Talismanas

_Ar galima prisėsti prie jūsų? -išgirdo Ugnė balsą. Pakėlus akis pamatė švelniai žvelgiantį vyrą, kuris laikė rankose padėklą su valgiu.
-Prašau, -nutęsė Ugnė, -čia neužimta.
Iš pradžių valgė nesikalbėdami. Paskui, kaip jau įprasta, vyriškis prabilo apie orą.
-Na ir orelis šiandien... Atrodo vėjas nuneš ir mūsų kavinukę. Manau prie jūros tiesiog baisu būtų...
-O aš kaip tik, kai pavalgysiu, eisiu pasivaikščioti prie jūros. Šiandien mano jūra, audringa, tokią aš nepaprastai myliu...
-Į jus pažiūrėjęs nepasakyčiau, kad jums patiktų audringa jūra. Jūs tokia susimąsčiusi, kaip ramus saulėlydis. Aš, atvirkščiai negu jūs, myliu tokius saulėlydžius, tokią ramią jūrą.
Ugnė nieko neatsakė. Kai pavalgę pakilo, vyriškis pasisiūlė palydėti Ugnę prie jūros, motyvuodamas tuo, kad gali ją bangos nusinešti, jeigu niekas nesaugos.
-Kaip matot iki šiol nenusinešė, nenusineš ir šiandien, bet jeigu norite-eikime.
Nuėjus prie jūros, Ugnė nusiavė basutes ir ėjo visai prie vandens, nekreipdama dėmesio, kad ją aptaško vandens purslai. Ji godžiai gėrė audringą orą, žvelgė į tolį, įtas didingas bangas. Nepajuto, kaip prie jos priėjo vyriškis ir paėmė už rankos. Ji neištraukė rankos, tik nusišypsojus pasakė:
-Ir jūs pratinatės prie nemėgiamos jūros?
-Ne tik prie jūros...
Ilgai ėjo tylėdami. Vyriškis, staiga pasilenkęs, paėmė bangų išmestą didoką gintaro gabalėlį.
-Žiūrėkit, ką mums padovanojo jūra, -jis ištiesė Ugnei gintarą. -Imkit, jis jūsų, nes jūsų jūra jį padovanojo...
Sugrįžus į miestelį vyriškis, jo vardas Andrius, pasakė:
-Aplankykit kartais ir mano jūrą, ji irgi graži. Man jau greit neteks. Rytoj turiu būti Vilniuje, man darbas...
-Po audringos nakties jūra rimo. Kitą dieną tik pavienės bangelės atbėgusios bučiavo pakrantės smėlį ir, lyg susigėdusios, skubėjo atgal į jūros glėbį.
Pavakarieniavus toje pačioje kavinukėje, kur juodu su Andrium vakar valgė, Ugnė susimąstė. Kažko lyg tai trūko, pati nesuprato kodėl, norėjo, kad kaip ir vakar prieš ją sėdėtų Andrius. Ji paėmė iš rankinės jo dovanotą gintaro gabalėlį ir pažvelgė į jį. Besileidžiančios saulės spinduliai ėmė žaisti gintarėlyje. Suspaudė jį kumštelyje ir pati nepajuto, kaip pasuko prie jūros. „Šiandien jo jūra, tokia rami, tokia susimąsčiusi, kaip ir jis. Žengė pajūriu, paskui ištiesė ranką saulei ir atgniaužė kumštuką. Ir vėl saulės spinduliai lūžinėjo skleisdami kažkokią mielą šilumą, kuri glostė jos audringą širdį. Iš susimąstymo ją pažadino kažkieno skubūs žingsniai. Sugniaužus kumštuką pažvelgė. Pas ją skubiai ėjo, tiesiog bėgo Andrius. Pribėgęs paėmė jos rankas.
-Atleisk, aš negalėjau ilgiau be tavęs... Visą dieną tik apie tave tegalvojau, visą dieną mačiau tik tavo akis... Aš turėjau atvažiuoti... O tu, ar prisiminei nors kartą mane?
Ugnė tylėdama ištiesė jam kumštuką. Andrius, jį paėmęs, švelniai atlenkė vieną po kito pirštukus, kol delne suspindo gintaro gabalėlis.
-Prisiminei..., -nudžiugo.
-Visą dieną jis su manimi. Tai mano gyvenimo talismanas...
-Tai mūsų gyvenimo talismanas...