Tikroji Australijos Istorija

“Iš kur aš atsiradau? ” – kilo klausimas Australijos fermeriui. Atsisėdo jis ant šieno kupetos šakėm pasirėmęs ir paklausė šiaudo. O šis jam papasakojo galybę įvairiausių istorijų apie šį nuostabųjį kraštą – Australiją.
Pasirodo, pirmieji gyventojai atsikėlė iš Naujosios Zelandijos, bet dar daug metų prieš atsikraustant europiečiams. Jie įkūrė savo dar necivilizuotą imperiją, statė lūšnas, privatizavo vietinių čiabuvių bei kengūrų gyvenamuosius plotus, lindo į olas, rausėsi po žeme. Šalį valdė didysis, magiškasis kaldūnas Rasputinas V-asis.
- А в с т р а л и я – э т о я. Я – к о л д у н -с о л н ц е. Я н о ш у с в я т у ю к о р о н у с в о е г о о т ц а Р а с п у т и н а III-е г о. (Australija – tai aš. Aš – kaldūnas-saulė. Aš nešioju šventą savo tėvo Rasputino III-ojo karūną)
Vieną kartą tarnaitė nedrąsiai paklausė karaliaus:
- Kaip čia taip yra, jog jūsų tėvas III-asis, o jūs net V-asis?
- П о н и м а е ш ь, г н и д а т ы п о д з е м е л ь н а я (supranti, lerva tu, požemine), - švelniai jai atsakė kaldūnas, - IV-ы м б ы л м о й д я д я, к о т о р о г о д е д п о с л а л в С Н Г ч т о б ы т о т с д е л а л т а м п е р е в о р о т в П и т е р е, а п о т о м п е р е д а л в л а с т ь Л у к а ш е н к е и в е р н у л с я д о м о й (IV-uoju buvo mano dėdė, kurį senelis išsiuntė į NVS, kad tas padarytų perversmą Sankt Peterburge, o po to perduotų valdžią Lukašenkai ir grįžtu namo).
Plaukė Rasputinas IV-asis per Nevą į Volgą, į jūrą, į vandenyną ir atsitrenkė į ledą. Į ledą jisai atsitrenkė! Ir už tai jį nušovė.
- A! – iškėlė pirštą tarnaitė.
- Tu čia man negrūmok, atmata… Atmink, esi žemesnio luomo!
Tarnaitė pasiskaičiavo ant pirštų, kuriam luomui priklausė ir nurimo.

Kitą rytą karalius kaldūnas Rasputinas V-asis sukvietė savo medžiotojus ir pasiuntė juos į didžiąją kasmetinę kengūrų medžioklę. Medžioklės metu karalius kažką pagalvojo ir išsigando:
“Vaje, aš gi ne karalius! Kuriam luomui aš priklausau? ”
Visą medžioklės dieną karalius kaip koks šuo lakstė ir medžiotojams nešiojo kengūrų lavonus. Medžiotojai kažką įtarė:
- Tu pavogei ančiasnapį! Atiduok! Kur paslėpei, šunie?
- Aš esu karalius! – gynėsi kaldūnas.
- Tylėk, padugne! Paskaičiuok ant pirštų, kuriam tu luomui priklausai!
Karalius pasižiūrėjo, kad jo pirštai buvo sulipę, kaip kokie pelekai ar anties koja.
- Ančiasnapis! – sušuko medžiotojai ir karalių nušovė.

Pasirodo, tarnaitė pati turėjo karališkojo kraujo, bet neturėdama lygių teisių negalėjo valdyti šalies ir turėjo į valdžią įgrūsti naują žmogų. Tai buvo leopardų kailiais apsikarstęs valstietis. Apatinės savo kūno dalies jis niekad neslėpdavo, parodydamas savo tautiškumo, patriotizmo bei nacionalizmo bruožus. Jis vykdė užkariavimus. Štai pavyzdžiui, Indoneziją užkariavo, o Kuba kažkodėl pasidavė pati. Kai karaliui Leopardui I-ajam teko apvažiuoti visas provincijas (kaip Paksui), teko išsiruošti į 2 metų kelionę Kubon. Havanoje buvo priimtas iškilmingai ir net rėžė kalbą (prie stalo):
- Paduokit sulčių!

O tuo tarpu Australijoje, pasinaudojusi proga, savo tvarką įvedė Valančiukų diktatūra, kuriai vadovavo žmogus-kalakutas Budrytė Van Zoro su dviem konsulėm – Tanya ir Fausta.
Karalius Leopardas I-asis nebegrįžo Australijon. Jis buvo ištrintas iš istorinių šaltinių ir pamirštas. 
Kai išaušo didžioji medžioklės šventės diena, jos metu susipyko dvi konsulės ir Tanya nušovė Faustą.
Budrytė Van Zoro valgė blynus ir drabstė grietinę ant stalo. O už pilies langų, leidžiantis saulei, šokinėjo kengūros. Kitą rytą visa Australijos imperija žlugo.