Skausmas

Mano širdy sausra apsigyveno,
kamuojama tavojo tylėjimo meno.

Ir ašaros skruostais riedėjo, nes mano
mažam pasaulį meilė gyveno.

Ant skardžio sėdėjo ir kojomis supo.
Mintyse nuo šito sopulio spruko.

Ketino - nešoko...
Mėgino - pabūgo...
Ir taip pasiliko prie juodojo ūko.