Vėl balta

Vos katinas akis pramerkė,
Tik – Miau! – ir puolė pro duris,
Matau – lauke katytę baltą
Jau gainioja jis po pusnis.

Akis pasitrinu – galvoju,
Čia prabudau ar dar sapnuoju?
Baltam sapne ar realybėj
Su savo mintimis klajoju?

Na, grįš išdykėlis – paklausiu,
Ar man vaidenos, ar tikrai,
Katytę baltą sniege prausė,
O gal sapnuoju dar baltai?

Nejau žiema vėl prasidėjo?
Nepastovumas tos gamtos!
Jausmai kažkur tai išdulkėjo,
Tikrai, poezijos – jokios!