Kovo neapsisprendimas, ar jis nori būti paskutinis žiemos, ar pirmasis pavasario mėnuo, lemia permainingus orus. Vakar gūsingas vėjas kėlė nuo šlaito lapus, merkė lietumi ir drabstėsi jais kur tik panorėjęs. Šiandieną ore tvyro ramybė, o atgręžus nugarą į saulę, galima pajausti net pavasarišką šilumą. Ja mėgaujasi žibuoklės, droviai markstančios savo ryškias akutes saulės spindulių akivaizdoje. Seno uosio paunksnėje jos atrodo neįprastai, tarsi ne gamtos sutverta gyvastis. Tarytum pro šalį būtų ėjęs dailininkas, kuris, pažvelgęs į niūrų mirusiais uosio lapais nubarstytą kalno šlaitą, nusprendė, jog mažytis žalios ir purpurinės spalvų potėpis bent kiek padailins šį išblukusį vaizdą. Išsitraukęs teptuką ir paletę, jis švelniai suvilgo savo darbo įrankį ir dailiu judesiu piešia gėlyčių stiebus, lapus; tuomet mažyčiais taškeliais papuošia kiekvieną stiebelį įstabiu žiedu. Atsitraukęs pasigroži vaizdiniu ir jo širdį apima nenusakomas jausmas. Ji pradeda plakti smarkiau (tuktuktuktuktuk!) į plaučius plūsteli gaivus, maloniai vėsus oras. Dailininkas pakilia nuotaika toliau keliauja savo keliu, o mažytis stebuklas lieka. Ateina pavasaris. Ir nežinia, ar žibuoklės yra jo pirmoji palyda, ar magiški žiedeliai, prikviečiantys jį sugrįžti.
Užsižaista ir neužkabina. Nusaldinta, ir, sakyčiau, kiek infantilus potėpis. Net kaip miniatiūra neišpildyta, nežinau, ar tikslinga kelt kažkokius pabandymus rašyti, nebent tik į dienoraštį.