pabėgimai iš linijų

niekada neįtilpdavau į save,
į rėmus, nutapytus Grandmaster
3 dimensijų drobėj -
jūra stikliniam akvariume -
svajojau pabėgt vieną dieną -
jei ne per kraštus,
tai kiaurai atkakliu plakimusi
išdildžiusi stiklą.


tada šalia manosios nuolat bėgančios linijos
Grandmaster nutapė Tave
gal tik tam, kad surengtume sąmokslą-
su viltim pabėgti iš savo kontūrų,
daugiamačių drobių, ant kurių nutapyti
mes buvome.


ryžomės -
būsime narsiausi linijas pažeidę dezertyrai
aplink tik mes -
oda vanduo oda dangus
horizonto lygiuotėje virsdami punktyrais
išbėgsime


tikėsime, kad štrichai,
liekantys už mūsų - tik eskizas,
kad dar spėsime apmesti tikresnius -
tobulai baltus, perregimus, lyg visai neesančius, patys,
kol neįsigėrė, randais nevirto
kas kartą keičiančiais kryptis
nepasimetėm tuose vingiuose
nesusipainiojom
dar galim atsekti


prisiliečiu - jaučiu, kaip mūsų ribos
išsineria, mirgėti ima lyg daugtaškiais
tarsi punktyrais
mes vienas kito įkvėpimai iškvėpimai
tikrai išeiname
toliau kuo ir kuo greičiau
dabar peržengsim visus rubikonus
pereisim visus ištemptus lynus
labirintus išspręsim,
siūlo galą surasim,
pasivysim tolyn bėgantį kamuolėlį,
suvysim ir švystelsim
kad išnyktų.

---

ryto prietemoj braukiu per Tavo nugaros linkį -
noriu suprast, kiek toli mes išbėgom,
imu jaust savo kontūrus, neryškius,
bet giliau šį kartą į sielą įaugusius
jūra siūbuoja ir plakasi į kraštus -
vis dėl to likome

iki kito