***

Saulė
ir gėlę,
ir žmogų,
ir žėmę
prikėlė gyventi...
Argi tokioj darnoj
taip greit
galiu pasenti?..

Gyventi
aš turiu,
regėti paukštį,
jo skrydį
danguje -
tą įvaizdį
svajų,
idėjų
ir darbų...
O kaip gyventi
man
be jų?..

Ir vėl tyliu.
Saule
širdyje degu...
Ir nesvarbu,
kiek metų
čia kenčiu
ir aistrą,
ir gyvenimą,
ir viltį...
Žinau,
galiu
pakilti...
Už horizontų
nešti
meilę
ir nemirti.