Fabula apie Smėlio Žmogų ir Paršelį

Seniai seniai, kai kiaulės dar skrajojo padebesiais, gyveno mažas, rausvas Paršelis. Kaip tyčia – jis neskraidė. Ne todėl, kad nenorėjo. Paršeliui skraidyti buvo natūralu, kaip ir visoms Kiaulaitėms, bet jis norėjo išsiskirti is visų, tad nutarė nekilti į Dangų.

Tais senais laikais, apie kuriuos sužinai tik dabar, nes tai Paslaptis, Paršeliai maitinosi Žmogaus smegenimis. Kiaulaitės labai mėgo šį maistą, bet Paršelis ne. Tiesa sakant Jis taip pat lepindavosi skanėstu, bet tik tuomet, kai niekas Jo nematė.

Kartą Rausvasis Paršelis lakstė po krūmus, ieškodamas labiau braškančios vietelės, mastydamas kaip Jam dar labiau išsiskirti iš kitų Kiaulaičių ir atsitrenkė kakta į Akmenį.
- Oi, - sukvykė Paršelis, - kaip Tu drįsai? – griežtai paklausė jis Akmens. Akmuo tyliai kikeno ir nepratarė nei žodžio. Rausvasis Mažasis Paršelis nutarė atkeršyti skriaudikui. Keršto planas buvo paprastas ir lengvai įgyvendinamas. Įsibėgėjo ir trenkė snukučiu (nes kaktą vis dar skaudėjo) Akmeniui. Iš akių pasipylė žiežirbos, ir Paršelis kvykdamas nuskuodė toliau nuo Akmens, kuris tik švelniai atsiduso. Mažylis nebežinojo kur dėtis iš skausmo ir nevilties... Lėkė Jis greitai mėtydamas mažas kojytes, kol pribėgo Pasaulio Kraštą. Nieko nelaukdamas šoko į Prarają. Kristi buvo neapsakomai baisu, tačiau prisiminęs skausmą ir Viršuje belaukiantį Akmenį, Paršelis nugalėjo norą skristi aukštyn. Ilgai krito Mažylis – spėjo apsiprasti su skausmu ir net pradėjo smalsiai dairytis aplinkui. Visur, net ir Viršuje („keista“ – pagalvojo Jis), buvo juoda Tamsa, papuošta begale Žvaigždžių („ar bent jau panašu į Jas“ – sumurmėjo po nosimi Rausvasis Išdykėlis). Jis net pamiršo mataruoti kojytėmis. Žvaigždžių vis daugėjo, tačiau Jų dydis mažėjo, Jos panašėjo į dulkes. Jų pasidarė tiek daug, kad pradėjo kristi Paršeliui į akutes, kurias pradėjo niežėti, ir Rausvasis Padarėlis turėjo užsimerkti. Tuojau pat jį užplūdo Šiluma, Jaukumas, Skanus Žiovulys – Mažasis Padykėlis užmigo.

*

Kiaulaitės pasigedo Keistojo, bet Mylimojo Paršelio. Ieškojo gailiai springdamos  ašaromis – „kriu kriu .. kriu kriu... “, liūdnai tapendamos kojytėmis. Ieško jos ir dabar, nusileidusios ant Žemės, nes Paršelis neskraidydavo, rausdamos šakneles, nes Paršelis neėdė smegenų. Žmonės tuo naudojasi ir keršija Kiaulaitėms už Senus Laikus.

*

Smėlio Žmogus užrišo Sapnų Maišą, nupurtė nuo Jo kelias Smilteles, įsimetė Akmenį į Apsiausto Kišenę ir patraukė ieškoti Vaiko, kurio Sapne prabus Paršelis.