Nebijok

Nebijok,
tai tik rami naktis
ir šaltos akys,
atsispindi jūros giluma
ledo užgrobta
ir mažas krislas
gintare įkalinti,
aklinai
užverti vakarai,
drugio nutūpinėti
žydinčių miškų atvaizdai.          Svarbu nebijok,
prigludusi prie laužo
šilumos,
žolėms šlamant slaptą
giesmę,
suprantamą tik
Dievo meilei,
juk joje apakai.
Radai jausmą
akinantį sielą.
Juk laikas, nebijok,
prie savo lūšnos
lūpų jaukumu
ištirpdžiusi pasauly,
įsileisdusi,
ąsloje
paklok praeiviui guolį,
juk ir upės kartais
pakeičia savą vagą,
taip ir tu, leiski,
pakeisti šalčiu alsuojančias
akis.