Trumpiausias kelias Namo -80

Štai – pagaliau visi Vidurio Europos šalių raitelių eskadronų vadai-Atamanai buvo sutartu laiku susirinkę ant Tauro kalno. Ant Tauro kalno, kur netolimoje ateiyje bus pastatyti Lietuvių Tautos namai. Susirinkusius vadus Analitikas-Geležėlė perskaičiavo, indefikavo paga tik jam žinomą identifikavimo kodus. Kodus kurie buvo prisekti prie krūtinės Neužmirštolės žiede. Karžygiai susėdę rateliu, pasirėmę rankas po žandais, aptarinėjo tolesnius veiksms. Pirmu klausimu, nenuostabu, buvo Maidanas Ukrainoje. Pasėdėję-padūmoje, apsvarstė kiekvieną pateiktą pasiūlymą. Kol kas nieko nenusprendė, nieko rimto nenutarė, tik išsiaiškino, kad Lietuvoje Maidano negalima leisti. Kol neišnauduotos visos galimybės, Maidanas negalimas. Įvykiai Ukrainoje neramino ne tik Lietuvą, visas Baltijos šalis, Vidurio ir Rytų Europoje, bet suneramino Vakarų Europą ir visą Pasaulį. Visa tai neramino, todėl norėjos visiems grįžti namo ir mobelizuoti savo tautas, savose šalyse ir kurti Nacionalines Gvardijas, kad galėtų pasipriešinti agresijai, apginti Laisvę. Buvo nuspręsta ilgai nelaukti ir atėjus vakarui, po šventės, po fejerverkų, koviniais buriais trauktis iš Vilniaus ir iš Lietuvos. Gaunama informacija keitė Šturmano Geležėlės –Analitiko planus, reikėjo kaž ką daryti greitai ir ryžtingai. Šiuos dienos šventės atšaukti buvo neįmanoma. Kas vyks, tegul vyksta kaip yra užprogramuota;“Nieko nekeisim. Težino priešai, kad nebijame“ -pagalvojo Analitikų save identfikuojantis Geležėlė. . „Negalima kelti suirutės, nes nuo manes dabar niekas nebepriklauso, yra Generalinis štabas, yra naujas Šturmanas, tegul jie ir galvoja, o aš darysiu taip kaip man Širdis šnibžda.
      O Širdis šnibždėjo: “Apsižvalgyk”, “Šturmane Geležėlė-Analitike, apsižvalgyk”. Apsižvalgė ir pamatė  “Šiaurės  Atėnų Akropolio” mūrus.  Apdegusių, aprūkusių, kaž kada  buvusių Profsąjungos rūmų šešėlyje, rateliu sėdėjo burelis barzduotų ir  raguotų. Virš jų galvų, po balta drobule ir su dalgiu rankose blaškėsi baisus šešielis. Jie į šešielį nekreipė dėmesio, laikė rankose ne kalavijus ir kirvius, o būgnus, lėkštes, triubeles, gitaras, smuikelius, armonikas, šaukštus ir dar visokius “įrankius”, kas skleidžia garsus ir bildesius. Peilius turėjo, bet jie tiko tik doneliai, lašiniams, svogūnieliams ir česnakams pjaustyti. Teisybę pasakius buvo pora apsauginių burių ginkluotų ilgais durklais ir “bananais”. Vienas burys iš Prveniškių gyvenvietės, o antras iš Vidaus ministerijos. Jų nereikėjo bijuoti, nes jų paskirtis buvo užtikrinti visų saugumą. Laisvalaikių jie išvykdavo į “Chorų karų” manevrus.
        Susirinkę Tauro kalno viršūnėje, taip pat kažką aptrainėjo svarbaus, nes nepatikliai žvelgė į burelį susirinkusių ir sėdinčius ratu žemiau, nuokalnėje neaiškius tipus. Toliau, mūrų šešėlyje stovėjo žemaitukų veislės pabalnuoti žirgai, o dar toliau matėsi kelios dešimtys “Harlem-Dewitson”, ”MK”, ”Dnepr”, ”Javu” motociklai. Matėsi keli motoriniai dviračiai “mopedai”. Analitikas-Geležėlė suprato, kad tai  Lietuvos Rokeriai atvykę buriais iš Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzukijos ir Suvalkijos berniukai ir mergaitės. Savi -suprato Geležėlė-Analitikas.  Atsiprašęs Vidurio Europos Atamanų nuėjo patikrinti ir susipažinti su sėdinčiais “Akropolio” mūrų šešėlyje. “Šiais neramiais laikais negali būti jokių neaiškumų. Viską reikia išsiaiškinti”-pagalvojo Analitikas-Geležėlė.
      -Sveiki, Broliai. - Kas būsit? Šie nepasimetė:
      - Sveks Vade, -atsiliepė vienas. -Ęsam iš Žemaitijos ir iš Lietuvos. Po pauzės tęsė: -Išgirdę  kvietimą, atvykome ginti Lietuvą ir Laisvę. Esu Tadas -Mantas Blinda, o šis muno broils rokeris Jokūbs Bari bari Blinda. Štai rokeris Gytis- mūsų Varpininkas iš Saulės miesto. Analitikas Geležėlė geriau apžiūrėjęs, pažino ir kitus karžygius: Dona Leonida, Edmundą Kučingiri, Evydijų Vyšniuką iš Šilutės ir daug kitų Jonių, Loretų ir Stanislavų. Visų neišvardysi, tik pagalvojo; “Štai jie, Lietuvos Karžygiai, Lietuvos Muzikos Dievai. Taip, tai Jie. Kaip juos nepažinsi? Kaip jais nesididžiuosi? Kaip nesididžiuoti  pačiom moderniausiom Lietuvos ginklotosiomis  pajiegomis? Štai, pažvelki Lietuva ir Pasauli į Juos, į Lietuvos Karžygių ainius.  Pačią moderniausią Lietuvos Kariomenę: Voldimarai, pažvelk -Pšiki taki, tararai…Svarbiausiai reikia žinoti ir suprasti visiems, kad juos po didelių kurybinių kančių, įtemptų apmokymų kovoti, pastoviai pasipildo naujais raitelių eskadronais, su savo vėliavomis ir dūdu orkestrais.. –Taram-tarai. Nenuostabu, kad Jūs ęsate labai aukštai įvertinti priešininkų ir vietinių balvuonų. Slavai jau taip pat bunda, vienijas į vieną galingą, nenugalimą Muzikos Dievų Kariomenę: -Į Žygi Kariai…-Į žygį žemaičiai, į žygį aukštaičiai, į žygi visa Lietuva…Kijeve Maidanas įvertino Jūsų drąsą ir pasiaukojimą, kai desantavotės iš “Biplanų-Aeroplanų” Ukrainos žemėje, tuo pelnydami meilę Lietuvai ir sukėlėt drebulius, vidurių putimą ir dantų griežimą  “Žaliems žmogeliukams” ir jų Maršalams.
  - Kaip, Analitike, ar gerai pasakiau, -paklausė šturmanas Geležėlė savęs - Analitiko. Šis atsakė:
      -Man atrodo pasakei neblogai, bet Tu geriau patylėk Šturmane. Šturmane Geležėlė, pats nevertink, tegul vertina kiti, nes mūsų gali neteisingai suprasti. Geriau mūsų tegul niekas nemato, negirdi ir tegul žino, kad taj Jie, Rašikai yra visų idėjų sumanytojai ir kaltininkai. O jei po teisybe, taip ir yra. Mes čia nieko dėti nes Lietuvoje tik šešeri metai, o Lietuva, Rašikai su lietuviškais ir kitų Broliškų tautų gyvenančiais mūsų Šalyje žodžiais, dainom ir muzika skaičiuoja tūkstantmečius. –Mes, Šturmane geriau patylėkim, o visi kiti, mūsų Draugai –Bendražygiai ir priešai - tegul kalba ir toliau impravizuoja, svinguoja, Džiazuoja, Bliuzą, Fokstrotą, Tango, Kadrylių, Polonezą, Valsus, Polkutes ir Romansus. Arba, Po šimts čemeryčių - tegul tyli.     
      -Dabar, Analitike, tu tikrai pasakei labai gerai, peradresavo šturmanas Geležė Analitiko mintis sau. Jei stebėtų mus kažkas iš šalies, tai tikrai pagalvotų, kad mums kažkas negerai. Pasakytų laikas jiems abiems į Vasaros-5. Bet mes ten jau buvome, ir pavyko mums abiems su Komisaro Pasgėlės pagalba ten patekti ir ištrūkti iš ten. Ir nieko, tebesamę. “E- Geriau neprisiminti”, - pagalvojo Analitikas. “Geriau visi suvokę pasidžiaukimę, suvokimę kas mes ęsamę, kas yra visi su kuo mes gyvename tūkstantmečius, stebėkime kas vyksta šiandiena ir dabar Lietuvoje, Pasaulyje ir- saugokime. Lietuvos Karžygiai, saugokime Mūsų Pasaulį, nes Mūsų Pasaulis yra labai trapus ir pažeidžiamas ”. Geležėlė, geriau pavaišinki Karžygius šlakeliu Kosminio gėrimo-stiprybės Eleksyro -“Patrova—70”. “Gerai sakai Analitike. Geležėlė išsitraukė iš gilios kišenės talpę fležkutę ir pasveikinęs visus: - Sveiki Kariai, pavaišino susirinkusius Lietuvos Karžygius. –Sveiks Tamsta; atakė Karžygiai.
          Pasivaišinę, pasidžiaugę vieni kitais, pasitarę, sumušo rankomis. Gausus Karžygių burys, buvo suformuotas žygiui. Jis buvo pairuošęs nors dabar vykti į žygį, -vykti ten kur nutars Lietuvos Generalinis štabas, kur ves jų vadas Geležėlė-Analitikas. Sutarė, kad dabar skubom, nereikia niekur vykti, o reikia  ruoštis Šventei, Pasaulio tautų mugei ir laukti vakaro su muzika, dainom, šokiais ir šventiniais fejerverkais, o taliau bus kaip sutarta, susikti sutartu laiku X taške, būti pasiruošiusiais vykti į Žygį. Pasilikit čia, broliai Blindos, o aš einu pas mūsų svečius, vidurio Europos šalių vadus-Atamanus, ir nueidamas, pagalvojo apie Parlamente sėdintį savo Tėvą- Kaubojų Dipsį. Dipsis tuo laiku nesėdėjo už stalo parėmęs rankas po žandais greta Kapitono Jūzapo, Komisaro Pasgėlės Generolių Dalytės, Rasytės ir Irutės. Jos buvo užimtos ir kalbėjosi rimtai apie tai, ar Lietuva pasiruošusi apsiginti? Tegul jie kalbasi. Atvirai pasakius Analitikui-Geležėlei taip pat labai rūpėjo, bet jis negalėjo nieko pakeisti. Tegul Generalinis štabas dirba sau, o aš darysiu tai kas dabar yra svarbiausia. Jis tikėjo savo Tėvu Kauboju Dipsiu, todė jautė, kad Parlamente yra viskas tvarkoje.  Dabar reikia pamiršti, pamiršti kad buvai šturmanu Geležėle - dabar esi Geležėlė-Analitikas. “Labai sunku persikūnyti, bet privalau tai padaryti”-tarė mintyse sau- Analitikui, šturmanas Geležėlė: -Privalau.
      Kaubojus Dipsis sekmingai, be traumų nuviliojęs karvutę „Šilo gėlę“ nuo skylės kreipėsi į sėdinčius garbius parlamentarus:
-Kieno karvutė? –Kartoju. -Kieno karvutė?
-Mano, -Mano karvutė, -atsliepė aukštai, svečių tribūnoje stovėjęs Šnobelis MerAZas. –Mūsų - pritarė su raudona skarelę persirišusi MerAZo gaspadinė Agnėtė.
      -Čia jūsų? -perklausė Kaubojus Dipsis.
      -Teip. -Teip…-Taj mūsų karvutė, -sušuko duetu Šnobelis MerAZas ir gaspadinė Agnėtė, klupdami puolė atsimti savo karvutės “Šilgėlytės”. -Ačiū, -Ačiū, Kaubojau. Nusileido laiptais, užnėrė ant ragų kanapinę virvę ir išvedė karvutę “Šilgelytę” iš parlamentinės sales lauk, pas asiliuką Antanezą. Šis stovėjo nepermušama siena, laikė “šlagbaumu” iškėlęs uodegą, ir neleido prasibrauti susirinkusių, garsiai skanduojančių būrį maištininkų:
    -Prašom mus įleisti. -Prašom žodžio. Kitaip, skelbsim Maidaną. Susirinkusių buvo nemažas burys, vieni su mėlynėm akyse, kiti su karpom ant blakstienų. Žvejys Zigmas laikė iškėlęs teleskopinę meškerę, Vasiliauskas pūtė dūda, o štai Linas mosikavo basliu. Generolė Dalytė buvo jiems leidusi įeiti, bet tik tada kai išeis Bocmanas Krauzeris, užregistruos ir išduos leidimą. Bet leidimas dar nebuvo duotas.
- Teks dar palaukti, -perspėjo išėjęs su karvute “Šilgėlyte” Šnobelis MerAZas. -Teks palaukti, nes dabar vyksta labai svarbūs procesai. -Ar aišku, Zigmai? -Dabar yra paskelbtas karantinas ir vyksta dezinfekcija.    Netikėtai, toliau iš minios pasirodė ir artėjo prie maištininkų, per pečius apsikabinę du vyrukai. Panašu, kad žemaičiai, nes jautėsi kad tur kietą rankelę ir buvo riestom kojelie. Tikri vyrai:
        -O jie, -Oje, -Vajie, -Vajie, -Vajie, - Grįžta namo drąsūs vyrai, -Grįžta iš Kazino…Apsauga sulaikė juos ir paklausė:
      -Kas būsit, vaikinai? -Lošėjai? -Ką lošiat, -“Pokerį” ar Bridžą”?
        -Mes žemaičiai, Untis iš Lūkis ir Aurims iš Varnių: - Ojie, -Ojie, -Grįžta namo tikri vyrai, -Grįžta iš Kazino…-Ar čia registrūj Savanuorius į Lietuvos kariomenę, Vade? Apsauginis buvo pamalonintas mandagiu kreipimosi-Vade, pakrapštė smilkinį ir tarė:
      -Ne, čia neregistruojame savanuorius. Patylėjęs tęsė: - Kiek man žinoma, reikia eiti ant Tauro kalno, ten renkasi  ir registruojasi savanuoriai pas –žemaičius, brolius Blindas.
        -Ačiū, Vade, eisim, ir dingo minioje:
      -Ojie, -Ojie, Vajie, -Vajie, -Vajie, -Namo grįžta drąsūs vyrai, -Grįžta iš Kazino….
    Ant Tauro kalno, pasitarimų dalyviai nuo Parlamento pusės išgirdo „žemaitukų“ kanopų stuksenimą. Du raiteliai, pasuko į dešinę, plačia gatve šuoliais šoliavo aukštyn į kalną iš „Akropolio“ anros pusės. Po kelių minučių išgirdo.
      -O-jie, O-jie, -Vajie, Vajie, -Grįžta tikri vyrai, Grįžta iš Kazino...
    Pririšę žirgus, du žemaičiai, Untis ir Aurims, kaip broliai, apsikabinę per pečius, artiejo prie gausiai susirinkusių ir tyliai dainuojančių Karžygių brolių Blindų dainą apie savo senolį, Žemitijos rasbainiką Tadą Blindą. Juos nutraukė artiejantys, per pečius apsikabinę, riestom kojalėm, tvirtom rankelėm du tipai.
        -O-jie, -O-jie, -Vajie-Vajie-Vajie, -Namo grįžta du broliukai, -Grįžta iš Kazino...
        -Eina –eina, Eina-eina. -. Eina vyrai, -Grįžta iš Kazino...