Nemigo naktys

Priverk man pirštus ir aš suspigsiu,  
kaip katino pričiuptas balandis 
kuris, nič nieko nežino apie liūdną pasaulį,  
nes visą savo gyvenimą buvo įpratęs purenti debesis,  
ir lesti Dievui iš delno.  

Palik, palik, palik tą kruviną dėmę, neliesk 
kiekviena akimirka, kurią tu alsuoji 
mano širdy pasėja po vieną nemigo naktį 
kurią beveidžiai šešėliai niurna mano vardą ir 
savo kauliniais delnais braižo 
dangaus ašarų nugludintą stiklą 


žinau, Jie verkia, dėl manęs 
jie mato, kaip šiame pasaulyje pardavinėjamos sielos 
ir kokią kainą turi manoji..