Baltosios naktys

Vieną pilką vakarą pro miesto dulkes ir smogą tyliai leidosi saulė.
Kitame dangaus krašte pasirodė mėnulis. Jis buvo nusiteikęs audringai nakčiai todėl žengė gundančiai  linguodamas klubais, atvirai parodydamas baltas dailias kojytes, ir gosliai pravėręs putlias lūpas dairėsi aplinkui.
Saulei praėjusi diena buvo visiškai sušikta: nesisekė su akcijomis, negrąžinamos skolos baigė prismaugti, o žmona reikalavo vis didesnės ir didesnės prabangos.
Taigi, jie susitiko
Mėnulis su daug žadančia išraiška veide pamerkė akį, saulė nusispjovė ir nusprendė, kad reikia išgerti.
Jie prisėdo.
Saulė užsakė didelį butelį vodkos, mėnulis dar palankiau nusišypsojo, jie išgėrė.
Kai liko tik lašai ant purvino butelio dugno saulė uždėjo ranką mėnuliui ant kojos ir stipriai suspaudė.
Saulė neketino trauktis.
Mėnulis irgi niekur neketino trauktis todėl tik lėtai išskėtė kojas...

Taip gimė baltosios naktys.