Apie danų kiaules ir kitus demonus

Tūkstantis keturi šimtai tryliktais mūsų Viešpaties metais vieną birželio  popietę suplukęs žemaitukų veislės juodbėris žirgas atnešė Gedimino kalno papėdėn sužeistą Žygaičių dvaro žygūną.
Lenkų metraštininkas Janas Dluglošas 1703 m. Krokuvoje išleistame veikale „Annales seu cronicae incliti Regni Poloniae“ šį įvykį aprašo devintame tome. Pasak autoriaus, raitelis Bernardinų sode kritęs nuo arklio, gerokai išgąsdindamas ant žolės pokyliaujantį Lietuvos valdovą Vytautą su savo svita. Paskutiniai pasiuntinio žodžiai prieš mirtį buvę tokie: „Kunigaikšti, balnok žirgus! Danų kiaulės jau Lietuvoje! ”.
Reanimuoti žygūno nepavyko ir kiek vėliau jis buvo palaidotas trijų kryžių kalne su visa derama tam narsiam vyrui pagarba.
Povilo Alšėniškio plunksnai priskiriamoje Bychovco kronikoje tyrinėtojai aptinka nemažai įrodymų, kad tuometinis Lietuvos valdovas nedvejodamas pasiuntė į Žemaitiją šimtinę savo geriausių vyrų. Tačiau kol minėtas pulkas nukako iki Tauragės, danų riterių pėdos buvo jau seniai ataušusios. Žygaičių dvaro seniūno Jono Nairanausko* žvalgų vedini, lietuviai patraukė Dubysos aukštupio link ir netoli Tytuvėnų pasivijo iki dantų ginkluotus svetimšalių pėstininkus. Vyskupas Povilas Alšėniškis susidūrimą su danų korpusu aprašo taip:
„... bet ne patys danų riteriai, ne jų auksu saulėje spindintys šarvai nustebino narsuolius iš sostinės. Regis, jie būtų gyvi pakliuvę į pragarą. Kitame Vengrės upės krante, kiek rėpė žvilgsnis, visur knibždėte knibždėjo į lietuviškus šernus panašūs riebūs purvini padarai. Tiek kriuksinčių velnio tarnų viename daikte Vytauto karžygiai dar nebuvo regėję... “
Įvairūs kiti vietiniai istoriniai šaltiniai dažnai pateikia tik netiesioginius duomenis apie danų  kiaulių invazijos mastą: akcentuodama padaryta nepataisoma žala pamario kraštui, su būdinga lietuviams tolerancija probėgšmiais užsimenama apie kiaulių išknistas Tytuvėnų lanšaftinio draustinio pievas. Lenkas Janas Dluglošas rašo, jog kiaulių srutos sruvo iki pat Nemuno, o vandens užterštumas žemaičių šuliniuose tąkart 116 kartų viršijo leistiną normą.
Pasak Augustino Rotundo (Rozmowa Polaka z Litwinem, 1564, Kraków, 1890, p. 186), priešininkų pajėgos išsidėstė skirtinguose Vengrės upės krantuose (Danske bank vs Lt United).  Kadangi lietuvių karžygių žirgai prunkštė, ir į srutomis patvinusią upę net čaižomi rimbais nebrido, lietuviai įkūrė laikiną stovyklą. Tuo pat metu  be perstojo vyko derybos su svetimšaliais. Su danais derėjosi pats Jonas Nairanauskas. Žemaičiai reikalavo atlyginti žalą ir įsigyti Žygaičių dvaro veterinarijos tarnybos leidimą. Tokia taktika buvo siekiama užmigyti danų riterių budrumą.
Išaušo 1413 metų birželio 26-oji. Ankstų rytą slapčia susikaltu lieptu lietuvių sunkioji kavalerija persikėlė per Vengrę ir staiga atakavo dešinį priešo sparną. Užvirė įnirtingos grumtynės. Kalavijų žvangėjimas ir šauksmai girdėjosi net Vilniuje. Pasak švedų istoriko Sveno Ekdahlio, danai mūšyje panaudojo karinę gudrybę: kompaktiškon bandon sugindami kiaules ir prisidengdami jomis prieš raitelius lyg gyvuoju skydu. Neapsikentę kiaulių žviegimo, lietuvių karžygiai ėmė trauktis. Bet tada, kai svetimšaliai jau užtraukė pergalės giesmę, į mūšio lauką iš Rusios atskubėjo trys Smolensko pulkai, kurie ir nulėmė pergalingą mūšio baigtį. Priešininkų pajėgos pakriko ir gėdingai išsilakstė. Žuvo danų komtūras Klausas Baltsersenas Saerimneris, kiti žinomi Europos (ES) aukštuomenės atstovai. Vėliau dar likusius gyvus danų riterius ir jų kiaules suėdė Žemaitijos vilkai.
Senuosiuose lietuviškuose analuose užsimenama ir apie siaubingą danų kiaulių skleidžiamą smarvę. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius XVII a. rašytame laiške Švedijos karaliui Karoliui X Gustavui tam faktui paskiria net dvi pastraipas. Pasak vyskupo, didžiojo kunigaikščio maršalka Mindaugas Gervaldas** kautynių metu kalaviją laikė kaire ranka, idant dešine prie nosies buvo priverstas spausti savo rusėnų kilmės žmonos Zlatos šilkinę nosinaitę.
J. Tiškevičius vaizdžiai aprašo ir kai kuriuos lietuviams dar nematytus bei nuostabą kėlusius danų riterių ginklus: ilgas smailias lazdas, rykštes ir botagus, kurie buvo parvežti į Lietuvos valstybės sostinę ir kaip mūšio trofėjai ilgiau nei du šimtmečius puošė žemutinių rūmų menes. Deja, 1655-1661 m. rusėnų armijai įsiveržus į Vilnių, žemutiniai pilies rūmai paskendo liepsnose. Sudegė ir jau minėta ekspozicija. Liepsnos pasiglemžė ir daugelį kitų šlovingos Lietuvos istorijos liudijimų...

*Bene garsiausias Žemaitijos veikėjas nuo neatmenamų iki šių laikų. To meto žymiausių rusėnų ir gudų metraštininkų dar vadinamas „Jan Nairowsky Зеленый“ (žr. „Древние летописи Руси”  Москва 1986).
**Iš Šiaulių miestelio kilęs bajoras, lietuviškoje istoriografijoje plačiau žinomas Murzcos vardu.