gyveno baimė užanty,
jos vardas buvo – „kaip visi“,
daina jos mylima – „oi, ne!.. “
„neskrisk, nešok ir nekvatok!
rimtuole būk! tik nekvailiok!
tik ne per daug! neišsišok!
ir eilėmis mažiau svajok!
sėdėk tyliai! dėvėk pilkai!
kokia dar nuomonė??! ” -
kvailiai?.. ša! na. žinai,
pražūsim per tave nūnai! ”
“bet kurgi aš? ” – „tu dar kalbi?!
ir saulė tau dar vis šviesi?!
geriau tylėk ir pasislėpk!
su savo piene… na, gėlė!
patikti turi ji visiems!
kaip uniforma – vienodiems!
tos pačios mintys galvoje,
o paklusnumas – širdyje!
jei ne, tai pienė – ne gėlė,
o tavo kelias – nesėkmė... “
žmogelis sėlina tolyn
ir baimė tempia jį žemyn
į slėnį, kupiną lėlių - pilkųjų -
„vardas? “ – „kaip visų“...
... ir plėtės slėnis “kaip visi”,
ir biro pienė pakrašty...
tiktai žvaigždė tikėjo –
Tavimi.
2014-03-28