Auksiniuose narveliuose gyvena žvėrys

Tuštumas buvo apėmęs visą šį miestą. Manęs nebuvo, tavęs nebuvo ir jų nebuvo. Pro šalį lekiantys Taxi, vežantys kažką namo. Arba į kitą barą.

Negalėjau pamiršti mūsų Bomžo. Negalėjau prisiminti jo veido, žodžių, balso. Mačiau tik žmogų, kuriam skauda. Gal aš viską išsigalvojau ir jam nieko neskaudėjo. Žiūrėjau į Vytautą ir negalėjau patikėti, kokie mes laimingi. Auksiniai vaikai, pilni kvailysčių, jaunystės aistrų ir norų. Žiūrėjau į savo draugo nugarą ir nepažinau jo. Nei tvirto balso, nei sakomų žodžių - “Mes nenorime Jums nieko blogo, bet išeikite”.  Girdėjau lyg iš šono ir sustingusi stovėjau laiptų viršuje. Kas mes? Žmonės apsistatę sienomis ir įtikėję, kad turime daugiau galios nei kiti, nes šiandien mums moka daug pinigų. Ir niekam tai nerūpi. Mane plėšė noras pribėgus kaip nors palengvinti jo kančią, bet nežinojau, ar tai tikras noras, ar tik knygų išmokytas etikėtas, kaip elgtis teisingai su beturčiais. Tvirčiau susisupau į šiltą megztinį ir stebėjau, kaip vargingas Bomžas stumdė savo išmatas, bandydamas jas surinkti į raudoną plastikinį maišelį. Jo juokas sumišęs su rauda vertė jaustis nepatogiai, tačiau negalėjau nusukti akių. Lyg prikaustyta stebėjau nerangius jo judesius ir pasąmoningai džiaugiausi, kad šįvakar esu kitoje pusėje. Toje, kur kašmyras šiltas, viskis liejasi laisvai, o žmonės jokių tikrų rūpesčių neturi.

“Neinat į bažnyčią..? O jeeeiii “, iš juoko ir nevilties klykiančiu balsu klausė Bomžas mūsų. “Tai ką jūs, ateitai. O jeeeiii” - šį kartą jau užjaučiančiu tonu rypavo jis. Vytautas ramiai stovėjo ir klausėsi, o aš bijojau pakelti akis. O jei jis turi daugiau Dievo savyje nei aš, Vytautas ir mes visi sudėję? Tik kas jam iš to Dievo?

Ir visoje absurdiškoje akimirkoje iš tiesų tenorėjau pajusti Vytauto rankas ant savo pečių. Mes pirmą kartą po tiek laiko buvome vieni, o aš ilgėjausi jausmo. Gyvenimo absurdiškumas ir tuštybė mane kaustė savo šalčiu. Norėjau turėti Vytautą tik sau, tik toje laiptinėje. Iš tiesų, nebuvo svarbu, ar tai Vytautas. Tiesiog norėjau pasidalinti savo išpaikintos dvasios jausmais ir atrodė, kad ta laiptinė pati tinkamiausia vieta. Auksinio vaiko norai, negalvojant apie nieką kitą, tik pačią save.