Tautos svajonė

(Eilėraštis skiriamas vieninteliam asmeniui}

Koksai gražus žemaičių kraštas!
Kalneliai, kalvos, žalios girios,
Pievų gėlėm nusėtais raštais,
Rudens spalvom  gamta prabilus.

Oi, daug čia visko išgyventa:
Kiek ašarų ir džiaugsmo liejos.
Prisiminimai mums, kaip šventė,
Su dabartim jie glaudžiai siejas.

Sūnų ie dukrų daug garbingų
Išugdė mūs žemaičių žemė.
Minim su pagarba didinga,
Nes patirtį iš jų mes semiam.

Šiandieną Vytautą mes minim,
Kurs skleidžia gėrį ir ramybę,
Kursai žemaičių žemėj gimęs,
Iš jos ir semiasi stiprybės.

Myli jisai žemaičių kraštą
Ir viską, kas su juo susieta.
„Kaipgi žmogaus palengvint naštą? “
Svajonė jo surado vietą.

Daugelį metų jis pašventęs,
Gestų kalba bendrauti moko,
Padeda skausmą išgyventi,
Jo mokomi, dainuoja, šoka.

Laimingas mūsų kraštas būtų,
Didžiuotūs mūs brangi Tėvynė,
Tokių sūnų, kad nepritrūktų,
Tautos svajonė -  begalinė.