Negaliu tavęs prarasti

Jie netikėtai susitiko gimto miestuko gatvėje. Neištarė nei vieno žodžio, tik apsikabino ir taip stovėjo, tiesiog tirpo vienas kitame. Nekreipė dėmesio į žmones, kurie keistai žvilgčiodami ėjo pro šalį-jiems neegzistavo niekas. Jie alpo nuo savo artumo, kurį vėl atrado praėjus dviem dešimtmečiams. Atrodė, jeigu paleis vienas kitą, vėl viskas dings kaip gražus sapnas. Ta pirmoji meilė, tiek metų tūnojusi pasislėpusi mažose jų širdžių kertelėse, staiga vėl suliepsnojo, vėl užliejo visa savo jėga ir atrodė, kad jos jau niekas neužgesins, niekas daugiau neatims, kaip tada...
Tada jis, dar studentas, pamilo tą mergaičiukę, vidurinės mokyklos mokinę. Kokia nuostabiai graži ir nekalta buvo ta meilė. Atrodė, kad ji niekada nesibaigs, kad jos niekas neatims. Kai jis baigė universitetą, ji baigė vidurinę mokyklą. Taip jau išėjo, kad negavęs darbo Lietuvoje, išvyko pas draugus į Airiją. Žadėjo ten įsitaisęs ją pasiimti. Bet gyvenimas tvarko viską pagal savo dėsnius, o ne pagal žmonių norus. Regina įstojo toliau mokytis. Dabar abu sutarė, kad, kai ji baigs savo mokslus, tuojau važiuos pas jį. Netikėtai jai pačiai, jau antrame kurse, ji ištekėjo už dėstytojo. Kai Vincas tai sužinojo, tiesiog negalėjo tuo patikėti, net laiške parašė, kad nejuokautų taip žiauriai.
Deja, tai buvo tiesa, žiauri ir negailestinga, bet tiesa. Jų ryšiai nutrūko, bet tos pirmosios meilės trupinėliai liko... Sukūrė ir Vincas šeimą. Jis vedė lenkaitę. Gavo darbą pagal savo specialybę, nusipirko namą ir negalvojo grįžti į Lietuvą. Kai jam gimė dukrelė, davė jai Reginos vardą, o Regina savo sūnų pakrikštijo Vinco vardu. Metai nenumaldomai bėgo. Atrodė, turėjo išblėsti ir tie mažyčiai pirmos meilės trupinėliai, turėjo viskas išblukti. Taip galvojo abu, bet jų atžalos, kuriems davė pirmos meilės vardus, visada primindavo tai, kas iš tiesų niekada neišblėsta. Tai patvirtino ir šios dienos susitikimas. Vincas po daugel metų atvažiavo aplankyti tėvų. Atvažiavo vienas, be šeimos. Lyg pašaukta, atvažiavo ir Regina pas savo tėvelius...
Dienos bėgo pašėlusiu greičiu, taip jiems norėjosi, kad jos nesibaigtų.
_Kiek mums dar liko? -paklausė Vincas.
_Aš rytoj turiu išvažiuoti...
_Rytoj? Teneateinie tas rytojus. Aš negaliu be tavęs ilgiau gyventi. Jau ir taip be galo ilgai buvau tave praradęs.
_Bet...
_Užbraukim viską storu brūkšniu, pradėkim gyvenimą iš naujo, gyvenimą, kuris mudviem buvo skirtas.
_Aš kalta dėl visko...
_Nekalbėk. Nereikėjo man tada išvažiuoti. Tai aš kaltas, o ne tu.
_Tada mudu abu kalti, bet aš daugiausia...
_Tai dabar nesvarbu. Svarbu, kad mudu vėl kartu. Kartu galim ištaisyti tą milžinišką klaidą, kurią padarėm gyvenime. Suprask, juk mums skirtas tik vienas gyvenimas. Juk turim teisę nors kiek, nors truputėlį juo pasidžiaugti.
_Bet mudviejų šeimos, mudviejų vaikai...
_Jie supras. Jeigu myli, tikrai supras, negali nesuprasti...
_Ne taip viskas paprasta kaip tau atrodo...
_Paprasta. Visas paprastumas tame, kad mudviejų meilė nedingo, o tai svarbiausia.
_Tu palydėsi mane rytoj?
_Visgi išvažiuoji...
Sėdėjo jie autobusų stotelėje laukdami ekspreso. Prigludusi prie jo Regina tylėjo. Bijojo kalbėti, bijojo, kad apsipils ašaromis...
_Štai ir maniškis atvažiuoja... Pabučiuok mane paskutinį kartą. Aš tavo bučinį jausiu visą likusį gyvenimą, kur bebūčiau ir su kuo bebūčiau...
Stovėjo jis autobusų stotelėje žvilgsniu lydėdamas autobusą, kuris išsivežė jo didžiąją meilę, paskui sugrįžo ir vėl atsisėdo ant to paties suolelio. Ištiesė ranką, lyg norėdamas ją apkabinti, lyg netikėdamas, kad jos nėra ir niekada nebebus. Tarsi jautė tą šilumą, kuri sklido nuo jos, tarsi jautė jos artumą...