Rašyk
Eilės (72681)
Fantastika (2185)
Esė (1495)
Proza (10267)
Vaikams (2483)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 33 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Gulėjau lovoje. Galvojau, kad miegu. Miegu ir sapnuoju. Sapne springau ašaromis ir galvojau. Tuoj “raudonoji” pakils. Aš turėsiu keltis. Dar vienas rytas, kai gailiesi, kad pabudai. Visais įmanomais būdais stengiausi tą akimirką atitolinti. Prisiekiau. Nesikelti. Tiesiog neatsibusti. Atrodo viskas vyko sklandžiai. Buvau atjungta. Girdėjau kaip aplinkui laksto mama ir nepažįstami žmonės. Girdėjau juos taip aiškiai. Bet akių atmerkti neįstengiau. Vokai tarsi suaugo, bet pasidarę perregimi. Galėjau tuos žmones stebėti. Visi stebėjosi. Kai kurie jaudinosi. Kodėl ji jau septynias dienas nepabunda? Mane purtė, kratė, liejo šaltą vandenį ant manęs. Kol mama pasakė: užteks, ji tik pavargo. Ji tik nori pailsėti nuo visko...
Mama pravirko. Kelias dienas buvo ramu. Kartais per palangę prabėgdavo vienas kitas lietutis. Naktį girdėjau griaustinį. Kambaryje atvėso ir mama mane apdengė švelniu pledu... Jis kuteno mano smakrą. Buvo gera. Turbūt atėjo žiema. Ėmiau įsivaizduoti, kaip žmonės bėgioja po parduotves. Ieško dovanų mylimiesiems. O pas mane ateidavo vis mažiau lankytojų. Tiesą sakant, neateidavo niekas. Netgi mama. Girdėjau kaip ji tampė lagaminą. Lankstė savo šilkinę suknelę. O aš miegojau. Jaučiau. Ji pyksta. Rytoj Kalėdos. Jos man nieko nereiškia. Girdėjau, kaip mama užsisegė batus. Pakėlė lagaminą. Stabtelėjo prie durų. Jaučiau jos žvilgsnį, įsmeigtą į mano užmerktus akių vokus. Ji priėjo. Karšta ašara kaptelejo man ant žando. Nuslydo žemyn pro ausį ir susigėrė į pagalvę. Trinktelėjo durys. Šalto oro gūsis praskriejo mano sudžiūvusio veido paviršiumi. Norėjau bėgti. Ją pasivyti. Bet buvau tarytum prikalta. Miegojau. Vis dar nenorėjau pabusti. Užuolaidos buvo užtrauktos. Nežinau, kiek dienų praėjo… o gal dar tebebuvo Kalėdos. Įpratau prie vienatvės ir ramybės. Tačiau vieną dieną...
    Krūptelėjau. Kažkas metė sniego gniūžtę į langą. Stiklas sudrebėjo. Perdavė drebulį sienoms. Stiklinėms vazelėms, kurių nemėgau, nes jos tik rinko dulkes, kompaktų dėžutėms (mama anksčiau vakarais man uždėdavo mano mylimos muzikos). Drebulys pasiekė mano lovą. Kažkas įkišo raktą į spyną… nejaugi mama? Kažkas įėjo į vidų. Ne. Tai ne mamos kvapas. Mama kvepia kaip pavasaris arba kaip garuojantis ant palangės braškinis pyragas. Tas žmogus buvo vyras... o gal vaikinas. Atpažinau tą kvapą. Prasilenkdavau su tuo kvapu penkias dienas per savaitę. Bijojau atsigręžti. Galėjau ištiesti ranką. Bet jos neišlaikydavau. Ji drebėjo tarsi kažkas ją purtytų. Tas kvapas. Atsimenu jį. Jis raibuliavo.
Kartais atrodė, kad ten vanilė... kažkas skanaus ir mielo... kartais tas jo kvapas priminė man kažką svaigaus ir stipraus. Ne. Tai buvo toks kvapas... žinote, kai atsistoji ant tiltelio į atvirą jūrą, o vėjas pučia tau į akis. Ir atrodo, jauti, kad jis atneša tau tolių dvelksmą. Nenusakoma. Pradėjau nejučia drebėti. Iš baimės, o gal iš įpročio? Akių vokai, atrodo, tapo trigubai sunkesni, taigi sulipo dar smarkiau. Atrodo, niekas negalėtų jų jau atplešti... delnai spaudė antklodę. Galvojau apie mamą, Dievą ir tuos tolimus tolius, kuriuos man atnešė vėjas nuo jūros. Jis artėjo. Galvojau, kad mano širdis tuoj iššoks iš krūtinės gniaužtų. Žmgus atsisėdo prie mano stalo… jis sėdi ant mano kėdės. Ant stalo padėtas mano dienoraštis. Visi žmonės, ateidavę į mane pažiopsoti, buvo jau sklaidę jį. Visi norėjo sužinoti letargo priežastį. Bet manau niekas, išskyrus motiną, jos neįžvelgė. Jis sklaidė. Lapas po lapo… jaučiau oru sklindančias bangeles nuo jo tyliai skaitančių lūpų. Gailestis spinduliavo iš jo akių. Jis artėjo link manęs. Lova išsilenkė, kai šis angelas nutūpė šalia. Galėjau jausti tą kvapą vis aiškiau ir aiškiau. Stipriau ir stipriau. Gniaužiau antklodę delnuose. Jis pasilenkė virš manęs. Jo plaukai  užkrito man ant akių. Turbūt tuoj spjaus į veidą man... galvojau. Ir vėl. Pažįstamas pojūtis. Karšta ašara nutūpė man ant skruosto. Ji nubėgo tiesiai ant mano lūpų. Žmogus rankomis suėmė mano galvą. Pakėlė ją truputuką.
Buvau pabučiuota… akys atplyšo. Tokios šviesos, kuri sklido iš to žmogaus akių jos dar nebuvo mačiusios. Šviesa artėjo. Ji nudegino mano akis. Jos tapo baltos, kaip sniegas už lango. Ir tada. Visos kančios buvo baigtos. Visos svajonės išpildytos. Nebeliko tikslo gyventi. Ir mane pasiėmė atgal. Ten, iš kur aš atėjau. Virtau dulkele ant jo rankų. Kambarinis vėjas nupūtė mane žemėn. Langas atsidarė. Vėl nušvito saulė. Ištirpo ledas.


                                […such a rush.. to do nothing at all. ]
2003-12-12 12:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 14 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-23 22:26
nejausk nudesiu
ahh.
kartais geriau nemiegoti vien tik tam,kad nereikėtu gailėtis prabudus..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-12 17:23
Nyarlathotep
Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-12 13:31
Skyleta_tase
simpatiskas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-12 13:04
Hypnotise
aciu :} shejp ziuriu visi nenori skaityt tokio ilgoko kurinio..ir ishsigande bega.. neskaite :}
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-12-12 12:44
deadgirl
trūksta žodžių..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą