Pasaulis pelenuose

Amžių daugelį liejos
Upėmis kraujas žmonių,
Jie, lyg vilkai, sužvėrėję
Dėl tikslų kovės tuščių.

Atrodo, jie negalėjo
Laimingai po saule gyvent.
Besotės širdys norėjo
Šlovėj ir turtuos pasent.

Pamažu paskendo pasaulis
Beprasmės kovos liepsnose,
Juodi dūmai uždengė saulę
Ir žemėje stojo tamsa.

Automobiliai, lėktuvai, laivai,
Visa žmonių prabanga
Šiandien dulkėmis virsta lėtai,
Dūlančio šlamšto krūva.

Visur aplink, kiek užmato akis,
Plyti išdegę laukai,
Juodas dangus be saulės šviesos,
Ant žemės vien pelenai.

Prieblandoj skendinčių miestų
Griuvėsiai belikę šiandien.
Jie lyg paminklai nebylūs
Nelankomi stovi visvien.

Pilki medžiai be lapų
Džiūsta lėtai be lietaus.
Jau seniai jų gyvybė išseko,
Jie jau nebeatsigaus.

Dabar pasaulis jau miręs,
Aplink nė dvasios gyvos,
Tik palengva pučiantis vėjas
Kelia dulkes nuo žemės pilkos.

Besivaikant norų tuščių
Žmogus save sunaikino,
Ir visą žemę, nešiojusią jį,
Gilioj užmaršty paskandino.