam nepatinka, raštas su jais atrodo kietas ir bjaurus.
    Atrodo, baigėsi rašalas.
    Džeikas atsiduso ir parodomuoju pirštu nurideno rašiklį šalin, o tas, atsitrenkęs į lapų krūvą, sustojo ir šiek tiek krestelėjo atgal. Suskambo darbo telefonas.
    - Džeikobas Kop...
    - Užeik pas mane, - nukirto Tonis balsu, kuris buvo persmelktas oficialumo.
    Jo balsas buvo savitas, įsimintinas ir jam tiko. Tiko prie jo apvalios nepatenkintos grimasos. Jei ir nepažinotų jo, Džeikas buvo įsitikinęs, kad kalbant telefonu įsivaizduotų būtent tokį apvalų riebuiliuką pašnekovo veidą su išsprogusiomis akimis ir surauktais storais antakiais rimtumui išreikšti. Jis susimąstė bandydamas įsivaizduoji, kaip Tonis atrodė, kai dar buvo jaunas ar dar visai vaikas. Įsivaizduoti buvo sudėtinga, jam vaizdavosi tokio paties Tonio sumažinti variantai, lyg bėgant metams jis tik pūtėsi kaip balionas, o bruožai liko nepakitę.
    Kažin, ar per fizinio lavinimo pamokas Tonis gerai mėtydavo į krepšį?
    - Aha, - numykė Džeikas. Ko jam prisireikė?
    - Prisėsk,  - įsakė Tonis, kai Džeikas įžengė pro kabineto duris.
    Jis prisėdo ir atsainiai apsidairė.
    - Džeikai, kas su tavimi dedasi? – paklausė vadas, vartydamas storą mėlyną segtuvą ir susmeigęs žvilgsnį tik į jį, lyg jis dabar reikalautų daugiau dėmesio, nei pašnekovas.
    Prieš atversdamas kiekvieną lapą, Tonis perbraukdavo savo du storus pirštus per liežuvio galiuką, prieš tai šiek tiek prasižiodamas, ir taip juos šiek tiek apseilėdamas. Džeikas tai stebėdamas nusivaipė. 
    - Nieko, - išvebleno Džeikas ir pagūžčiojo pečiais
    Tonis užvertė segtuvą, palengva nuo stalo paėmė rašiklį ir įsimetė jį į kišenėlę švarke. Galiausiai pažvelgė į Džeiką, abejingai, kaip į dar vieną nereikšmingą interjero detalę kabinete.
    - Žinai, Džeikai, - tarė Tonis, lėtai ir akcentuodamas kiekvieną žodį, - Aš nesu patenkintas tavo darbu. Aš nesu patenkintas tavimi. Išties, - Tonis pasitrynė barzdą, kad pavaizduotų savo susirūpinimą. Kai vaizduodavo susimąsčiusį ar susirūpinusį, jis visada pirštais trindavo  barzdą.
    - Pas visus yra įvairių periodų... Šis man nelabai nusisekė. Aš tai pajutau ir savo kišene, - ironiškai šyptelėjo Džeikas, pliaukštelėdamas per kelnių kišenę.
    - Tavo straipsniai pastaruoju metu, atvirai sakant, neverti nė sudilusio grašio. Tau pasisekė, kad gauni ir tiek...
    - Padėtis pasikeis, man reikia šiek tiek laiko, - ištarė jis.
    - Po velnių, Džeikai, tavo juodasis periodas tęsiasi pernelyg ilgai. Ateini į darbą ir užsiiminėji bala žino kuom. Tiesiog trini kėdę ir tiek. Atrodo, tau į viską nusispjaut. Kai priėmiau tave į darbą, tikėjausi iš tavęs daug. Atrodei darbštus, motyvuotas jaunuolis. O dabar?
    Džeikas neturėjo noro žiūrėti į Tonį išvirtusiomis priekaištaujančiomis akimis, todėl pažvelgė į ryškų kilimą po kojomis, kuris buvo visas išraižytas raštais ir ornamentais, panašiais į tuos, kuriuos piešė šiandien ant popieriaus lapo.
    - Minėjau tau, kad seniai nerašei į bendrą skiltį. Iki šiol nesulaukiau tavo reakcijos. Aš negaliu tau tūkstantį kartų kartoti, ką privalai padaryti, o paskui stovėti šalia tavęs ir kontroliuoti, kad dirbtum, o ne gaudytum vėjus, įsimetusius galvoje. Turi klausytis, ką aš tau sakau, ir vykdyti, kas pasakyta.
    Džeikui išniro vaizdas, kaip staiga atgiję vienas paskui kitą ima žygiuoti žaislinių alavinių kareivėlių gvardija. Vienas du trys, vienas du trys. Dešinę kairę, dešinę kairę! Ramiai! Kas antras du žingsnius į priekį marš! Lygiuot! Vykdyt, kas pasakyta!
    Nesusilaikęs Džeikas linksmai išsiviepė.
    - Kas pralinksmino tave, Džeikai?! Pasakiau ką nors juokingo?! – susiraukė Tonis ir jo suraukti antakiai pasislėpė po storais akinių rėmais.
    - Tiesą sakant, Toni, tu man keli juoką.
    - Aš?!
    - Mhm. Tu, - abejingai pakartojo Džeikas.
    - Kodėl gi???
    - Kai atėjau čia dirbti buvau naivus vaikis, įsitikinęs, kad tu man padarei didžiulę paslaugą priimdamas į šitą darbą. Puikiai suvokei, kokia svarbi man ši vieta, koks svarbus man šis darbas. Ir nevengei tuo naudotis. Ar ne?
    - Taip, aš buvau reiklus tau. Tačiau aš gaudavau neblogą straipsnį, o tu už tai – pinigų. Kai kuriems žmonėms, kaip sakoma, reikia spyrio į užpakalį, kad susiimtų ir pasiektų kažkokių rezultatų. Paskutiniu metu aš atleidau vadeles ir pažiūrėk į savo darbą paskutiniu metu! – beviltiškai pamojo rankomis Tonis, atkreipdamas dėmesį į tuštumą tarp jų.
    Džeikas sušvokštė pro dantis.
    - Na žinai, Toni, aš ne arklys, kad reiktų mane laikyti už vadžių!
    - Aš perkeltine prasme, tu supratai.
    - Koks skirtumas, po paraliais, tu man neduodi kvėpuoti, smaugi mane, dusini!
    - Kaipgi, Džeikai? Kodėl niekas kitas nesiskundžia mano kompetencija vadovauti, o tave aš mat dusinu?
    - Kiti tiesiog nesako, ką galvoja.
    - Ir  kodėl?
    - Nes vieni yra bailiai, o kiti – sumauti subinlaižiai!
    - Džeikai!
    - Ką, Toni?!
    - Galvok, ką kalbi!
    - Aš žinau, ką kalbu.
    Tonis nepatenkintas atsiduso, bet tęsė:
    - Taigi kas būtent tau pasirodė juokinga? Kad turi daryti tai, ką pasakau? Tai? Kas čia juokingo? Ar aš pasakiau dar kažką, ko neprisimenu?
    - Aš tiesiog nesuprantu, kodėl turiu tavęs klausytis, kodėl turiu kaip pakvaišęs verstis per galvą, jei tu, Toni, esi toks... toks šiknius!
    - Džeikai! – nejuokais ėmė niršti vadas.
    - Tššš, - ramino jį Džeikas, pridėjęs pirštą prie lūpų, Tonis sutrikęs nutilo. – Kad tave kur, neseniai sudegė mano butas, o tu kitą dieną po to pragmatiškai reikalavai iš manęs straipsnio, kurį buvau žadėjęs užbaigti. Ne šiaip kas nutiko, o sudegė viskas, ką turėjau iki tol. O tau buvo nusišikt ant viso šito! Man nereikėjo tavo užuojautos, po velnių, tikrai ne, bet kruopelė supratimo būtu buvę ne pro šalį. Negaliu atsistebėti, kurių galų tavęs paklausiau ir paklusniai nuėjau užbaigti darbo. Negaliu atsistebėti, kaip sugebėjau...
    - Tai tavo...
    - Palauk. Dar ne viskas. Nedavei nei vienos laisvos dienos svarbiausiems reikalams atlikti, ir dar negana to, tavo išpampęs liežuvis apsivertė apie šitą įvykį svaidyti sarkastiškus juokelius, - niekinamai kalbėjo Džeikas, o jo balse skambėjo nusivylimas. – Kokios motyvacijos iš manęs tikiesi?! Jau ir prieš tai yra buvę visko, bet čia, Toni, čia jau virš visko.
    - Kitą dieną tau leidau padirbėti namuose, - numykė Tonis.
    - Tai niekai! Aš visą dieną prasėdėjau prie to netikusio straipsnio!
    - Na jis tikrai nebuvo labai vykęs, - kaip niekur nieko pripažino Tonis.
    - Tu bent įsivaizduoji, kaip buvo nelengva? Viskas apsivertė aukštyn kojom, o aš sėdėjau ir kaip paklusni avelė stengiausi suspėti parašyti tau straipsnį, kad būtum sušiktai patenkintas! - Džeikas delnu perbraukė galvą, o jo plaukai slydo per tarpupirščius, mintys kažkur paskendo, akyse staiga prasivėrė tuščia, aikštinga, nesuprantama beprotybė.
    - Na, apgailestauju, jei tikėjaisi iš manęs daugiau supratingumo ar...
    - Tu sumautas padugnė, Toni, - išvapėjo Džeikas, vos praverdamas lūpas.
    - Džeikai, kad tave kur, aš nesitaikstysiu su tokiu tavo akiplėšiškumu, perspėju...
    - Tu padugnė...
    - Džei...
    - Padugnė, padugnė, padugnė! – staiga sukliko jis, o pakvaišusios akys išsprogo. Jis atsistojo nuo kėdės ir vėl pakartojo, palinkdamas į Tonį, - Padugnė! Sumautas padugnė!
    - Klausyk, snargly, - visai įsiutęs Tonis trenkė kumščiu per stalą, - Matyt motina deramai neišmokė tavęs tinkamų manierų ir laiku neįkrėtė į kailį, kad dabar manai turįs teisę draskyti man akis ir užgaulioti! Galėsi kraustytis atgal pas savo netikusią motiną, nes daugiau čia nebedirbsi, Džeikobai Kopeli, nešdinkis po velnių!
    Džeiko viduje kažkas lūžo, net, rodės, girdimai triokštelėjo, nuo kupros nusirito sunkus akmuo, kuris ilgą laiką slėgė jį vis artyn prie žemės ir neleido laisvai judėti. Per kūną nuo pėdų iki plaukų galiukų nuvilnijo karščio banga, kuri išsiliejo jo akiduobėse, jo vyzdžiai išsiplėtė.
    Motina? Tas padugnė kažką pasakė apie jo motiną?! Džeikas tvirtai suspaudė kumščius.
    - Ach tu prakeiktas šunsnuki! Nedrįsk kalbėti apie mano motiną! Tu sumautas sūtrauka! – iškriokė Džeikas ir persisvėręs per stalą kibo Toniui į atlapus.
    Tonis, visas persigandęs, suvaitojo, o tuo metu per duris įbėgo Markas ir Rendis Bruksas. Pribėgę prie Džeiko jie suėmė jį už pažastų, bandydami atitraukti nuo pabalusio Tonio.
    - Išveskit tą psichą lauk! Kad jį kur velniai! Nedrįsk daugiau rodytis mano akyse, nenoriu tavęs matyti! Girdi, Kopeli?! Tave reikia izoliuoti!
    - Eik po velnių, Toni! – nenustojo kriokti Džeikas ir vedamas pro duris, o jo veidas išraudo, persipildęs kraujo.
    - Nurimk, Džeikai! Kas tau darosi?! Nurimk! – kartojo Markas, bet Džeikas jo negirdėjo ir toliau skeryčiojosi.
    - EIK PO VELNIŲ!!! – suriko vėl.

                                                        * * *

    Krištoliniame stikle atsispindėjo geltona švieselė, sklindanti nuo prislopintų lempučių, kybančių prie baro, o viduje vartėsi keli kvadratiniai ledukai, apsemti karamelės spalvos gėrimu. Džeikas gurkštelėjo šiek tiek viskio ir dar kurį laiką pavartęs stiklinę rankoje, padėjo ją ant lakuotos medinės platformos.
    Buvo dar tik pavakarys, galų gale ir vidurys savaitės, todėl žmonių čia sėdėjo ne daug. Viena porelė baro kampe neskubėdami skanavo po kokteilį, dar trys vyrukai kilnojo po bokalą alaus, aptardami darbo reikalus. Ir jis, susmukęs ant kėdės greta baro. Vakare transliuos futbolo rungtynes, taigi vėliau liaudies turėtų padaugėti. Todėl pernelyg ilgai čia neužsisėdės. Kad ir būtų norėjęs pažiūrėti rungtynes, vargiai galėtų pakelti didelį triukšmą. Galva tikriausiai suplyštų pusiau.
    Pirmus du viskio stiklus Džeikas išmaukė nė nemirktelėjęs, o trečiąjį jau gėrė pamažu, lyg būtų pritrūkęs kvapo. Gėrimas nukaitino jo kūną, kaip ir nevaldomas pyktis, apėmęs kalbant su Toniu. 
    Iš Tonio kabineto jį išvedė Markas ir Rendis, tačiau jam vis vien baisiai norėjosi grįžti atgal ir išmalti Toniui marmūzę. Panašu, kad tai ėjo nuspėti iš jo akių, nes Markas laiku sulaikė Džeiką už dilbio.
    - Liaukis, Džeikai, nurimk! Po paraliais, kas tarp jūsų nutiko? Džeikai? Gerai jautiesi? Džeikai?! – sušuko jis.
    - Nuostabiai, po velnių! – iškošė Džeikas pro sukąstus dantis ir šiek tiek aprimęs susitvarkė susitaršiusius plaukus. – Nuostabiai!
    Įlipus į liftą girdėjosi gilus, tačiau dar vis tankus Džeiko kvėpavimas, o nedidelėje lifto kabinoje šis garsas atrodė duslus ir sunkus. Panašu, kad būtent stovėdamas lifte ir leisdamasis į apačią, jis galų gale suvokė, kas įvyko, ir tuomet, kartą beviltiškai atsidusęs, užsimerkė ir užsidengė veidą abiem delnais.
    - Kad tave kur, Džeikai, kad tave kur... – suvapėjo jis taip tyliai, kad jo balsas nugarmėjo atgal jam į vidurius, o likučiai tiesiog pranyko tarp lifto sienų.
    Kai lifto durys spragtelėjo ir atsidarė, Džeikas pakėlė galvą ir išvydo lūkuriuojančius kostiumuotus ponus pirmajame aukšte, laukiančius lifto. Praeidamas Džeikas išspaudė šypsnį ir maloniai linktelėjo, o tada nužingsniavo prie paradinių durų, kur staiga stabtelėjo, lyg kažkas būtų jį sulaikęs. Dingtelėjo palaida mintis, kad jei dabar sugrįžtų ir atsiprašytų už savo elgesį, galbūt išeitų viską užglaistyti. Tačiau vien apie tai pagalvojus, vėl pradėjo augti įsiūtis. Nieku gyvu!
    Jis tvirtai suspaudė kumščius ir žengė pirmyn, ištrūkdamas laukan, į gatvės šurmulį. Ir tas vienas ar du žingsniai atrodė tokie reikšmingi, tarytum po ilgo bėgimo kirtus finišo liniją. Džeikas nuėjo iki savo Chevrolet, kuri jo laukė automobilių stovėjimo aikštelėje, ir atrakinęs ją nesidairydamas įlipo vidun. Jam be galo norėjosi tiesiog bejėgiškai sukniubti sėdynėje ir atrėmus galvą į šaltą vairą prasėdėti ten likusį vakarą, tačiau pagalvojo, kad smalsios akys dabar gali stebėti jį pro redakcijos langus. Ne kasdien kyla toks skandalas. O jis nenorėjo atrodyti sutrikęs, juo labiau nusivylęs. Todėl užvedė variklį ir užtikrintai išriedėjo į judrią gatvę.
    Vis dėlto važiuoti namo iš karto taip pat siaubingai nesinorėjo. Giliai kirbėjo mintis, kad jausmai, šiuo metu virę viduj, tarp keturių sienų tik dar labiau sustiprėtų. Todėl užsuko čia, į barą. Jam reikėjo nusiraminti, reikėjo atsipalaiduoti. Bent šiek tiek. Nors dabar, baiginėdamas trečią viskio stiklą, jis pasijuto esantis beviltiškai ramus. Bent iš pažiūros. Sėdėjo išskydęs ant kietos kėdės, viena ranka parėmęs sopančią galvą, o kita prilaikydamas gėrimą. Ant akių pusiau užvirto vokai, ne todėl, kad būtų norėjęs miego, o todėl, kad buvo pasiutusiai sunkūs.
    Po valandėlės baro durys pradėjo varstytis tankiau, ir šurmulys po truputį užgožė ramiai ir patyliukais grojusią foninę muziką. Pradėjęs klegėti juokas Džeiką išbudino, lyg būtų buvęs užmigęs kažkuriam laikui. Jis nervingai susiraukė ir apsidairė, norėdamas pasižiūrėti, kas kelią tokį triukšmą, ir pastebėjo, kad liaudis gerokai papildė buvusias tuščias gretas. Laikas iš čia nešdintis.
    Barmenas pasiūlė iškviesti taksi, tačiau Džeikas atsisakė. Visgi suprato, kad tikriausiai atrodo ne pačioje geriausioje formoje. Nors yra buvęs girtas kaip pėdas, niekas tokiu susirūpinusiu veidu nesiūlė jam iškviesti taksi.
    Atsisėdęs prie vairo pajuto, kad yra šiek tiek apgirtęs, tačiau trūks plyš norėjo namo parsigauti savo automobiliu. Visas į tėvą, - toptelėjo jam riedint gatve, ir veidas persikreipė nuo kvaištelėjusio šypsnio. Džeikas pasigarsino radiją.

                                                        * * *

    Parėjęs namo jis nutrenkė batus vidury prieškambario ir ten pat nusimetė paltą.  Nutraukęs nuo savęs likusius drabužius, sumetė visus į krūvą, lyg būtų žadėjęs viduryje buto sukurti laužą, ir nukėblino tiesiai į dušą. Nebuvo tiek girtas, kad negalėtų tvarkingai nusirengti, tačiau jis šitaip bandė išlieti savo apmaudą, pyktį ir nuovargį. Didelį, nepakeliamą nuovargį, kuris buvo susikaupęs iki viršaus. Jis nežinojo iki kokio viršaus, bet akivaizdžiai kažkas buvo persipildę ir nekontroliuojamai veržėsi, sruvo lauk. Ir velniop visas taisykles, normas, velniop viską, nuo šiol elgsis taip, kaip jam šaus į galvą.
    Kai vandens srovė su pamuilėmis taškėsi po Džeiko kojomis, jis pagalvojo apie tai, kad šiandien buvo susitaręs susitikti su Samueliu. Bet ne čia, o Ten. Jis net niūriai suprunkštė prisiminęs, kad užsimiršęs pasakė Markui esantis šiam vakarui susitaręs. Viskas persimaišė, jis net pats pradėjo maišytis. Ir nuo tos maišaties jo protas pasimaišė taip pat.
    Panašu, kad Tonis tikrai išspyrė jį iš darbo. Nieko keisto atsižvelgiant į tai, kaip išsišoko. Tonio savivertė buvo didesnė nei labiausiai išsipūtęs balionas pasaulyje, o kažkoks snarglius užsimojo vienu ypu jį susprogdinti. Kiek laiko reikėjo kęsti jo didybės maniją. Džeikas prikando lūpą prisiminęs jų pokalbį, šaltą pašaipų Tonio veidą. Tegu dega pragare tas sumautas šunsnukis.
    Bet ką jis darys toliau? Jei nebūtų buvę gaisro ir toliau gyventų Bernardos bute, galbūt galėtų sau leisti šiek tiek atsipūsti ir tik po to pasinerti į darbo paieškas. Tačiau sudegus jo daiktams, jis išleido nemažą dalį santaupų, kol susipirko visus naujus daiktus. Taigi negalės ilgai delsti. Jo ir vėl laukia pokyčiai. Atrodo, per trumpą laiką jo gyvenimas apsivers aukštyn kojom. Nors... šiuo metu visiškai nesinorėjo mąstyti apie tai, kas bus rytoj ir visas kitas dienas, kurios seks po to.
    Džeikas pajuto, kad nevalingai prasikando lūpą. Įpročio susinervinus ją kramtyti niekaip negalėjo atsikratyti. Susiprato tik tada, kuomet pajautė burnoje tvyrantį kraujo skonį. Jis tvirčiau užmerkė akis, pakėlė veidą aukštyn ir šiek tiek prasižiojo, kad tekanti vandens srovė nuplautų kraują nuo lūpos, tačiau į burną įtekėjus čiurkšlei, jis staiga žiaugtelėjo ir susiraukė. Šleikštulį keliantis kartus skonis dabar užtvindė visą burną ir, nesuprasdamas kas tai, jis pravėrė akis.
    Jo veidas paklaiko, balti akių obuoliai išsiplėtė, o kūnas nuėjo pagaugais, pasitrynęs akis jis suriko ir atšokęs šalin nuo srovės prisispaudė prie sienos.
    Jis paskubom pažvelgė į savo delnus, krūtinę, kojas ir pradėjo pašėlusiais muistytis, tarytum netikėtai peršlapęs kačiukas. Vietoj vandens srovės iš čiaupo sruvo raudonas sodrus skystis, kurio ir išvaizda, ir skonis, ir kvapas buvo kaip kraujo. Kraujas buvo apgaubęs visą jo kūną, sulipinęs plaukus, nuo kurių stambūs lašai varvėjo jam ant veido, buvo juntamas tarpupirščiuose, telkšojo ant plytelių po jo pėdomis. Jis staigiai žengtelėjo priekin ir virpančia ranka užsuko čiaupą, o tada sumišęs suskubo nešdintis lauk.
    Dar nespėjęs tvirtai padėti abiejų kojų ant švaraus grindinio, Džeikas pasilenkė į priekį, siekdamas prie kriauklės kybančio rankšluosčio, kad galėtų kuo greičiau visa tai nuo savęs nusivalyti, tačiau raudonose balose išmirkusios pėdos praslydo, ir jis visu kūnu tėškėsi žemėn, prieš tai į šonus bejėgiškai sumosikavęs rankomis.