Atspindžiai (3 dalis „Pasaulis anapus“; 31,32,33 skyrius)

31

                                                  NAKTIS SU JA

TĄ VAKARĄ JIS GYVENO LAUKIMU. Grįžęs iš darbo visąlaik nesiliovė galvoti apie tai, kas vyksta anapus veidrodžio. Jis mąstė apie tą akimirką, kai naktį pasiners į kitą pasaulį, kur jo lauks Rozali. Džeikas galvojo apie tai gamindamas vakarienę, ją valgydamas, prausdamasis po dušu, visa tai, ką jis darė, buvo tik mechaniškas kasdieninių jo poreikių tenkinimas, tik nereikšminga preliudija to, kas jo laukia vėliau. Prausdamasis po dušu pajuto, kaip krūtine keliauja nežymus virpuliukas, toks, koks būna lūkuriuojant kažko labai svarbaus. 


                                                          * * *

    Priėjęs prie veidrodžio Džeikas palietė jį delnu, tačiau pajuto tik šaltą jo paviršių. Patraukus ranką ant veidrodžio liko delno antspaudai, tad jis pačiupo marškinių skverną ir juos nuvalė. Atsidusęs kurį laiką žiūrėjo į savo juodą atspindį priešais. Jis buvo tamsesnis nei tamsa, tuo metu vyravusi kambaryje. Džeikas vėl pabūgo, kad visa tai tik jo išmislas, kad nieko kito nėra, tik jis pats, stovintis šiapus tamsoje vienišas.
    Užmerkęs akis ir nuleidęs galvą į grindis, jis lėtai ir viltingai vėl ištiesė ranką prie veidrodžio. Ir šįsyk jam pavyko.

                                                          * * *

    Kambaryje buvo tamsu ir tuščia, per langą vidun veržėsi tik tiršta vakaro prieblanda, atsiradusi nuo blankios gatvės žibintų šviesos. Vėjo lauke nebuvo, medžių šakų šešėliai nejudrūs kybojo ant lubų virš Džeiko lovos.
    Jis pravėrė kambario duris į prieškambarį ir pamatė iš virtuvės sklindančią šviesą. Iš ten girdėjosi ir neryškūs traškesiai, lyg mažas peliūkštis geldentų riešutą.
    - Rozali? - ištarė Džeikas ir pamažu nužingsniavo per prieškambarį virtuvės link.
    - Aš čia, - pasigirdo jos balsas.
    Iškišęs galvą per kampą Džeikas pamatė Rozali, kuri dabar sėdėjo prie stalo virtuvėje, rankoje laikydama pakelį sausainių.
    - Radau kelis pakelius tavo spintelėje, pamaniau neprieštarausi, jei vieną paimsiu.
    - Vaišinkis kiek lenda, - Džeikas pasakė jai ir prisėdo šalia, o tada prisiminė, kad pirko tuos sausainius anapus. Ir į spintelę įdėjo anapus. Tai tie patys sausainiai, kurių pirmą kartą paragavo čia. - Skanu? – paklausė.
    - Taip.
    Džeikas taip pat išsitraukė iš pakuotės vieną sausainį ir nebyliai sukramtė.
    - Važiuosim šiandien į „Metropolį“? - paklausė Rozali.
    - Jei tik norėsi, - užsigalvojęs atsakė Džeikas, nurydamas kąsnį. - Bet ne iš karto. Norėčiau tave dar kai kur nuvežti.
    - Kur?
    - Į mėgstamą restoraną. Tau turėtų ten patikti.
    - Važiuosim tuojau pat? – pasiteiravo ji.
    Džeikas buvo beklausiantis, kiek valandų, tačiau tuo metu kaip tik pasigirdo aštuoni skardūs laikrodžio dūžiai.
    - Manau, būtų pats laikas, - galvą palinksėjo jis, kramtydamas antrą sausainį.
    - Tada man reikia persirengti, - ištarė Rozali.
    - Man taip pat.
    - Aš sudėjau savo drabužius į komodą, o keletą pakabinau ant pakabos spintoje. Tikiuosi tu nieko prieš? – paklausė Rozali, pakilusi nuo stalo. - Dar kartelį apsilankiau parduotuvėje ir įsigijau šį bei tą iš pinigų, kuriuos buvai palikęs. Išleidau ne daug. Pamaniau, kad jei kada prireiks, neturiu kuo puošniau apsirengti.
    - Žinoma, kad aš nieko prieš. Jauskis čia, kaip namie. Man malonu, kai randu tave čia sugrįžęs.
    - Tikrai?
    - Taip, - tvirtai tarė jis.
    Jie nuėjo į miegamąjį pasiimi kiekvienas savo drabužių, o kai pasiėmė abu sužiuro kits į kitą.
    - Aš persirengsiu kitame kambaryje, - staiga ištarė Rozali.
    - Ne, nereikia. Lik čia, einu aš. Čia yra veidrodis. Aš galiu apsirengti ir užsimerkęs, o moterys mėgsta žvilgčioti į save veidrodyje, ar ne? – šyptelėjo Džeikas, Rozali taip pat atsakė šypsniu.
    Nuslinkęs į kitą kambarį Džeikas vikriai persirengė, o tada apžiūrinėjo daiktus, esančius tenai, nors jau gerai juos pažinojo. Priėjęs pažvelgė į fikusą, kuris sėkmingai žaliavo kambario kampe. Reiktų grįžus jį palaistyti, - dingtelėjo Džeikui. Tada nuėjo prie švytuoklinio laikrodžio, kuris ritmingai skaičiavo sekundes. Tik tak, tik tak... Jo akys stebėjo judančią švytuoklę ir nuo tokio monotoniško judesio netrukus Džeikas nusižiovavo.
    Po kurio laiko pasigirdo Rozali balsas:
    - Jei persirengei, gali užeiti, - tarė ji. – Man reikia tavo pagalbos.
    Praėjo keletas akimirkų ir Džeikas pasirodė tarpduryje. Atėjęs padėti išvydo Rozali, kuri stovėjo prie veidrodžio ir žvelgė į savo atspindį jame, o tada per petį sužiuro į Džeiką. Ji vilkėjo juodą prigludusią suknelę iki kelių ir avėjo juodus lakuotus aukštakulnius. Jos laikysena buvo dalykiška, nugara tiesi, pečiai atmesti atgal. Atrodė ji pasiutusiai seksualiai. Ausyse spindėjo nedidukai auskarai. Suknelės užtrauktukas stūksojo užtrauktas nepilnai, tad per sukirpimą matėsi šiek tiek baltos it šilkas jos nugaros odos.
    - Džeikai, gali pagelbėti? – primindama, ko kvietė, ištarė Rozali ir pirštu parodė į užtrauktuką.
    Džeikas susiprato užsispoksojęs ir kiek sutriko dėl savo skystumo.
    - Ach taip.
    Jis priėjo prie Rozali ir atsargiai užtraukė užtrauktuką. Pradžioje iš apačios jį pridengė pirštu, kad netyčia neįtrauktų. Vienu metu traukdamas pirštu prilietė nugaros odą, pajusdamas josios švelnumą.
    - Atrodai nuostabiai, - ištarė Džeikas, kiek atsitraukęs atgal.
    - Ačiū, - rimtu balsu atsakė ji, tačiau paskui išspaudė šypsnį.

    Jie sustojo prie viešbučio „Serena“, kur buvo ir jo mėgstamas restoranas „La Bella Luna“. Pats išlipęs iš automobilio suskubo dureles atidaryti Rozali.
    - Dėkoju, - linktelėjo ji jam.
    - Nėra už ką, žavioji madam, - ištarė jis ir išsišiepė.
    Bežingsniuojant į restoraną Džeikui toptelėjo, kad tokiu metu visai tikėtina, jog restorane nebus vietos. Kaip jis apie tai nepamąstė anksčiau? Tačiau įėję vidun jie išvydo, kad vietų šįvakar yra pakankamai, ir netrukus buvo palydėti prie vieno iš staliukų.
    - Čia gražu, - tarė Rozali, prisėdusi ant minkštos kėdės, bet dar besidairydama aplink.
    - Ir skanu, - pridūrė Džeikas, jiems beverčiant meniu.
    - Ko vertėtų paragauti?
    - Čia skanus jūros gėrybių risotto. O ravioli ir cannelloni mėgstu beveik visus ir su viskuo, - vardijo jis.
    - Atleisk, bet nusupratau visiškai nieko, ką tu ką tik pasakei, - susiraukė Rozali, o Džeiką tai prajuokino. – Išsirink tu, o aš imsiu tą patį.
    - Pasitiki mano skoniu? – tarė jis, vis dar kikendamas.
    - Tu, atrodo, esi daug ką čia išbandęs, o aš galėčiau nebent aklai durti pirštu. Geriau pasitikėsiu tavimi.
    - Man malonu, - ištarė jis teatrališkai rimtu balsu, o Rozali nusišypsojo.
    - Tu labai graži, kai šypsaisi, - beveik nevalingai išbėrė jis.
    - O tu gražbyliautojas, - atkirto ji ir nudelbė akis. – Šiandien ypatingai.
    - Netiesa, - gynėsi Džeikas.
    - Tiesa.
    Netrukus jie sulaukė vakarienės.
    - Dažnai čia vakarieniauji? – paklausė Rozali, kuomet beveik baigė valgyti ravioli.
    - Kartais. Tačiau šitą vietą mėgstu jau seniai. Todėl ir žinau visą, kas čia geriausia.
    - Su kuo čia lankaisi? – pasmalsavo ji ir iškart sutriko nuo savo klausimo. Koks jos reikalas su kuo jis čia lankosi, su kuo leidžia laiką? Jis – ne jos.
    - Įvairiai. Būna ir vienas, - tarė Džeikas. – Paskanauti niekam netrukdomam vien su taure vyno - gana malonu.
    Dažniausiai čia lankydavosi su Olivija, bet šito paminėti jis nepanoro.
    - Gal ir aš tau dabar trukdau skanauti? – paklausė Rozali šypteldama.
    - Ne, tauški niekus.
    - Aš tik klausiu.
    - Pati žinai, kad man patinka leisti laiką su tavimi. Turėjau galvoje, jog geriau jokios kompanijos, nei bet kokia.
    Pabaigę vakarienę, kiekvienas pakėlė savo taurę su vynu.
    - Jis taip maloniai ir švelniai nukaitina gerklę, - pastebėjo Rozali, gurkštelėjusi šlakelį raudono gėrimo.
    - Šitas mano mėgstamiausias.
    - Man taip pat patinka, - pripažino ji, o Džeikas stebėjo jos kalbą ir judesius.

                                                          * * *

    Džeikas padėjo Rozali užsivilkti paltą ir jiedu išėjo į nakties vėsą.
    - Oho, šalta, - ištarė Rozali ir susigūžė į šalį.
    - Nesušalsi?
    - Ne. Tik viduje buvo taip šilta, kad dabar reikia šiek tiek laiko priprasti. Važiuosim į „Metropolį“?
    - Nori?
    - Taip! – sušuko ji džiaugsmingai.
    - Puiku, tuomet dabar pat važiuojam! – sušuko ir Džeikas, patenkintas Rozali entuziazmu.
    Važiuojant gatve pro automobilio langą matėsi apšviestos vitrinos, kurios nepaliaujamai keitėsi iš eilės viena su kita kaip prasukama filmo juosta. Mergina įdėmiai žvelgė pro langą, stebėdama besikeičiančius kadrus, kuriuose buvo užfiksuoti šaligatviai, vitrinos, fasadai, skersgatviai.  Šaligatviais šlitinėjo žmonės, tačiau nors ir buvo šalta, niekas labai neskubėjo. Ne taip kaip pietų metu, kuomet Džeikas susiruošia į kavinę papietauti.
    Galiausiai jie sustojo nedidelėje aikštelėje greta gėlių krautuvėlės, kuri šiandien jau buvo uždaryta. Kitoje gatvės pusėje stovėjo kiek aptriušęs, tačiau vis vien didingas aukštas pastatas – viešbutis „Metropolis“. Abu išlipo iš juodo Chevrolet. Džeikas, sergėdamas damą jiems kertant skersai gatvę, apkabino ją per liemenį.
    Kad patekti į viešbučio vidų, visų pirma reikėjo pralįsti pro apsauginės tvoros, kuri juosė apleistą pastatą, plyšį. Pravažiavo pora automobilių, ir jų žibintai nušvietė gatvę ir šaligatvius, o tuo pačiu ir juos, jau stovinčius prie tvoros, sukaltos iš medinių nešlifuotų lentų. Jie akimirkai stabtelėjo lukteldami, kol pravažiuos pašaliečiai, ir jie vėl liks niekieno nestebimi. Automobiliams dingus už kampo, Džeikas tarė:
    - Reiks pralįsti per šitą plyšį.
    - Per šitą? - pasitikslino Rozali, pirštu parodydama į nedidelę ertmę tarp išlaužytų lentų, kuri žiojėjo už keleto žingsnių nuo jų. - Nedidukė, tikiuosi pralįsiu.
    - Jei per ją telpu aš, tilpsi ir tu, - nuramino Džeikas. - Svarbiausia niekur neužkliūk. Tavo suknelė ir aukštakulniai puikiai derėjo restorane, bet ropšiantis viršun, šita avalynė ir apranga bus ne itin patogūs. Jei nori, galime atvažiuoti čia kitąkart. Arba važiuoti namo persirengti. Ir grįžti vėliau.
    - Niekai. Ilgai užtruksim. Susitvarkysiu su šituo iššūkiu, - patikino Rozali, o jos akyse sublizgo ryžtas. - Aš lįsiu pirma, - nutarė ji.
    - Kaip pasakysi.
    Ji prisitūpė ir iš pradžių prakišo koją į kitą tvoros pusę,  tada išsirangiusi sulindo pati.
    - Ne taip sunku, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio.
    - Puikiai susidorojai. Sakiau, kad lengvai tilpsi, - pasakė Džeikas, lįsdamas pro plyšį jai įkandin. - Matai, net aš be vargo pralendu.
    - O tu lankstesnis, nei atrodai, - nusijuokė ji.
    - Ach taip? O koks atrodau? Nerangus gramyla? - iš paskos nusijuokė ir jis.
    - Ne, atleisk, ne tai turėjau galvoje, - vis dar kikeno ji, ir Džeikui buvo malonu to klausytis. Žinoma, ne pastabos apie lankstumą, o jos padykusio ir nerūpestingo kikenimo. Jei norėjo, ji galėjo sakyti jam ką nori, kad tik atrodytų taip, kaip šią akimirką.
    - Per kur galėsim patekti vidun? Manyčiau, kad ne per duris? Būtų pernelyg paprasta, - svarstė ji, kai abu jau stovėjo anapus tvoros.
    - Tu teisi. Būtų pernelyg paprasta. Pateksime ten pro rūsį.
    - O Viešpatie! Man jau šiek tiek baugu.
    - Nėra ko bijoti. Visas viešbutis tuščias. Visas viešbutis – mūsų! Eime. Tau nešalta? - pasiteiravo Džeikas.
    - Ne, viskas gerai, - atsakė Rozali, o abiems kalbant ir alsuojant, pro burną į šaltą orą kilo balti garai.
    Nukėblinę iki galinio kiemo, jiedu sustojo. Palei žemę glūdėjo pailgi rūsio langai, kurių vienas buvo visiškai išbiręs.
    - Oho, teks lįsti pro ten?
    - Jei nenori, galime to nedaryti. Nežinau, ar vaizdas, kurį išvysi ant stogo, bus vertas įdėtų pastangų, kol jį pasieksim, - ištarė jis.
    - Na jau ne. Aš ten užsikarsiu, net jei reikės skriste užskrieti, - užtikrintai nukirto Rozali.
    - Na na, nepamiršk, kad nebegali to, ką anksčiau galėjai. Ypač kai būsim ten viršuje, - ironiškai šyptelėjo Džeikas.
    - Labai juokinga, - suniurzgėjo Rozali ir priėjo arčiau išbyrėjusio rūsio lango. - Na, šįkart pirmas būsi tu.
    - Aš nieko prieš, - neprieštaravo Džeikas ir prisėdo ant žemės, kad galėtų lengviau įsmukti į rūsį, o tada pamažu vidun nuleido kojas, siekdamas tvirto pagrindo. - Aš jau, - pagaliau sušuko jis, o lauką pasiekė tik jo balso aidas. - Dabar tavo eilė!
    - Pasiruošk pagauti mane ten, jei kur paslysčiau, kad neišsitėkščiau ant grindų.
    - Aš pasiruošęs, lįsk.
    Jai buvo švelniai tariant sudėtinga su siauroka suknute iki kelių ir aukštakulniais imtis tokių kuriozinių, nutrūktgalviškų išmislų. Tačiau apėmė didelis azartas, lyg būtų maža padykusi mergaitė, žadanti ką nors iškrėsti. Ką nors neleistino, uždrausto. Tam, kad patenkintų besąlyginį savo smalsumą. Taip seniai nejautė nieko panašaus, iš kur jai žinoti, kad išvis yra tai jautusi? Pasiraitojusi aukščiau savo juodą elegantišką suknelę, ji prisėdo ant žemės ir pasisukusi kaip ir Džeikas, nuleido vidun kojas.
    - Nerandu, kur atremti kojas, - ištarė ji, pakibusi tarp lauko ir vidaus.
    - Sekundę, padėsiu tau, - priėjo arčiau Džeikas, bet Rozali pastebėjo tai tik pajutusi jo rankas ant juosmens. Rūsyje buvo tamsu. - Na, šok, aš tave laikau.
    Rozali paleido lango rėmą ir prilaikoma Džeiko rankų po akimirkos nusileido ant grindinio. Bet ir tada, kai jautė pagrindą po kojomis, Džeikas vis dar laikė ją apkabinęs. Ne taip tvirtai, kaip ką tik, kai bijojo, jog ji nepargriūtų, bet vis tiek užtikrintai. Rozali nematė jo žvilgsnio ir kur link jis žvelgia, ir tai kėlė nepaaiškinamą nerimą. Jie vienudu seno apleisto viešbučio rūsy, tamsiam rūsy, nors akį durk. Ji sekundei sustingo, lyg pakliuvusi į plėšrūno nagus. Bet susivokusi, kad nėra ko bijoti, nutaisiusi neutralų tembrą ištarė:
    - Tai kaip? Eime? Ar šitas rūsys viskas, ką norėjai parodyti?
    - Eime, - trumpai ir taip pat neutraliai atsakė Džeikas, tuo pačiu ją pamažu paleisdamas.
    Išsitraukęs iš palto kišenės Džeikas uždegė žiebtuvėlį, kuris suteikė bent krislelį šviesos šitai patalpai, išryškėjo rūsyje sukrautų daiktų ir rakandų kontūrai.
    - Taip geriau, - pastebėjo Rozali. – Bet kiek čia daug šlamšto!
    Iš rūsio jie ištrūko užlipdami stačiais laipteliais, kurie vedė į pirmąjį aukštą. Rūsio durys buvo išlaužtos. Akivaizdu, jog jie ne pirmi panoro paklaidžioti po viešbutį.
    - Daug kartų esi čia buvęs? - paklausė Rozali, jiems belipant laipteliais.
    - Keletą.
    - Jei ne paslaptis, iš kur sužinojai apie šitą vietą? Na, kad norint galima patekti į šitą pastatą ir ant jo stogo.
    - Kartą man parodė Markas. Bendradarbis. Vieną savaitgalį susitikome bare išgerti. Buvo nuostabiai šilta vasaros naktis, tad išėję iš baro dar kurį laiką apgirtę šlaistėmės gatvėmis. Kaip tik priėjome viešbutį ir Markas pasiūlė užlipti ant pastato stogo, sakė žinantis, kaip galima ten patekti. Sutikau. Sėdėjom ten iki tol, kol pradėjo švisti. Man ten patiko. Kiekvieną dieną vaikštau šitomis gatvėmis ir skersgatviais, pažįstu kiekvieną pastatą, bet iš viršaus viskas kitaip. Miestą pamatai kitu kampu ir supranti, kad ne taip ir gerai pažįsti viską, kaip manei.
    - Ten gražu?
    - Pamatysi pati.
    Praėję koridorių, kuriame stūksojo keletas nedidukių siaurų durų, matomai vedančių į pagalbines patalpas, jie pateko į erdvų vestibiulį, viešbučio šerdį. Čia buvo šviesiau, nes per didelius apskretusius langus vidun prasiskverbė aukštų gatvės žibintų, stovinčių šiapus ir anapus gatvės, šviesa. Priešais plačias paradines duris, greta priešingos sienos, stovėjo registracijos pultas, kur pirmiausiai prisistatydavo atvykę viešbučio svečiai.
    [- Laba diena, Jūs rezervavote šeši šimtai aštuntąjį? Pasirašykite štai čia. Puiku. Galima paimti Jūsų daiktus? Andrė palydės Jus iki kambario. Geros Jums viešnagės Metropolio viešbutyje...] - suskambo įsivaizduojamas balsas įsivaizduojamo uniformuoto vyriškio, stovinčio už registracijos pulto. Tačiau viskas buvo apdulkėję, murzina, apversta ir... tuščia.
    Kairėje ir dešinėje stovėjo po minkštą sofą, norintiems prisėsti. Raudonos sofos buvo murzinos ir apdraskytos, apsauginiai maišai, kažkada galimai turėję baldus apsaugoti, voliojosi ant žemės.
    - Kiek čia daug vietos, - pasakė Rozali, dairydamasi aplinkui.
    - Teisybė. Vestibiulis didžiulis, - pritarė Džeikas.
    - Kaip ir pats viešbutis, - pridūrė mergina ir sužiurusi į Džeiką paklausė, - O kur dabar?
    - Eime, reikės lipti laiptais, liftas, žinoma, neveikia.
    Laiptai buvo dengti kilimu, kiekvienas aukštas nuo pirmo iki paskutinio. Kai kur ant laiptų voliojosi išmėtytas viešbučio inventorius ir pridrabstytas purvas. Rozali nusiėmė aukštakulnius.
    - Taip bus patogiau, - paaiškino ji.
    - Nesušals pėdos? - paklausė Džeikas, o Rozali nustebo, kodėl jis staiga pradėjo ja taip rūpintis.
    - Ne. Aukštakulniai mane visai nuvarytų nuo kojų, kol užlipsim viršun.
    Jie lipo aukštyn aukštas po aukšto, nuo ketvirtojo Rozali pradėjo remtis į turėklus, nes aptingo nuo monotoniško lipimo. Tačiau pagalvojus, kad visame viešbutyje, kur kažkada knibždėte knibždėjo žmonių, dabar yra tik jiedu dviese, ir kad užsikabaros ant pačio viešbučio stogo, kur tikriausiai daugelis svečių, o gal net nė vienas jų, nėra buvęs, krūtinėje sukruto nekantrus virpuliukas, ir kojos pačios kilnojosi, lipdamos aukštyn.
    - Na štai, beliko dar užlipti šitais, - tarė Džeikas ir parodė į stačius metalinius laiptelius, kurie vedė link mažų durų palubėje. Tikslas buvo už jų.
    - Lipam, - paragino Rozali, ir Džeikas pasisukęs kibo į stačius laiptus ir pirmas pravėrė mažąsias duris.
    - Duokš ranką, padėsiu, - pasisiūlė jis.
    - Geriau paimk mano batelius, - paprašė Rozali, kai Džeikas jau buvo viršuje. - O aš susitvarkysiu pati.
    Rozali užlipo viršun ir pajuto šaltą vėjo gūsį, kuris nupūtė jos banguotus plaukus atgal. Pasitvarkiusi palto atlapus, ji apsiavė batus, trumpam pasinaudojusi Džeiko petimi kaip atrama, kad neprarastų pusiausvyros ir neparkristų.
    Čia buvo dar vėsiau nei lauke, ant žemės, tačiau tai nebuvo taip svarbu. Jie nužingsniavo prie atramos.
    - Žadėjau klausti, ar nebijai aukščio, bet prisiminiau, kad tu prie to jau pripratusi, - susakė Džeikas ir mestelėjo šypsnį, o Rozali tuo metu jau spoksojo į iš aukštai atsivėrusius horizontus ir jam pasirodė, kad jo postringavo neišgirdo.
    - Čia gražu, - pagaliau ištarė ji.
    - Tikiuosi nenusivylei?
    - Ne. Žinoma, ne. Esu mačiusi Miestą iš aukštai, tada, su tavimi. Tačiau tai tuomet buvo tik saujelė to, koks Miestas yra dabar, koks jis yra iš tikro. Ir tada jį matėme iš toli, o dabar – visas miestas mums po kojomis.
    - Dieną tikriausiai viskas atrodo dar kitaip. Bet vargiai geriau, nei dabar, - svarstė Džeikas. - Tos visos degančios šviesos naktį atrodo kaip tūkstančiai žarijų, pamažu smilkstančių tamsoje. Iš pradžių dega daug šviesos ratilų, o artėjant rytui šviesos vis gesta ir gesta, kol galiausiai beauštant lieka viena kita... Bet tada prašvinta dangus.
    - Čia gražu, kai ima švisti? Sakei, kad sėdėjot čia su Marku iki paryčių.
    - Man asmeniškai naktinė panorama gražesnė, nes turi savo paslapties. Auštant viskas kasdieniškiau, įprasčiau, tačiau taip pat žavu. Įdomiausia, kad sutemus verda naktinis gyvenimas, kuris, bėgant valandoms, vis rimsta, o prieš pat prašvintant būna neilga laiko atkarpa nuo tada, kai paskutiniai grįžta namo, iki tol, kol pirmieji kyla ir iškeliauja kas kur. Tuo laiku gatvės būna tuščios, viskas nuščiuvę, atrodo net gatvės žibintai užsnūsta, nes šviesa rodosi blankesnė. Miestas trumpam apmiršta. Tačiau tai trunka neilgai. Visai netrukus pamažu gatvės vėl ima pilnėti, apačioje zuiti žmonės, ir jų srautai vis gausėti. Kai čia buvom su Marku, buvo penktadienis, lėbavom nesibaigus darbo savaitei, tad dingom iš čia pilnai neišaušus. Išsiskirstėm valandai nusnausti, nors ir tiek nespėjom, o tada keliavom į darbą. Buvo velniškai sunki diena, - prisiminęs šypsojosi Džeikas, o Rozali įdėmiai klausėsi jo kalbos.
    - Markas geriausias tavo draugas? – paklausė ji.
    - Na kaip čia pasakius. Atsižvelgiant į tai, kad geresnių pas mane kaip ir nėra, tai, galima sakyti, geriausias, - dabar jau ironiškai išsiviepė Džeikas. – Mes nesam labai artimi, todėl nesikalbam atvirai apie viską, bet aš nemanau, kad tai yra būtina sąlyga. Retai susitinkam po darbo, bet bendraujam darbo metu. Na, aš manau, kad galiu juo pasikliauti, jis atrodo ne iš tų, kurie galėtų pavesti. Nors gali būti tikras nutrūktgalvis. Bent anksčiau toks buvo.
    - Man atrodo tu apskritai su niekuo nelinkęs atvirauti, - tarė Rozali.
    - Aš nesu tylenis. Tačiau nematau reikalo su kažkuo dalintis savo problemomis. Būna, aptariu tam tikrus dalykus, tačiau nuolat apie tai pliurpti ar apkalbėti detaliai... aš to paprasčiausiai nemėgstu.
    - Net su artimais žmonėmis?
    Džeikas prikando lūpą.
    - Jokio skirtumo. Problemos niekur nedingsta jas apkalbėjus ar užkrovus jas ant kitų galvų. Jei turiu problemų, rūpesčių, pats ir turiu juos išspręsti.
    - Tu intravertas, - nusprendė Rozali. – Skaitydama įsidėmėjau kai kurias sąvokas, - paaiškino.
    - O kaip tu? Iki šiol nieko konkretaus neprisiminei? – paklausė Džeikas, pakeisdamas temą.
    - Kai ką prisiminiau, - ištarė Rozali šiek tiek prislopintu balsu, o papūtęs vėjas tą balsą dar labiau užgožė.
    - Ką būtent? – sukluso Džeikas, susigūžęs į paltą. Dar labiau atvėso.
    - Moterį.
    - Moterį? Kokią?
    - Prisimenu tai miglotai, kaip per sapną, net spalvos prislopusios, išblukusios. Išniro jos veidas, balta skaisti oda, plaukų sruoga, užkišta už ausies. Atrodo, kad aš kažkur gulėjau, o ji palinko prie manęs, ištiesė rankas, aš pajutau jų šilumą ir švelnumą. O tada ji nusišypsojo ir ta šypsena taip perėjo per širdį, kad visas vaizdinys išsiplaikstė ir dingo.
    - Kas ji? Galbūt tavo motina?
    - Aš manau, kad taip ir yra. Ji galėtų būti bet kas, tačiau tas veidas, šypsena... jos kvapas... taip artima. Aš beveik neabejoju, jog aš prisiminiau savo motiną.
    - Bet tai labai puiku, Rozali. Tai vienas geriausių prisiminimų, kurie tik galėjo pas tave grįžti. Reikia dar šiek tiek laiko ir atsiminsi vis daugiau.
    - Nesu tikra, kad išvis prisiminsiu kažką apčiuopiamo. Kol kas prisimenu tik kažką labai migloto, bet ir tos nuotrupos labai retai išnyra man iš galvos. Tai būna pažįstama, bet nutolę kažkur toli. Per toli. Nežinau, ar pavyks prie to priartėti arčiau, nei dabar.
    - Tau pavyks, pamatysi, - patikino Džeikas ir apkabino ją per pečius.
    - Iš kur tau žinoti?
    - Aš tikiu. O kol kas norėtųsi, kad bent turėtum ką prisiminti iš dabarties.
    - Tikrai prisiminsiu šitą panoramą, atsiveriančia nuo Metropolio stogo, - tarė Rozali, - Ir kelią iki čia, - pridūrė ji ir abu kits kitam nusišypsojo.
    Žvarbus vėjas nesiliovė pūtęs, Miestas tuštėjo. Jie susikniaubę ir įtraukę kaklus stovėjo greta. Kuo šalčiau darėsi, tuo labiau norėjosi užuovėjos, tad jie nesąmoningai vis arčiau glaudėsi vienas prie kito. Kažkurį laiką stovėjo nebylūs ir žvelgė į vaizdą už atramos. Džeikas buvo trumpam apkabinęs ją, bet netrukus paleido. Tačiau dabar priėjęs jai iš nugaros vėl apkabino merginą ir prispaudė prie savęs. Jis troško, kad ji nieko nesakytų, nė žodžio. Ir užčiuopė kirbantį nerimą, kad ji gali atsitraukti. Bet ji stovėjo nekrusteldama ir toliau žiūrėjo pirmyn, kartais pakreipdama galvą, kad akimis galėtų sekti išsiraizgiusių Miesto gatvių vingius. Taip stovėti buvo šilčiau. Ir gera. Nei vienas iš jų tą vakarą nesijautė vienišas, ir kažkur giliai žiojėjusi tuštuma trumpam užsipildė.


                                                          * * *

    Kai jie pasiekė automobilį, buvo jau gili naktis, o aplinkui tamsu ir tuščia. Chevrolet stikliai buvo aprasoję nuo drėgmės, tvyrančios ore. Abu susėdo ant sėdynių ir nusipurtė nuo į drabužius ir odą įsismelkusios vėsos. Rozali nosis ir skruostai buvo įraudę, o pažvelgęs į veidrodėlį Džeikas įsitikino, kad jo veidas atrodo taip pat. Mergina apsikabino save per juosmenį ir sukniubo į palto atlapus, bandydama sušilti. Jie pakankamai ilgai stovėjo ant stogo, o paskui užtruko, kol vėl nulipo laiptais, išsikabarojo per rūsio langą. Lipdama laiptais žemyn Rozali vėl nusiavė batus, tad dabar jos kojos buvo gerokai įšalusios.
    - Per ilgai ten užsibuvom. Tikiuosi neperšalai, - nuogąstavo Džeikas.
    - Viskas gerai. Netruksiu sušilti. Man patiko. Ačiū, kad parodei man tai, - padėkojo Rozali.
    - Niekis.
    - Tik viena problema.
    - Kokia gi?
    - Jaučiuosi išalkusi, - šyptelėjo ji.
    - Tikrai? Aš taip pat. Pakeliui ką nors sugalvosim, - pažadėjo Džeikas.
    „Karšti mėsainiai visą parą! ” – šypsėjo nedidelės kavinukės iškaba ir jie nė negalvodami pasuko kursą jos link. Kavinukė stovėjo netoli degalinės, ir jos aikštelėje be Chevrolet stovėjo dar keletas automobilių, kurių vairuotojai ir keleiviai taip pat užsuko čia numalšinti alkį.
    - Eisim vidun ar maistą pasiimsim su savimi? – pasiteiravo Džeikas.
    - Jei galima, su savimi.
    - Tuomet luktelk čia, aš greitai.
    Po dešimties minučių Džeikas grįžo su užkandžiais. Pakeliui namo jie godžiais kąsniais surijo maistą ir sugrįžo jau būdami sotūs ir šiek tiek apšilę.

    - Aš nueisiu į dušą, - tarė Rozali, jiems įėjus vidun.
    - Gerai.
    Rozali pasiėmė keletą daiktų ir užsidarė vonios kambaryje. Persirengęs Džeikas slampinėjo po butą, pasidarė nediduką puodelį arbatos ir jį išgėrė, o tada, nuėjęs į miegamojo kambarį, prisėdo ant lovos. Jis girdėjo kai pleška vandens srovė duše, girdėjo ant keraminių plytelių krentančius ir teškančius vandens ir putų purslus. Nevalingai prieš akis išniro vaizdas Rozali, besipurškenančios duše, besimėgaujančios šilta vandens srove, kuri palengva atstingdo bei atpalaiduoja sušalusį jos kūną. Jis aiškiai galėjo matyti iškeltą viršun jos smakrą, užmerktas akis, vos pastebimą palaimingą šypsnį lūpose, šlapius jos plaukus, krentančius ant jos nugaros, ir vandenį, kuris ištrūkęs iš dušo galvutės, srūva jos veidu, plaukais, kūno vingiais ir galiausiai pleška ant grindų po jos kojomis.
    Džeikas išsitiesė ant lovos. Tas pleškenimas jį tuo pačiu ir kaitino, ir ramino. Tai priminė lietų, smulkius lietaus lašus, dunksinčius į palangės skardą, į šaligatvius, į langus. Vaizdinys su Rozali, besimaudančia jo duše, pamažu ėmė tolti ir netrukus tapo beveik nerealus, lyg sapnas. Lietaus barbenimas atrodė tikresnis, artimesnis, labiau apčiuopiamas, ir Džeikui pradėjo atrodyti, kad jis guli lovoje, savo kambaryje, vienas, kaip ir kiekvieną vienišą naktį, kuomet normaliai negali užmigti ir kybo tarp budrumo ir miego būsenos, būsenos, kada jau nebegali rišliai mąstyti, bet ir negali nurimti, mintys – iki galo nutykti, ir tie užsilikę slogūs minčių likučiai neduoda jam ramybės, o gilus miegas jo neaplanko iki paryčių. Ir jis nebuvo jokiame „Metropolio“ viešbutyje šiąnakt. Nei su Rozali, nei su kuo kitu, nei vienas. Ir jokios Rozali nėra jo bute. Yra tik jis vienas. Vienas. Ir tuščias, nykus, tamsos apgaubtas jo butas. O į langus talžosi šalti lietaus lašai.
    Tačiau tada pasigirdo durų spragtelėjimas. Džeikas sukluso, tačiau taip ir liko gulėti. Tuomet pasigirdo žingsniai prieškambaryje, netrukus – miegamojo kambaryje.
    - Džeikai? Tu miegi? – pasiekė švelnus balsas jo ausis. – Maniau, kad galbūt neberasiu tavęs čia. Šiandien čia praleidai ypatingai daug laiko. Nors... JIE... jau kuris laikas nesirodo - negalime į tai numoti ranka. Nežinia, kada JIE gali vėl sugrįžti.
    Tai buvo Rozali. Jos balsas. Ir ji pati, stovinti prie jo lovos ir kalbinanti jį. Viskas vėl sugrįžo.
    Tai nebuvo sapnas. Dievaži, tai buvo tikra. Jo akys prasimerkė.
    - Aš, matyt, užsnūdau, - ištarė jis.
    Džeikas atsisėdo lovoje ir pamatė Rozali, stovinčią priešais vien su šilkiniais naktinukais ir žvelgiančią į jį. Atsistūmęs rankomis jis pakilo nuo lovos.
    - Gal nori arbatos? – pasiūlė.
    - Ne, aš jau apšilau. Visas dušas prisipildė garais nuo karšto vandens, - nusišypsojo Rozali.
    - Atsigulk, kad vėl nesušaltum, - mostelėjo Džeikas, parodydamas į patalais apklotą lovą.
    - O tu?
    - Aš pabūsiu su tavim, kol užmigsi. O tada keliausiu.
    - Gerai, - sutiko ji ir priėjusi prie lovos palindo po antklode.
    - Galiu greta? Tik ant pačio krašto, - pasiteiravo Džeikas, o Rozali palinksėjo galva.
    Rozali išsitiesė ir apsiklojo iki pat pečių, jos tamsūs banguoti plaukai sugulė ant baltos pagalvės. Džeikas atsigulė šonu jai iš dešinės, kad užimtų mažiau vietos. Ir kad galėtų stebėti ją iki tol, kol užmigs. Kai ji keletą minučių gulėjo užvėrusi akis, Džeikas pamanė, jog ji jau buvo bepradedanti snausti, tačiau netrukus jos akių vokai vėl prasivėrė ir dabar jau kuris laikas žvelgė į lubas. Jos veidas atrodė sustingęs, tik tankios blakstienos kartkartėmis sujudėdavo jai sumirksint, bet retai ir palengva, kaip siūbuojantis ir banguojantis vandens paviršius.
    - Kodėl nemiegi? – patyliukais ištarė Džeikas, lyg nenorėdamas jos išgąsdinti. – Apie ką mąstai?
    Jos veidas sukrutėjo. Ji vos pastebimai papurtė galvą, suprask, nenorinti kalbėti.
    - Nagi, pasakyk man, kas tau neduoda ramybės, - paprašė Džeikas ir pridūrė, - Man tai svarbu.
    - Kas, jei vieną dieną tu nesugrįši? Mąstau apie tai.
    - Kodėl apie tai galvoji? Kodėl apie tai galvoji dabar?
    - Bandau tam nusiteikti.
    - Kodėl? Argi aš sakiau, kad čia nebegrįšiu?
    - Nesakei.
    - Tai..?
    - Bet anksčiau ar vėliau tai nutiks.
    - Ir kodėl taip nusprendei?
    - Nes kitaip ir negali būti. Yra milijonas priežasčių, kodėl galėtum nebegrįžti. Tu pagalvok pats. Ir koks iš tų variantų benutiktų, aš noriu tam pasiruošti, noriu neužsimiršti, kad vėl liksiu viena.
    - Bet aš nežadu čia nebegrįžti, net negalvoju apie tai. Man patinka čia su tavimi. Tikrai, - patikino Džeikas.
    - Kol kas, - išvapėjo ji ir užmerkė akis.
    Džeikas susimąstė ir mechaniškai suraukė antakius. Jį patį mintis, kad gali nebegrįžti čia, baugino galimai net labiau, nei pačią Rozali. Jis net nori dabar būti čia su ja labiau, nei grįžti kitapus. Kiek pakilęs nuo pagalvės, jis palinko prie merginos veido.
    - Aš tavęs nepaliksiu čia vienos visam. Prižadu. Girdi? – sušnibždėjo jis ir užmerkęs akis pabučiavo jai į lūpas.
    Jam šiek tiek atsitraukus, Rozali atsiduso, lyg tik dabar būtų iškvėpusi orą, kurį buvo sulaikiusi krūtinėje. O tada atmerkusi akis sužiuro į jį priešais save. Per Džeiko kūną persirito liepsna, kuri, jai pažvelgus jam į akis, suliepsnojo ir giliai jo krūtinėje. Jis ir vėl palinkęs ją pabučiavo, o Rozali šįkart atsakė tuo pačiu.
    Jis pirštų galiukais palietė jos plaukus ir trumpam prisiminė Olivijos metamorfozę, kuomet ji virto kita... virto Rozali. Tačiau šis prisiminimas išgaravo dar nespėjus jam pilnai išryškėti ir buvo nutrenktas atgal į visų prisiminimų kartoteką. Kartoteką, kuri kartais rodėsi chaotiška, be logiškos sekos, be chronologijos, išsimėčiusi ir padrika. Gal todėl, kad jis visąlaik savo nuožiūra vienus jų paslinkdavo ir sudėliodavo arčiau, kitus nukišdavo kur nors giliau į tamsų užkampį,  dar kitus – išmesdavo kaip nereikalingus. Bet kartais, kaip ir rausiantis po netvarkingą stalčių, nutinka taip, kad ieškant vieno daikto, ir visa kita lenda į paviršių.
    Džeiko ranka toliau slydo jos petimi, ranka, tuomet pasiekė jos šlaunį, kuri jau buvo spėjusi sušilti po antklode. Jis braukė delnu per jos švelnią odą ir girdėjo, kaip dusliai dunksi jo paties širdis, išduodama jaudulį, lyg būtų jaunas nepatyręs vaikinukas, būkštaudamas prieš patyrusią damą. Jis sekė Rozali kvėpavimą, jos kiekvieną virptelėjimą. Ji jo neatstūmė. Bučiuodamas ją, Džeikas nuslinko delną jos šlaunimi aukštyn, po jos naktiniais. Jos kūnas buvo šiltas, oda švelni it šilkas ir kvepėjo. Tačiau jis sustojo ir kiek atšlijęs sužiuro į Rozali, jos akys tamsoje sublizgo. Ji neištarė nė žodžio, tik ištiesė grakštų kaklą ir vėl užmerkė akis. Ji neprieštaravo.
    Jis prisiglaudė lūpomis prie jos kaklo. Ji rodėsi tokia švelni, tokia trapi, tokia nesutepta, ir Džeikas prie jos lietėsi taip atsargiai, lyg ji būtų galėjusi staiga jo glėbyje sudužti. Kaskart ją bučiuojant, karštas oras sklido iš jo burnos, viskas viduje virė ir reikėjo tvardytis, kad liepsnojantis nevaldomas geidulys neišsiveržtų aikštėn ir neišgąsdintų Rozali. Džeikas, pakišęs ranką po jos naktiniais, švelniai glostė jos pilvą, krūtinę, šlaunis, po to pamažu nuslinko tarp jų, švelnių, minkštų šlaunų, kurios buvo suspaustos viena prie kitos, tačiau pajutusios jo delną, prasivėrė. Džeikas delnu perbraukė jos tarpukojį ir pajuto šiltą geidulingą drėgmę tarp savo pirštų, o Rozali kūnas akimirksniu įsitempė ir vėl atsipalaidavo. Jis godžiai ją bučiavo, o delnas, pakištas po Rozali naktiniais, ritmingai glostė jai tarp kojų. Rozali tyliai suvaitojo. Ji sugriebė jo marškinius ir tempė aukštyn, bandydama juos nutraukti šalin, Džeikas akimirkai atšlijo nuo Rozali ir numetė juos pats. Tada palengva nuvilko nuo jos naktinius ir apnuogino dailias apvalutes krūtis, kurios stūksojo įsitempusios ir šiek tiek kilnojosi, nuo gilaus jos alsavimo. Jis pasislinko prie jų ir prisiglaudė veidu, tačiau pabūgo, kad barzdos šeriai nesubraižytų jos baltos švelnios odos, tad prisilietė lūpom. – Nesu matęs nieko gražesnio, - toptelėjo Džeikui ir jis tik pats sau nusišypsojo. Liežuvio galiuku keliavo jos krūtine, aplink spenelius, kaklu, vis galvodamas, ar daro viską tinkamai, ar jai taip pat gera. Buvo velniškai keista, kad geiduliui tiesiog plėšant jo kūną į gabalus, jis dar sugeba dėl to sukti galvą. Ir tai buvo vienintelė mintis, kuri kartais šmėsteldavo jo galvoje. Visa kita buvo kažkur išgaravę, išnykę, subliuškę. Tuščia galva. Nebebuvo nieko nei galvoje, nei aplinkui. Nieko reikšmingo, nieko svarbaus. Čia ir dabar. O po to... nesvarbu.
    Rozali staiga ištrūko iš jo gniaužtų. Jis pats prisišliejo nugara prie lovos, o ji tuo metu išniro viršuje priešais jį. Ji sekundei mestelėjo žvilgsnį į Džeiką, o tada, pačiupusi už kelnių rumbo, apnuogino ir jį. Džeikas liko nustebintas tokio netikėto jos vikrumo, o Rozali, vėl pažvelgusį į jį, šyptelėjo, vos pakeldama lūpų kampučius. Ji apglėbė jį kojomis ir atsirėmusi rankomis į lovą įsisiurbė jam į lūpas. Tada Džeikas pajuto panyrantis į ją, ir jųdviejų kūnai susiliejo į vieną. Jis ištiesė rankas ir uždėjo jas ant Rozali šlaunų. Ji užmerkė akis, o pro vos pravertas lūpas veržėsi gilus duslus kvėpavimas. Jos klubai ritmingai judėjo, o krūtys siūbavo tuo pačiu ritmu. Jį visą persmelkė ekstazė, tačiau netrukus pradėjo smarkiai svaigti galva, vaizdas nepaliaujamai raibuliuoti akyse ir suktis, kol staiga, rodos, sprogo viskas aplinkui.

                                                          32

                                                    AUSKARAS

DŽEIKAS PAŠOKO LOVOJE IR PASIJUTO LYG BŪTŲ GEROKAI APGIRTĘS. Kūnas buvo sušilęs ir sunkus. Galva plyšo pusiau. Sakytum visą naktį būtų lėbavęs lyg pagaliau namo sugrįžęs jūreivis. Jis pasuko galvą į laikrodį, o kol akys pasiekė šviečiančius skaičiukus, vaizdas keliskart susvyravo. Žadintuvas turėjo sučirkšti po penketo minučių. Nuo raibulio akyse ėmė pykinti.
    Atsisėdęs ant lovos Džeikas parėmė alkūnes į šlaunis, o galvą panarino delnuose. Iš padilbų pažvelgė į veidrodį kambario kampe, po to vėl akis nuleido į grindis. Jautėsi silpnas ir išsekęs, kūną krėtė drebulys. Tačiau jo draugužis jautėsi daug geriau ir buvo įsitempęs kaip strėlė. Įsispyręs į šlepetes Džeikas išlipo iš lovos. Slinkdamas į dušą pakasė kirkšnį ir pajuto nežymią drėgmę.
    - Kad tave kur... – irzliai sumurmėjo Džeikas.

                                                          * * *

    Po pietų jis pasitaisė puodelį kavos ir vėl susmuko savo darbo vietoje. Galva nebesvaigo, tačiau skaudėti nenustojo. Dar vis jautėsi netikusiai, trūko jėgų, ir tokia savijauta kėlė irzulį. Taip pat kamavo įvairios mintys, kurios taip pat jį sekino. Jis sėdėjo ant kėdės iš pažiūros ramus ir susikaupęs, ir neskubėdamas sriubčiojo karštą gėrimą. Tačiau kraujagyslė prie jo smilkinio ritmingai tvinkčiojo, tankiau ir giliau, negu derėtų. Jis jautė tą dilgčiojantį tvinkčiojimą ir atrodė, kad kažkas dursto jį maža smaila adata.
    Pietų metu jis buvo kavinėje „Galileo“. Kai susiruošęs susimokėti atvėrė piniginę, pastebėjo, kad pinigų ten gerokai pamažėję. Jis gerai prisimena, kiek turėjo, o dabar trūko daugiau nei šimtinės. Kilo mintis, kur galėjo juos išleisti, tačiau buvo pernelyg sunku tuo įtikėti. Bet kokiu atveju, dar vakar ryte jis tą šimtinę turėjo. Žino, nes važiuodamas į darbą užsuko į degalinę ir įdėjęs į piniginę grąžą, visus ten buvusius pinigus uoliai suskaičiavo.
    Ir vėl kilo minčių priešprieša, kurios sunaikinti nepajėgė, nes nežinojo kaip. Tai kėlė bejėgiškumo jausmą. Sveiku protu nepaaiškinami dalykai, kurie dėjosi su juo arba jam rodėsi, kėlė pyktį, ir jis prikando lūpą, tikėdamasis, kad skausmas, kurį pajus, nukreips dėmesį nuo viso šito.
    Bet dar didesnį irzulį kėlė Tonis, kuris visą dieną slampinėjo po redakciją ir kiekvieną kartą progai esant mesteldavo žvilgsnį į jį, tuo pačiu kartkartėm dar ir nežymiai pakeldamas išpampusių lūpų kampus. Tas žvilgsnis buvo tiriamas ir tuo pačiu pašiepiamas, su ironijos pėdsaku, kuris atsispindėjo jo akyse. Akyse, išsprogusiose iš akiduobių ir žvelgiančiose pro storus akinių stiklus, įtvirtintus juoduose rėmuose. Džeikui pavyko prigauti ne vieną tokį į jį numestą žvilgsnį, bet, rodos, Tonis net buvo tuo patenkintas. Gal net pastebėjo, suprato, kaip tas nežymus šypsnis jį erzina ir varo iš proto. Džeikas dabar lėtai gėrė kavą, o dar vienas į jį mestas žvilgsnis privertė sukąsti dantis. Ar jau pabaigei straipsnį, Džeikai? Dar vienas niekaliukas? Tikėjausi iš tavęs daugiau... Kodėl vėluoji? Galvojau, kad jau išlėkei gesinti kokio gaisro... Šią savaitę niekas nesudegė? A, Kopeli? A??? Norėčiau, kad tu pats sudegtum pragare, šikniau!
    Reikėjo pabaigti straipsnį, bet vos pažvelgus į jį, Džeikas nusivaipė. Apėmė apatija ir pyktis. Jis nekentė Tonio, nekentė redakcijos, savo buto, tarp kurio sienų vienas slankiojo kiekvieną vakarą. Ir savo pjesės, kurios niekaip negalėjo užbaigti ir kuri jau dabar neteikė vilčių, kad ištrauks jį kaip rašytoją į dienos šviesą. Ir Olivijos, kuri pastaruoju metu jam nedavė ramybės. Tegul viskas eina velniop...

                                                          * * *

    Plaudamas indus Džeikas pagalvojo apie „Metropolio“ viešbutį, kurį pravažiavo grįždamas namo. Jis spėjo pažvelgti ir į gėlių parduotuvę kitapus gatvės, kuri tada buvo uždaryta. Jis prisiminė Rozali, kurią apkabino ant viešbučio stogo, naktį su ja, ir šį rytą, kuomet nubudęs susivokė, kad jokios Rozali šalia jo nėra. Yra tik pasaulis, kuriame jis turi vykdyti pareigas ir viena tų pareigų yra kasryt eiti į darbą. Ir nesvarbu, kad jis jautė kvapą ant savo kūno ir drabužių, jos kvapą. Jos čia nėra. Ir niekad nebuvo.
    Skambutis į duris.
    Džeikas, įsižiūrėjęs į mazgojamą lėkštę, krūptelėjo, o paskui, kėblindamas link durų, sunkiai atsiduso ir atitraukęs grandinėlę pravėrė duris.
    - Labas vakaras, dėde Džeikai, - tarė Lotė per durų plyšį.
    - Labas, Lote, - pasisveikino Džeikas.
    - Atnešiau sausainių, kurių žadėjau. Dar šilti, mama ištraukė juos iš orkaitės gal prieš pusvalandį.
    - Užeik, - pakvietė jis, plačiau atvėręs duris.
    - Pasakiau mamai, kad prižadėjau tau sausainių ir noriu tau jų nunešti. Ji sakė, kad nemandagu vakare brautis pas nepažįstamus žmones.
    - Niekis.
    - Bet aš gi tave jau pažįstu. Taigi pavyko ją įkalbėti. Žadėjau tik paduoti ir viskas. Bet manau ji nebus prieš, kad trumpam užėjau vidun. Gi tu pats pakvietei.
    - Tiesa, nori kakavos? Nupirkau kaip tik tai progai, kai tu pas mane užeisi. Kad turėčiau kuo pavaišinti, ne taip, kaip praeitą kartą, - tarė jai Džeikas. – Gersi?
    - Taip, žinoma, - linktelėjo mergaitė, jau įsitaisiusi prie stalo.
    - Kiek dėti?
    - Tris šaukštelius, - užtikrintai atsakė Lotė. – Tikriausiai pirkai tą kartą, kai mačiau tave stovintį prie parduotuvės?
    - Matei mane stovintį prie parduotuvės? – nustebo Džeikas.
    - Aha, mačiau.
    - Kada? Aš tavęs nepastebėjau.
    - Nemeluok! Aš tau pamojavau per automobilio langą, o tu man pamojai atgal!
    - Tikrai?
    - Nesakyk, kad nepameni, nes tai buvo visai neseniai!
    Džeikas sutriko ir užsimiršęs tuščiai žvelgė į seniai užvirusį vandenį.
    - Jau užvirė, dėde Džeikai, - pirštu parodė Lotė, persisvėrusi per stalą.
    - O, taip.
    Užpylęs abiems po puodelį kakavos su pienu, Džeikas taip pat prisėdo prie stalo.
    - Pasakyk mamai, kad ji kepa labai skanius sausainius, - ištarė jis, paragavęs atneštų vaišių.
    - Ji žino, - nukirto Lotė. – Bet pasakysiu, - pridūrė.
    - Ir tau ačiū, kad atnešei man paragauti.
    - Nėra už ką. Gi žadėjau tau jų atnešti.
    - Tada ačiū, kad nepamiršai savo pažado.
    - Prašom. O tau ačiū, kad nupirkai man kakavos, - atsakomai padėkojo Lotė ir išsišiepė, Džeikas nusišypsojo taip pat.

                                                          * * *

    Susiruošęs miegoti ir eidamas link lovos, Džeikas pastebėjo kažką žvilgantį ant grindų. Iš pradžių įdėmiai sužiuręs primerkė akis ir suraukė antakius, vis tiek nepavykus įžiūrėti, priklaupė. Tas daikčiukas buvo nedidukas ir įstrigęs medinių grindjuosčių sandūroje, o šviesa kambaryje buvo visai neryški. Norėdamas pažiūrėti, kas tai, jis pirštų galiukais sugraibė radinį ir pakėlė arčiau savęs. Tai buvo auskaras. Kai Džeikas atsistojo, akmenukas, esantis jame, sugavo šviesos ruoželį ir suspindėjo. Keletą minučių jis vartė jį delne. Nors ir gyveno čia jau kuris laikas, jis galėjo būti kieno nori: Matildos, Bernardos, kažkieno kito, kas gyveno čia anksčiau. Visai įtikinama, kad galėjo ir nepastebėti jo šluodamas grindis, nes auskaras visai mažytis. Tačiau... šį auskarą jis yra matęs ir išsyk pažino. Tokius auskarus segėjo Rozali.


                                                          33

                                              ĮSIPAREIGOJIMAI

ATSIGULUS Į PATALUS KANKINO MINTYS, kurios sukosi ratu, kartodamos analogišką ciklą. Kiekviena mintis, kuri jį kamavo, keldavo aikštėn klausimus, į kuriuos atsakymų jis neturėjo. Neatsakyti klausimai versdavo kurti teorijas, versijas, skirtingus galimus variantus, kurie keldavo dar daugiau klausimų, į kuriuos taip pat atsakymų nebuvo. Jis jautėsi išvargęs, bet galvoje viskas garavo ir virė, kaip variniam puode užviręs vanduo, besitaškantis į šonus pro užvertą dangtį.

                                                          * * *

    Norėdamas nuvyti kitas mintis, Džeikas įsivaizdavo sėdintis dulkėtoje dykvietėje, pasislėpęs nuo žudančios saulės akmeningo kalno šešėlyje.
    Aplink neregėti šios dykynės galo, įkaitusi žemė garuoja ir visas horizontas ima raibuliuoti. Jau ilgas laikas nesutiko pašaliečių, tik kelias šliaužiančias gyvates ir paukščius, apsukusius kelis ratus padangėje. Ir kaip jie gali tokioje saulėkaitoje skraidyti? Vandens atsargos beveik išseko, todėl jau kuris laikas burnoje nejuto drėgmės. Seilės ir tos visai išdžiuvo, burna susitraukė. Dar neaišku, kiek laiko reikės keliauti, todėl vandenį privalo taupyti. Dabar gali sau leisti tik sudrėkinti lūpas ir vos vos liežuvį, kuomet troškulys tampa nebepakeliamas. Jo marškiniai suprakaitavę ir sugulę prie kūno, kelnės taip pat. Nusiėmęs skrybėlę nusivalė prakaitą, atgal nustūmė suplukusius ir prie kaktos prilipusius plaukus, o tada uždėjo ją atgal. Apėmė nuovargis, kūnas kelionėje išvargo, bet nevalia apie tai galvoti, kad nepalūžtų. Jis niekada nepalūžta. Jis kaubojus, vienišas kaubojus, o ši dykynė – tik dar vienas jam skirtas išbandymas.
    Džeikas jau buvo beužsnūstantis, tačiau nejučia krūptelėjo, lyg kirsdamas nuo laiptų, ir snaudulys vėl atitolo. Jis atmerkė akis į tamsą ir apsidarė. Tada išlipo iš lovos, apsirengė ant žemės nudrėbtus drabužius ir paniro į veidrodį.

                                                          * * *

    Tik išniręs anapus jis išgirdo girgždesį ir apsidairė,  jo miegamojo kambarys buvo tuščias. Tą girgždesį jis jau yra girdėjęs. Jis sklido iš ano kambario. Tiktai anąkart, kai girdėjo, tas girgždesys jį gąsdino. Girgždėjo krėslas. Tačiau dabar jis nė kiek nepabūgo. Ir nebuvo ko, jis žinojo, ką ras ten, nuėjęs į kitą kambarį.
    - Labas, Rozali, - ištarė Džeikas, dar tik pakeliui į kambarį.
    - O, smagu tave matyti, - nudžiugo Rozali, pamačiusi jį tarpduryje ir pakilo nuo krėslo. – Kodėl jis taip girgžda? Ar neina jo kaip nors sutaisyti? Jau kuris laikas supuosi, bet jis nenustoja, netgi girgžda vis garsiau.
    - Patinka šis krėslas?
    - Patinka. Bet patiktų dar labiau, nei nekeltų tiek pašalinių garsų, - šyptelėjo ji, pažvelgusi į supamąjį krėslą, o paskui ir į Džeiką.
    - Luktelk, pabandysiu sutaisyti. Jau kartą buvau jį sutaisęs, bet jis ir vėl... – Džeikas sekundei stabtelėjo, bet netrukus vėl prakalbo, - Tuoj atnešiu įrankius.
    - Puiku.
    Džeikas atsinešė įrankius ir kiek pasikrapštinėjęs prie krėslo pasakė, kad darbas baigtas.
    - Dabar gal galime važiuoti papietauti? – paklausė Rozali.
    - Galim, žinoma, - atsakė Džeikas ir pagalvojo, kaip keista. Jis skrandyje dar jautė nesuvirškintą vakarienę ir Lotės sausainius, kuriuos suvalgė desertui.

                                                          * * *

    Kai jiedu išėjo į koridorių, jų vos nepartrenkė Lotė, kuri kaip vijurkas išskriejo pro laukujas duris.
    - Laba diena, - sušuko ji ir dingo lauke.
    - Labas, Lote, - sušuko ir Džeikas jai pavymui. – Kaimynų mergaitė, - paaiškino, o Rozali suprantamai linktelėjo.
    Susėdę į Chevrolet pasuko link Miesto. Džeikas įjungė radiją ir pagarsino, o Rozali lingavo į ritmą. Jos nuotaika šiandien buvo gera, tai matėsi, bet Džeikas pabūgo apie tai užsiminti.
    - Atrodo aš turiu brolį. Manau, kad jį šįryt prisiminiau, - ištarė Rozali, kai jie susėdo kavinėje, laukdami maisto.
    - Papasakok.
    - Mačiau berniuką, besisupantį sūpuoklėse lauke, po to žaidžiantį smėlio dėžėje. Aš stebėjau jį per langą. Manau, kad ten ir aš buvau nedidukė, nes pajutau norą taip pat išbėgti laukan ir pažaisti su juo, - susimąsčiusi ir mėginanti išsaugoti prisiminimų nuotrupas pasakojo Rozali. - Tai ne daug, bet šis prisiminimas buvo ryškesnis, nei ankstesni.
    - Tai puiku. Su laiku prisiminsi vis daugiau, sakiau tau. O ši vieta, tai yra tai, kaip ji dabar atrodo, tau padės.
    Rozali šiek tiek nusiminė ir jis žinojo kodėl. Jis pats jai ką tik priminė, kad visas šis pasaulis nėra tikrasis. Jis neabejojo, kad ji pati kartais užsimiršta. Nori užsimiršti. Juolab, kad čia ir ten viskas atrodo taip pat. Tik čia net paprasčiau, nei anapus. Net geriau.
    - Taip, kiekvienu prisiminimu džiaugiuosi lyg radusi kažką neįkainojamo, - prakalbo Rozali. - Bet taip ir yra... Kiekvienas prisiminimas daro mane kitokią. Tikresnę. Aš įgaunu kažkokios savasties. Sunku paaiškinti.
    - Aš suprantu.
    - Na taip. O prieš tai buvau tokia tuščia. Šito jausmo tu neįsivaizduoji. Tai siaubinga. Žinoma, dar turiu tik nuotrupas, dar vis labai mažai, beveik nieko, bet ryškėja linijos, kontūrai, kaip piešinyje. Ryškėja eskizas. Po to linijos išryškės, prisidės spalvos. Ir tuomet, aš tikiuosi, suprasiu, kas iš tiesų esu.
    - Nebaisu? – ištarė Džeikas, pusiau juokais, pusiau rimtai.
    - Ką turi galvoje?
    - Tu nežinai, kas buvai ir esi, nežinai, ką tau teko pergyventi, ką patirti. Tai gali bauginti. Visi turi įvairių prisiminimų ir patirčių. Ir nevisas jas gera prisiminti.
    - Nėra nieko baisiau už nežinomybę. Kad ir ką man būtų tekę pergyventi, geriau taip, nei visiškai nieko. Be viso to jaučiuosi... kaip iškamša.
    Kaip tik tuo metu padavėjas jam patiekė pietus.
    - Skanaus, - palinkėjo Rozali.
    - Dėkoju, tau taip pat, - linktelėjo Džeikas ir abu paniro į lėkštes.
    - O tu turi tokių prisiminimų, kurių nenori prisiminti? Kurių, tavo nuomone, geriau išvis nebūtų? - paklausė Rozali, jiems bevalgant.
    - Tikriausiai visi tokių turi.
    - Keista.
    - Kodėl?
    - Kiekvienas prisiminimas yra liudininkas įvykių, kurie su tavimi nutiko. Koks skirtumas koks jis. Jis yra dalis tavęs. Todėl aš nesuprantu, kodėl galima nenorėti kažko prisiminti. Toje vietoje, kur jis buvo, paprasčiausiai žiojėtų skylė.
    - Geriau skylė, nei kažkas, kas neduoda tau ramybės, kas kelia neigiamas emocijas. Blogi prisiminimai turi gebėjimą lįsti tau į galvą dažniau, nei malonūs.
    - Kol kas viskas, ką prisimenu, man kelia teigiamas emocijas, - gūžtelėjo pečiais Rozali.
    - Aš tuo džiaugiuosi. Tikiuosi tavo gyvenime blogų dalykų, kuriuos galėtum atsiminti, buvo labai mažai, - ištarė Džeikas, šiek tiek pavargęs nuo šitos diskusijos.
    - O tu nenori pasidalinti, kokie prisiminimai neduoda tau ramybės?
    - Ne, šiuo metu nelabai noriu apie tai kalbėti. Prisiminti dabar nenoriu, kalbėti tuo labiau. Atleisk, gal kada nors kitą kartą.
    - Gerai, Džeikai. Tik paklausiau.
    Jie baiginėjo savo pietus, o pro debesis drąsiau ėmė lįsti saulė, kuri prieš tai buvo blanki ir drumzlina. Atrodo, čia saulė šviečia dažniau ir mažiau lyja.
    - Kai prisiminsi, kas esi, manau sužinosim ir tai, kaip čia patekai... ir... visa kita, - pasakė Džeikas ir galiausiai numykė, nenorėdamas detalizuoti. Bet kokios kalbos apie šiapus ir anapus, šių dviejų pasaulių tikrumą ar netikrumą, galėjo paversti Rozali rūškanota, susimąsčiusia ir liūdna. O jam labiau patiko matyti ją tokią, kokia ji yra dabar. Linksmą ir gerai nusiteikusią.

                                                          * * *

    Papietavę jie nuvyko į centrinį parką šiek tiek pavaikštinėti gryname ore. Džeikas apsidairė: medžiai nupliko, saulės spinduliai, kurie buvo malonūs matyti, bet nešildė, atsispindėjo į asfaltą ir kur ne kur į balas, žemė ruošėsi poilsiui ir ramiai juodavo, žolės buvo subliuškę. Artėjo žiema. Didelės žvarbos dar nebuvo, bet ji jautėsi atkeliaujanti vis artyn ir artyn. Galbūt net visai greitai.
    Įsukus į klevų alėją, Džeikas pastebėjo pažįstamą vyriškio, kuris dabar žingsniavo priešakin jų, veidą. Artėdamas prie jų vyriškis išsišiepė.
    - Laba diena, Džeikobai! – tarė jis. – Džiugu tave matyti.
    Tai buvo Samuelis. Vyras iš kapinių. Džeikas taip pat apsidžiaugė jį sutikęs.
    - Man taip pat, - tarė jis ir jiedu paspaudė dešines. – Rozali – Samuelis, Samueli – Rozali, - pristatė.
    - Labai malonu, - pasakė Samuelis ir džentelmeniškai linktelėjo jos pusėn, Rozali oriai, nelyginant tikra ledi, nežymiai šyptelėjo ir linktelėjo galva.
    - Kaip laikaisi? – paklausė sutiktasis.
    - Po truputį, štai vaikštinėjam. Puikus oras, - atsakė Džeikas ir užsimojo į šviečiančią saulę. – O kaip Jūs? Kaip filmas?
    - Filmas? A, tąvakar. Esu matęs ir geresnių, tiesą sakant, - sukikeno jis. – Bet savotiškas.
    Akimirkai stojo tyla, visi susimuistė ir apsikeitė mandagiais šypsniais, o tada vėl prakalbo Samuelis:
    - Tikriausiai neturi daug laisvo laiko, - tarė jis ir linksmai dėbtelėjo į Rozali, - tačiau jei kada turėsi noro kartu išgerti alaus, žinok, aš būčiau už.
    - Manau tikrai rasčiau tam laiko. Gal net šįvakar. Ar geriau būtų savaitgalį?
    - Man nesvarbu. Tik šiandien, deja, kaip tyčia negaliu. Bet rytoj – būtų puiku.
    - Gerai, rytoj tinka ir man - sutiko Džeikas.
    - ChatsNoirs užeiga bus gerai?
    - Taip, žinoma.
    Džeikas prisiminė, kad šioje užeigoje Olivija šventė savo karjeros triumfą. Tačiau sutikti ją ten vidury savaitės būtų neįtikėtina. Ypač dabar, kai ji užima tokias atsakingas pareigas. Jis pats sau ironiškai šyptelėjo, viešumoje nė nekrusteldamas lūpos kampučio.
    - Kelintą? Gal tiks aštuntą? – paklausė Samuelis.
    - Idealu.
    - Na, tuomet sutarta. Tai ką, nebegaišinsiu. Geros jums abiem dienos, o mes rytoj susimatysim.
    - Taip, - palinksėjo Džeikas. – Jums taip pat geros. Iki?
    - Iki, - atsisveikino Samuelis ir jie nuėjo priešingomis kryptimis.
    - Kas jis toks? – smalsiai sušnibždėjo Rozali, nors vyriškis jau buvo nuo jų nutolęs.
    - Hm, kaip čia pasakius. Vieną vakarą atsitiktinai susitikom ir šiek tiek pasišnekučiavom. Daugiau net nebuvau jo sutikęs. Tik štai šiandien.
    - Jis už tave vyresnis.
    - Taip. Paprastas malonus vyriokas, galbūt vienišas ir ne itin turi su kuo pabendrauti. O ir aš nieko prieš su juo susitikti. Su kai kuriais žmonėmis paprasta bendrauti, lyg pažinotum juos tuziną metų, nors ir matai pirmą kartą. O kai kuriuos gali pusę gyvenimo pažinoti, o rasti bendrą kalbą vis vien sudėtinga. Keista, bet visiems žinoma tiesa. Ir sunkoka paaiškinti, kodėl taip yra.
    Pavaikštinėję dar kurį laiką, jiedu sugrįžo prie automobilio.
    - Apie kokį filmą tu klausei Samuelio? – pasiteiravo Rozali, tikriausiai galvoje vėl pervertusi jų pokalbį. Per tą laiką jie bendravo tik su keletu žmonių, daugiausia su padavėjomis, barmenais ir pardavėjais. O Samuelis  buvo pirmas žmogus, asmeniškai pažįstantis Džeiką, ir sutiktas šiapus. Dabar jis jų bendras pažįstamas.
    - Apie Apvalų kvadratą.
    - Ką?
    - Toks filmo pavadinimas, atrodo, - šyptelėjo Džeikas. – Tą vakarą, kuomet susipažinom, aš pavėžėjau jį iki kino teatro. Jis buvo numatęs nueiti pažiūrėti juostos tokiu pavadinimu.
    - Mačiau šito filmo iškabą prie „El Dorado“.
    - Tai būtent tas teatras, į kurį jis ėjo. Ką veikei ten? Jis toli nuo namų.
    - O man negalima nutolti nuo namų? – paklausė Rozali ir nusijuokė.
    - Na, galima, - numykė Džeikas. – Buvai filme?
    - Ne. Praėjau pro šalį. Tik peržiūrėjau spalvotus plakatus, pavaikštinėjau prie paradinių durų. Man patiko tos geltonos švieselės, kurios dega aplink paradines duris.
    - Nori dabar ten nuvažiuoti?
    - Ar galime? – ištarė ji ir jos akys užsidegė nekantrumu.
    - Žinoma.
    - Būtų puiku.
    Filmo pavadinimą Džeikas pamiršo iškart po to, kai nusipirko bilietus. Rozali neabejodama įbedė pirštu į vieną iš plakatų, lyg būtų mačiusi visus tuos filmus ir įsitikinusi šito pranašumu prieš kitus. Tai buvo ne tas pats filmas, kurį žiūrėjo Samuelis. Jis žinojo tik tiek. Bet po filmo jis galėjo pasakyti tą patį, ką ir pasakė Samuelis – „esu matęs ir geresnių, tiesą sakant“, bet Rozali žiūrėjo išsižiojusi.
   
    Grįžęs į kiemą ir išlipęs iš automobilio, Džeikas dėbtelėjo į pašto dėžutę ir pagalvojo senokai ją tikrinęs.
    - Eik vidun, aš tuoj, - pasakė jis Rozali, ji linktelėjo ir lėtai nužingsniavo link laukujų durų, o prieš įeinant vidun kartą atsigręžė.
    Atvėręs pašto dėžutę Džeikas rado tuntą reklaminių skrajučių ir dėl to piktai pabambėjo panosėje. Tarp jų subolavo stačiakampis vokas, ir jis ištraukė jį viršun. Atplėšęs čia pat vietoje jį perskaitė. Priminimas apie neapmokėtą sąskaitą. Na taip, kai atsikraustė į šitą butą visai pamiršo, kad ir čia reikės mokėti mokesčius. Ir nuo šito niekur nepabėgsi. Netgi čia. Netgi čia kai kurie įsipareigojimai jį pasiekia. Belieka tikėtis, kad kai apmokės sąskaitą kitapus, iki čia atkeliaus ir apmokėjimo čekis. Džeikas nuo šios minčių tėkmės ironiškai šyptelėjo, ir ši šypsena buvo ir džiugi, ir tulžinga.
    Kai tik įėjo vidun suskambo telefonas, o Džeikas mašinaliai pastvėrė ragelį.
    - Kopeli? – pasigirdo balsas.
    - Toni? – nustėro Džeikas. Tonis apskritai jam nėra skambinęs į namus. Niekada. O dabar girdėti jo balsą buvo keista ir jo nustebimas atsispindėjo jo balse. Bet galėjo skambinti ir Olivija. Po galais, ji gali paskambinti bet kada, kada tik užsinorės. O jei tuo metu jo nebus ir atsilieps Rozali? Žinoma, jis neturi, ko slėpti, bet buvo tvirtai įsitikinęs, kad nei Olivija, nei Rozali, itin nenudžiugtų išgirdusi viena kitą. Bet gerai pagalvojus, Olivija – jo meilužė, o Rozali – taip pat ne jo mergina. Jis neprivalėtų kažko aiškinti. Ar privalėtų? Jis susimąstė, bet tuojau pat apie save priminė pašnekovas kitame laido gale.
    - Kopeli, ar girdi?!
    - Taip, Toni, girdžiu tave.
    - Nuostabu, po velnių, labai už tave džiaugiuosi! Džiaugiuosi, kad teikiesi bent pakelti man tą sušiktą ragelį! – suriko Tonis, o Džeikas susiraukė. – Žodžiu, kalbėsiu trumpai, neaušinsiu su tavimi liežuvio, - tarė apsiraminęs. – Neklausiu, Kopeli, kokių velnių nesulaukiu tavęs darbe. Jei atvirai, man nusišvilpt, kur prasmegai. Noriu tik pasakyti tiek – jei kitą savaitę neatvilksi savo sėdynės į redakciją - gali nebesirodyti mano akyse. Aišku, Kopeli?
    - Visiškai, sere, - tarė Džeikas ir padėjo ragelį, o tik padėjęs suspigo kvatoti, suglumindamas Rozali, kuri dabar atėjo į prieškambarį ir sustojusi tarpduryje klausiamai į jį žiūrėjo.
    - Kas skambino? – paklausė.
    - Tonis. Bosas. Tas šūdžius ir čia man neduoda ramybės! – tarė tebekvatodamas. – Atleisk, Rozali, - prakalbo sukritęs ant kėdės virtuvėje. – Eh, tas Tonis... Gal nori arbatos? Aš mielai išgerčiau.
    - Gerai, užkaisiu vandens.
    Likusią vakaro dalį Džeikas mėgavosi: arbata, pyragaičiais, kuriuos nusipirko kavinukei išsinešimui, ramybe, kuri tvyrojo už lango ir viduje, buvimu su Rozali. Jie šiek tiek pasėdėjo virtuvėje, tada išsimaudė šiltame duše, vėliau vakare tiesiog drybsojo ant lovos ir kalbėjosi apie šį bei tą. Rozali gulėjo išsitiesusi ant nugaros ir apie ką nors kalbėdama įsistebeilydavo į lubas, lyg per projektorių tuo pačiu matytų vaizdinius – skaidres prisiminimų, kuriuos šiapus patyrė kartu. Džeikas gulėjo greta jos pasisukęs šonu ir galvą padėjęs ant rankos, kuri buvo paremta trikampiu, kad galėtų ją stebėti.
    - Kaip manai, kas bus toliau? – paklausė Rozali, tebežiūrėdama į lubas.
    - Pati žinai, kad neįsivaizduoju. Būtų gerai, kad niekas bent jau nepakistų. Džiaugiuosi, kad manęs niekas nebepersekioja, kad galiu būti čia su tavimi, ramiai ir niekur neskubant.
    - Tave tenkina viskas taip, kaip yra?
    - Ką turi omenyje?
    - Nieko, tiesiog klausiu.
    - Aš esu visai patenkintas, - gūžtelėjo pečiais Džeikas. – O tu?  - paklausė, tačiau susizgribęs pridūrė, - Žinau, kad vis tiek jautiesi čia ne sava, kad nori grįžti, tačiau jautiesi geriau, nei pirmiau?
    - Jaučiuosi geriau. Tu dabar esi čia, su manimi. Bet tu teisus, tai nėra viskas, ko trokštu.
    - Deja, nieko negaliu pakeisti.
    - Žinau.
    Džeikas apkabino Rozali ir prigulė ant pagalvės, prisislinkdamas arčiau jos.
    - Ar įmanoma, kad mes būsim kartu? – tyliai prakalbo Rozali.
    - Mes dabar esam kartu.
    - Taip, bet aš ne apie tai. Tu grįžti atgal, o aš lieku čia, paskui vėl kažkuriam laikui pasirodai. Viskas gerai, bet kas toliau?
    - O ko tu norėtum? Taigi tu supranti, kad tiesiog nėra kitos išeities.
    - Bet tai negali tęstis amžinai. Kada nors pas tave atsiras kažkas, dėl ko mes daugiau nebegalėsim būti kartu. Aš nenoriu būti mergina, pas kurią užsuki nakčiai, kuomet nieko kito nėra šalia.
    - Rozali, pas mane nieko nėra ir tu man nesi mergina nakčiai, pati tai žinai. Taip pat žinai, kad nors ir kaip norėčiau, nieko padaryti negaliu. Visa tai labai keista, absurdiškai sudėtinga. Tai ne tas pats, kas gyventi skirtinguose miestuose ir susitikinėti per atostogas, o po to panorėjus abiems pervažiuoti į vieną miestą, kad visą laiką galėtume būti kartu.
    - Aš suprantu....
    - Todėl ir neperprantu, kokio atsakymo iš manęs tikiesi, ką tikiesi iš manęs išgirsti?
    - Nieko, Džeikai. Tik svarstau, - pasakė Rozali ir užmerkė akis, norėdama jas pailsinti.
    Džeikas atsiduso ir pakilęs pakštelėjo lūpom jai į skruostą, tada vėl prigulė šalia.
    - Kai buvau mažas, mano kambaryje, ant spintos, kabojo didelis veidrodis per visą ūgį. Man jis visą laiką kėlė šiurpą, net dieną. Net tada, kuomet žiūrėdavau į savo atspindį, - kalbėjo jis.
    - Kodėl?
    - Kai esi mažas, visada prisigalvoji keistų dalykų, kurių paskui baiminiesi. Kai žiūrėdavau į save veidrodyje, bijodavau, kad mano atspindys nesujudėtų. Vieną rytą, kai apsimiegojęs išlipau iš lovos ir susiruošiau atlikti reikaliukų, po truputį slinkau pro spintą su veidrodžiu durų link. Kai eidamas pro šalį atgręžiau galvą, pasirodė, kad mano atspindys stovi sau lyg įbestas ir įsmeigęs žvilgsnį į mane. Kumščiai, kuriais tuo metu tryniau akis, nusviro žemyn, o širdis prisipildė siaubo. Tas atspindys atrodė svetimas. Tai buvau aš, bet kartu tai buvo kažkas kitas. Kūlversčiais išsinešdinau iš kambario. Paskui bandžiau save įtikinti, kad man pasirodė, suraibuliavo akyse, kai jas patryniau kumščiais. Tačiau baimė vis tiek išliko. Jaučiausi įsitempęs, kuomet likdavau vienas kambaryje. Kartais stengdavausi sėdėti taip, kad mano atvaizdo veidrodyje nesimatytų.
    - O ką manai dabar?
    - Na, manau, kad ten nieko nebuvo. Tik mano vaizduotė. Aš taip pat tikėjau piktais gnomais ir panašiais dalykais, - nusijuokė Džeikas. – Bijodavau, kad jie naktį neišlįstų iš spintos, pro langą ar iš to paties veidrodžio!
    - Gnomais?
    - Tai žmogeliukai su didele galva, didelėmis ausimis, atsikišusia nosimi, apvaliomis, pikdžiugiškai smalsiomis akimis ir ilgais pirštais, kuriais gali tave pagriebti, - Džeikas staiga čiupo Rozali už juosmens, bandydamas išgąsdinti, o ši garsiai aiktelėjo, - Pagrobti ir nusinešti... kur nors, į požemius, pavyzdžiui.
    Džeikas ėmė kutenti Rozali, o ši muistytis ir juoktis. Ir tas juokas skambėjo visame bute, pertraukdamas vyraujančią tylą.