Sudužęs Pavasaris

Pavasaris jau už lango čiulba
Zylė su strazdu kalbina medžius
Saulutė meiliai glosto veidą
Apsnūdusius dar žiemiškai akių vokus

Tos giesmės žadina metų metus
Ir šildydamos suledėjusias širdis
Ragina visus užeiti į svečius
Laukan, gatvėn, kur gimsta meilė ir viltis

Su tom dainom širdis mana daug kartų kilo
Tiktai ne šiandien, tiktai ne šiandien, tiktai ne šįkart
Čiulbėjimą tą ausys girdi, akys saulę mato
Tačiau širdis sužeista nori tiktai verkt ir verkt

Atrodo dar visai neseniai
Kvatojomės kartu iš savo vargo
Ir vienas kito meiliam glėbyje
Šildėmės nuo negailestingos žiemos speigo

Nieko neturėjom ir nieko nereikėjo mums
Mylėjom vienas kitą ir svajojom daug
O kas iš tų svajonių, kas iš tos vilties
Jei nebėra tos aukso gijos, jungusios mūsų širdis

Kas mus prakeikė, kieno akis pikta nužiūrėjo
Kodėl paleidai tu mane, o aš tave
Žinau, kaltė tai mano, mano, mano
Tu dieviška būtybė, o mano vieta žemėj, galbūt po žeme

Nei tūkstančiai pavasarių, nei šimtas saulių
Nebeištirpdys mano krūtinėj ledo
Galbūt lakštingalos giesmėj, gal ant pušų viršūnių
Mes susitiksim netikėtai, anapus kitados

2014-03