Rytojuj

Išaušus rytui.

Aš vėl matau ant grindinio šukes

tokias - kokias aš palikau vakariui.

Ir vakarop - paėmęs knygą, suprantu,

Juk tai, tik tai - tik prisiminimų tolis.

Ne be tylos - juk tyliai - palydime rytojų.

Skambėti skambant  - pilniems varpams,

Pripildyto - iščiustinto vandens - ne be rieškučiomis, o saujomis, ir net gi kibirais.

Įgauname tyrumą lig tarsi - tyrumo talkoje,

Plautumės: Veiduką, Širdį, Sielą ir Rytojaus dulkes,

nuo kasdieninės pilkosios savasties.