Anties ir gulbės lenktynės

Taškos antis po upelį,
Slepia galvą vandenin,
Iškelia ir vėl panyra...
- Ei, išdykėle, pirmyn! -

Šaukia jai gražuolė gulbė,
- Gal palenktyniaukime?
Kiek kuri giliau panirsim,
Kiek žuvų ištrauksime.

- Tai jau ne, gudruole gulbe,
Ilgą kaklą tu turi,
Gal startuojame ir plaukiam
Upeliuko vidury?

Taip sutarusios, jau plaukia,
Neša jas greita srovė,
Paukščiai, krantuose nutūpę,
Trimituoja joms: krė krė!

Kovarniai, ramiai lesioję,
Susižvalgė, nuplasnojo,
Pažiūrėt, kas ten per triukšmas –
Ar koks turgus, ar kas mušas?

Ar ne dyvai, tai lenktynės!
- Gulbe, na, neatsilik! -
Šaukia jai gulbių šeimyna, -
- Kaklą tiesk ir plauk išsyk!

Anties draugės kreksi choru:
- Snapą tiesiai tu laikyk!
Staigus posūkis už kampo!
Susikaupk, nesiblaškyk!

Gera ten visiems ant kranto
Patarimus davinėt,
Pamėginkite ir patys
Su srove pasigalynėt.

Finišas matyt iš tolo,
Ir kuri pirma atplauks?
„Serga“ visas paukščių choras,
Nekantrauja - kas laimės?

Kas tenai toks baltas plaukia?
Tiesiai prieš varžoves dvi,
Didelis, platus, tai – laivas!
- Gelbėkis, jei dar gali! –

Gulbė ančiai garsiai šaukia,
Pati išskleidžia sparnus,
Priskrenda ir čiumpa antį -
Gaila bus, jei ši pražus.

Taip ir baigėsi varžybos –
Išsigelbėjo abi.
Draugei bėdoje padėjo,
Ir laimėjo jos abi.